 |
| Stasys Laucius. Kaunas, 1937 m. šaltinis |
Kelmei statydintis ir plėstis sąlygos buvo patogios: graži pakili vieta, aplink, palyginti, nebloga žemė, pro šalį tekanti Kražantės upė, vieškelių sankryža, Rygos-Tilžės plentas ir didelis Gruževskių dvaras, seniau turėjęs žymios įtakos miesto ekonominiams ir kultūriniam gyvenimui. Ant to dvaro žemės ir išaugo Kelmė. Apie Kelmę ir šiaip buvo daug dvarų ir stambių ūkių. Prekyba mieste visuomet buvo judri, darbo jėgų pareikalavimas gana gyvas, amatininkų klausimas aktualus. Ilgainiui šios aplinkybės Kelmės plėtrai pasidarė tiek palankios, kad prieš pirmąjį pasaulinį karą ji jau tvarkėsi miesto savivaldybės pagrindais, turėjo apie 3000 gyventojų ir jų reikalams būtinas įstaigas. Savaime suprantama, jog prekyba buvo beveik vien žydų rankose, ir iš to jie turėjo gražaus pelno, o darbo žmonės tegalėjo pragyventi pakenčiamai. Apylinkės bajorai čiauškėjo lenkiškai, laikė save mėlynojo kraujo atstovais ir stengėsi gyventi nerūpestingai. Šitai vedė juos prie žydo kišenės [t.y. skolinosi pinigus], nors į lietuviškąjį elementą visados žiūrėjo iš aukšto.
 |
| Apybraiža "Kelmė seniau ir dabar", ("Ateitis", 1943.08.31) Šaltinis www.epaveldas.lt |
Apie žymesnį Gruževskių vaidmenį Lietuvos istoriniame gyvenime iš autentiškų dokumentų nieko nežinoma, nors jų šeimos generacijoje yra buvę įvairių laipsnių karių, teisėjų ir kitokių pareigūnų. Šiandien reformatų parapija negausi ir kadaise jų globėjai Gruževskiai išnykę. Paskutinioji dvaro šeimininkė G.Gruževskienė su dviem netekėjusiom dukterimis bolševikų buvo ištremta, o vienintelis įpėdinis, sūnus Jonas, nuo 1918 m. savo likimą sujungė su Lenkijos egzistencija ir, kaip teko girdėti, šiame kare žuvo. Lietuvių atžvilgiu Gruževskiai pasižymėjo pakantrumu, užsidarę ir mums svetimi. Smukimas ir nesėkmės slėgė juos paskutinį šimtmetį ir privedė prie tragiško galo. Iš buvusios didybės beliko apleisti rūmai ir dėmesio verti mūriniai vartai, kurių antskliaustyje kadaise buvusi 5000 tomų biblioteka, o rūsyje - baudžiauninkams bausti vieta. Dabar dvarą valdo įgaliotinis [Antrojo Pasaulinio karo metu dvare apsigyveno baronas fon Haren (Baron von Haren)].
Medinė katalikų bažnyčia didelei parapijai ilgainiui pasidarė per ankšta ir suseno. Ji buvo nugriauta, o jos vietoje ilgamečio Kelmės klebono kun. P. Janušausko rūpesčiu ir pastangomis prieš pirmąjį pasaulinį karą pastatyta erdvi gotiško stiliaus mūrinė bažnyčia, kurioje atminimui yra paveikslas, vaizduojąs Vytautą Didįjį, palydovų ir vietos gyventojų tarpe priimantį pirmosios Kelmės bažnyčios projektą.
Pačioje Kelmėje sunku ką įdomesnio rasti apie būtuosius įvykius.
