 |
| Užkuris Kazimieras (1908-1952) Paso nuotrauka, 1928 m. |
1945.10.17 tardymo protokolas (LYA, f.K-1, ap.58, b.6038/3BB, l.13-15)
[...] Visus žydus, kuriuos mes suėmėme, virš 70 žmonių, susodinome į vežimus, [paruoštus] tam tikslui. Ir aš daviau savo asmeninį arklį su vežimu. Su baltųjų partizanų ir policininkų sargyba juos atvežėme į Kelmę. Visus atvežėme į Kelmės dvarą. Atlikome vardinį patikrinimą [pagal sąrašą]. Juos ten saugojo baltieji partizanai. Tuo metu Kelmės žydai buvo uždaryti daržinėje ir jie t.y. Kelmės baltieji partizanai [juos] šaudė. Su žydais iš Vaiguvos mes išvažiavome 4 val. ryte ir atvažiavome 6 val. ryte. Tiksliai neatsimenu, apytiksliai 1941 metų liepos mėnesį. [...]
[...] Šaudymas vyko tokia tvarka. [Viena] partizanų grupė tik atvesdavo žydus [prie duobės] iš jų [pradinės] buvimo vietos. Iš vaiguviškių buvo Vaidila Kostas, Radžius Bronius. Kitų nemačiau. Likusieji buvo kelmiškiai baltieji partizanai. Jų pavardžių nežinau. Vesdavo jie ne visą laiką. Jie labai dažnai keisdavosi. Iš pradinės vietos atvesdavo po 5-7 žmones. Tuos žydus, kurie turėjo geresnius drabužius, nurenginėjo. Statė ant iš anksto iškastos didelės duobės krašto, apie 1,5-2 metro atstumu, veidu į duobę, o iš nugaros, apie 15-20 metrų atstumu, šaudė baltieji partizanai. Į vieną žmogų šaudė du partizanai. Vienas - į galvą, antras - į širdies sritį. Tuos, kurie nekrisdavo į duobę, įmesdavo. Aš pats asmeniškai įmečiau į duobę tris sušaudytus žydus. [...]
1947.03.29 tardymo protokolas (LYA, f.K-1, ap.58, b.6038/3BB, l.46-47)
[...] Šaudymą [žydų] vykdė kiti baltieji partizanai, kurių pavardžių dabar neatsimenu. Tą kartą baltieji partizanai sušaudė apie 800-1000 žmonių. Jie buvo atvežti iš 3-4 valsčių. Vien tik iš Vaiguvos valsčiaus buvo atvežta apytiksliai 70-80 žmonių. Sušaudymą vykdė ne tik Vaiguvos, bet ir kitų valsčių baltieji partizanai.[...]
Tomkus Juozas, sūnus Prano, g. 1915 m.
1947.03.27 apklausa (LYA, f.K-1, ap.58, b.6038/3BB, l.51-52)
[...] Aš pats asmeniškai mačiau kaip Užkuris ir eilė kitų baltųjų partizanų Vaiguvoje suiminėjo lietuvius ir žydus. Suėmė žydus Luriją, Zaksą ir eilę kitų, kuriuos suvarė į žydams priklausančią bažnyčią. Ten jie išbuvo [uždaryti] apytiksliai dvi savaites. Po to juos visus išleido, o po kelių dienų juos vėl visus suėmė. Iš viso buvo suimta apytiksliai 60-70 žmonių. [...]
Jokšas Povilas, sūnus Stanislovo, g. 1890 m.
