Jakovo Zako liudijimas apie Kelmės žydų bendruomenės sunaikinimą
Liudijimą užrašė Leiba Koniuchovskis 1948 metais jidiš kalba, kuris vėliau buvo išverstas į hebrajų kalbą, o dar vėliau ir į anglų. Šis tekstas yra verstas iš hebrajų kalbos, naudojantis originaliu jidiš tekstu ir anglišku vertimu. Yad Vashem centro dokumentų archyve visi L.Koniuchovskio užrašai turi bendrą dokumentų grupės kodą O.71. Šio liudijimo numeris yra 47.
Kai kur tekste asmenų vardai, pavardės, vietovių pavadinimai ir kita svarbi informacija yra tikslingai palikti tokie, kokie jie yra užrašyti hebrajiškame vertime, tam kad vėliau būtų galima juos patikslinti. Šalia originalaus teksto laužtiniuose skliaustuose yra vertėjo patikslinimas, versija arba komentaras.
Kai kurios tekste panaudotos Kelmės istorinės nuotraukos yra kaip pagalbinė iliustracija ir nėra susijusios su aprašomais įvykiais.
* * *
 |
| Jakovas Zakas (Zrielkiuks), (1920 - 1984 m.m.) šaltinis https://www.yadvashem.org |
[ta pati gimimo data įrašyta Jakovo Zako pabėgėlių stovyklos Vokietijoje registracinėje kortelėje]
Jis pabaigė žydų hebrajiškos mokyklos septynias klases ir dirbo elektriku. Jakovo tėvo vardas AZRIELIS, mamos - SARA. Iki Antrojo Pasaulinio karo pradžios, 1941 birželio 22 dienos, ir iki Kelmės žydų išžudymo jis gyveno savo gimtajame mieste.
[Zakas, Izraelis, javų pirklys, Petro Ruzgio g-vė 17. Pagal 1938 m. telefonų knygą]
Geografinė padėtis
Kelmės miestas yra kelyje tarp Šiaulių ir Raseinių (55 km nuo Raseinių ir 43 km nuo Šiaulių), Vilbėno ir Kražantės upių santakoje.
Gyventojai ir jų veikla
Pačioje karo pradžioje Kelmėje gyveno 2500 žydų ir mažesnis skaičius lietuvių. [istoriko S. Buchovecko komentaras apie tuo metu Kelmėje gyvenusių žydų apytikslį skaičių]. Daugelis žydų užsiėmė prekyba, mažesnė dalis - amatais, o pats mažiausias skaičius - žemės ūkiu. Tarp didžiausių žydų verslų buvo šios įmonės:
ICCHOKAS [ICIKAS] ŠAPIRO - malūnas ir lentpjūvė;
MENDELIS ROZINAS kartu su NACHUMAS UDVINAS turėjo lentpjūvę;
MAUŠA UDVINAS (Nachumo tėvas) - elektros stoties savininkas [Vytauto Didžiojo g-vė, pagal 1938 m. tel. knygą];
CHANANAS [ELCHONAS] RUBIKOVIČIUS - krakmolo dirbtuvė;
MEJERIS MORDCHELEVIČIUS - saldainių ir šokolado fabrikas;
Broliai MEJERIS-MOTA ir LEIZERIS ŠTERNAI - urmo prekių parduotuvė [Vytauto Didžiojo g-vė 25, pagal 1938 m. tel. knygą];
MAUŠA ŠAFERIS - geležies dirbinių prekyba [Dariaus ir Girėno g-vė 90, pagal 1938 m. tel. knygą];
FRIDMANŲ šeimai priklausė geležies ir ūkinių prekių parduotuvė;
IZRAELIS GURVIČIUS - audinių parduotuvė;
ŠABSAS BEKERIS - audinių ir drabužių parduotuvė;
EFROIMAS MILNERIS - odų dirbtuvė [Raseinių g-vė 38, pagal 1938 m. tel. knygą];
ABROMAS PODLASAS [BERĖ-HIRŠAS PODLESAS] - odų dirbtuvė;
[Zakas, Izraelis, javų pirklys, Petro Ruzgio g-vė 17. Pagal 1938 m. telefonų knygą]
Geografinė padėtis
Kelmės miestas yra kelyje tarp Šiaulių ir Raseinių (55 km nuo Raseinių ir 43 km nuo Šiaulių), Vilbėno ir Kražantės upių santakoje.
Gyventojai ir jų veikla
Pačioje karo pradžioje Kelmėje gyveno 2500 žydų ir mažesnis skaičius lietuvių. [istoriko S. Buchovecko komentaras apie tuo metu Kelmėje gyvenusių žydų apytikslį skaičių]. Daugelis žydų užsiėmė prekyba, mažesnė dalis - amatais, o pats mažiausias skaičius - žemės ūkiu. Tarp didžiausių žydų verslų buvo šios įmonės:
ICCHOKAS [ICIKAS] ŠAPIRO - malūnas ir lentpjūvė;
MENDELIS ROZINAS kartu su NACHUMAS UDVINAS turėjo lentpjūvę;
MAUŠA UDVINAS (Nachumo tėvas) - elektros stoties savininkas [Vytauto Didžiojo g-vė, pagal 1938 m. tel. knygą];
CHANANAS [ELCHONAS] RUBIKOVIČIUS - krakmolo dirbtuvė;
MEJERIS MORDCHELEVIČIUS - saldainių ir šokolado fabrikas;
Broliai MEJERIS-MOTA ir LEIZERIS ŠTERNAI - urmo prekių parduotuvė [Vytauto Didžiojo g-vė 25, pagal 1938 m. tel. knygą];
MAUŠA ŠAFERIS - geležies dirbinių prekyba [Dariaus ir Girėno g-vė 90, pagal 1938 m. tel. knygą];
FRIDMANŲ šeimai priklausė geležies ir ūkinių prekių parduotuvė;
IZRAELIS GURVIČIUS - audinių parduotuvė;
ŠABSAS BEKERIS - audinių ir drabužių parduotuvė;
EFROIMAS MILNERIS - odų dirbtuvė [Raseinių g-vė 38, pagal 1938 m. tel. knygą];
ABROMAS PODLASAS [BERĖ-HIRŠAS PODLESAS] - odų dirbtuvė;
ZALMANAS ORELIS - odų dirbtuvė;
[Kelmės telefono abonentų sąrašai iš įvairių metų knygų]
Aplamai žydų ekonominė padėtis prieš karą buvo visai patenkinama. Vienu iš jų pajamų šaltinių buvo įžymios Kelmės žydiškos mokyklos [jašivos], į kurias mokytis Toros ir pasaulietiškų mokslų atvažiuodavo berniukai iš įvairių Lietuvos miestų ir viso pasaulio, ypatingai iš Amerikos ir Palestinos. [konsultanto komentaras]
Aplink Kelmę buvo keletas ūkių, kurių savininkai buvo žydai:
Miesto ribose ZUNDELIO LUNCO ūkis [Kražių g-vė 69, pagal 1930 m. tel. knygą];
Miesto ribose EFROIMO MILNERIO ūkis [Raseinių g-vė 38, pagal 1930 m. tel. knygą];
ABROMO ZAKSO ūkis VAIDŽIAI kaime tarp Kelmės ir Šaukėnų;
SIMONO OŠERIO ūkis MAŽŪNAI kaime [Vl.Putvinskio g-vė 35, pagal 1935 m. tel. knygą];
JENKELIO [JAKOVO] CHALOZINO ūkis LICINAVA kaime;
[ABROMO] BERMANO ūkis KATLOWEIZNĖ [KATILIAUSKIŠKĖ?] kaime;
CHACKELIO [CHACĖS] KUŠELEVSKIO ūkis PADUOLĖ kaime;
[Kelmės telefono abonentų sąrašai iš įvairių metų knygų]
 |
| Kelmės miestas iš katalikų bažnyčios bokšto, 1931 m. Iš knygos "Senoji Kelmė" |
Aplink Kelmę buvo keletas ūkių, kurių savininkai buvo žydai:
Miesto ribose ZUNDELIO LUNCO ūkis [Kražių g-vė 69, pagal 1930 m. tel. knygą];
Miesto ribose EFROIMO MILNERIO ūkis [Raseinių g-vė 38, pagal 1930 m. tel. knygą];
ABROMO ZAKSO ūkis VAIDŽIAI kaime tarp Kelmės ir Šaukėnų;
SIMONO OŠERIO ūkis MAŽŪNAI kaime [Vl.Putvinskio g-vė 35, pagal 1935 m. tel. knygą];
JENKELIO [JAKOVO] CHALOZINO ūkis LICINAVA kaime;
[ABROMO] BERMANO ūkis KATLOWEIZNĖ [KATILIAUSKIŠKĖ?] kaime;
CHACKELIO [CHACĖS] KUŠELEVSKIO ūkis PADUOLĖ kaime;
MAUŠO-LEIBOS MENDELOVIČIAUS vandens malūnai BLEKARNĖS dvare [Paverpenis];
MAUŠO GELMANO ūkis LAUKODUMA kaime [Bažnyčios g-vė 10, pagal 1938 m. tel. knygą];
[daugiau apie Kelmės žydų verslininkus Jakovo Bunkos paramos ir labdaros fondo svetainėje]
Prieš užklumpant karui, kaimynų lietuvių ir žydų santykiai buvo geri. 1940 metų vasarą Raudonajai armijai užėmus Lietuvą visi ūkiai, didesnės įmonės bei parduotuvės buvo nacionalizuoti, tačiau bendrai žydų ekonominė situacija nepablogėjo. [konsultanto komentaras]
Žydų kultūrinis gyvenimas [komentaras iš istoriko Stanislovo Buchovecko straipsnio]
Prieš įžengiant Raudonajai armijai, mieste buvo septynių klasių hebrajų pradinė mokykla, didžioji ješiva ir aukštoji Talmud Tora mokykla [aukštoji religinė mokykla-seminarija]. Pabaigę mokslus ješivoje, studentai tęsdavo mokslą aukštojoje mokykloje, kurią pabaigę, gaudavo rabinų įšventinimą. Ješivos vadovas [Mashgiach?] buvo Rabinas SADOVSKIS. Aukštosios Talmud Tora ješivos vadovas buvo Rabinas DANIELIUS MOVŠOVIČIUS (Siderer). Ješiva veikė Toros studijų name [beit midraš] ir sinagogoje. Aukštoji Talmud Tora mokykla buvo atskirame pastate. Ješivos kieme stovėjo didelė ir sena medinė sinagoga, kurioje buvo iš medžio išdrožinėta nuostabi senovinė Šventa Toros Arka. Be paminėtų vietų, tikėjimo studijoms ir diskusijoms jaunuoliai rinkdavosi ir į dar vieną atskirą namą - kibucą.
MAUŠO GELMANO ūkis LAUKODUMA kaime [Bažnyčios g-vė 10, pagal 1938 m. tel. knygą];
[daugiau apie Kelmės žydų verslininkus Jakovo Bunkos paramos ir labdaros fondo svetainėje]
Prieš užklumpant karui, kaimynų lietuvių ir žydų santykiai buvo geri. 1940 metų vasarą Raudonajai armijai užėmus Lietuvą visi ūkiai, didesnės įmonės bei parduotuvės buvo nacionalizuoti, tačiau bendrai žydų ekonominė situacija nepablogėjo. [konsultanto komentaras]
Žydų kultūrinis gyvenimas [komentaras iš istoriko Stanislovo Buchovecko straipsnio]
 | ||
Kelmės senoji ir naujoji sinagogos šaltinis https://photos.yadvashem.org/
|
 |
| Talmud Tora aukštoji rabinų seminarija Kelmėje Ji stovėjo prieš Šaulių namus, kitoje Vytauto Didžiojo gatvės pusėje (tiksliau apie vietą - čia) (šaltinis) |
Dalis pabaigusių pradinę mokyklą mokinių išvažiuodavo mokytis į hebrajiškas mokyklas Šiauliuose arba Kaune. Kita dalis tęsdavo mokslus lietuvių gimnazijoje pačiame mieste. Didžioji dalis jaunuolių priklausė sionistiniams judėjimams, tačiau užėjus sovietams nedidelė dalis jų prisijungė prie komunistinio jaunimo judėjimo KOMSOMOL [komjaunimas], vienos iš komunistų politinės ir ekonominės valdžios struktūrų.
[daugiau apie Kelmę iš tuometinės spaudos]
Miestelio žydai buvo griežtai religingi. Tokiais išliko ir atėjus sovietams. Prieš sovietų okupaciją Kelmėje buvo liaudies bankas, smulkaus kredito draugija ir kitos savitarpio pagalbos organizacijos.
Miestelio žydai buvo griežtai religingi. Tokiais išliko ir atėjus sovietams. Prieš sovietų okupaciją Kelmėje buvo liaudies bankas, smulkaus kredito draugija ir kitos savitarpio pagalbos organizacijos.
[1943 metais publikuotas straipsnis "Kelmė seniau ir dabar"]
Karo pradžia
Pirmą vokiečių įsiveržimo dieną, 1941 metų birželio 22 d., sekmadienį, į Kelmę atplūdo pabėgėliai iš Tauragės. Jų pasirodymas mieste sukėlė žydų tarpe paniką. Daugelis jų užrakino savo namų duris, užsklendė langus ir išbėgo iš miesto. Pirmadienį, 1941 birželio 23 dieną, kilo dar didesnė panika, nes komunistų partijos ir sovietų pareigūnai skubiai traukėsi iš Kelmės. Dviejų dienų bėgyje mieste žydų beveik neliko. Jie bėgo į kaimus pas pažįstamus lietuvių ir žydų ūkininkus. Apie 10 km nuo Kelmės, kelyje į Šiaulius, šimtai žydų iš Tauragės ir Kelmės pėsčiomis ir vežimais traukėsi į Sovietų Sąjungos gilumą. Kelias buvo užgrūstas pabėgėliais ir tai trukdė Raudonajai armijai judėti greičiau, todėl kariškiai privertė civilius atlaisvinti kelią. To pasekoje žydai iš apylinkių nebegalėjo greičiau evakuotis. Kai bėgantys pasiekė Padubysio dvarą [šiandien Bazilionai] jiems kelią užkirto lietuviai iškėlę nacionalinę vėliavą su išpiešta svastika. Kai kurie iš jų puolė bėgančius žydus su kirviais, lazdomis, kastuvais ir kitais įrankiais. Jie šaukė pasitikdami žydus: "Prakeiktieji žydai, pagaliau atėjo diena, kada mes jus visus užmušime !" Tą pačią dieną kaimiečiai iš Padubysio užmušė visą žydų šeimą iš Tauragės: žmoną, vyrą ir du jų vaikus [žr. Chajos Rozienės liudijimą]. Apylinkėse vis dar buvo Raudonoji armija.