1905 m. revoliuciją Kelmė išgyveno audringai. Rusų visuomenės nerimas dėl nelaimingo karo su japonais, marksistinių sluoksnių ir darbininkų bruzdėjimas prieš sosto despotizmą ir socialines negeroves Lietuvoje įgavo grynai tautinį atspalvį ir virto atviru protestu prieš carinę politiką mažumų atžvilgiu, virto laisvės sąjūdžiu. Taip revoliucija buvo suprasta ir Kelmėje. Pirmosios kibirkštys čia buvo įžiebtos karštų žemaičių studentų Sirtauto ir Sipavičiaus. Jų uždegti aktyviai pradėjo veikti ir vietos lietuviai, kurių tarpe ypatingą vaidmenį suvaidino Vincas Laucevičius, Vilniaus Didžiojo Seimo dalyvis, miręs 1924 m., ir jo sūnus Jonas. Buvo sušauktas viešas mitingas, kurio metu kelmiečių vadai paskelbė ir aiškino Vilniaus Didžiojo Seimo priimtas rezoliucijas. Tų rezoliucijų žodžiai kelmiečių krūtinėse virto liepsna, atsišaukimai sujaudino, o proklamacijos sukurstė net prie veiksmų, būtent: viršaičio perrinkimo, ruso mokytojo atstatymo, degtinės parduotuvių uždarymo, bravorų bei spirito varyklų sustabdymo ir maldos už carą kalbėjimo bažnyčioje uždraudimo. Reakcijai atsitokėjus, žinoma, visiems veikliesiems lietuviams teko skaudžiai nukentėti - gauti nuo dragūnų pėros, slapstytis, kalėti ir būti teisiamiems.
Kėlė "revoliuciją" ir vietos žydeliai, net Nikolajaus II portretui akis miške buvo išbadę, bet ji jiems baigėsi laimingai. Atvykusiems baudžiamiesiems daliniams žydų bendruomenė turgavietėje iškėlė puotą. Visi kariai buvo pavaišinti pyragu, žuvimi, konservais, dešromis, degtine ir alumi. Žydų atstovai viešai prisiekė ištikimybe imperatoriui ir jo patikėtiniams. Karininkai ir eiliniai mielai tuštino taures, šaukė carui ūra, gyrė žydus, o apsvaigę suiminėjo ir plakė po kojų pasipainiojusius lietuvius. Tuo baigėsi žydų "revoliucioniškumas".
Nors sąjūdis buvo numalšintas, bet kelmiečiai jau drąsiau pradėjo reikštis lietuviais, lyg tvirtesnį pagrindą pajuto po savimi. Per paskutiniuosius dešimtmečius Kelmės apylinkė davė daug sąmoningos inteligentijos pajėgų - mokytojų, kunigų, gydytojų, karininkų, o laisvės kovoms - savanorių. Buvo įkurtas kooperatyvas, rengiami vakarai, plačiai skaitoma spauda. Pirmasis pasaulinis karas Kelmę užklupo pakankamai tautiškai susipratusią ir pusėtinai pažangią. Nuo karo Kelmė mažai nukentėjo, nors visuomeninis gyvenimas apmirė.
1919 m. bolševikų invazija pasiekė ir Kelmę. Ją okupavo viena kuopa. Bet nespėjus nei apšilti, nei su žydais susibičiuliauti, kaip vieno vokiečių būrio, atvykusio sunkvežimiu, buvo išblaškyta ir išvyta Šiaulių link. Teroro buvo išvengta. Tiesa, raudonieji kepyklas ištuštino ir valsčiaus komiteto kasą apiplėšė, bet žymesnės žalos nesuskubo padaryti; kruvinų pėdsakų nepaliko.
