Ištrauka iš knygos „Štai jų tikrasis veidas“ (sudarė T. Butkus, 1963 m. ) [visa knyga]
NEPASISLĖPSITE IR UŽ VANDENYNO
Petras Sargautas
Prie Kelmės kapinėse stovi paminklas. Ant jo užrašas: „Fašistinio teroro aukoms, žuvusioms 1941-1945 metais.“ Taip, šiose kapinėse palaidota daugiau kaip du tūkstančiai tarybinių žmonių, kuriuos, vokiškųjų fašistų vadovaujami, sušaudė lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai. Kaip buvo vykdomos masinės žudynės ir kas šių nekaltų žmonių žudikai?
Vos tik fašistiniai barbarai užplūsdavo kurį nors Tarybų šalies kampelį, tuojau imdavo tratėti kulkosvaidžiai, automatai, pokšėti šautuvai. Tai buvo žudomi tarybiniai žmonės. Aktyviausi fašistinių okupantų talkininkai buvo vietiniai buržuaziniai nacionalistai. Jau pirmomis karo dienomis tokia gauja susiorganizavo ir Kelmėje. Čia irgi buvo šaudomi tarybiniai patriotai ir žydų tautybės piliečiai.
Vieną saulėtą keturiasdešimt pirmųjų metų rugpjūčio mėnesio dieną Juozas Dijokas gavo, iš pirmo žvilgsnio, paprastą raštelį. Deja, jo esmė buvo sukrečianti. Beskaitant Juozui ėmė virpėti rankos. Jis buvo kviečiamas į policiją. „Vykti ar nevykti“,- dvejojo Dijokas. O gal sušaudys? Juk jau ne vieną darbo žmogų sužvėrėję baltaraiščiai pakišo po velėna.
Atvyko. Be jo čia jau buvo dar keli vyrai. Štai ką pasakoja kartu su Dijoku ten buvęs Povilas Buivydas.
- Mus, dvylika žmonių, Kelmės valsčiaus viršaitis Čėsna išvarė kasti duobių. Baltaraiščių parinkta vieta buvo maždaug už dviejų kilometrų nuo miestelio.
Čėsna, grasindamas pistoletu, bėgiojo apie žmones, kasančius duobes, ir šūkavo:
- Kaskit greičiau, gyvuliai, nes dar reikės ir sau pasiruošti patalą. Aš jus, komunistpalaikiai, visus iššaudysiu...
Čia pat sukinėjosi ir kiti ginkluoti baltaraiščiai. Pagaliau auštant duobės buvo iškastos. Nacionalistai išstatė kulkosvaidžius.
- Dabar viskas baigta. Sušaudys,- sušnibždėjo Bronius Gribas.
 |
| Leonas Krajauskas, Kubiliškės dvaro savininkas (iš knygos "Senoji Kelmė") |
Buržuazijos valdymo metais jis turėjo 180 hektarų žemės, laikydavo samdinius ir, žiauriai juos išnaudodamas, krovėsi turtus.
1940-1941 metais Tarybų valdžia jo dvarą išdalijo naujakuriams. Užtat, kai Tarybų Lietuvą okupavo hitlerininkai, jis su didžiausiu įniršiu išvaikė visus naujakurius, atėmė derlių ir kitą jų turtą. Ir vėl jo laukuose plušėjo bernai ir mergos, tik jiems dar į pagalbą buvo atvaryti karo belaisviai. O pats Krajauskas išėjo šaudyti tarybinių žmonių.
Šalia Krajausko žengė jo dešinioji ranka - Edmundas Juknevičius iš Gaštynų kaimo. Tai irgi stambaus buožės sūnelis.
