 |
| Vincas Gurskis (1931 - 2006). šaltinis |
"O paskui kažkas išdalijo vyrams baltus raiščius su juodomis svastikomis, suantspauduotus vokiečių komendantūros antspaudais. Jie turėjo daryti tvarką. Na ir „tvarkė". Pirmiausia tuos, kurie visaip stengėsi įtikti atėjūnams iš Rytų ir garsiausiai rėkė apie šviesią Stalino saulę. Keliolika jų sušaudė Kražantės slėnyje, netoli žydų kapinių. Gal ir be teismo. [žiūrėti komentarą žemiau] O vėliau kai kurie ėmėsi niekuo nekaltų žydų. Kelmės klebonas kun. A. Vytuvis šokosi gelbėti nors vaikų, daug jų išdalijo šeimoms. Todėl apie kai kuriuos „baltaraiščius" pasklido negeros kalbos... Susikūrė sava policija, pasidabinusi lietuviškomis, dar ikikarinemis uniformomis... " (Bičiulis, 1996 m., nr.14-17).
Šiek tiek daugiau detalių V. Gurskis pateikia ir knygoje "Laisvės kovų archyvas, 19" (1996 m.)
"Prasidėjusi Lietuvos "vadavimo" epocha tęsėsi toliau, tik dabar atėjo kiti "išvaduotojai". Tiesa, šie buvo kiek malonesnės išvaizdos. Švariau apsirengę, atsiraitė rankoves, kaukšėdami kaustytais batais, be didesnių kautynių jie žengė į griuvėsiais ir pelenais pavirtusią Kelmę. O paskui kažkas išdalijo vyrams baltus raiščius su juodomis svastikomis, suantspauduotus vokiečių komendantūros antspaudais. Jie turėjo daryti tvarką. Susikūrė sava policija, pasidabinusi lietuviškomis, dar ikikarinėmis uniformomis, susikūrė valsčiaus savivaldybė, kuri stengėsi visaip apgaudinėti naujuosius "išvaduotojus": be kontrolės gyventojams dalijo maisto korteles, parūpindavo daugiau negu priklauso talonų (tada vadintų "taškais") pramoninėms prekėms pirkti išdavinėjo kitokius gyventojams naudingus dokumentus."
* * *
Komentaras
Rezistentas sovietų režimui Vincas Gurskis savo atsiminimuose aprašė įvykius Kelmės mieste pirmomis vokiečių okupacijos dienomis. Jis liudijo, kad keliolika žmonių buvo sušaudyti "Kražantės slėnyje, netoli žydų kapinių". Apie keliolikos suimtųjų sušaudymą 1941 metų liepos mėnesio pradžioje prie Kelmės žydų kapinių taip pat liudijo ir Jakovas Zakas.
Knygoje "Kelmė - išrautas medis" yra pateiktos šios sušaudytųjų pavardės:
BENJEMINAS PUPKINAS;
MAUŠA ŠAFERIS;
ŠLEIMĖ ir ICIKAS ŠAMESAI;
JOSELIS JUDELEVIČIUS;
ZALMANAS ORELIS;
HIRŠAS LEVINAS;
LEIBA PODLESAS;
ROZENFELDAS;
MAUŠA UDVINAS;
PERAZAS;
TARTEKAS
Kaip matyti iš pavardžių, visos jos yra išskirtinai žydų tautybės asmenų.
Vincas Gurskis sušaudytuosius apibūdino kaip tuos,"kurie visaip stengėsi įtikti atėjūnams iš Rytų ir garsiausiai rėkė apie šviesią Stalino saulę" t.y. atvirai lojalius sovietų valdžiai. Iš pačio V.Gurskio sakinio galima numanyti, kad jam šis mirties nuosprendis bendrai moraliai yra pateisinamas, tik su viena išlyga - nebuvo įvykdyta teismo procedūra. "Gal ir be teismo", apgailestauja liudininkas. Jei turėtume tik tiek žinių apie šį įvykį, galėtume daryti išvadą, kad Kelmėje, kaip kolaborantai su sovietų valdžia, buvo suimti tik žydai, o lietuvių arba nepagavo, arba tokių tarp jų nei vieno nebuvo. Tačiau tokią prielaidą paneigia kitų liudininkų prisiminimai.