1941 m. birželio 25 dieną, trečiadienį, vokiečiai užėmė Kelmę. Miestas buvo visiškai sudegęs ir sugriautas. Vokiečiai pradėjo gaudyti grįžtančius į sudegusius namus žydus. Nemažas skaičius jų pasiliko kaimuose pas pažįstamus lietuvių ūkininkus arba ūkiuose, kurių savininkai buvo žydai.
Civilinė administracija
Netrukus, po vokiečių įžengimo į Kelmę, mieste pasirodė šimtai lietuvių iš aplinkinių miestelių ir kaimų. Jie nekliudomai pradėjo vadovauti, įsteigdami civilinę valdžią. Miesto viršaičio postą užėmė JUOZAS ČĖSNA, ūkininkas kilęs iš kaimo, esančio 5 km nuo miesto [Preikurai]. Jis vadovavo miestui Antano Smetonos valdymo metais iki sovietų okupacijos, kurios metu buvo nušalintas nuo pareigų. JUOZO ČĖSNOS pavaduotoju buvo paskirtas vokiečių kilmės lietuvis iš Kelmės ŠIDLAUSKAS. Policijos viršininku tapo BARKAUSKAS, ūkininkas iš KOCHINISKIS [KAKONIŠKĖ] kaimo, esančio 3 km nuo Kelmės. Jis tarnavo policininku Antano Smetonos valdymo metu. [ Liolių policininkas Kazys Stonis tardyme liudijo, kad bent nuo 1943 metų Kelmės policijos viršininku jau dirbo kitas asmuo, pavarde Poškus (LYA f.K-1 ap.58 b.22516/3 l.11-12.)] Lietuvių "partizanų" būriui vadovavo KAZYS RIŠKUS, siuvėjas iš Kelmės.
[tuo metu veikusią vietinę valdžią aprašė mokytojas Jonas Vadeikis]
Karo pradžia
Pirmą vokiečių įsiveržimo dieną, 1941 metų birželio 22 d., sekmadienį, į Kelmę atplūdo pabėgėliai iš Tauragės. Jų pasirodymas mieste sukėlė žydų tarpe paniką. Daugelis jų užrakino savo namų duris, užsklendė langus ir išbėgo iš miesto. Pirmadienį, 1941 birželio 23 dieną, kilo dar didesnė panika, nes komunistų partijos ir sovietų pareigūnai skubiai traukėsi iš Kelmės. Dviejų dienų bėgyje mieste žydų beveik neliko. Jie bėgo į kaimus pas pažįstamus lietuvių ir žydų ūkininkus. Apie 10 km nuo Kelmės, kelyje į Šiaulius, šimtai žydų iš Tauragės ir Kelmės pėsčiomis ir vežimais traukėsi į Sovietų Sąjungos gilumą. Kelias buvo užgrūstas pabėgėliais ir tai trukdė Raudonajai armijai judėti greičiau, todėl kariškiai privertė civilius atlaisvinti kelią. To pasekoje žydai iš apylinkių nebegalėjo greičiau evakuotis. Kai bėgantys pasiekė Padubysio dvarą [šiandien Bazilionai] jiems kelią užkirto lietuviai iškėlę nacionalinę vėliavą su išpiešta svastika. Kai kurie iš jų puolė bėgančius žydus su kirviais, lazdomis, kastuvais ir kitais įrankiais. Jie šaukė pasitikdami žydus: "Prakeiktieji žydai, pagaliau atėjo diena, kada mes jus visus užmušime !" Tą pačią dieną kaimiečiai iš Padubysio užmušė visą žydų šeimą iš Tauragės: žmoną, vyrą ir du jų vaikus [žr. Chajos Rozienės liudijimą]. Apylinkėse vis dar buvo Raudonoji armija.
  | |
 |
 | ||||
| Kelmės gyventojai praūžus karo frontui. Centre pasirėmęs asmuo ant rankos turi užsirišęs baltą raištį, reiškiantį priklausymą lietuvių partizanams.
|
Civilinė administracija
Netrukus, po vokiečių įžengimo į Kelmę, mieste pasirodė šimtai lietuvių iš aplinkinių miestelių ir kaimų. Jie nekliudomai pradėjo vadovauti, įsteigdami civilinę valdžią. Miesto viršaičio postą užėmė JUOZAS ČĖSNA, ūkininkas kilęs iš kaimo, esančio 5 km nuo miesto [Preikurai]. Jis vadovavo miestui Antano Smetonos valdymo metais iki sovietų okupacijos, kurios metu buvo nušalintas nuo pareigų. JUOZO ČĖSNOS pavaduotoju buvo paskirtas vokiečių kilmės lietuvis iš Kelmės ŠIDLAUSKAS. Policijos viršininku tapo BARKAUSKAS, ūkininkas iš KOCHINISKIS [KAKONIŠKĖ] kaimo, esančio 3 km nuo Kelmės. Jis tarnavo policininku Antano Smetonos valdymo metu. [ Liolių policininkas Kazys Stonis tardyme liudijo, kad bent nuo 1943 metų Kelmės policijos viršininku jau dirbo kitas asmuo, pavarde Poškus (LYA f.K-1 ap.58 b.22516/3 l.11-12.)] Lietuvių "partizanų" būriui vadovavo KAZYS RIŠKUS, siuvėjas iš Kelmės.
[tuo metu veikusią vietinę valdžią aprašė mokytojas Jonas Vadeikis]
[Ištrauka iš knygos "Lietuvių tautos sukilimas. 1941 m. birželio 22-28 d." (2011 m.) psl. 339: "Kelmėje sukilėlių būriui priklausė maždaug 50 asmenų. Kražių valsčiuje veikė net keli sukilėlių būriai. Manytina, kad Raseinių apskrityje veikę sukilėlių būriai buvo suformuoti ir pradėjo veikti jau pasitraukus Raudonosios armijos daliniams."]
Pirmas civilinės valdžios potvarkis buvo draudžiantis žydams gyventi pas lietuvių kaimiečius. Buvo leidžiama gyventi tik žydų ūkiuose. Administracija perspėjo kaimiečius, kad tie kurie priims į savo namus žydus, bus baudžiami mirtimi kartu su visa šeima. Beveik visi žydai apsigyveno žydų ūkiuose.
Antras potvarkis buvo paskelbtas 1941 m. liepos 1 d., antradienį, kuris skelbė, kad visi vyrai nuo 14 iki 60 metų amžiaus privalo persikelti į lagerį, įrengtą miesto pakraštyje esančioje žydo ZUNDELIO LUNCO daržinėje [Zundelio Lunco ūkiniai pastatai galėjo būti kažkur tarp dabartinės J.Smilgevičiaus g. ir Dariaus ir Girėno g. atsišakojimo, priešais katalikų bažnyčią. Žr. apytikslę miesto schemą. Suimtus vyrus kaltino slepiant ginklus ir kad jų tarpe yra daug komunistų, kurie šaudo į vokiečių armiją]. Ne visi vyrai pakluso įsakymui ir liko su savo šeimomis, tačiau "partizanai" ėjo per ūkius ir jėga vertė juos keltis į lagerį. Prieš uždarant vyrus daržinėje, jie buvo suvaryti į turgaus aikštę, kur prieš juos vienas vokietis pasakė tulžingą antisemitinę kalbą. Jis besiklausantiems žydams ir lietuviams pasakė, kad žydai privalo būti uždaryti stovykloje, nes jie yra pagrindiniai karo kaltininkai.
Pirmas civilinės valdžios potvarkis buvo draudžiantis žydams gyventi pas lietuvių kaimiečius. Buvo leidžiama gyventi tik žydų ūkiuose. Administracija perspėjo kaimiečius, kad tie kurie priims į savo namus žydus, bus baudžiami mirtimi kartu su visa šeima. Beveik visi žydai apsigyveno žydų ūkiuose.
Antras potvarkis buvo paskelbtas 1941 m. liepos 1 d., antradienį, kuris skelbė, kad visi vyrai nuo 14 iki 60 metų amžiaus privalo persikelti į lagerį, įrengtą miesto pakraštyje esančioje žydo ZUNDELIO LUNCO daržinėje [Zundelio Lunco ūkiniai pastatai galėjo būti kažkur tarp dabartinės J.Smilgevičiaus g. ir Dariaus ir Girėno g. atsišakojimo, priešais katalikų bažnyčią. Žr. apytikslę miesto schemą. Suimtus vyrus kaltino slepiant ginklus ir kad jų tarpe yra daug komunistų, kurie šaudo į vokiečių armiją]. Ne visi vyrai pakluso įsakymui ir liko su savo šeimomis, tačiau "partizanai" ėjo per ūkius ir jėga vertė juos keltis į lagerį. Prieš uždarant vyrus daržinėje, jie buvo suvaryti į turgaus aikštę, kur prieš juos vienas vokietis pasakė tulžingą antisemitinę kalbą. Jis besiklausantiems žydams ir lietuviams pasakė, kad žydai privalo būti uždaryti stovykloje, nes jie yra pagrindiniai karo kaltininkai.
Daržinė jau prieš karą buvo aptverta spygliuotos vielos tvora. Aplink stovyklą stovėjo lietuvių partizanai, kurie saugojo, kad niekas nepabėgtų. Ūkio kieme buvo pastatyta karo lauko virtuvė. Rytais suimtieji gaudavo riekę duonos ir kavos, o vakarais tik kavos [tais laikais kava vadinosi sumalti skrudinti miežiai, užpilti karštu vandeniu]. Pietums duodavo skysto, lieso viralo, kuriame plaukiojo kelios bulvės. Kiekvieną rytą suimtieji buvo varomi įvairiems sunkiems ir sekinantiems darbams. Jie buvo saugomi sargybinių ir vedant į darbą, ir dirbant. Suimtieji valė griuvėsius, šlavė gatves bei atliko visus kitus juodus darbus mieste.
Daržinėje žmonės miegojo ant žemės, bet ten buvo labai mažai vietos, todėl jaunimas surado vietą pastogėje ir ten gulėdavo ant lentų. Suimtuosius pakeldavo 6 val. ryte ir, išgėrus kavą, varydavo į darbus. Lietuvių sargybiniai dažnai versdavo žydus garsiai melstis ir giedoti religines giesmes, kurių metu sargyba pratrūkdavo kvatoti. Pietų metą žydus varydavo atgal į stovyklą vienai valandai, o po to vėl į darbus iki 18 valandos. Sargybiniai nurodinėdavo ir skubindavo suimtuosius dirbti greičiau, mušdami juos ir sadistiškai tyčiodamiesi. Po darbo žydus dažnai
 |
| Kazys Riškus, (apie 1951-1953 m.) (šaltinis: USCIS Genealogy) |
varydavo prie Kražantės upės praustis. Keletą kartų sargybiniai vyrus vertė bristi į upę su visais drabužiais ir pakiliai dainuoti sovietiškas dainas bei giedoti religines giesmes.
Moterys, vaikai ir vyrai virš 60 metų, ligoti ir silpni asmenys buvo palikę kaimo ūkiuose. Moterys dirbo ūkio darbus. Ten sargybos nebuvo, bet pasitaikė atvejų, kai lietuviai iš netolimų vietovių ateidavo prisiplėšti. Stovykloje laikomi vyrai turėjo ant savo drabužių užsisiūti geltonus žvaigždės formos ženklus, primenančius Dovydo žvaigždę. Ūkiuose likę taip pat turėjo prisisiūti geltonus ženklus. Kartais moterims leisdavo aplankyti savo vyrus, sūnus ir tėvus uždarytus Kelmės lageryje.
Pirmosios aukos
Moterys, vaikai ir vyrai virš 60 metų, ligoti ir silpni asmenys buvo palikę kaimo ūkiuose. Moterys dirbo ūkio darbus. Ten sargybos nebuvo, bet pasitaikė atvejų, kai lietuviai iš netolimų vietovių ateidavo prisiplėšti. Stovykloje laikomi vyrai turėjo ant savo drabužių užsisiūti geltonus žvaigždės formos ženklus, primenančius Dovydo žvaigždę. Ūkiuose likę taip pat turėjo prisisiūti geltonus ženklus. Kartais moterims leisdavo aplankyti savo vyrus, sūnus ir tėvus uždarytus Kelmės lageryje.
 | ||||
| Jurgis Matulevičius, apie 1948 m, Australija https://www.naa.gov.au/
|
1941 m. birželio 26 d., ketvirtadienį, sekančią dieną po vokiečių įžengimo į miestą, buvo suimtas ir mirtinai sumuštas ješivos mokinys MAUŠA BENIAŠAS [BENJEŠAS] [jį apkaltino slepiant sprogmenis]. Jaunas vaikinas BENJEMINAS ORELIS, odininko sūnus, naktį suimtųjų stovykloje nukrito nuo daržinės pastogės ir pasitempė koją. Miesto gydytojas JONAS ŽEMAITIS, apžiūrėjęs vaikiną, atleido jį nuo darbo. Tai atsitiko 1941 liepos 10 d. Kiekvieną dieną vienas iš žydų suimtųjų turėjo likti stovykloje ir ją tvarkyti. Lagerio vyresniuoju buvo paskirtas vaistininkas MORGENŠTERNAS. Tą dieną Jakovas Zakas grįžo iš darbo pasiimti stovykloje pamirštų įrankių. Kieme jis pamatė tris jam pažįstamus lietuvius. Tai buvo batsiuvys iš Kelmės JURGELIS ADOMAS, ūkininkas MERKELIS JUOZAS ir lietuvių gimnazijos mokinys MATULEVIČIUS JURGIS. Jie aiškinosi kodėl Benjaminas neišėjo į darbą. Tvarkyti stovyklos tą dieną buvo pasilikęs SIMONAS ŠEVELOVIČIUS. Jakovą ir Simoną žudikai privertė šalia daržinės iškasti duobę. Kenčiančiam Benjaminui buvo įsakyta ant pilvo šliaužti link duobės, kurioje jie jį ir nušovė. Po to Simonui įsakė užkasti savo draugo kūną. Žydai įkalbėjo stovyklos vadovybę leisti palaidoti Benjamino kūną žydų kapinėse. Žudikai davė dešimt minučių iškasti kūną. Tuo metu Jakovas buvo šalia ir matė, kad iškastą kūną rado gulintį veidu žemyn, nes Benjaminas buvo užkastas tik sužeistas, bet gyvas.