Su automatais bei šautuvais apie Krajauską ir Juknevičių žmonių šaudymo vietoje sukosi galvažudžiai Kazys Ričkus [Riškus], Kviotkus [Kvietkus], Petras Marcinkus, Levickis, broliai Stoniai ir Jokubaičiai, Bronius Kemavičius [tokia pavardė neegzistuoja, galimai - Klimavičius], Mauragis ir kiti. Visą dieną šaudė vieną žmonių grupę po kitos. Budeliai, atsiraitę rankoves, darbavosi: sužeistuosius pribaigdavo durtuvais arba šautuvų buožėmis, kitus, ypač vaikus, užversdavo žemėmis gyvus. Prasimanė ir pramogų. Štai pagarsėjęs galvažudys raseiniškis
 |
| Kazys Riškus, (apie 1951-1953 m.) (šaltinis: USCIS Genealogy) |
Grigžulis [skaityti komentarą] paima mažytį vaikutį, išmeta aukštyn ir šauna į jį iš pistoleto. Motinos iš sielvarto laužo sau rankas, raunasi plaukus, alpsta, o kraugeriui to tik ir tereikia. Jeigu kuriam nepataiko,- tas užkasamas pusgyvis. Prieš sušaudant mirtininkams įsakydavo nusirengti, atimdavo brangius daiktus. Tą dieną buvo išžudyta apie pusantro tūkstančio žmonių. O galvažudžiai po „darbo“ Kelmėje surengė puotą, su pasigardžiavimu dalijosi dienos įspūdžiais, ginčijosi, kuris daugiau „nudėjęs“, pešėsi dėl prisigrobto turto. Žmogžudžiai Juknevičius ir Ričkus net buvo susipešę dėl auksinio laikrodžio. Tik įsikišus Krajauskui, laikrodis už „narsumą“buvo atiduotas Juknevičiui.
* * *
... Nacionalistų štabo būstinė. Čia vyksta jų susirinkimas. Kalba vokietis karininkas.
- Fiurerio vardu reiškiu jums padėką už gerai atliktą operaciją. Tačiau mūsų darbas dar nebaigtas. Reikia kuo greičiausiai surinkti visus žydus ir pristatyti į likvidavimo vietą. Užduotis aiški?
- Aiški! .. - vienu balsu subliauna galvažudžiai.
Budeliai, susiskirstę grupėmis, išvyksta.
- Aš ir su savo arkliu atvažiavau,- giriasi Juknevičius.
Drauge su juo važiuoja banditai Jasaitis, Jurgelis, V. Brazas ir Tyla. Nuvažiavę į kaimus, kur valstiečiai slėpė žydus, surinko apie 40 žmonių, dar paėmė 6 pastotes, į kurias sukrovė suimtųjų turtą, o juos pačius pėsčius atvarė į seną mirties stovyklą ir sušaudė.
Žobrių kaimo (dabar čia „Vienybės“ kolūkis) gyventojai prisimena be galo šiurpų tų dienų vaizdą. Valstietis Šimkus slėpė savo ūkelyje 15-16 metų žydų berniuką. Bet buožė Pranas Bartkus pranešė apie tai baltaraiščiams. Atvažiavo dviračiais du ginkluoti galvažudžiai, suėmė berniuką ir nusivarė į beržynėlį.
- Kaskis duobę! -įsakė budeliai.
Paskiau nuaidėjo šūvis...
Užpylę žemėmis lavoną, banditai grįžo pas Bartkų pasivaišinti.
Apie buožę Bartkų galima ir daugiau papasakoti. 1941 metais besitraukiant paskutiniesiems Tarybinės Armijos daliniams, į Bartkaus trobą užeina du tarybiniai kariai. Vienas jų sužeistas. Po kiek laiko pasirodo pirmieji hitlerininkai. Buožė juos pasitinka kieme su išskėstomis rankomis:
- Cvai rus, cvai rus,- rodydamas dviem pirštais į trobos vidų, šnypščia Bartkus.
Tarybiniai kariai nepasidavė - kovojo. Sveikasis atsišaudydamas pabėgo į rugius ir pasislėpė, o antrasis buvo žiauriai nukankintas.
* * *
Keitėsi laikai. Vokiečių fašistams ir jų pakalikams vis dažniau ėmė vaidentis mūšis prie Volgos. Pagaliau atėjo diena, kada jie, susikrovę nužudytų tarybinių piliečių turtą, galvotrūkčiais nešdinosi Vakarų link. Jų tarpe - Leonas Krajauskas, Čėsna, Tyla, Stasys Jokubaitis. Tiesa, ne visiems pavyko išnešti savo kailį. Tai jiems sutrukdė tarybiniai partizanai. Kai kurie galvažudžiai sulindo į miškus ir toliau tęsė savo kruvinus darbus, žvėriškai kankino ir žudė tarybinius aktyvistus, naujakurius, kol gavo tinkamą atpildą.