Štai ką 1945 metais apklausos metu liudijo kelmiškis Juozas Karpavičius, Antano, g. 1902 m. Apklausos protokolas 1945.04.12 (LYA, f.K-1. ap.58, b.15303, l.55-56).
"Dirbu kooperatyve batų pardavėju. [...] aš buvau aktyvistas, taip mane vadino, komunistu, ir kelis kartus teko surinkimuose kalbėti. 1941 metais mane areštavo, kaip komunistą. Tokių kaip aš buvo labai daug. Mus atvarė į aikštę Kelmėje, iš kurios suvarė į daržinę. [...] mus po to išvežė į Raseinius."
Karpavičiaus pavardė ne kartą yra minima ir Vlado Nartauto prisiminimuose:
"Pirmieji naujo gyvenimo šaukliai Kelmėje buvo pogrindininkai - komunistai Petraitis [P. Petraitis iš "Sukilimas", 2 knyga, p. 137], Bielskis, P. Armonavičius, Karpavičiai ir kiti."
"Partijos komiteto pavedimu teko organizuoti darbininkų ir tarnautojų profsąjungą. Pirmininku buvo išrinktas Stragauskas. Jis dirbo ir valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininku. Naujiems darbuotojams teko staiga spręsti daugybę įvairiausių klausimų. Pirmiausia rūpėjo išsaugoti turtą. Tam buvo paskirti komisarai. Man teko būti krautuvių ir bankų komisaru. Linų fabriko komisaras buvo Druktenis, pieninės - Dagys, malūnų - Butkus, įmonių ir dirbtuvių - Karpavičius, kooperatyvo - Sruogis, elektrinės - Baravikas ir batsiuvių dirbtuvių Karpavičius."
"Didelį darbą teko atlikti kaimuose. Vietoj seniūnijų organizavome apylinkes. Stambesnėse gyvenvietėse, bažnytkaimiuose, dvaruose vyko mitingai, į kuriuos susirinkdavo pagyvenę darbininkai, samdiniai, kumečiai ir jaunimas. Oratoriais daugiausiai buvo Petraitis, P. Armonavičius, Stragauskas, Karpavičius ir aš. Dvaruose ir gyvenvietėse organizavome aktyvistų grupes ir būrius."
"1940 metų liepos 21 d. Lietuvos Respublikos seimas priėmė nutarimą dėl Lietuvos Tarybų Respublikos įsijungimo į broliškų Tarybų Sąjungos tautų šeimą. Ta proga į Kauną iš visų respublikos miestų, apskričių ir valsčių suvažiavo atstovai - delegatai nuo darbininkų, valstiečių ir inteligentijos. Kelmės valsčiaus delegaciją sudarė Petraitis, Bielskis, P. Armonavičius, Karpavičius, Stragauskas, Digrevičienė, Bielskytė. Teko dalyvauti ir man. Šimtatūkstantiniame mitinge visi vienbalsiai pritarė seimo nutarimui prisijungti prie Tarybų Sąjungos broliškų tautų. Tuomet buvo išrinkta 120 atstovų delegacija su J. Paleckiu priešakyje vykti į Maskvą, prašyti, kad Tarybų Lietuvą priimtų į Tarybų Sąjungos broliškų tautų šeimą."