[Šmuelis Chalozinas savo liudijime papasakojo daugiau šio įvykio aplinkybių. Jis teigė, kad lietuviai tą kartą norėjo tik pagąsdinti ant nugaros duobėje gulintį Benjaminą, tačiau kulka kliudė jaunuolį. Zakas prisiminė, kad Benjaminas buvo užkastas gulintis ant nugaros. Atkasus kūną, jis buvo rastas veidu žemyn. Iš to Zakas ir kiti liudininkai padarė išvadą, kad Benjaminas buvo užkastas sužeistas, bet dar gyvas.]
Jauna mergina FRIDA KELCAITĖ [žinutė Čikagos laikraštyje DRAUGAS] sovietų režimo metu priklausė komunistinio jaunimo judėjimui [komsomol]. Karui prasidėjus, ji pabėgo į netoliese esantį Laukuvos miestelį. Lietuviai ją atpažino ir pargabeno atgal į Kelmę, į partizanų vadavietę, kuri buvo įkurta lietuviškoje gimnazijoje [buvusioje Kelmės dvaro spirito varykloje, vėliau ten pat buvusioje progimnazijoje, o dar vėliau prieš karą, pasak Liudo Aleknos, ten buvo įsteigti senelių ir neįgaliųjų globos namai.]. Tą dieną Jakovas Zakas su draugu EMANUELIS ROZENFELDAS plovė gimnazijos klases. Du lietuviai, gimnazijos dešimtos klasės mokiniai, buvę FRIDA bendramoksliai, MYKOLAS JOKUBAITIS ir VYTAUTAS BUTKUS žiauriai sumušė ją ir, nuvarę prie Kelmės dvaro esančios žvyrduobės, nušovė. Prieš nužudant jie leido jai surūkyti cigaretę. Po šio savo "herojiško" darbo žudikai gyrėsi saviškiams.
Beveik kiekvieną dieną vokiečiai ateidavo į stovyklą "pasilinksminti". Jie vertė žydus giedoti giesmes, mušti vienas kitą ir atlikinėti visokius skausmingus akrobatinius pratimus. Vieną dieną jie meshulach [labdaros rinkėjui] KAPLANUI nuskuto pusę barzdos. Po to jam liepė surinkti iš visų žydų siddurim [šventas knygas], tallises [ypatingi šaliai užsidedami maldos metu], tefillin [maža odinė dėžutė pritvirtina ant kaktos apeigų metu, į kurią deda lapelius su užrašytais Švento Rašto posmais] ir viską sudeginti lagerio kieme.
11 žydų aukų
Liepos pradžioje į stovyklą atėjo keletas partizanų ir pasiūlė pranešti, kam reikalinga gydytojo pagalba. Tai buvo sekmadienis, diena, kuomet suimtųjų nevarė į darbą. Gydytojo pagalbos paprašė vienuolika žydų. Ginkluoti lietuviai juos nusivarė, liepė iškasti duobę ir visus sušaudė. Po kelių dienų Jakovui Zakui pavyko pamatyti savo akimis tą žudynių vietą, kuri buvo žydų kapinių pakraštyje, šalia Kražantės upės. Vėliau jam viską papasakojo lietuvis STASYS BARTKUS, kuris gyveno šalia kapinių ir savo akimis matė vienuolikos žydų sušaudymą.
Tarp nužudytų buvo [skliausteliuose yra asmens amžius]:
BENJEMINAS PUPKINAS (50);
MAUŠA ŠAFERIS (55);
ŠLEIMĖ [ir] ICIKAS ŠAMESAS (46);
JOSELIS JUDELEVIČIUS (33-35);
ZALMANAS ORELIS (virš 50);
HIRŠAS LEVINAS;
ŠMUELIS ŠAMESAS;
IZRAELIS LEIBA PODLESAS;
ir Žydų liaudies banko Kelmės skyriaus vedėjas MERAS [Lietuvos žydų liaudies banko, Tauragės (dabar - Vytauto Didžiojo gatvė) g-vė 3], [Mero duktė, Janina Meraitė Geršienė, tvirtina, kad jos tėvas buvo nužudytas kitomis aplinkybėmis].
[ Knygos "Kelmė - Išrautas medis" 55 psl. autorės Ida ir Batševa Krubelnikaitės pateikia tokį asmenų sąrašą:
BENJEMINAS PUPKINAS;
MAUŠA ŠAFERIS;
ŠLEIMĖ ir ICIKAS ŠAMESAI;
JOSELIS JUDELEVIČIUS;
ZALMANAS ORELIS;
HIRŠAS LEVINAS;
LEIBA PODLESAS;
ROZENFELDAS;
MAUŠA UDVINAS;
PERAZAS;
TARTEKAS. ]
[šias žudynes savo prisiminimuose mini ir kelmiškis Vincas Gurskis]
Pirmosios masinės žudynės
Sekmadienį, 1941 m. liepos 27 d., lietuvių partizanai paskelbė registraciją tų, kurie nori dirbti žemės ūkio darbus aplinkiniuose kaimuose. Daugelis sutiko su pasiūlymu, tikėdamiesi kaime gauti maisto ir susitikti su savo šeimomis, esančiomis žydų ūkiuose. Septyni žmonės iš lagerio, tarp kurių ir liudytojas Jakovas Zakas, buvo įdarbinti taisyti nutrauktos telefono linijos tarp Kelmės ir SKAUDVILĖS. Linija ėjo pro kaimus. Jie dirbo vadovaujami lietuvio [elektrikas PRANAS DOVYDAITIS]. Pirmadienį, liepos 28 d., kaip įprastai jie išėjo į darbą. Po valandos darbo pas juos motociklu atvažiavo vienas iš pašto tarnautojų [galbūt tai buvo Kelmės pašto viršininkas GRAŽYS. Žiūrėti į "Tėvynės" laikraščio iškarpą] ir liepė visus septynis žydus grąžinti atgal į lagerį Kelmėje, nes jų darbas nepasiteisino. Stovykloje jie sužinojo, ką iš tiesų reiškė šis vakarykštis savanorių surašymas.
[šias žudynes savo prisiminimuose mini ir kelmiškis Vincas Gurskis]
Pirmosios masinės žudynės
 |
| 1941 metų laikraščio "Tėvynė" skyrelyje "Vokiečiai suteikė pagalbą" minimas Kelmės pašto viršininkas Gražys |
Pirmadienį, žydai, kaip visada, buvo varomi valyti griuvėsius. Sekančią dieną, antradienį 1941 m. liepos 29 d., apie 4 val. ryte į stovyklą atėjo du ginkluoti lietuviai ir pranešė, kad reikia 20 stiprių vyrų ypatingam darbui. Jie paaiškino, kad reikia išgilinti prūdą DIRVONIUKŲ kaime pas ūkininką KAREIVA JONAS. Darbas truks nuo 4 val. ryto iki tol, kol pabaigs darbą, o likusią dienos dalį jie bus atleisti nuo visų darbų. Po šio "geranoriško" pasiūlymo beveik visi vyrai sutiko eiti, nes mieste jie turėjo sunkiai dirbti ištisą dieną. Be to, visi norėjo ištrūkti į kaimą. Du lietuviai išrinko tik 25 sveikus ir jaunus vyrus. Jie buvo nuvaryti prie Kelmės dvaro žvyrduobės ir priversti kasti didelę duobę. Kai duobė buvo iškasta, visus juos sušaudė. Stovykloje buvo girdėti šūviai, bet niekas nesuprato šios žiaurios tiesos.
Tarp 25 aukų buvo:
KAPELIS UDVINAS;
ŠAJA BAKŠTAS (Šiaulių rabino sūnus);
TEVJE PRAZAS;
broliai MEINĖ ir ŠMUELIS MERGELIASAI [MARGOLIAI];
DOVYDAS TARTAKAS;
KALMANAS ŠERAS ir jo brolis VELVELIS bei kiti.
Tarp 25 aukų buvo:
KAPELIS UDVINAS;
ŠAJA BAKŠTAS (Šiaulių rabino sūnus);
TEVJE PRAZAS;
broliai MEINĖ ir ŠMUELIS MERGELIASAI [MARGOLIAI];
DOVYDAS TARTAKAS;
KALMANAS ŠERAS ir jo brolis VELVELIS bei kiti.
[ Knygos "Kelmė - Išrautas medis" 83 psl. autorės Ida ir Batševa Krubelnikaitės pateikia tokį asmenų sąrašą:
KAPELIS UDVINAS;
ŠAJA BAKŠTAS (Šiaulių rabino sūnus);
TEVJE ROZENFELDAS;
broliai EMANUELIS ir ŠMUELIS MARGULIAI;
KALMANAS ŠERAS ir jo brolis VELVELIS bei kiti. ]
Dviejų lietuvių žudikų, išvedusių iš stovyklos 25 vyrus, vardai:
JUOZAS MERKELIS, ūkininkas iš kaimo esančio apie kilometrą nuo Kelmės;
STEPONAS MIKALAUSKAS iš PUPŠČIAI kaimo esančio 5 km nuo Kelmės [2 km nuo Maneikių?].
Tą patį antradienį, 9 valandą ryto, aštuoni ginkluoti lietuviai atėjo į stovyklą ir išsivedė 60 vyrų. Jiems buvo pažadėta, kad jie dirbs nacionalizuotuose ūkiuose, tačiau vietoje to visi buvo nuvesti prie žvyrduobės ir sušaudyti. Po dviejų valandų, 11 valandą, lietuviai vėl įžengė į stovyklą ir išsivedė kitus 40 vyrų. Vėl buvo meluojama, jog jie yra vedami į kaimą darbams, tačiau juos nuvarė prie žvyrduobės ir sušaudė. Tą pačią dieną apie 13 val. ketvirta 40 vyrų grupė buvo nužudyti ten pat. Taip skerdynės tęsėsi iki pat vakaro, kol stovykloje liko tik 36 vyrai, kurie nesuprato, kas atsitiko išvestiems atseit į darbus draugams. Jie kartais girdėdavo skardžius šūvių protrūkius, tačiau likę daržinėje nemanė, kad jie reiškia kažką labai baisaus.
Vienas vyrukas kiekvieną vidurnaktį išeidavo iš stovyklos dirbti į Kelmės pieninę ir grįždavo kitą dieną per pietus. Šį kartą jam sugrįžus, vyras papasakojo likusiems, kad išvakarėse visi žmonės išvesti iš stovyklos, buvo sušaudyti prie žvyrduobių. Pažįstamas lietuvis jam papasakojo tai, kaip paslaptį. Tik dabar daržinėje esantys vyrai suprato, kad lietuviai jiems melavo ir žydus išvedė ne darbams kaime, o tiesiog į mirtį.
Tarp žudikų, kurie dalyvavo skerdynėse, Jakovas prisimena tik šiuos:
- ADOMAS JURGELIS - batsiuvys iš Kelmės;
- VYTAUTAS BARACEVIČIUS - Kelmės gimnazijos mokinys;
- LIUDAS ALEKNA - buhalteris valsčiaus valdyboje;
- KAZYS RIŠKUS - vietinis Kelmės gyventojas, partizanų vadas;
- JONAS BARČAUSKAS - iš GINEIKIŲ kaimo;
- JULIUS TYLA - Kelmės kooperatyvo parduotuvės vedėjas;
- POVILAS MEŠKAUSKAS- Kelmės kooperatyvo parduotuvės darbuotojas;
 |
Buvusioje ponų Gruževskių dvaro teritorijoje aprašytų įvykių metu stovėjo viena iš daržinių, iš kurios vesdavo suimtuosius sušaudymui. Kita, Zundelio Lunco daržinė, buvo netoli Kelmės miesto centro. |
[Yra pagrindo manyti, kad rabino Kalmano Beinašovičiaus malda egzekucijos metu buvo ne egzekucijos vykdytojų sumanymas, o suteikta galimybė paties rabino prašymu. Apie panašias aplinkybes minėjo Dovid Katz savo pokalbyje su Mariumi Ivaškevičiumi (skaityti ir žiūrėti čia).]
[Apie Vaiguvos žydų sunaikinimą]
Du gimnazistai išsivedė aštuonis žydus iš daržinės ir nusivarė link Kelmės gimnazijos. Tarp jų buvo ir liudytojas Jakovas Zakas. Gimnazijos kieme stovėjo keturi vežimai pakrauti likusiais nužudytųjų daiktais. Jiems liepė iškrauti vežimus ir sunešti jų mylimų tėvų, motinų, brolių ir seserų daiktus į gimnazijos rūsį. Benešant Jakovas atpažino savo tėvo kostiumą, taip pat ir kitų artimųjų drabužius. Vežimuose atvažiavo ir patys lietuviai, kurie visą dieną šaudė žydus. Jų marškinių rankovės buvo užraitytos, o rankos, drabužiai ir batai - kruvini. Kieme stovėjo šulinys, prie kurio jie prausė savo veidus, plovė rankas, batus. Vandens balos aplink šulinį buvo raudonos nuo kraujo.
Po to, kai belaisviai sunešė visus daiktus į rūsį, juos parvarė atgal į lagerį. Prie šulinio Jakovas matė visus pažįstamus lietuvius iš Kelmės, kurie dalyvavo žudynėse. Visi buvo girti. Jie didžiuodamiesi skelbėsi, kad tik prieš kelias valandas baigė sušaudymą žydų iš Vaiguvos, iš žydų ūkių ir visų tų, kurie buvo išvesti iš lagerio. Jie žadėjo nebežudyti daržinėje likusių 36 vyrų. VYTAUTAS BARACEVIČIUS papasakojo, kad žinomas gydytojas KAGANSKIS LEIBA, kuris buvo kilęs iš kaimo netoli VILKAVIŠKIO, prieš sušaudymą maldavo palikti jį gyvą, nes jis dažnai be užmokesčio gydė šaudžiusių šeimas ir žadėjo toliau juos gydyti dykai. Supratęs, kad jo maldavimui žudikai yra kurti, jis bandė bėgti iš duobės, bet BARACEVIČIUS pats jį nušovė.
