Savita etninė grupė
Vaclovas Rimkus
(„Komunistinis žodis“, 1988 m. birželio 11 d.) [originalus straipsnis]
 |
| Vaclovas Rimkus (1929-2013) pedagogas, kraštotyrininkas, Žemaitijos istorinio ir kultūrinio paveldo tyrinėtojas, kraštotyros muziejaus Užventyje įkūrėjas Šaltinis http://lietuvai.lt/wiki/Vaclovas_Rimkus |
Manoma, kad pirmieji žydai Lietuvoje apsigyveno XIV a. ir atvyko iš Vokietijos per Lenkiją. Kaip ir visur, taip ir pas mus jie gyveno atskiromis bendruomenėmis ir nesimaišė su vietiniais. Padaugėjus bendruomenių, imta šaukti suvažiavimus. Atskiri žydų apygardų suvažiavimai vyko ir Žemaitijoje. Vienas toks 1779 m. įvyko ir mūsų Kražiuose.
Galbūt ir mūsų rajone jie apsigyveno XV a., nes nuo seno čia jau būta jų maldos namų - sinagogų, smuklių, vyko intensyvi prekyba. P. Barkauskas ir A. Vabalas turistų žinyne "Vadovas po Lietuvą", išleistame 1938 m., nurodo, kad Šaukėnų sinagoga įkurta dar Vytauto Didžiojo laikais, t.y. XV a. Pagal M. Valančių 1864 metais žydų mūsų rajone dar nebuvo tik Karklėnuose, Pašilėje, Pakėvyje ir Pakražantyje, o kituose miesteliuose jų buvo gausiai. Nesumažėjo jų ir vėliau: 1939 metais iš 3705 Kelmės gyventojų apie 2000 buvo žydų [istoriko S. Buchovecko komentaras apie žydų skaičių]. Iš 3375 Kražių gyventojų 1895 m. žydai sudarė trečdalį, t.y. apie 1120. Tytuvėnuose 1934 m. gyveno apie 200 žydų iš bendro 1200 miestelio gyventojų skaičiaus. Užventyje paskutiniais buržuazijos valdymo metais gyveno apie 100 žydų.
Carizmo priespaudos metais žydai daugiausia gyveno miesteliuose: turtingi vertėsi prekyba, perpardavinėjo javus, linus, sėmenis, užsiiminėjo kontrabanda, dirbo namų, tiltų statybų rangovais, laikė smukles, parduotuves, kepyklas, sūrines, plukdydavo mišką, veždavo miestams mėsą, dirbo vežėjais. Neturtingieji žydai buvo kromelninkai, nešiojo po kaimus smulkias prekes: dažus, silkes, adatas, virbalus, kaspinus, pipirus, kamparą ir kitas smulkmenas. Kiti dirbo amatininkais: siuvėjais, kurpiais, kalviais. Kaimuose ypač daug buvo smuklininkų. Pagal 1812 m. Beržėnų ir Zlatarijos dvaro (Šaukėnų apylinkė) inventoriaus aprašymą iš dešimt šiam dvarui priklausiusių karčiamų devyniose dirbo žydai: Slabados-S. Dvoznis, Kentrių-J. Hirša, Gugių - A. Hiršovičius, Vižių - G. Leibovičius, Karklynų - A. Hiršovičius, Vidsodžio - Z. Markovičius, Kryklių - J. Judelovičius, Beržėnų - I. Srolis, Dvarčiaus - A. Hiršovičius. Panašų smuklių tinklą turėjo ir kiti dvarai.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą rajono ribose veikė keletas žydų valdomų stambių įmonių. Minėtinas Kražiuose M. Falko šepečių fabrikas, kuriame dirbo apie 100 darbininkų. Kelmėje dar po karo veikė Giršovičiaus muilo fabrikas. 1909-1914 m. čia spaustuvę turėjo M. Datas. Netoli Plikšilio (Užvenčio valsčiuje) veikė Kušmano lentpjūvė. Jau 1889 m. Kelmėje veikė M. Lipšico vaistinė, pašto arklius laikė B. Leizeris.
Carizmo metais buvo ir keli stambūs žemvaldžiai žydai. 1889 m. L. Gordonas turėjo 260 ha Kotlovščiznos (dabar-Katiliškė, Kražių apylinkėje) dvarą [jewishgen.org papildymas: "Katiliškės dvarą prieš Pirmąjį Pasaulinį karą valdė I.Gordono šeima. Mirus jo žmonai, Dvoreh-Hindeh (Berman), dvaras perėjo į Michaelio Bermano šeimos rankas ir išliko visą tarpukario laikotarpį."]. F. Kafemanas valdė netoli Kelmės 200 ha Gaštynų [apie Kafemanų šeimos visai ne žydišką kilmę aprašė muziejininkė Laima Šimkutė], I. Rozentalienė - 180 ha Šukiškių (Šaukėnų apylinkė), G. Zaksas - 112 ha Vaidžių (Kelmės apylinkė) dvarus ir kt.