 |
| Raseinių apskrities Žemės Ūkio Komisijos "Tiesa" (1940 rugpjūčio 7 d.) [...] Kelmės valsčiaus. Pirmininkas Juozas Bielskis, Kuršiukų k., nariai: Steponas Paulauskas, Varių [Varėnų] k., Kazys Jerulis [Gerulis, pagal "Kelmės kraštas" 138 psl.], Paprūdžio k., Vaclovas Buivydas, Kelmė ir Jonas Šilėnas.[...] Nuotrauka patalpinta "Tiesa" 1940.09.03 |
Vlado Nartauto liudijime vedantieji ir pagrindiniai sovietų valdžios įgyvendintojai Kelmėje buvo daugumoje lietuviai. Jei, pasak Vinco Gurskio, Kelmės sukilėliai 1941 metų vasarą prie Kražantės įvykdė mirties bausmę sovietų kolaborantams ir tarp pavardžių nėra nei vienos lietuviškos, tai pagrįstai kyla klausimas. Ar tikrai šie žmonės buvo sušaudyti išskirtinai už kolaboravimą su sovietais ?
Kaip matome, Juozas Karpavičius, sovietų kolaborantas, sukilėlių buvo suimtas su visais (ir žydais, ir lietuviais), pasėdėjo daržinėje Kelmėje, iš kurios jį su kitais lietuvių kolaborantais išvežė į Raseinių kalėjimą. Pasak jo, "tokių kaip aš buvo labai daug". Kas po to atsitiko su suimtais lietuviais Raseiniuose daugiau galima sužinoti iš Tytuvėnų vietovėje suimtų kolaborantų apklausų.
Česnauskas Aleksas, sūnus Alekso, gimęs 1896 m.
1950 m. spalio 17 d. apklausa (LYA, f.K-1, ap.58, b.35893.3 BB l.131-134)
[...] KLAUSIMAS: Ar tikrai 1941 metais sukilėlių būrio nariai arba vokiečių policija Jus areštavo ?
Taip, 1941 metais buvau suimtas du kartus. Pirmą kartą mane kartu su sūnumi suėmė vokiečiai, tuo metu kai ėjo frontas, tačiau sekančią dieną mus abu paleido. Praėjus maždaug savaitei po to, kai Tytuvėnus užėmė vokiečių kariuomenė, 1941 metų birželio pabaigoje mane suėmė antrą kartą. [...]. Tai įvyko anksti ryte mano namuose. Jie nuvežė mane į Tytuvėnus ir uždarė į daboklę. Netrukus mane nuvežė į Raseinius, į kalėjimą. Po 21 dienos mane paleido ir nuo to karto daugiau manęs nesuiminėjo.
KLAUSIMAS: Už ką Jus sukilėliai suėmė ?
Sukilėliai suiminėjo tarybinius aktyvistus, o aš 1940-1941 metais dirbau Pivoraičių apylinkės tarybos pirmininku. Už tai mane ir suėmė.
Baranauskas Jonas, sūnus Ksavero, gimęs 1917 m.
1950 m. spalio 17 d. apklausa (LYA, f.K-1, ap.58, b.35893.3 BB l.135-139)
[...] 1941 metų birželio mėnesį, tikslios dienos neatsimenu, mane suėmė Tytuvėnų sukilėlių būrio nariai už tai, kad aš, prieš užpuolant fašistinei Vokietijai, dirbau milicijos organuose. [...]
[...] Fašistinei Vokietijai užpuolus Tarybų Sąjungą, 1941 metų birželio mėnesį, aš išvykau iš Raseinių, kur tuo metu tarnavau milicijoje, pas savo žmonos tėvą, gyvenusį Tytuvėnų valsčiaus Mockaičių kaime. [...] Mane pasodino į automašiną ir mes nuvažiavome į Gudelių kaimą, kur mano minėti sukilėliai suėmė Vaidelauską Juozą, kurį pasodino į automašiną kartu su manimi. Nuo Vaidelausko namų sukilėliai nuvežė iki Gudelių gyventojo Dargvainio (vardo nežinau) namo. Jį taip pat suėmė ir pasodino į automašiną. Mus visus tris nuvežė į Tytuvėnus. Vaidelauską ir mane parą pralaikė daboklėje, o paskui automašina nuvežė į Raseinių kalėjimą. Po dviejų savaičių aš buvau paleistas. Tuo pačiu metu buvo paleistas ir Vaidelauskas. Kai mus atvežė į Tytuvėnus, Dargvainį nuo manęs ir Vaidelausko atskyrė ir jo į Raseinius nevežė. Aš nežinau, kada jį paleido, nes tuo nesidomėjau.