Du gimnazistai išsivedė aštuonis žydus iš daržinės ir nusivarė link Kelmės gimnazijos. Tarp jų buvo ir liudytojas Jakovas Zakas. Gimnazijos kieme stovėjo keturi vežimai pakrauti likusiais nužudytųjų daiktais. Jiems liepė iškrauti vežimus ir sunešti jų mylimų tėvų, motinų, brolių ir seserų daiktus į gimnazijos rūsį. Benešant Jakovas atpažino savo tėvo kostiumą, taip pat ir kitų artimųjų drabužius. Vežimuose atvažiavo ir patys lietuviai, kurie visą dieną šaudė žydus. Jų marškinių rankovės buvo užraitytos, o rankos, drabužiai ir batai - kruvini. Kieme stovėjo šulinys, prie kurio jie prausė savo veidus, plovė rankas, batus. Vandens balos aplink šulinį buvo raudonos nuo kraujo.
Po to, kai belaisviai sunešė visus daiktus į rūsį, juos parvarė atgal į lagerį. Prie šulinio Jakovas matė visus pažįstamus lietuvius iš Kelmės, kurie dalyvavo žudynėse. Visi buvo girti. Jie didžiuodamiesi skelbėsi, kad tik prieš kelias valandas baigė sušaudymą žydų iš Vaiguvos, iš žydų ūkių ir visų tų, kurie buvo išvesti iš lagerio. Jie žadėjo nebežudyti daržinėje likusių 36 vyrų. VYTAUTAS BARACEVIČIUS papasakojo, kad žinomas gydytojas KAGANSKIS LEIBA, kuris buvo kilęs iš kaimo netoli VILKAVIŠKIO, prieš sušaudymą maldavo palikti jį gyvą, nes jis dažnai be užmokesčio gydė šaudžiusių šeimas ir žadėjo toliau juos gydyti dykai. Supratęs, kad jo maldavimui žudikai yra kurti, jis bandė bėgti iš duobės, bet BARACEVIČIUS pats jį nušovė.
|
Po šios baisios puotos visi aštuoni vyrai buvo parvaryti atgal į daržinę. Sargyba keitėsi dažnai. Kai kurie iš jų, būdami girti, pasakojo, kad prie duobės vyrai ir moterys turėjo nusirengti iki apatinių drabužių. Jie mėgžiojo moterų elgesį prie duobės, kaip jos klūpodamos laužyta lietuvių kalba maldavo nežudyti. Vieni iš jų vaizdavo moteris, o kiti juokėsi, laikydamiesi už kėdžių.
Prisivalgę ir girti naujai stojusieji į postą papasakodavo vis naujų žydų šaudymo detalių. ŠPUKAS, JOKUBAITIS ir BARACEVIČIUS pasakojo, kad žudynių metu buvo du vokiečiai, kurie patys nešaudė, bet stovėjo šalia ir viską fotografavo. Jie taip pat pasakojo, kad mažus vaikus pametėdavo į orą ir šaudavo į juos. Vaikai krisdavo į duobę pusgyviai, pasiutusiai kratydami savo mažas kojas. Kūdikius mesdavo į duobę, prieš tai sudaužydami jų galvas į akmenį.
Sekančią, liepos 30 dieną, trečiadienį, "partizanai" iš lagerio išvežė po žudynių likusius aukų asmeninius daiktus.
Sekančią, liepos 30 dieną, trečiadienį, "partizanai" iš lagerio išvežė po žudynių likusius aukų asmeninius daiktus.
[Šiaulių apskrityje leistame laikraštyje "TĖVYNĖ" panašiu metu atspausdintas skyrelis]
Likusių žydų gyvenimas po masinių žudynių
Jakovą Zaką su jo draugu EMANUELIU ROZENFELDU "partizanai" išvežė darbams į VANAGINĖ pas ūkininką KLIMAS. Netoli nuo tos vietos buvo du žydų getai, kuriuose glaudėsi išlikusios žydų moterys su vaikais. Jos padėjo ūkininkams dirbti ūkio darbus. Miesto lageryje likusius 34 žydus ir toliau diena iš dienos varė valyti griuvėsių, taisyti kelių ir kitų panašių darbų. Beveik kiekvieną vakarą "partizanai" ateidavo į žydų ūkius ir imdavo iš ten esančių viską, ko norėjo.
Trečiadienį, rugpjūčio 20 dieną, Jakovas Zakas su ūkininku Klimu išvažiavo į LYDUVĖNAI parvežti kalkių. LYDUVĖNUOSE ir netoliese esančiame žydų miestelyje PADUBYSIS taip pat buvo getas su ten laikomais žydais. Jakovas jiems papasakojo apie žudymus Kelmėje. Jo atnešta žinia sukėlė paniką tarp žydų ir daugelis jų išbėgo iš miestelio. Apie šį pabėgimą ir kas perdavė žinią sužinojo vokiečių komendantas. Jakovą areštavo. Po suimtojo ištardymo komendantas įsakė grąžinti jį į Kelmės lagerį. Prieš parvarant atgal, Jakovą įkalino kalėjime Kelmės mieste, kuriame jis išbuvo iki ketvirtadienio ryto. Tą pačią dieną jį parvedė atgal į lagerį [Zundelio Lunco daržinę].
Karo frontas nutolo. Kelmėje vokiečių nebebuvo. Neliko net jų štabo. Išlikusių žydų likimas buvo vietinių lietuvių rankose.
Antros masinės žudynės
Sekančią dieną, 1941 m. rugpjūčio 22 d., penktadienį, apie 16 val., "partizanai" pradėjo vežti iš visų ūkių žydus į Kelmės dvarą, prie žvyrduobių. Keli Kelmės stovykloje likę vyrai matė iš ūkių važiuojančius vežimus prikrautus daiktų. Paskui vežimus ėjo senukai ir moterys su vaikais. Po kurio laiko iš duobių pusės pasigirdo salvių pliūpsniai, o vėliau pavieniai šūviai.
Į vyrų stovyklą atvedė papildomai 14 vyrų, kurie visus tuos mėnesius kasė durpes NORUIŠIAI kaime pas ūkininką ANTANAS JANKAUSKAS. Vyrams dabar buvo aišku, kad atėjo paskutinė jų valanda. Kilo didelė panika. Kiekvienas pradėjo naikinti viską, ką turėjo vertingo. Daužė savo laikrodžius, kad jie neatitektų į žudikų rankas. Stovyklos sargyba buvo sustiprinta. Žudikai atidarė daržinės vartus ir grasino nušauti kiekvieną bandantį prisiartinti prie išėjimo. Grasino sušaudymu ir garsiai verkiantiems. Nežiūrint į tai, keturiems žydams tą dieną pavyko išsigelbėti:
ūkininkui JAKOVUI CHALOZINUI (jis tą dieną lankėsi Kelmėje);
IZRAELIUI NACHUMOVIČIUI;
CHANANUI LEVINUI;
Kelmės mėsininkui HIRŠUI ŠEVELOVIČIUI.
"Knygoje "Kelmė - Išrautas medis" psl. 59 aprašoma, kad A. Jaunkausko ūkyje 14 žydų buvo įdarbinti kasti durpes. Prieš pirmą žydų žūdynių akciją 1941 m. liepos 29 d. Jankauskui buvo įsakyta grąžinti žydų darbininkus atgal į Kelmę. Po įvykdytų žudynių paaiškėjo, kad visi pas ūkininką dirbę žydai liko nesušaudyti, nes A. Jankauskas, prieš perduodant darbininkus, pasirūpino, kad jie vėliau grįžtų pas jį ir toliau dirbti. Dėja, antrųjų žudynių metu, 1941 m. rugpjūčio 22 d., šie 14 vyrų buvo sušaudyti kartu su likusiais Kelmėje ir jos apylinkėse žydais."Penktadienį, apie 18 val., žydai buvo perkelti iš lagerio į Kelmės dvarą [dvaro teritorijoje stovėjusią didelę daržinę]. Apie 20 vyrų, įskaitant ir liudytoją Jakovą Zaką, uždarė tam išskirtoje daržinėje. Į daržinę jau buvo suvaryti žydai iš kaimų. Juos netrukus atskiromis grupėmis varė prie žvyrduobės. Tolumoje buvo galima matyti daug moterų, vaikų, senių stovinčių lauke prie žvyrduobių. Siaubinga egzekucija truko iki pat vakaro. Tykaus vakaro ramybę drumstė prie duobių stovinčių moterų ir vaikų klyksmas. Tamsų dangų užklojo lietingi debesys. Lynojo. Daržinė, kurioje laikė uždarytą Jakovą su kitais, stovėjo apie pusę kilometro nuo žudynių vietos.
Apie 19:30 žudikai iš daržinės pradėjo vesti paskutinius likusius žydus ir varyti juos link duobės. Jie surinko dešimt žmonių grupę. Žmonės buvo visiškoje neviltyje, ėjo nuleidę galvas, su pilnomis akimis ašarų. Daržinėje pasiliko paskutiniai dešimt žydų. Prie daržinės vartų stovėjo du sargybiniai, ginkluoti automatais ir granatomis. Tai buvo ŠPUKAS PETRAS ir MERKELIS JUOZAS, abu geri Jakovo pažįstami. Jie "pažadėjo", kad paskutiniai dešimt nebus nužudyti. Jakovas susitarė su draugais, kad jis prieis prie vartų pakalbėti su sargybiniais, po to duos ženklą ir visi užpuls žudikus, įtemps juos į daržinę ir pasmaugs. Tačiau jam berūkant ir šnekantis su sargyba, pačiu lemtingiausiu akimirksniu davus ženklą, nei vienas nepajudėjo iš vietos ir stovėjo lyg įbesti į žemę. Vėliau vyrai teisinosi, kad jie yra praradę bet kokį norą toliau gyventi be savo nužudytų šeimų.
Lauke jau buvo tamsu. Lietus nesiliovė lyti. Į daržinę įsiveržė keturi "partizanai" ir išsivedė paskutinius dešimt žydų kartu su Jakovu. Suimtieji buvo fiziškai išsekę ir visiškoje neviltyje, viskam abejingi ir be noro toliau gyventi. Paskutinieji dešimt lėtai, vos vilkdami pavargusias kojas, per purvynę artinosi link žvyrduobės. Tomis minutėmis Jakovas pagalvojo apie savo artimuosius, kurie tikriausiai jau gulėjo šaltoje duobėje. Jis atsisuko į savo draugus ir pradėjo raginti juos visiems vienu metu bėgti. Jį užvaldė nežmoniškas noras veikti. Staiga jį apėmė begalinis troškimas išgyventi ir būti viso to liudininku. Žudikai, kurie vedė pasmerktuosius, uždraudė Jakovui kalbėti jidiš kalba. "Aš einu mirti, todėl turiu teisę paskutinėmis savo gyvenimo minutėmis su draugais kalbėti savo gimtąja kalba." - piktai atšovė Jakovas ir daugiau lietuviai prie jo nesikabinėjo. Jakovas ragino draugus sprukti į visas puses ir taip bandyti išsigelbėti, tačiau vyrai jau buvo susitaikę su savo žiauriu likimu. "Kas yra Dievo nulemta, to nepakeisi." - atsakė vyrai ir atmetė Jakovo raginimą.
Dešimtį žmonių atvedė į lauką prie žvyrduobės, kur jau stovėjo keletas dešimčių žydų, kurie stovėjo ir laukė savo sušaudymo eilės. Kai kuriuos privertė nusirengti iki apatinių, kiti dar buvo apsirengę. Nuregtuosius lietuviai žudikai privedė prie duobės krašto ir iš nugaros iš automatų nušovė. Sunku žodžiais atpasakoti šiurpų genamųjų verksmą ir klyksmą, tą pasmerktųjų siaubą ir pragarą. Daug į duobę krito tik sužeisti, iš kurios sklido mirštančiųjų dejonės ir aimanos. Buvo tamsu, lynojo lengvas lietus. Iš abiejų duobės pusių švietė prožektoriai, apšviesdami dar stovinčius prie krašto ir jau įkritusius žmones. Vaizdas šalia duobės atrodė, kaip naktį apšviesta skerdykla.
Vienas Jakovo ir jo draugų sargybinių buvo MIKALAUSKAS STEPONAS iš PUPŠČIAI kaimo apie 5 km nuo Kelmės [2 km nuo Maneikių?]. Jis atsistojo šalia Jakovo ir įžiebė degtuką, kad prisidegti cigaretę. Degtuko liepsna apšvietė žudikišką sargybinio veidą. Akimirksniu Jakovą persmelkė mintis veikti ir bandyti bėgti, kad išlikus gyvam paliudyti pasauliui apie lietuvių žudikus. Jis staiga nutraukė šautuvą nuo sargybinio peties ir smogė juo žudikui per galvą. Sargybinis parkrito. Jakovas iš paskutinių jėgų pasileido bėgti miško link. Paskutinių dienų, o ypač paskutinių valandų, įvykiai buvo išsekinę beveik visas jo jėgas. Jis peršoko per griovį šalia kelio ir parkrito netoliese esančiame bulvių lauke. Tarp prie duobės dirbusių žudikų kilo sąmyšis. Jie pradėjo šaudyti į miško pusę. Jakovas gulėjo prisiplojęs prie žemės tarp bulvių vagų ir klausėsi kaip daužosi jo širdis. Žudikai pasileido bėgti miško link, bet tamsoje jie bėglio nepastebėjo. Jakovas gulėjo tik kokius keliasdešimt metrų nuo žudynių duobės. Lietuvių žudikai skubiai grįžo atgal, nes pabijojo, kad ir kiti likę stovėti suimtieji gali pasileisti bėgti. Gulėdamas Jakovas aiškiai girdėjo klyksmus ir aimanas siaubo apimtų žydų, genamų prie duobės krašto, o po šūvių salvės, sužeistų ir mirštančių dejones mirties duobėje. Jakovas iš lėto nušliaužė iki miško pakraščio, iš kur jis girdėjo šauksmus savo devynių draugų, atvarytų kartu su juo. Ir vėl pasigirdo šūviai, po kurių stojo visiška tyla...