O užjūrin pabėgę Krajauskas, Čėsna ir kiti budeliai dabar dedasi nekaltais avinėliais, atseit, ne jie, o vokiškieji fašistai žudė tarybinius žmones. Daugelis jų net nesivadina tikrosiomis pavardėmis.
[Aukščiau paminėto asmens iš Raseinių pavardė "Grigžulis" neegzistuoja pavardžių duomenų bazėje ir labai tikėtina, kad ji yra išgalvota. Daugelyje kitų šaltinių yra randama asmens susijusio su Raseinių policija ir dalyvavusio žudynėse Kelmėje pavardė, kuri turi sąskambį su paminėta šiame straipsnyje t.y. Grigalavičius arba Grigaravičius Aleksas. Gali būti, kad ši pavardė dėl kokios nors sąmoningos arba nesąmoningos priežasties straipsnio autoriaus arba jo šaltinių buvo parašyta klaidingai. ]
* * *
... Nacionalistų štabo būstinė. Čia vyksta jų susirinkimas. Kalba vokietis karininkas.
- Fiurerio vardu reiškiu jums padėką už gerai atliktą operaciją. Tačiau mūsų darbas dar nebaigtas. Reikia kuo greičiausiai surinkti visus žydus ir pristatyti į likvidavimo vietą. Užduotis aiški?
- Aiški! .. - vienu balsu subliauna galvažudžiai.
Budeliai, susiskirstę grupėmis, išvyksta.
- Aš ir su savo arkliu atvažiavau,- giriasi Juknevičius.
Drauge su juo važiuoja banditai Jasaitis, Jurgelis, V. Brazas ir Tyla. Nuvažiavę į kaimus, kur valstiečiai slėpė žydus, surinko apie 40 žmonių, dar paėmė 6 pastotes, į kurias sukrovė suimtųjų turtą, o juos pačius pėsčius atvarė į seną mirties stovyklą ir sušaudė.
Žobrių kaimo (dabar čia „Vienybės“ kolūkis) gyventojai prisimena be galo šiurpų tų dienų vaizdą. Valstietis Šimkus slėpė savo ūkelyje 15-16 metų žydų berniuką. Bet buožė Pranas Bartkus pranešė apie tai baltaraiščiams. Atvažiavo dviračiais du ginkluoti galvažudžiai, suėmė berniuką ir nusivarė į beržynėlį.
- Kaskis duobę! -įsakė budeliai.
Paskiau nuaidėjo šūvis...
Užpylę žemėmis lavoną, banditai grįžo pas Bartkų pasivaišinti.
Apie buožę Bartkų galima ir daugiau papasakoti. 1941 metais besitraukiant paskutiniesiems Tarybinės Armijos daliniams, į Bartkaus trobą užeina du tarybiniai kariai. Vienas jų sužeistas. Po kiek laiko pasirodo pirmieji hitlerininkai. Buožė juos pasitinka kieme su išskėstomis rankomis:
- Cvai rus, cvai rus,- rodydamas dviem pirštais į trobos vidų, šnypščia Bartkus.
Tarybiniai kariai nepasidavė - kovojo. Sveikasis atsišaudydamas pabėgo į rugius ir pasislėpė, o antrasis buvo žiauriai nukankintas.
* * *
Keitėsi laikai. Vokiečių fašistams ir jų pakalikams vis dažniau ėmė vaidentis mūšis prie Volgos. Pagaliau atėjo diena, kada jie, susikrovę nužudytų tarybinių piliečių turtą, galvotrūkčiais nešdinosi Vakarų link. Jų tarpe - Leonas Krajauskas, Čėsna, Tyla, Stasys Jokubaitis. Tiesa, ne visiems pavyko išnešti savo kailį. Tai jiems sutrukdė tarybiniai partizanai. Kai kurie galvažudžiai sulindo į miškus ir toliau tęsė savo kruvinus darbus, žvėriškai kankino ir žudė tarybinius aktyvistus, naujakurius, kol gavo tinkamą atpildą.
O užjūrin pabėgę Krajauskas, Čėsna ir kiti budeliai dabar dedasi nekaltais avinėliais, atseit, ne jie, o vokiškieji fašistai žudė tarybinius žmones. Daugelis jų net nesivadina tikrosiomis pavardėmis.