Antrosios bolševikų invazijos metu ir 1941 m. birželio mėn. kovų dienomis Kelmė skaudžiai nukentėjo. Savaime suprantama, neaplenkė jos bendrosios "reformos", moralinis teroras, areštai, nusavinimai, trėmimai, asmeninių sąskaitų suvedinėjimai ir ūkio niokojimas. Ypač siautėjo žydų jaunimas. Vietos komunistų ir besitraukiančių bolševikų karių miestas buvo padegtas ir beveik visas supleškėjo. Beliko tik pamatai, griuvėsiai, aprūkę dūmtraukiai, pakraščių nameliai ir abi bažnyčios, kurios it paminklai tyruose primena čia buvus tirštai apgyventą vietovę. Daugelis nukentėjusių išsiskirstė po kaimus, po gretimus miestus, po visą kraštą, o likusieji gyvena ankštuose bustuose ir greitomis pastatytuose barakuose. Tačiau gyvenimas eina.
Kelmę atstatyti projektuojama pagal naują planą. Be abejo, jai po šio karo bus lemta išaugti moderniu miestu, nes vietos sąlygų palankumas dėl ištikusios nelaimės nė kiek nesumažėjo. Lietuvos ūkinio tarpimo laikais joje buvo: keturi dideli valcų malūnai, linų pluošto apdirbimo įmonė, didelė pieninė, lentpjūvė, odos ir saldainių dirbtuvės, muilo fabrikas, elektrinė, vaidinimams salė, sporto aikštė, du kooperatyvai ir daug privačių krautuvių. Iš Kražių galutinai buvo paveržta gimnazija, įsteigtas vietos muziejus ir įsikūrusios gyventojų patogumui reikalingiausios įstaigos.
Jei Kelmė prieš šį karą buvo pasiekusi tokios pažangos ir 3500 gyventojų, reikia tikėtis, jog geresnis likimas jos laukia ateityje, patrankų gausmui nutilus ir pradėjus kurti pastovias vertybes, žengiant prie visuotinio atkutimo, kartu ir prie kelmiečių gerbūvio atstatymo.
Kelmės kapinėse palaidotas Lietuvos Šaulių Sąjungos kūrėjas ir ideologas Vladas Putvys-Putvinskis, visą gyvenimą šiai apylinkei švietęs savo taurumu, veikimu ir tautinio susipratimo pavyzdžiu.
S.L-s
[ Straipsnio autorius, pasirašęs inicialais "S. L-s" (Stasys Laucius-Laucevičius), glaustai aprašė tiek tolimą miestelio praeitį, tiek nesenus karo įvykius bei nupiešė šviesią Kelmės ateitį, akivaizdžiai tikėdamas, kad Vokietija laimės karą ir bolševikai daugiau nebegrįš. Straipsnyje nepraleistos trintys tarp lietuvių ir žydų, bei tarp paprastų lietuvių ir kilmingų luomų atstovų. Apie Kelmės žydų galutinį likimą autorius nieko nemini, o tiesiog nutyli, nors jų greitas ir totalus išžudymas buvo miestelio istorijoje precedento neturintis įvykis ir tuo metu vienas iš reikšmingiausių, kartu su miesto sudegimu, to krašto bendros raidos posūkių. Šis staigus pokytis buvo akivaizdus kiekvienam Kelmės krašto gyventojui. Straipsnis rašytas nacių okupacijos metu, kuomet nebuvo jokio suvaržymo kaltinti žydus ir teisinti jų išžudymą, o netgi atvirkščiai - tai būtų pagirtina okupacinės valdžios akyse. Žinant, kad tas "darbas" ir "pareiga Tėvynei" negalėjo būti atlikti taip greitai ir nepriekaištingai be vietinių lietuvių pagalbos bei būnant patriotu, neabejotinai atsiranda noras ir pareiga pateisinti savus tautiečius. Vis tik Stasys Laucius susilaikė nuo bet kokio detalesnio atviravimo. Autoriui miestelio pokarinis atsigavimas ir perspektyva atrodė šviesi, nors ir be žymios dalies ten anksčiau gyvenusių žmonių. ]
 |
| Stasys Laucius (Laucevičius) (1897-1965) Poetas, dramaturgas, žurnalistas, 1926 m. (iš knygos "Senoji Kelmė") |
 |
| "Savaitė" (1942 rugsėjo 5 d.) |