1945.09.27 apklausa (LYA, f.K-1, ap.58, b.6038/3BB, l.22)
[...] 1941 metų birželio 24 d. į Vaiguvą įžengė vokiečiai. Po mėnesio t.y. liepos mėnesio pabaigoje visi Vaiguvos valsčiaus žydai buvo suimti ir man vakare įsakė anksti ryte atvažiuoti į Vaiguvą. Atvažiavau 3:30 ryte. Visi žydai buvo uždaryti name, kurį saugojo ginkluoti baltieji partizanai. Mūsų pastotininkų buvo aštuoni, kiekvienas su pora arklių. Visus žydus susodino ir nuvežė į Kelmę. Vienoje daržinėje buvo kelmiškiai žydai, kuriuos kelmiškiai [partizanai] jau šaudė. Mes iki vietos atvažiavome 7:30. Iš karto iš mūsų pastočių pradėjo vesti po dešimt žmonių link šaudymo vietos prie duobių. Pirma dešimt vyrų, paskui dešimt moterų. Šaudyti žydus baltųjų partizanų niekas nevertė, kas norėjo, tas savanoriškai ir šaudė. Iš Vaiguvos baltųjų partizanų savanoriai buvo aštuoni žmonės. Kai tik atvažiavome į vietą, jie tuojau ginkluoti nuėjo prie duobių ir šaudė. [...]
[...] Atvestus prie duobių dešimt žmonių šaudė po penkis, kitus penkis ruošė šaudymui. Nurenginėjo iki apatinių rūbų, atiminėjo daiktus ir brangenybes. Šaudė po du. Vienas šaudė į galvą, kitas - į širdį. Statė veidu į duobę. Šaudė į galvą ir nugarą, kad jie nematytų, iš arti. Po šaudymo gerai išgėrė ir gyrėsi, kad jie sušaudė 80 Vaiguvos žydų. Visus sušaudytų žydų daiktus pasidalino tarp savų ten pat vietoje. Daiktų pririnko labai daug. [...]
1946.07.26 apklausa (LYA, f.K-1, ap.58, b.6038/3BB, l.31-32)
[...] Tai buvo 1941 metų liepos mėnuo, tikslios dienos neatsimenu. Vakare man pranešė, kad rytoj anksti ryte aš atvažiuočiau su dviem arkliais į Vaiguvą. Ryte 3:30 valandą aš atvažiavau į Vaiguvą prie mokyklos, kurioje buvo uždaryti žydai. Juos saugojo ginkluoti baltieji partizanai. Suimtieji šaukė ir raudojo. Kuomet suvažiavo 8 pastotys, į kiekvieną susodino po 10 žmonių. Į kiekvieną vežimą atsisėdo po vieną sargybinį iš baltųjų partizanų. Mums įsakė vežti link Kelmės kapinių t.y. prie žydų šaudymo vietos. Neprivažiavus kapinių, mums įsakė sustoti ir ten laukti, o žydus nuvedė į šaudymo vietą. [...]
[...] Prie duobių vesdavo po 10 žmonių. Šaudė po 5 žmones, o [sekančius] 5 ruošdavo. Nurengdavo drabužius iki apatinių. Į kiekvieną žydą šaudavo po du žmones, vienas į galvą, antras į nugarą. Po šaudymo paėmė vieną pastotę, į kurią sukrovė užmuštų žydų drabužius ir nuvežė į Kelmę. Kelmėje prie šulinio Užkuris Kazys, Vaidila, Lencius, Radžis, Butkus, Paulauskas ir kiti nusiprausė. Po to jie nuėjo į namą, kuriame buvo paruoštas balius [buvusi dvaro spirito varykla, o vėliau buvusi progimnazija]. Po baliaus išsiskirstė į namus ir gyrėsi savo darbu: "Mes [nesuprantamai užrašytas kiekis] sušaudėme Vaiguvos žydų. Kiekvienam teko po 10 žmonių." [Mums] įsakė niekam nepasakoti apie žydų šaudymą. [...]