Proletarinės revoliucijos Lietuvoje metais neturtingieji žydai rėmė Tarybų valdžios kūrimą Kelmės rajone. O Šaukėnuose valsčiaus revoliucinio komiteto sudėtyje buvo ir E. Kleinas.
Didelį vaidmenį buržuazijos valdymo metais rajono žydai suvaidino komunistinėje veikloje. Ypač ženklus kelmiškių komunistų pogrindininkų indėlis į rajono revoliucinę istoriją. 1905 m. Kelmėje gimė revoliucinio judėjimo Lietuvoje dalyvis M. Venta (iki 1927 m. - Cvikas). Jis 1923 m. įstojo į pogrindinę Lietuvos komunistinio jaunimo sąjungą, o jau 1925 m. dirbo LKJS Kuršėnų parajonio komiteto sekretoriumi. Nuo 1926 m. - komunistų partijos narys, dirbo revoliucinį darbą buržuazinėje kariuomenėje. Suimtas ir uždarytas į Šiaulių kalėjimą. Iš jo pabėgo į Tarybų Sąjungą, Maskvoje mokėsi Vakarų tautinių mažumų komunistiniame universitete, vėliau dirbo įvairiose Maskvos gamyklose. Žuvo 1938 m., neteisėtai represuotas asmenybės kulto sąlygomis. 1957 m. reabilituotas. Kitas žymus revoliucinio judėjimo dalyvis B. Fridmanas gimė 1904 m., irgi Kelmėje. 1932 m. priimtas į Lietuvos komunistų partiją. Dirbo Lietuvos Raudonosios pagalbos organizacijos Centro komiteto instruktoriumi, CK nariu, sekretoriumi. Leido laikraščius „Raudonoji pagelba" ir „Į pagalbą". Už revoliucinę veiklą kelis kartus kalintas. 1940 m. Lietuvos liaudies seimo atstovas. Dirbo LTSR Aukščiausiame teisme, dėstė marksizmo-leninizmo pagrindus Vilniaus valstybiniame universitete.
1905 m. Kražiuose gimęs Ch. O. Kacas - Lietuvos komunistų partijos narys nuo 1927 m. Pogrindinį partinį darbą dirbo Kelmėje, Telšiuose. Už komunistinės spaudos platinimą 1930 m. suimtas ir nuteistas 5 metams kalėti. Paleistas toliau dirbo revoliucinį darbą Kelmėje. Bandant iškelti raudonąją vėliavą, vėl suimtas ir nuteistas jau 15 metų kalėjimo. 1942-1944 m. kovėsi su fašistais Didžiojo Tėvynės karo frontuose 16-osios lietuviškosios divizijos gretose.
LKP Šiaulių rajono organizacijos sudėtyje nuo 1928 m. pradžios veikė Bubių-Kelmės kuopelė iš 4 narių. Vėliau sudarytas atskiras Kelmės parajonis iš trijų kuopelių. Kelmės parajonio sekretoriumi dirbo L. Breinas, o kuopelių sekretoriais - M. Leibovičius, P. Goras ir tas pats Breinas. Parajonio organizacijoms priklausė M. Jutkovskis, I. Inberis, S. Margaulis, J. Šteinas ir kiti. Gal dėl to LKP CK organas „Balsas" 1930 m. rašė, kad Kelmės apygardoje "...prie organizacijos priklausė vien žydai, labiau smulkiai - buržuazinis elementas" [skaityti komentarą žemiau]. 1928 m. spalio mėnesį įvykusioje LKP Šiaulių rajono konferencijoje dalyvavo ir kelmiškiai: L. Breinas, kaip Kelmės delegatas, ir O. Kacas, kaip Telšių delegatas. Už komunistinį veikimą represuota nemažai žydų. 1931 m. kariuomenės teismas Šiauliuose nuteisė po l metus ir 2 mėnesius kalėti kelmiškius komunistus Glezmaną ir Šerą už tai, kad jie komunistiniais atsišaukimais nulipdė Kelmės bažnyčią ir ugniagesių namus. Komunistų pogrindininkų buvo ir kituose rajono miesteliuose: Užvenčio komunistinei kuopelei priklausė L. Levinas, Šaukėnų pogrindininkų gretose buvo M. Melcaitė. Įžymus revoliucinio judėjimo Lietuvoje dalyvis, kompartijos narys nuo 1936 m., I. Kravičius prieš Didįjį Tėvynės karą dirbo samdiniu Užvenčio valsčiuje. Betgi žydų tarpe buvo ir provokatorių. Pogrindinis komunistinis laikraštis „Tiesa" 1937 m. paskelbė, kad Kelmės provokatoriai B. Leipkė, Orelis padėjo žvalgybai sudaryti baudžiamąją bylą Ch. Kacui.