[Apie nužudytų žmonių skaičių]
Stebėdamas iš nuotolio, Jakovas suprato, kad lietuviai ruošiasi grįžti į miestą. Jie susirinko aukų drabužius, pasiėmė prožektorius ir patraukė Kelmės pusėn. Kelias valandas Jakovas gulėjo pamiškėje. Viską gaubė aklina tamsa, lynojo silpnas lietus. Jo galvoje vis dar aidėjo sklindantys artimų ir pažįstamų balsai. Jie, niekšų nutildyti amžiams, gulėjo lyg šiukšlių krūva žvyro duobėje. Iš tos duobės karta iš kartos lietuviai ir žydai kasė žvyrą statyboms. Namai, kuriuos pastatė, liko lietuviams, o žydams - tamsi duobė.
Vėliau, vaikščiodamas po kaimus, Jakovas sužinojo daugiau šiurpinančių detalių apie tai, kas tuomet vyko prie duobės.
Ūkininkui GAJAUSKUI iš PAKARČEMIS kaimo, esančio 5 km nuo Kelmės, buvo liepta su savo vežimu vežti žydus iš KATILIAUSKIŠKĖ ūkio į žudynių vietą. Tuomet nemažai kaimiečių savo vežimais vežė žydus į mirtį. GAJAUSKO vežime sėdėjo jo kaimynas ūkininkas ABROMAS BERMANAS su nėščia žmona DVOIRA, kilusia iš Vaiguvoje gyvenusios KAPLAN šeimos. Tame pačiame vežime buvo jos brolis JUDELIS KAPLANAS su žmona IDA (IDA KAPLAN-MARKOVIČ). BERMANAS buvo aplinkinių kaimynų gerbiamas žmogus. Jam GAJAUSKAS tyliai sušnabždėjo, kad jis bėgtų ir gelbėtųsi. ABROMAS BERMANAS atsisakė tai daryti paaiškindamas, kad jis nepaliks savo mylimos žmonos, kuriai už kelių dienų prasidės gimdymas. Bevažiuojant vežimus lydintys "partizanai" kalbėjo nelaimingiems žydams, kad jie yra vežami į PADUBYSIS, kur visi bus apgyvendinti stovykloje. Kai vežimai atvažiavo į Kelmės dvarą, visiems pasidarė aišku, kad jie yra atvežti į mirtį. Tuo metu BERMANO žmona DVOIRA pajuto sąrėmius ir paprašė "partizanų", kad jie pakviestų gydytoją. "Užsičiaupk, rupūže, ir kentėk. Greitai tau nebereikės jokio daktaro!" - šaukė ir grasino jai žudikai.
Lauke netoli duobės jau stovėjo keletas žydų. DVOIRA gulėjo ant žemės susirietusi iš skausmo. Ašaros riedėjo jai iš akių, kuomet ji su dideliu gailesčiu žvelgė į pasiruošusius mirti žydus. Ji girdėjo šūvius sklindančius iš netoliese esančio lauko. Moteris atsisuko į šalia stovinčius žudikus ir maldavo nužudyti ją prieš pagimdant, tačiau jie su pykčiu atkirto: "Pirma pagimdyk, o paskui mes užmušime dar vieną žydą!". Po to, kai DVOIRA pagimdė, jie nušovė ją ir įmetė kartu su vaiku į duobę. Visa tai GAJAUSKUI pasakė jo kaimynas, "partizanas" JUOZAS MERKELIS. Žudikas girdamasis jam iki smulkmenų pasakojo apie savo didvyriškus darbus. Vėliau ūkininkas visą tai papasakojo Jakovui.
 |
| Leonas Krajauskas, Kubiliškės dvaro savininkas (iš knygos "Senoji Kelmė") |
Kartu su Kelmės žydais buvo nužudyti, visi LIOLIŲ ir VAIGUVOS žydai bei šeimos iš žydų valdomų ūkių. Žudynės vyko netoli Kelmės dvaro. Vienas masinis kapas tapo nuo seno esančioje žvyrduobėje, o kitą duobę šalia iškasė kaimiečiai iš aplinkinių kaimų. Keletui žydų iš ūkių pavyko pabėgti prieš antrąją egzekuciją. Juos pas save paslėpė pažįstami kaimiečiai, bet iš pabėgusių gyvi išliko tik keletas. Kai kurie buvo išduoti pačių kaimiečių, kiti buvo suimti lietuvių policijos ir "partizanų", kurie kaimuose vykdė išlikusių žydų medžioklę. Jakovas Zakas papasakojo apie kelis tokius atvejus.
- Jauna mergina iš Laukuvos LĖJA KELCAITĖ su motina ir dar keletu moterų buvo nuvežtos į Telšių getą. Prieš pat Telšių geto likvidavimą Lėja pabėgo ir grįžo atgal į Laukuvą pas pažįstamą ūkininką, kuris ją nuvedė pas kitą ūkininką. Antrasis ūkininkas nesutiko jos priglausti, todėl apie 1941 metų Kalėdas ji nuėjo pas geraširdį ūkininką MYKOLAS JASINSKAS, kuris priėmė merginą ir tuojau pat pranešė apie ją Jakovui Zakui ir jo draugams, kurie slapstydamiesi klaidžiojo po apylinkę. Lietuvių policininkai šioje vietovėje aktyviai ieškojo
pabėgusių žydų, todėl iškilo pavojus, kad jie gali aptikti Lėją. Gerasis ūkininkas liepė jai slėptis kitur ir ji persikėlė pas kitą pažįstamą pavarde BUTKUS. Pas jį mergina slėpėsi septynis mėnesius. Čia ji sugydė savo nušalusias kojas ir atgavo jėgas. Už pusės kilometro nuo BUTKAUS namų ji surado savo pusseserę RIVKA MENDELEVIČIŪTĖ [žinutė Čikagos laikraštyje DRAUGAS], pasislėpusią pas kitą ūkininką. Lėjos pusseserė, tikėdamasi išgyventi, pasikrikštijo. Rivka turėjo paslėpusi vertingų daiktų, kurie priklausė Lėjos tėvams. Daiktai buvo paslėpti pas kitą ūkininką, taip pat pavarde BUTKUS [Veronika ir Jonas Butkai]. Lėja atėjo pas pusseserę ir paprašė grąžinti dalį jos tėvų daiktų. Tuomet Rivka pasiūlė jai pasikrikštyti, bet, kai Lėja nesutiko tai daryti, Rivka atsisakė grąžinti jai daiktus. Vėliau Lėja išėjo pas Rivkos seserį FRIDA MENDELEVIČIŪTĖ, kuri slėpėsi ZAKELIŠKIAI kaime netoli žydiško PADUBYSIS miestelio. Ten gyveno dvi labai tikinčios (nabožnos) moterys, kurios priglaudė abi merginas. Moteriškės mokė jas poteriauti, kad vėliau jas pakrikštytų. Merginos neturėjo kitos išeities ir kiekvieną sekmadienį eidavo į bažnyčią. Kartą, joms grįžtant iš bažnyčios, vienas vaikinas lietuvis palydėjo jas namo. Jis atpažino Fridą ir pranešė apie ją Raseinių policijai. Sekančią dieną atvyko policininkai ir suėmė Fridą, Lėją bei dar vieną merginą iš Kelmės JACHĖ GILVIČIŪTĖ [Knygos "Kelmė - Išrautas medis" 22 psl. ši mergina paminėta vardu Chaja]. Vėliau kaimiečiai pasakojo, kad jas išvežė į Kauno IX fortą ir ten nužudė. Viena iš tų nabožnų moterų, merginų globėjų, vėliau pasakojo Jakovui, kad po arešto merginas uždarė Raseinių apskrityje, ŠILUVOJE. Moterys kartu su vietiniu kunigu aplankė jas ir pakrikštijo. Kunigas dar bandė jas gelbėti, bet veltui. RIVKA MENDELEVIČIŪTĖ išgyveno ir po karo įsikūrė savo tėvų ūkyje BLEKARNĖS malūne. Ne vieną kartą minėtos nabožnos moterys siūlė Jakovui pasikrikštyti, sakydamos, kad žydai yra žudomi dėl to, kad jie nukryžiavo Kristų. Jakovas nesutiko to daryti ir atšovė joms, kad per tokio išdaviko, kaip Kristus, nuodėmę žydai ir kenčia. Po šių žodžių moterėlės nuo jo atstojo ir daugiau nebesiūlė krikštytis.
Lėja Kelcaitė, 1938 m.
Iš knygos "Senoji Kelmė"
Mykolas Jasinskas
ir jo žmona
Petronėlė Jasinskienė-Kazlauskaitė
prieš karą.
Šaltinis: www.myheritage.lt
Rivos, Chanos ir Leizerio
Mendelevičių gelbėtojai
Jonas Butkus ir Veronika Butkienė,
apie 1937 metus - Kelmiškė žydaitė MANKA MILNERAITĖ pabėgo iš geto kaime dar prieš visus surenkant sušaudymui. 1942 metų kovą Jakovas sutiko ją naktį beklaidžiojančią ir neturinčią kur prisiglausti. Tuo metu buvo labai šalta. Jakovas ėjo su savo draugu HIRŠU CHALOZINU. Abu buvo ginkluoti. Tamsoje pamatė kažką beeinant. Liepė stot ir iškelt rankas aukštyn. Kai prisiartino arčiau, jie atpažino Milnerio iš Kelmės dukterį. Abu draugai nulydėjo ją pas gerai pažįstamą ūkininką MYKOLAS NUTAUTAS iš SIRVIDUKAI kaimo už 8 km nuo Kelmės. Ūkininkas buvo geras žmogus, bet labai biednas. Buvo sutarta, kad mergina pabus pas jį dvi dienas, kol jos draugai suras jai saugesnę vietą, bet ji nelaukė ir išėjo pati viena. Sekantis ūkininkas, pas kurį atėjo Manka, buvo KAZIMIERAS RAKAUSKAS iš GANYPROVA kaimo netoli KRAŽIAI. Kazimiero kaimynas ZACHARAS [ZAKARAS?] [daugiau čia] pastebėjo merginą ir pranešė apie ją Kražių policijai. Manka buvo labai pavargusi, sušalusi ir pas ją priglaudusį ūkininką giliai užmigo. Sekantį rytą policija apsupo namus, suėmė merginą ir išvežė į Raseinius. Ten uždarė ją į kalėjimą ir palaikę kažkiek laiko sušaudė. Daugiau merginos nužudymo aplinkybių Jakovas nežino.
- MINA LEIBOVIČIENĖ pabėgo iš Cholozinų ūkio prieš antrąją žudynių akciją. Ji pasislėpė pas ūkininką DAMANSKIS [daugiau čia] iš BERŽINIŠKĖ kaimo esančio 8-9 km nuo Kelmės. Pas ūkininką Mina buvo paslėpusi keletą savo asmeninių daiktų. Po savaitės DAMANSKIS pranešė apie Miną Kelmės policijai ir ji buvo suimta paties ūkininko namuose. Policininkai ištempė moterį į ūkininko lauką ir sadistiškai mušdami mirtinai nukankino. Miną užkasė ten pat lauke, bet Damanskis iškasė moters kūną ir perlaidojo savo kaimyno lauke. Ten pat, pas Damanskį, slėpėsi puodžius IZRAELIS NACHUMOVIČIUS [Minos Leibovičienės svainis (sesers vyras); iš čia ir iš čia], kuriam, policijai apsupus namą, pavyko pabėgti. Policininkai šovė į jį pavymui, bet nepataikė. Vėliau jis atsidūrė Šiaulių gete ir jame dingo be žinios. Daugiau apie Izraelio likimą Jakovas nežino.
- Kelioms moterims buvo pavykę pabėgti iš LICINAVOS ūkio. Pagyvenusi moteris BASĖ BRAUDIENĖ, DVOIRA MIASNIK su dukra FRUMA, LIBA KARABELNIK [pasak Frumos Miasnikaitės, ten buvo ir CIPA KARABELNIK su dukterimi Malka] ir dar kelios moterys pasislėpė pas tą patį ūkininką Damanskį, kuriam jos paliko pasaugoti savo daiktus. Jis moteris paslėpė netoli nuo namų esančiame miškelyje, savaitę nešiojo joms maisto, tačiau vėliau nusprendė pasisavinti jų turtą ir įskundė. Tą dieną, kada buvo užmušta Mina Leibovičienė, "partizanai" apsupo miškelį ir jas visas suėmė. Moterys buvo uždarytos Kelmės areštinėje. Vietinis kunigas įkalbėjo jas pasikrikštyti. Moterys už didelę pinigų sumą ir vertingus daiktus "partizanų" buvo paleistos ir išgyveno iki karo pabaigos. [ • Liba Karabelnik su savo dviem mažamečiai vaikais buvo nužudyti 1941 m. vasaros pabaigoje netoli Liolių. • 1957 m. rudenį savo namuose buvo aptikta pasmaugta Basė Braudienė (g. 1894 m.). Plėšikas ieškojo jos namuose paslėptų vertingų daiktų ir moters užkluptas pasmaugė ją. Basė Braudienė yra palaidota kažkuriose Kauno žydų kapinėse. ]
- EMANUELIS [MEINĖ] ROZENFELDAS su broliu MAUŠA bei dviem savo tetomis ANA ZILBERGYTĖ ir TAIBĖ ŠAPIRIENĖ slėpėsi pas
turtingą ūkininką SALIAMONAS JONAS, kuris gyveno GRAUŽAI kaime apie 3 kilometrai nuo Kelmės. Ūkininkas pažadėjo pasaugoti jų daiktus, tačiau praėjus dviem savaitėm po antrųjų žudynių, jis nusprendė pasisavinti turtą ir pranešė apie jo ūkyje esančius žydus. Policija juos rado besislepiančius svirno pastogėje, suėmė ir sušaudė, o po to užkasė ten pat ūkininko valdoje [buvusiame Aukštmiškio miške. Vieta google.com žemėlapyje.]. Apie šį atsitikimą Jakovui papasakojo VLADAS URBELIS iš PAKARČEMIS kaimo. [daugiau apie šį įvykį spaudoje]
Jonas Saliamonas
Šaltinis: Čikagos laikraštis
"Draugas" 1970.06.29 numeris
Ona ir Pranas Meškauskai
http://www.jmuseum.lt/ - Vaikinukas pavarde KACAS, išsigelbėjęs iš Kražių žudynių, vieną 1942 metų vasaros naktį užėjo pas ūkininką PRANAS KASPARAS, gyvenusio už 1,5 kilometro nuo Vaiguvos. Vaikinukas paprašė ūkininko, ko nors valgyti. Pranas priklausė "partizanams" ir nušovė Kacą šalia savo namų. Apie tai Jakovui papasakojo ūkininkas VINCAS PETRAUSKAS iš gretimo kaimo.