Vaidelauskas Juozas, sūnus Fortunato, gimęs 1921 m.
1950 m. spalio 18 d. apklausa (LYA, f.K-1, ap.58, b.35893.3 BB l.140-142)
[...] Sukilėlių būrio nariai mane suėmė už tai, kad prieš Vokietijai užpuolant Tarybų Sąjungą aš buvau komjaunuolis, dirbau skaityklos vedėju ir dalyvavau stambių buožių ištrėmime.[...]
[...] Mane areštavo mano tėvo namuose, Gudelių kaime. Tuo metu aš ten gyvenau. Po pietų atvažiavo automašina ir sustojo apie 200 metrų nuo mano tėvo vienkiemio. Iš jos išlipo sukilėliai [...], kurie atėjo į mano tėvo namus ir man pranešė, kad aš esu areštuojamas. Liepė man susiruošti ir eiti kartu su jais. Negaliu pasakyti, kas iš sukilėlių buvo vyresnysis. Aš susiruošiau ir nuėjau su sukilėliais prie automašinos, kurioje jau sėdėjo suimtas Baranauskas Jonas. Po mano arešto nuvažiavome pas Gudelių kaime gyvenantį Dargvainį Antaną, kurį taip pat areštavo. Mus visus tris nuvežė į Tytuvėnus ir pristatė policijos viršininkui Eigeliui. Dargvainį paleido tą pačią dieną, o mane su Baranausku sekančią dieną išvežė į Raseinių kalėjimą. 1941 metų liepos 29 d. mane kartu su Baranausku iš kalėjimo paleido.[...]
Šeferis Mėčys, sūnus Vlado, gimęs 1924 m.
1950 m. lapkričio 13 d. apklausa (LYA, f.K-1, ap.58, b.35893.3 BB l.154-157)
[...] Mane suėmė už tai, kad 1940-1941 Tarybų valdžios metais buvau ВЛКСМ (komjaunimo) nariu. Pirmą kartą mane suėmė 1941 metų birželio 23 d. vidurdienį. Mane suėmė sukilėlis Jankauskas Antanas (nuteistas), tačiau tą pačią dieną mane išlaisvino pro miestelį besitraukiantis Tarybinės Armijos raitasis dalinys. Po išlaisvinimo pasitraukiau į Rytus, tačiau Polocko rajone mums kelią užkirto vokiečiai ir aš grįžau atgal į Tytuvėnų miestelį. Kai tik aš grįžau namo, tą pačią dieną mane kartu su tėvu vėl suėmė. Po trijų dienų mus su tėvu išvežė į Raseinių kalėjimą, tačiau tą pačią dieną mus, kartu su kitais suimtaisiais, paleido. Iš viso apie 500 žmonių. Tai buvo jau 1941 metų liepos paskutinėmis dienomis.[...]
Savickas Kristupas, Stasio, gimęs 1910 m.
1950 m. lapkričio 13 d. apklausa (LYA, f.K-1, ap.58, b.35893.3 BB l.158-161)
[...] Mane suėmė už tai, kad buvau kandidatas į "ВКП(б)" narius [Visasąjunginė komunistinė bolševikų partija]. [...] Po suėmimo mane nuvežė į Raseinius, į kalėjimą, kur suimtas išbuvau 2-3 dienas. Po to mane, kartu su kitais politiniais suimtaisiais, paleido. Iš viso tą dieną paleido apie 400-500 žmonių. Po antrojo suėmimo aš visą laiką gyvenau Tytuvėnų miestelyje. [...]