1947.04.1 Jokšo Povilo akistata su Užkuriu Kazimieru (LYA, f.K-1, ap.58, b.6038/3BB, l.55-56)
[...] Kai mes atvežėm žydus į šaudymo vietą už Kelmės, mus sustabdė. Žydus išlaipino iš pastočių, patikrino pagal sąrašą ir nuvedė [...]. Mums liepė laukti. [...] Po kelių minučių mes išgirdome šautuvų šūvius. [...] Mūsų asmeniškai į šaudymo vietą eiti neleido. Kai žydus sušaudė, prie mūsų atėjo baltieji partizanai ir pasiėmė tris pastotes. Jas pakrovė nužudytų drabužiais, bei jų daiktais, nes vedami sušaudyti žydai su savimi turėjo pasiėmę lagaminus. Iki Kelmės baltieji partizanai ėjo pėsčiomis. Kartu su jais ir aš. Tris vežimus su žydų daiktais nuvežė į Kelmę. Ten baltieji partizanai daiktus pasidalijo. Dalį atidavė kelmiškiams, o dalį vaiguviškiams. Po to važiavome atgal į Vaiguvą. Kelyje baltieji partizanai gyrėsi, kad šauniai sušaudė žydus. Iš jų kalbų supratau, kad šaudė po penkis žmones grupėje. Kai mes grįžome į Vaiguvą, daiktus suvertė ant žemės, o mus perspėjo, kad mes niekam nepasakotume apie žydų šaudymą. [...]
1947.06.13 teismo protokolas (Šiauliai) (LYA, f.K-1, ap.58, b.6038/3BB, l.72-74)
liudininkas Jokšas Povilas
 |
| Kazys Riškus, g. 1903 m, (apie 1951-1953 m.) (šaltinis: USCIS Genealogy) |
[...] 1941 metų liepos mėnesio pabaigoje aš, kartu su kitais gyventojais, buvau paskirtas vežiku. Seniūnas įsakė ūkio vedėjui paskirti 4 pastotes darbui Vaiguvoje. Vežėju buvau paskirtas ir aš. Atvažiavau į Vaiguvą, kur į 8 pastotes susodino po 8-10 žmonių, žydų, kuriuos mes nuvežėme iš Vaiguvos į Kelmę. Kiekvienoje pastotėje buvo po vieną baltąjį partizaną. Vežant reikėjo važiuoti pro Vaiguvos miestelį, tačiau baltieji partizanai mus privertė apvažiuoti miestelį. Kai mes privažiavome [Kelmės] kapines, mus pasitiko Kelmės baltieji partizanai. Čia mums įsakė sustoti ir išlaipinti žydus. Žydus išrikiavo po 5 eilėje. Iš viso buvo apie 80-100 žmonių. Išrikiuotą suimtųjų koloną baltieji partizanai nuvedė į sušaudymo vietą. [...] Iš Vaiguvos mes išvažiavome 3:30 valandą, o į šaudymo vietą atvažiavome 7:30. Šaudymas truko nuo 8 valandos ryto iki 9 valandos vakaro. Kai baigėsi šaudymas, baltieji partizanai susirinko prie mūsų vežimų ir partizanas Riškus [Kazys] pasakė, kad mums leidžia pasiimti po vieną paltą. Likusius daiktus baltieji partizanai suvežė į savo būrio štabą Kelmėje ir pasidalino daiktus tarp savų. [...] Kas šaudė aš nežinau, nes šaudymo vietoje nebuvau. Po šaudymo Užkuris atėjo prie mūsų vežimų, atsigulė ant žemės ir pasakė: "Nelinkėčiau matyti net savo priešui to, ką šiandien aš mačiau".
[ Istorikas Stanislovas Buchoveckas savo straipsnyje "Kelmės ir Vaiguvos valsčių žydų bendruomenės ir jų žūtis 1941 m." (knyga "Holokaustas Lietuvoje", 2011 m.), aprašydamas Vaiguvos žydų žūtį, teigia, kad šio valsčiaus žydai buvo sunaikinti 1941 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje t.y. antrosios akcijos metu. Jakovo Zako liudijimas, bei aukščiau pateikta eilė LYA dokumentuose išlikusių liudijimų tam prieštarauja ir nurodo, kad vaiguviškiai žydai buvo išžudyti pirmosios akcijos metu t.y. 1941 m. liepos mėn. pabaigoje.]