- Ūkininkas iš Kelmės ZUNDELIS LUNCAS kartu su savo šeima buvo MAUŠO GELMANO ūkyje, Laukodumoje. Kai žydus pradėjo rinkti antram žudynių etapui, Zundelis kartu su Mauša Gelmanu, jo dviem sūnumis ir dukte SARA GELMAN pabėgo. Sara pabėgo į Šiaulių getą ir ten dingo be žinios. Likusieji pasislėpė pas kalvį MEŠKAUSKĄ gyvenusį GAŠTYNAI kaime esančiame 6 km nuo Kelmės. "Partizanai" sužinojo apie ten pasislėpusius žydus ir sučiupo juos. Suimtieji buvo nuvaryti į Kelmę prie žvyrduobės ir sušaudyti. Apie tai Jokovas sužinojo iš paties Meškausko ir aplinkinių gyventojų. Jakovas yra įsitikinęs, kad kalvis neišdavė žydų partizanams. Šį bjaurų darbą galėjo padaryti kažkas iš jo kaimynų.
Jakovas susitinka su Chalozinų šeima
 |
| Chalozinų šeimos vaikai |
Pabėgęs iš žudynių vietos, Jakovas ištroškęs ir alkanas gulėjo gretimame miškelyje iki sekančios dienos vakaro (1941.08.24 sekmadienio). Aplinkiniai kaimiečiai jį pažinojo, todėl Jakovas turėjo būti labai atsargus. Jis nuėjo pas PRANAS BALSIS [PRANAS BALSYS?] gyvenančio AUKŠTMIŠKIS kaime, pas kurį išbuvo dvi savaites. Pranas jam pasakė, kad "partizanai" jo labai ieško visoje apylinkėje. Išeinančiam į kitą vietą Jakovui ūkininkas davė šautuvą, šovinių ir pistoletą. Sekantis priglaudęs bėglį buvo VLADAS URBELIS iš PAKARČEMIS. Ūkininkas buvo geras Jakovo pažįstamas ir svetingai jį priėmė. Pas šį ūkininką Jakovas praleido 12 dienų. Vladas dažnai važiuodavo į Kelmę ir iš ten jis parvežė žinią, kad Jakovo policija labai ieško. Ūkininkas bijojo toliau slėpti savo namuose bėglį, todėl surado vietą pas savo uošvienę KASPARIENĘ, gyvenančią 8 kilometrai nuo Kelmės BERŽINIŠKĖS kaime. Ten jis dvi savaites
 |
| Kazlauskų šeima prieš karą, iš dešinės ketvirtas sėdi Antanas Kazlauskas Šaltinis: www.myheritage.lt |
slėpėsi daržinėje, kol jo nepastebėjo Kasparienės kaimynai. Iš ten Jakovas nuėjo pas ūkininką ANTANAS KAZLAUSKAS gyvenančio 6 km nuo Kelmės NAVASTRONĖ [USTRONĖ] vienkiemyje. KAZLAUSKAS buvo geras Jakovo tėvo pažįstamas ir jį maloniai priėmė. Pas ūkininką Jakovas rado savo tėvo paliktus pasaugoti daiktus. Kai ką iš jų Jakovas pasiėmė su savimi, o likusius daiktus atidavė ūkininkui, kaip padėką už pagalbą. Pas šį ūkininką jis slėpėsi daržinėje lygiai dvi savaites. Iš ten jis nuėjo pas Kazlausko svainį Mykolą Jasinską ir išbuvęs pas jį tris dienas grįžo pas Kazlauską. Jasinskas apie Jakovą pasakė netoliese gyvenančiam kalviui ŠTABOKAS [Dominykas Štabokas, 1888-1948 m.m]. Štabokas žinojo, kad kažkur netoliese slepiasi ŠMUELIS CHALOZINAS su broliais ir tėvu JAKOVU CHALOZINU. Chalozinai prieš 3 metus nusipirko LICINAVOS ūkį ir gerai sugyveno su savo kaimynu Štaboku. Licinavoje buvo įkurtas žydų getas, iš kurio Jakovui Chalozinui kartu su žmona, trimis sūnumis ir dviem dukterimis prieš vežimą į žudynių vietą, pavyko pabėgti. Štabokas Jakovui papasakojo apie Šmuelį Chaloziną. Netrukus abu bėgliai, praėjus dviem mėnesiams po jų tautiečių išžudymo, pagaliau susitiko. Džiaugsmui nebuvo ribų. Tą patį vakarą jie nuėjo aplankyti Šmuelio puseserių IDA ir BATŠEVA KRUBELNIKAITĖS [KARABELNIK]. [žinutė Čikagos laikrašyje DRAUGAS] Po kelių savaičių abi seserys pasikrikštijo. Merginoms pavyko išgyventi iki karo pabaigos ir net po karo jos išliko katalikėmis.
 | ||
| Pirmoje eilėje jaunystėje Dominykas Štabokas su žmona. Antroje eilėje jaunystėje Antanas Kazlauskas su žmona. XX a. pradžia Šaltinis: www.myheritage.lt
|
Tą pačią naktį abu draugai nuėjo aplankyti Chalozino brolius ir seseris, o vėliau ir jų tėvų, kurie slėpėsi pas Kasparienę Beržiniškės kaime. Būti kartu buvo pavojinga, todėl Jakovas nusprenė slapstytis vienas ir grįžo atgal pas Kazlauską. Broliai ir seserys Chalozinai išsiskirstė mažomis grupėmis ir slėpėsi pas įvairius kaimiečius. Praėjus savaitei HIRŠAS CHALOZINAS atėjo į Kazlausko ūkį pas Jakovą, kad surasti saugią vietą savo seseriai SIMA CHALOZINAITĖ. Sima buvo puiki siuvėja ir Kazlauskas ją noriai priėmė įdarbindamas siūti. Žinoma, ji dirbo slaptai ir išskyrus patį Kazlauską niekas apie Simką nežinojo [Kazlauskų šeima buvo gausi ir kartu ūkyje gyveno jau subrendę jų vaikai, todėl apie apie žydų slėpimą žinojo visa šeima]. Vėliau Jakovas ir Hiršas nuėjo pas ūkininką Jasinską ir įkalbėjo jį priimti pas save Chalozinų tėvus [JAKOVAS ir SARA REIZL CHALOZINAI]. Jakovas Chalozinas su žmona ten išbuvo keletą savaičių. Ūkininkas buvo neturtingas ir vieta buvo nesaugi, todėl Chalozinų tėvai patraukė į SIRVYDUKAI kaimą [šiuo metu Sirvydukių k. teritorija priklauso Ustronės kaimui] pas ūkininką RAVINSKAS. Čia jie slapstėsi apie keturias savaites. Tuo tarpu gerasis ūkininkas Jasinskas ieškojo saugesnės ir patogesnės vietos paslėpti sutuoktinius Chalozinus. Jis rado vietą OBŠKALNIS kaime pas ūkininką POVILAS VALČIUKAS, pas kurį Chalozinų tėvai praleido daugiau kaip metus. Valčiukas buvo neturtingas ir turėjo 7 asmenų šeimą.
Jakovas ir broliai Chalozinai neturėjo pastovios slėptuvės. Jie pasiskirstė dviem grupėmis, bet stengdavosi kartas nuo karto susitikti. Jakovas dažniausiai būdavo su Hiršu, vienu iš trijų brolių. Keturi vaikinai klaidžiojo po nesvetingus kaimus ir kiekvieną dieną ir naktį slėpėsi vis kitoje vietoje. Pirmą 1941-1942 metų žiemą buvo ypatingai sunku. Jie visi jau buvo ginkluoti. Išgyvenimui jie vogdavo iš kaimiečių maistą ir nešdavo savo šeimai, pasislėpusiai pas Valčiukus. Kartais jie slapčia pakinkydavo kurio nors kaimiečio arklį ir parveždavo visą maisto prikrautą vežimą. Po tokios misijos jie parvarydavo kinkinį atgal šeimininkui ir pastatydavo į vietą. Viską darė labai atsargiai, todėl šeimininkai net nepastebėdavo. Kartais jie lankydavo savo tėvus ir ta proga, pavargę nuo nepaliaujamo klaidžiojimo, ilsėdavosi.
Pirmasis keršto aktas
 |
| Šveicariškas laikrodis lietuviškame facebook.com sendaikčių aukcione (asociatyvi nuotrauka) |
 |
Šauliai Kelmėje prie Vilbėno užtvankos, |
1941 metų pabaigoje [greičiausiai lapkričio mėn., nes tuo metu įprastai kaime vykdavo kūlimo darbai, kurie yra paminėti šiame pasakojime] Jakovas su Hiršu Chalozinu nusprendė atkeršyti Jonui Kareivai. Tam reikalui jie į pagalbą pasikvietė jauną merginą iš tolimo kaimo, abiejų gerą draugę BRONĖ NUTAUTAITĖ. Vieną vėlų vakarą jie trise Bronės vežimu nuvažiavo link Kareivos namų ir sustojo apie pusę kilometro nuo jų. Mergina su vežimu ir arkliu liko laukti gretimame miške. Tuo tarpu vaikinai nuėjo į Kareivos ūkį. Įėję į kiemą ir prisėlinę prie namo, pro langą pamatė už stalo gausiai prisėdusių žmonių būrį. Aplink stalą sėdėjo apie 15 vyrų ir moterų ir vakarieniavo. Ant stalo buvo degtinės ir visokio valgio. Kieme stovėjo kuliamoji mašina, nes tą dieną pas Kareivą buvo sukviesta talka. Jakovas savo draugui pasiūlė grįžti ir ateiti kitą kartą, bet Hiršas nesutiko. Jis sugalvojo planą, kaip susigrąžinti daiktus iš lietuvių. Jakovas su pistoletu vienoje rankoje ir granata kitoje atsistojo prie priekinių durų. Hiršas nuėjo prie galinių durų ir pasibeldė. Duris atidarė samdomas bernas. Priešais jį atstatęs pistoletą stovėjo Hiršas. Bernas pasakė, kad nieko nežino apie tuos daiktus ir patikino, kad name nėra nei policijos, nei "partizanų". Hiršas pareikalavo pakviesti šeimininką. Bernas įėjo vidun ir netrukus į lauką išėjo pats Kareiva. Hiršas sušvilpė ir Jakovas pribėgo prie jo. Vaikinai pagrasino ūkininkui, kad jei jis tučtuojau negrąžins Jakovo tėvo ir dėdės nuosavybės, jie nušaus jį kaip šunį. Po to abu kartu su ūkininku įėjo į vidų ir ten visiems esantiems žmonėms įsakė pasitraukti į kampą. Jie prigąsdino, kad lauke yra daugiau jų bendrininkų ir bet kuris prisiartinęs prie durų bus nušautas. Jakovas su Hiršu išsivedė ūkininką su bernu į lauką ir nuėjo svirno link. Ten jie rado visus Jakovo tėvo ir dėdės paliktus daiktus, tame tarpe ir daugiau kitų nužudytų žydų daiktų. Vaikinai pasiėmė pas ūkininką rastą mėsą, lašinius ir maišą miltų. Atsisveikinimui Hiršas vožė Kareivai į snukį už įskundimą policijai. Jie nusivedė ūkininką į trobą ir pagrasino jam bei visiems talkininkams, kad jei kas ryšis išeiti iš namo anksčiau, nei praėjus valandai ir jei kas nors praneš policijai, tas bus nušautas, o jo namas padegtas. Po to Hiršas ir Bronė atvažiavo su vežimu į kiemą, sukrovė į jį visą mantą ir tą pačią naktį nuvažiavo pas savo bendrininkę išgerti po stikliuką. Jakovas atidavė savo tėvo kostiumą Valčiukui už pagalbą Hiršo tėvams.
Nežiūrint į grasinimus, policija sužinojo apie šį įvykį ir pradėjo pasiutusiai persekioti Jakovą su draugais. Jie buvo priversti laikinai palikti tą vietovę ir nueiti į GEDVAINIAI kaimą pas ūkininką BUTKŲ. Ūkininkas buvo geras Jakovo šeimos pažįstamas. Jis sutiko paslėpti Hiršo seserį LIBA CHALOZINAITĖ, bet praktiškai jis slėpė dvi Hiršo seseris. Jos abi kas dieną keisdavosi viena su kita. Kiti Hiršo broliai klaidžiojo atskirai ir palaikė ryšį su Jakovu ir Hiršu per tėvus ir pažįstamus kaimiečius. Tokiu žiauriu būdu keturi jauni vyrai kovojo už savo gyvybes. Jie buvo mirtiname pavojuje, beteisiai, persekiojami policijos bei "partizanų" ir pastovioje baimėje, kad kaimiečiai juos gali išduoti žudikams.
 | ||
Chana Pelcaitė (1926.06.08 - 2014.11.24)
|
Vieno kilometro atstumu nuo Valčiuko ūkio, kur buvo paslėpti Chalozinų tėvai, buvo didelis PAKĖVUKAI ūkis. Jo savininkas, lenkų kilmės ūkininkas JUOZAS JONAS MACIJAUSKAS, pas save priglaudė žydų mergaitę [15 metų] iš Telšių CHANA PELCAITĖ [vėliau ji ištekėjo už Jakovo Zako]. Mergina puikiai kalbėjo lietuviškai bei rusiškai. Ji prižiūrėdavo ūkininko vaikus. Apie Chaną Jakovui ir Hiršui papasakojo vienas rusas karo belaisvis. 1942 kovo 13 dieną, šeštadienį, du draugai susitiko su ja ir taip bendras išsigelbėjusių ratas pasipildė viena jauna mergaite.