Apie vieną iš brolių Karpavičių liudijo Nissan Iserlis. Pastarasis pasakojo apie savo partizaninę veiklą vokiečių okupacijos metais Kelmės apylinkėse ir paminėjo "garsų partizaną Karpavičių":
DL: Ar jūsų būrys buvo pavadintas Kęstučio vardu ?
NI: Taip, ir ten be to buvo vienas garsus partizanas pavarde KARPAVIČIUS. Taip pat buvo ir daugiau, tik aš nebeprisimenu jų pavardžių. Buvo daug lietuvių komunistų, kurie priklausė partijai dar karo pradžioje.
Šie ne vienetiniai liudijimai rodo, kaip skirtingai Kelmės sukilėliai vertino ir baudė žydų kolaborantus, palyginus su lietuvių kolaborantais. Suimti žydai netrukus buvo sušaudyti, o lietuviai, neilgai pasėdėję kalėjime, paleisti. Vėliau su kai kuriais paleistaisiais lietuviais vietinė valdžia bei vokiečiai netgi turėjo problemų, nes šie prisijungė prie partizaninio pogrindžio. Visos sukilėlių žudymo motyvacijos neišeina paaiškinti vien tik kaip kovą su sovietų valdžia ir jų kolaborantais. Tai labiau panašu į nacionalinį, tautinį "valymo" vajų nuo "svetimųjų" arba "talką", pasinaudojus išsivadavimo iš sovietų okupacijos pretekstu. Žymusis LAF atsišaukimas taip ir buvo pavadintas „Talka Lietuvai atstatyti“. V. Gurskis, rašydamas apie keliolikos asmenų sušaudymą prie Kražantės, galėjo patikslinti, kad jie buvo išskirtinai tik žydai, tačiau tą praleido. Skirtumas tarp atvirai sovietams lojalių ir likusių žydų buvo tik tuo, kad antrieji turėjo galimybę pagyventi keliomis savaitėmis ilgiau už pirmuosius. Ko negalima pasakyti apie lietuvių kolaborantus, kurių šansai išgyventi po "talkos" buvo nepalyginamai didesni.
Sukilimo Kelmėje ir aplinkiniuose miesteliuose rezultatas buvo toks, kad kulkos į galvas buvo iššautos daugiausia žydams (vaikams, moterims, seneliams), o ne Raudonosios armijos kariams ar kolaborantams. Citata iš "Lietuvių tautos sukilimas. 1941 m. birželio 22-28 d." (2011 m.) psl. 339: "Kelmėje sukilėlių būriui priklausė maždaug 50 asmenų. Kražių valsčiuje veikė net keli sukilėlių būriai. Manytina, kad Raseinių apskrityje veikę sukilėlių būriai buvo suformuoti ir pradėjo veikti jau pasitraukus Raudonosios armijos daliniams."
Dar vieną Kelmės sukilėlių motyvacijos niuansą liudijo kelmiškis Pranas Dovydaitis.
Kelmės elektros stoties elektromonteris Pranas Dovydaitis, g. 1883 m. 1946 metais apklausos metu liudijo (LYA, f.K-1. ap.58, b.15303, l.139-140):
[...] Alekna Liudas 1941 metais dirbdamas valsčiaus valdyboje buhalteriu turėjo glaudų ryšį su Kelmės valsčiaus viršaičiu, vokiečių vietininku, Čėsna. Alekna ir Čėsna iš Kelmės gyventojų suorganizavo baltųjų partizanų būrį. Čėsna, Alekna, Riškus 1941 metų rugpjūčio mėnesį sukvietė valsčiaus valdyboje visus būrio narius. Aš su darbo reikalais tą dieną užėjau į valsčiaus valdybą, kur Čėsna, Riškus ir Alekna davė Marcinkui ir kitiems baltųjų partizanų būrio nariams nurodymus, iš kokių kaimų rinkti žydų tautybės piliečius. Kaip dabar atsimenu, Čėsna dar sakė, kad reikia visų pirma imti turtingesnius žydus. [...]