Kitą dieną du draugai nuėjo aplankyti Hiršo tėvų. Pirmadienį, kovo 15 d., jie susitiko su likusiais dviem broliais Chalozinais. Jie pasišnekėjo ir išsiskyrė. Icchakas ir Šmuelis nuėjo pas savo seseris, o Jakovas su Hiršu - pas tėvus.
Antradienį, 1942 m. kovo 16 dieną, Valčiukas su žmona išvažiavo į Kelmę atiduoti valdžios uždėtą šieno prievolę. Vakarop jie grįžo. Jakovas išėjo pašerti karvių ir pastebėjo, kad į kiemą atėjo civiliniais rūbais apsirengę ginkluoti žmonės. Hiršas greitai įbėgo į tvartą ir pranešė Jakovui, kad tie du žmonės įtartinai į juos žiūri. Neprašyti svečiai pasiteiravo šeimininkės [ANTANINA VALČIUKIENĖ] apie Hiršą. Ji atsakė, kad jis yra jos giminaitis. Du svečiai pradėjo klausinėti šeimininko, kodėl jis pavėlavo pristatyti prievolę. Ūkininkui liepė parodyti savo gyvulius, tačiau į tvartą nėjo. Jie suėmė Valčiuką ir išsivežė į Kelmę. Ūkininkas buvo areštuotas. Apie tai patvirtino grįžę iš miesto kaimynai. Jakovas tuojau pat pasakė Chalozinams, kad reikia eiti iš šios vietos, nes ji darosi nebesaugi. Hiršas ir tėvai Chalozinai nesutiko su Jakovu. Jie ramino sakydami, kad jis be reikalo panikuoja, o be to jie ir taip neturi, kur eiti. Jie įtikinėjo save, kad apklausę Valčiuką, dėl ko laiku nepristatė prievolės, jis anksčiau ar vėliau bus paleistas. Hiršas su Jakovu pakrovė į vežimą grūdus, kad ryte ūkininko žmona galėtų juos nuvežti į miestą ir priduoti valdžiai likusią prievolę. Visą naktį Jakovas vis bandė įtikinti Hiršą su tėvais trauktis į kitą vietą, nes tai yra blogas ženklas, kad šeimininkas dar iki šiol negrįžta.
Kitą dieną du draugai nuėjo aplankyti Hiršo tėvų. Pirmadienį, kovo 15 d., jie susitiko su likusiais dviem broliais Chalozinais. Jie pasišnekėjo ir išsiskyrė. Icchakas ir Šmuelis nuėjo pas savo seseris, o Jakovas su Hiršu - pas tėvus.
Antradienį, 1942 m. kovo 16 dieną, Valčiukas su žmona išvažiavo į Kelmę atiduoti valdžios uždėtą šieno prievolę. Vakarop jie grįžo. Jakovas išėjo pašerti karvių ir pastebėjo, kad į kiemą atėjo civiliniais rūbais apsirengę ginkluoti žmonės. Hiršas greitai įbėgo į tvartą ir pranešė Jakovui, kad tie du žmonės įtartinai į juos žiūri. Neprašyti svečiai pasiteiravo šeimininkės [ANTANINA VALČIUKIENĖ] apie Hiršą. Ji atsakė, kad jis yra jos giminaitis. Du svečiai pradėjo klausinėti šeimininko, kodėl jis pavėlavo pristatyti prievolę. Ūkininkui liepė parodyti savo gyvulius, tačiau į tvartą nėjo. Jie suėmė Valčiuką ir išsivežė į Kelmę. Ūkininkas buvo areštuotas. Apie tai patvirtino grįžę iš miesto kaimynai. Jakovas tuojau pat pasakė Chalozinams, kad reikia eiti iš šios vietos, nes ji darosi nebesaugi. Hiršas ir tėvai Chalozinai nesutiko su Jakovu. Jie ramino sakydami, kad jis be reikalo panikuoja, o be to jie ir taip neturi, kur eiti. Jie įtikinėjo save, kad apklausę Valčiuką, dėl ko laiku nepristatė prievolės, jis anksčiau ar vėliau bus paleistas. Hiršas su Jakovu pakrovė į vežimą grūdus, kad ryte ūkininko žmona galėtų juos nuvežti į miestą ir priduoti valdžiai likusią prievolę. Visą naktį Jakovas vis bandė įtikinti Hiršą su tėvais trauktis į kitą vietą, nes tai yra blogas ženklas, kad šeimininkas dar iki šiol negrįžta.
Apie vidurnaktį Hiršas atsigulė miegoti, tačiau Jakovas negalėjo sudėti bluosto. Jis nerimavo dėl šeimininko arešto ir tykančios grėsmės Hiršo tėvams. Paryčiais Jakovas dar kartą pabandė įkalbėti juos bent laikinai išeiti, kol padėtis nepasidarys aiškesnė, tačiau Chalozinai ryžtingai atmetė tai, sakydami jog jie neturi kitos vietos, kur pasislėpti. Tuomet Jakovas su liūdesiu ir nerimu atsisveikino su jais, prieš tai aptaręs su Hiršu būsimą susitikimo vietą. Ryte ANTANINA VALČIUKIENĖ išvažiavo su grūdais į miestą. Hiršas po neramios nakties buvo pavargęs, todėl atsigulė ant šilto pečiaus ir užmigo.
 |
| Antanina ir Povilas Valčiukai (šaltinis) |
Trečiadienį, kovo 17 dieną, į kaimą atvažiavo sunkvežimis su lietuvių ir vokiečių policininkais iš Raseinių. Jie apsupo visą vietovę. Du iš jų įėjo į Valčiuko trobą ir paklausė šeimininko vaikų, kur yra jų tėvai. Netikėtai jie ant pečiaus pamatė Hiršą. Vyras atsibudo ir išvydo į jį atstatytus šautuvus. Policininkai išvedė Hiršą pakeltomis rankomis ir nusivedė už namo. Hiršas suprato, kad jį ruošiasi nušauti. Jis staigiai išsitraukė pistoletą, bet tą pačią sekundę automatų serija suvarpė jo kūną. Hiršas iš paskutinių jėgų išsilaikė ant kojų, paleido keletą šūvių į savo žudikus ir vieną lietuvį sužeidė. Žudikai atsitraukė nuo savo aukos ir be paliovos pradėjo šaudyti į suimtąjį. Paskutinę kulką Hiršas paleido sau į galvą. Lietuviai buvo žvėriškai įsiutę, nes nesitikėjo tokio pasipriešinimo. Jie įėjo į namą ir grasindami vaikams privertė išduoti Chalozinų tėvų slėptuvę. Chalozinai buvo suimti ir išvežti į Raseinių kalėjimą. Ten juos nužudė.
[Apie tai, kad Hiršas Chalozinas nusišovė, yra aprašyta tik L.Koniuchovskio dviejuose, Jakovo Zako ir Chajos Rozienės, užrašytuose liudijimuose. Hiršo brolis Šmuelis pokalbyje su Dov Levinu šios aplinkybės neminėjo. Be to, nei vienas iš liudininkų negalėjo būti tuo metu, toje vietoje ir matyti visus įvykius savo akimis. Panašu, kad dalį įvykio smulkmenų J.Zakas arba L.Koniuchovskis sukūrė patys.]Tų įvykių metu Jakovas buvo už pusantro kilometro nuo Valčiuko ūkio. Jis girdėjo šūvius ir suprato, kad jo draugui su tėvais atsitiko nepataisoma bėda. Tą pačią naktį jis susitiko su dviem Hiršo broliais ir dviem seserimis ir papasakojo apie šią baisią tragediją. Chalozinų vaikams ir Jakovui praradimo skausmas buvo neapsakomas. Jakovas prarado savo brangų, ištikimą kovoje už išlikimą, draugą. Ūkininkui Povilui Valčiukui pavyko pabėgti nuo policijos ir jis 19 mėnesių slėpėsi miškuose iki ateinant Raudonąjai armijai. [Yad Vashem tinklapyje yra aprašytas šis įvykis, kuriame teigiama, kad Antanina Valčiukienė pergudravo policiją ir paleista grįžo pas vaikus į namus]. Visa jų nuosavybė buvo konfiskuota. Ši pora buvo viena iš nedaugelio, kurių gerumą ir pasiaukojimą sunku apsakyti žodžiais. Aplinkiniai gyventojai su nerimu ir baime kalbėjo apie šį įvykį. Ūkininkai, kurie slėpė žydus, nebenorėjo toliau jų laikyti pas save. Policija su "partizanais" pradėjo intensyviai ieškoti pasislėpusių žydų. ICCHOKAS CHALOZINAS, dvi jo seserys, kurios tuo metu gyveno pas ūkininką VINCAS PETRAUSKAS, Jakovas Zakas ir Šmuelis Chalozinas patraukė į saugesnę vietą, į netoli Užvenčio esantį JUNGIRIO kaimą.
Jakovo ir brolių Chalozinų kova už išlikimą
Jakovas su Šmueliu buvo gerai ginkluoti. Jie ryžtingai ir narsiai keliaudavo po apylinkes, laužydami visus to meto žudikiškus ir rasistinius įstatymus nukreiptus prieš besislapstančius žydus. Su ginklais prie šonų jie žengė į nežinomybę. Priešas tykojo už kiekvieno kampo, už kiekvieno medžio ar krūmo, kelyje ar kaimiečio namuose. Kiekvienas kupstas jiems kėlė įtarimą. Užgrūdinti kovoje už išlikimą, jie vaikščiojo po nepažįstamus kaimus, sukaupę visą valią išgyventi iki išvadavimo dienos. Jakovas buvo apsirengęs odine striuke ir apsiavęs auliniais batais. Šmuelis dėvėjo kaimietiškus drabužius ir ilgą apsiaustą. Žiemą jie kentė šaltį ir sniegą, o vasarą - lietų ir vėją. Hiršas ir Chalozinų tėvai buvo nužudyti. Jakovui kiekviename žingsnyje labai trūko jo paramos. Vietoje Hiršo jo brolis Šmuelis Jakovui tapo pačiu artimiausiu bendražygiu ir ištikimu draugu išgyvenimo kovoje. [Jie save pasivadino lietuviškais vardais. Šmuelis kaimiečiams prisistatydavo Pranu, o Jakovas - Jonu]
 |
| Šmuelis Chalozinas (Pranukas) (1923-2011) apie 1940 m. (šaltinis) |
Jungirio kaimo gyventojai žinojo apie du klaidžiojančius vaikinus ir bijojo jų, todėl jie nukeliavo link KRAŽIAI ir praleido kelias dienas PUPĖNAI kaime. Po to jie patraukė arčiau Kelmės. Vietiniai gyventojai bijojo priimti, todėl jie nusprendė nueiti pas KOLAINIŲ kunigą POLIKARPAS MACIJAUSKAS [Pasaulio Tautų Teisuolis]. Pas kunigą rado paslėptą pagyvenusią moterį BASĖ BRAUDIENĖ.
 |
Kunigas Polikarpas Macijauskas 1891-1965 Apdovanotas 2006 m. |
Kunigo brolis buvo jau minėtas ūkininkas JUOZAS JONAS MACIJAUSKAS, gyvenantis netoli Vaiguvos Pakėvukų kaime. Po kelių dienų poilsio pas kunigą jie nuėjo į gerai pažįstamo ūkininko VINCAS PETRAUSKAS namus. Ten jie susitiko su Šmuelio broliu Icchaku ir dviem jo seserimis. Icchakas prisijungė prie Jakovo ir Šmuelio, o seserys liko pas Petrauską. Dabar jie trise klaidžiojo po Kražių apylinkes. Po penkių savaičių jie atėjo į GEDVAINIAI kaimą, kur slėpėsi RIVKA MENDELEVIČIŪTĖ. Kaip jau buvo minėta, Rivka priėmė krikštą ir vengė susitikti su žydais. Po išvadavimo Rivka ištekėjo už jos gelbėtojų [Jono ir Veronikos Butkų] sūnaus Rapolo Butkaus ir apsigyveno savo nužudytų tėvų ūkyje Blekarnėje. [Plačiau apie Mendelevičių vaikų išgelbėjimą Vitos Morkūnienės straipsnyje]
Būnant visiems kartu, pasidarė labai sunku ir net neįmanoma rasti prieglobstį pas kaimiečius. Be to, trims buvo didesnė rizika pakliūti į žudikų rankas, nei vaikštant atskirai po vieną. Jakovas nusprendė išsiskirti su savo dviem draugais. Tris mėnesius jis vienas vaikščiojo po Vaiguvos vietovę, apsistodamas nedaugiau nei vienai dienai vis kitoje vietoje. Kartais paslapčia jis susitikdavo su broliais Chalozinais. 1943 metais ūkininkams buvo leista parsivežti ir įdarbinti pas save sovietų belaisvius. Nemažai jų pabėgo iš ūkių į miškus. Taip pat miškuose buvo ir pabėgusių iš belaisvių stovyklų. Jakovas susitiko su jais ir su kai kuriais susidraugavo.
 |
| Sėdi Antanas Šalkauskas su žmona, 1963 m. https://photos.yadvashem.org/ |
[Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje parengtas tekstas apie žydų grupę, pabėgusią iš Kauno geto]
Tuo pačiu metu lietuvių nuotaikos dėl žydų pradėjo blaivėti. Jie vis labiau suprato, kad vokiečių sutriuškinimas yra tik laiko klausimas ir tai yra neišvengiama. Kaimiečiai patys pradėjo siūlyti žydams prieglobstį. Pavyzdžiui, Michailo Gutmano žmonos sesuo rado prieglobstį pas vieną iš pagrindinių Liolių žydų žudikų. Po to, kai Raudonoji armija išvadavo Lietuvą, Jakovas turėjo galimybę likviduoti tą niekšą, bet Gutmanas, kuris tuo metu gyveno Šiauliuose, priėmė jį pas save į butą ir gynė už tai, kad jis pagelbėjo jo svainei. Gutmano žmona padėjo žudikui įsidarbinti fabrike "Verpstas" ir tokiu būdu išsisukti nuo šaukimo į armiją.
Pas Raudonuosius partizanus
1944 metų pavasarį Jakovas sužinojo, kad Kelmės apylinkėse pradėjo veikti sovietų partizanai. Jų branduolį sudarė iš lagerių pabėgę karo belaisviai. Per belaisvius, kurie dirbo pas ūkininkus, jis užmezgė ryšį su raudonaisiais partizanais. Jakovas prisijungė prie rusų grupės. Tuo pat metu pradėjo formuoti žydų partizanų grupę, kuriai vadovavo pabėgęs iš karo belaisvių lagerio Raudonosios armijos kapitonas vardu VIKTOR. [Michailas Gutmanas savo autobiografijoje rašė, kad buvusių karo belaisvių partizanų grupei vadovavo Raudonosios armijos kapitonas Viktor Griščenkov.]
[apie Kelmės apylinkėse veikusį raudonųjų partizanų būrį]
Už išgyvenimą kovojančių žydų nuotaikos pradėjo keistis. Sužibo vilties spindulys, kad artėja išvadavimo diena, o kartu ir atpildas lietuvių žvėrims. Tai teikė jėgų atsilaikyti ir nepalūžti. Pas lenkų-vokiečių kilmės ūkininką LIANDSBERGAS [IPOLITAS LENDZBERGAS ?] gyvenantį BUTKIŠKĖ [KATILIŠKĖ?] kaime slėpėsi penkios žydės: Gutmano žmona su seserimi, dvi Chalozinaitės ir Jakovo sesuo. Šmuelis Chalozinas dažnai būdavo šalia ūkio ir saugodavo penkias moteris nuo galimų pavojų. Liandsbergas buvo geras žmogus ir daug padėdavo moterims bei raudoniesiems partizanams. Jo ūkyje partizanai ruošdavo sprogmenis, kuriuos naudodavo diversijoms prieš vokiečių valdžią ir kariuomenę. Gerai pažinodamas vietinius gyventojus ir puikiai susigaudydamas vietovėje, Jakovas pelnė partizanų pripažinimą ir jie labai jį vertino. Jam tekdavo dalyvauti mūšiuose tarp raudonųjų ir lietuvių partizanų ir su įniršiu šaudyti į Kelmės žydų žudikų galvas. Jakovas raudonųjų partizanų gretose dirbo žvalgybos grupėje ir buvo pelnęs vardą žmogaus, kuriuo galima besąlygiškai pasitikėti. Iš pažįstamų kaimiečių jis rinkdavo partizanams reikalingas žinias ir vykdydavo kitas jam pavestas užduotis. Gyvenimas miške su partizanais jam leido atstatyti savo pašlijusius nervus, kurie iki tol buvo sudarkyti pergyventų įvykių pabėgant iš žudynių vietos ir ilgą laiką slapstantis.
 |
| Iš dešinės: Michailas Gutmanas, Mania Gutmanienė, draugė, Cilė Pakelčikaitė (Manės sesuo), Šmuelis Gutmanas (Michailo brolis, žuvęs 1943 m. prie Alekseevkos, kaunantis 16-os Lietuviškos divizijos gretose). Gauta iš Izraelyje gyvenančio Baruch Gutman (Michos Gutmano sūnėno). |
 |
| Micha Gutmanas (1911-1982), foto. 1944 m. Gauta iš Izraelyje gyvenančio Baruch Gutman (Michos Gutmano sūnėno). |
Tomis vilties pilnomis dienomis Jakovas dažnai prisimindavo pažįstamą merginą iš Telšių, Chaną Pelcaitę. Vieną dieną jis raitas nujojo pas ją į UŽKALNIAI kaimą netoli Kražių. Mergina gyveno pas lenkų kilmės ūkininką STRADUMSKIS. Pakeliui jis sužinojo, kad Raudonoji armija užėmė Kražius. Vietiniai gyventojai bėgo nuo artėjančio fronto, o ypatingai spruko žydšaudžiai, apkvaitę lyg nuodų prisiėdusios žiurkės.
[Benediktas Morkaitis rašo apie bėgusių į Vokietiją Kelmės policininkų žūtį 1944 m. vasarą]
GORAINIAI kaime pas ūkininką ULINSKY [ULINSKAS?] Jakovas rado pasislėpusį pažįstamą žydą FRUMAN su žmona, vaiku ir uošviene. Jie buvo pabėgę iš Šiaulių geto. Jakovas su Frumanu nusprendė ūkininko vežimu nuvažiuoti į Kražius. Priartėję prie miestelio, vietoje sovietų karių jie pamatė iki dantų ginkluotus vokiečių kareivius. Du žydai skubiai apsisuko ir grįžo atgal. Jie dviem dienom rado prieglobstį PAKĖVUKAI kaime pas ūkininką GIRKANTAS, kurio namas buvo pamiškėje. Visą vakarą tratėjo kulkosvaidžiai. Miške dundėjo artilerijos pabūklai. Sekančią dieną jų kaimas jau buvo Raudonosios armijos zonoje. Didelis džiaugsmas apėmė Jakovą. Jis žvelgė į kiekvieną Raudonosios armijos kareivį su beribe meile ir norėjo visus išbučiuoti bei padėkoti už taip ilgai lauktą išvadavimą.
Ir vėl vokiečiai
Jakovas su Šmueliu paslėpė savo ginklus. Laimingi ir išdidūs jie pasakojo sovietų kariams, kad yra vieni iš nedaugelio išgyvenusių žudynes žydų, ir ką jie, Lietuvos žydai, pergyveno kuomet juos žudė lietuvių ir vokiečių fašistai. Jų džiaugsmas buvo sumišęs su liūdesiu ir gedulu dėl savo mylimųjų ir draugų netekties. Jie buvo išžudyti be jokios kaltės, o vien tik už tai, kad gimė ir gyveno kaip žydai. Sovietų kariai su dviem vaikinais elgėsi draugiškai. Kai kareiviai nuėjo kasti apkasų ir Jakovas su Šmueliu buvo vieni, prie jų pasiliko jaunas karys. Jis buvo žydas ir užšnekino lietuviška jidiš tarme. Karys apibarė juos už tai, kad visiems išsipasakojo, jog yra žydai. "Jums būtų geriau, jei sakytumėte, kad esate lietuviai". Šie jauno kareivio žodžiai abiems draugams tapo kaip griaustinis iš giedro dangaus, kaip netikėtas saulės užtemimas. Jakovas su Šmueliu pažvelgė vienas į kitą ir staiga suprato, ką reiškia šie žodžiai. Švytinčią saulę, kuri pradėjo šviesti virš judviejų galvų, netikėtai užgožė juodi debesys ir užtemdė visą išsivadavimo džiaugsmą. Šie kareivio žodžiai jiems atskleidė tiesą. Tiesą, kad išvaduotojai taip pat yra nusistatę prieš žydus!
Netrukus Jakovą suėmė įtariant, kad jis yra vokiečių šnipas. Jį apklausė du tardytojai turintys karininkų laipsnius. Su juo elgėsi maloniai ir netgi apgailestavo dėl jo išgyventų kančių ir žiaurios kovos už išlikimą. Vėliau Jakovui pavyko gauti degtinės ir jie kartu draugiškai išgėrė. Išgertuvės truko iki vėlyvos nakties. Netikėtai prasidėjo vokiečių tankų kontrataka ir sovietų kariai skubiai atsitraukė, palikdami užimtą vietovę. Liepsnojo kaimai, visa vietovė buvo nušviesta ugnies. Kitą rytą Jakovas vėl atsidūrė vokiečių valdomoje zonoje.
Galutinis išvadavimas
Visą dieną tęsėsi smarkūs ir atkaklūs mūšiai. Jakovas atsidūrė pačioje kautynių zonoje. Jis pradėjo galvoti, kad jo viltis išlikti gyvam taip ir žus kartu su juo pačiu kautynių lauke. Laimei kitą dieną vėl pasirodė Raudonosios armijos kariai, bet šį kartą - amžiams. Jakovas sužinojo, kad visi raudonieji partizanai susirinko Šiauliuose, ir jis iškeliavo ten pat. Einant mišku jį sustabdė sovietų kareivis ir suėmė kaip vokiečių šnipą. Po ilgo tardymo jis buvo atiduotas į NKVD [Vidaus reikalų liaudies komisariatas] rankas. Jį įkalino kartu su lietuviais ir rusais, o po trijų dienų išvežė į Šiaulius. Ten būnant, Jakovą pamatė vienas iš raudonųjų partizanų [Jurgis Baščiulis-Stalionis], kuris paliudijo apie jo nekaltumą ir patikimumą. Netrukus Jakovas buvo paleistas. Tuo pačiu metu, po neilgos pertraukos, prasidėjo dar viena įnirtinga vokiečių kontrataka ir visi partizanai bei sovietinė milicija, kartu su Jakovu, buvo evakuoti į netoliese esantį RADVILIŠKIS miestelį. Vėliau juos perkėlė į PANEVĖŽYS. Panevėžyje Jakovas susitiko su savo draugais, broliais Chalozinais, ir kitais žydais, kurie slapstėsi Kelmės apylinkėje. [apie mūšius dėl Šiaulių]
Atpildas
 |
| Povilas Armonavičius, šaltinis "Kelmės krašto policija", B.Morkaitis |
Jakovas su draugais nenuvyko į Vilnių, o apsistojo Šiauliuose. Šmuelis Chalozinas buvo priimtas dirbti kalėjimo prižiūrėtoju, jo brolis Icchokas pradėjo dirbti fabrike "Verpstas", o Jakovas buvo paskirtas Vaiguvos milicijos viršininku organizuoti vietinį milicijos skyrių. Po paskyrimo į postą Jakovas atsikvėpė lengviau. Jo rankos buvo laisvos atkeršyti žydus žudžiusiems lietuviams. Ne vienas besislapstantis lietuvis užsimokėjo už nekaltų žydų pralietą kraują ir visas savo niekšiško gyvenimo nuodėmes. Jakovas kartu su vienu rusu sučiupo žinomą žudiką STASYS GEDRIMAS, kurį jie rado vieno kaimiečio namuose, bežaidžiantį su vaiku. Jakovas jį žiauriai sumušė ir nusivedė į milicijos skyrių. Šis žudikas dalyvavo žydų šaudyme Užventyje, Šiauliuose ir Žagarėje. Tardant Gedrimas neprisipažino ir viską neigė. Kelyje iš Vaiguvos į Šiaulius Jakovas iš nugaros žudiką nušovė.
Apie šį įvykį sužinojo sovietų saugumo organai ir Jakovą suėmė. Kelias dienas jis praleido uždarytas areštinėje. Po šio įvykio tyrimo, jis buvo perkeltas dirbti į pavaldų MGB milicijos skyrių. Ten pat dirbo ir Icchokas Chalozinas. Jie padėjo valyti ŠAUKĖNAI vietovę nuo lietuvių žudikų, kurie vokiečių okupacijos metu dalyvavo žydų žudyme, ir jaunuolių, kurie slėpėsi nuo paėmimo į Raudonąją armiją.
Vėliau vaikinai perėjo dirbti į saugumo organus savo gimtame Kelmės mieste. Prie jų prisijungė Icchoko brolis Šmuelis Chalozinas. Trys seni draugai, kurie puikiai pažinojo vietovę, labai padėjo sovietų saugumiečiams gaudyti lietuviškus fašistus ir visus, kurie aktyviai dalyvavo žydų naikinime ir besislapstančių persekiojime. Vaikinai darė viską, ką galėjo, kad atsimokėti už savo mylimųjų, draugų ir kiekvieno Lietuvos žydo nužudymą. Jie tapo kiekvieno tos vietovės žydšaudžio ir kolaboranto naktiniu košmaru. Su laiku kaimiečiai pradėjo ieškoti būdų, kaip jais atsikratyti. Patikimi žmonės perspėjo vaikinus apie grėsmę ir ketinimą juos nužudyti. Atkeršiję bent kai kuriems žudikams ir jų pagalbininkams, jie nusprendė visam laikui palikti šį kraštą.
Išlikę Kelmės miesto žydai
broliai ICCHOKAS ir ŠMUELIS CHALOZINAI, jų seserys SIMA ir LIBA CHALOZINAITĖS;
BASĖ BRAUDIENĖ [1957 m. rudenį savo namuose buvo aptikta pasmaugta Basė Braudienė (g. 1894 m.). Plėšikas ieškojo jos namuose paslėptų vertingų daiktų ir moters užkluptas pasmaugė ją. Basė Braudienė yra palaidota kažkuriose Kauno žydų kapinėse.];
CHAJA ROZIENĖ;
FRUMKA MIASNIKAITĖ;
MALKA KARABELNIKAITĖ su motina CIPA (jos buvo pabėgusios iš Tauragės);
RIVKA MENDELEVIČIŪTĖ ir jos brolis LEIZERIS MENDELEVIČIUS;
IDA ir BATŠEVA KRUBELNIKAITĖS [KARABELNIK] (seserys Krakių vienuolyne netoli Kėdainių pasikrikštijo ir liko katalikėmis);
CHANANAS LEVINAS;
Keletas Kelmės žydų išliko, nes karo pradžioje pabėgo į Sovietų Sąjungos gilumą.
 |
| Paskutinis liudijimo puslapis |
Visus faktus, datas, žmonių pavardes ir vietovių pavadinimus pateiktus patikslintame liudijime, kurį perdaviau būdamas Möncheberg-Kassel DP [displaced persons] stovykloje, patvirtinu savo parašu ant kiekvieno liudijimo lapo.
Parašas: Jakov Zak
Liudijimą užrašė: Leib Koniuchowsky
Möncheberg-Kassel DP stovykla
1948.11.07-1948.11.09
Liudijimą patvirtino stovyklos pirmininkas M.KORN (parašas) 1948 m. lapkričio 10 d.
Möncheberg-Kassel DP stovyklos Žydų komiteto antspaudas.
 |
| Jakovo Zako registracinė kortelė pabėgėlių stovykloje Vokietijoje užpildyta 1946.10.29 (šaltinis) |
 |
| Jakovo Zako kapas Haifos kapinėse "Mano vyras, brangus tėvelis ir senelis JAKOVAS ZAKAS sūnus gerb. Kohen Azriel ir Sara (te Dievas atkeršija už jų pralietą kraują) Iš Kelmės, Lietuva Mirė 1984 metais spalio 28 dieną 64 metų Tegul jo siela įsilieja į amžinybę" Pažymėti ilgi sakiniai išversti pagal žydų tradicijoje naudojamas abreviatūras |
* atliekant vertimą pasirodė kai kurie neatitikimai su anglišku vertimu pvz.: kai kurie sakiniai ar net ištisas epizodas nebuvo įtraukti į anglišką tekstą.