Dalis jaunųjų žydų priklausė pogrindinėms komjaunimo organizacijoms. 1928-1930 m. Kelmėje veikusiai komjaunimo kuopelei vadovavo G. Ošeris. Organizacijos sudėtyje buvo A. Leibovičius ir dar keli jaunuoliai. Prasidėjus 1930 m. fašistinės žvalgybos represijoms, komjaunimo organizacija iširo, komjaunuolis E. Abramas buvo areštuotas ir mirė Šiaulių kalėjime. Kiti komjaunuoliai veikė pavieniui. Jau nuo 1936 m. Ch.Šaitelis priklausė Šaukėnų pogrindinei komjaunimo kuopelei. Šaitelio tėvo namuose vykdavo Šaukėnų komjaunimo kuopelės susirinkimai.
Buržuaziniais metais jie turėjo savo švietimo sistemą. Atrodo, kad nuo 1919 m. Kelmėje veikė atskira keturių skyrių (klasių) žydų pradinė mokykla. 1922-1923 m.m. joje dirbo 6 mokytojai. Atskira pradinė mokykla buvo ir Kražiuose.
Vidurinį mokslą turtingųjų žydų vaikai ėjo Kražių gimnazijoje ir Kelmės progimnazijoje. Iki 1925 m. klerikališkoji Kražių "Žiburio" gimnazija žydų neįsileido. 1928 m. gale jau pirmojoje klasėje iš 28 mokinių mokėsi 10 žydų (8 berniukai ir 2 mergaitės). 1930-1931 m.m. iš 179 gimnazistų 27 buvo žydai (16 mergaičių ir 12 berniukų). 1931 m. Kražių gimnaziją baigė H. Bermanaitė, 1932 m. - J. Akramas ir O. Sendakas, 1933 m. E. Bermanaitė, Š. Grodnikaitė, J. Icikovičius, G. Kirstneris ir J. Zivas. Žydų tikybos mokytojais šioje - gimnazijoje dirbo J. Vilenskis, jį pakeitė J. Smolinskis, paskui - S. Kacas ir S. Gordonas.
Kelmės progimnazijoje 1925 m. pabaigoje mokėsi tik 3 žydai (visos mergaitės). Peraugant mokyklai į visą gimnaziją ir gausėjant joje žydų, 1937 m. švietimo ministerija žydų tikybos mokytoju paskyrė Kelmės rabiną K. Beinešovičių. 1941 m. Kelmės vidurinės mokyklos pirmąją laidą baigė Tauba Bakštaitė, Mauša ir Izraelis Boneriai.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Kelmėje veikė religinė judaizmo „Talmud Toros" mokykla. Jos vedėju dirbo N. S. Finkelis (1850-1924 m.) - žymus dvasinis veikėjas. Jis įkūrė Telšių rabinų seminariją, Vilijampolės rabinų kandidatų akademiją, aukštąją Talmudo mokyklą Chevrone (Palestinoje). O visą buržuazinį laikotarpį Kelmėje veikė viena iš penkių Lietuvoje rabinų ir žemesnioji žydų dvasininkų seminarija - Ješibotas.
Rajone žydai turėjo ir kitas įstaigas. Kražiuose buvo jų smulkaus kredito draugija, Kelmėje - liaudies bankas. Jų rankose buvo sutelkta daug nedidelių įmonių: plytinių, malūnų, lentpjūvių, kepyklų. Ypač daug turtingų žydų buvo Kelmėje: 1937 m. Hiršovičius turėjo muilo fabriką, Maušovičius - alaus ir limonado dirbtuvę, M. Udvinas buvo elektros stoties savininkas, Martchelovičius valdė saldainių fabriką, E. Rubikavičiui priklausė krakmolo dirbtuvė, Efroikiui - odos apdirbimo cechai, G. Šabaševičius buvo autobusų stoties laikytojas ir viešbučio savininkas, M. Šajevičius - kolonialių prekių parduotuvės savininkas ir „Shell" firmos atstovas, Šechtinas turėjo kepyklą, kurioje buvo kepama apie 30 rūšių duonos kepinių. M. Rubikavičius, I. Zakas ir N. Rozenfeldas - javų pirkliai. Daug įvairiausių parduotuvių irgi priklausė žydams. Š. Bakštas - kolonialių prekių parduotuvės savininkas, S. Braudei priklausė galanterijos parduotuvė, M. Šaferui - geležies dirbinių parduotuvė, Gurvičiui ir Fleišeriui - medžiagų parduotuvės, Goldai - maisto prekių parduotuvė ir kt. Kelmėje žydai vertėsi ir kitais verslais. Fotografijos saloną „Grožybė" laikė Ch. Gordonienė, fotografija pelnėsi salono „Progres" savininkas L. Daninas, fotografu dirbo Eliazaras. H. Šablevičius Kelmėje nuomojo salę iš Peldavičiaus ir rodė gyventojams kiną. Šalia turtingųjų buvo ir vargšų. Juodadarbiais buvo Rafanovičius, Šneideris ir daugelis kitų. Tytuvėnuose koklių dirbtuvę valdė Lėmanas, Šaukėnų kolonialių prekių ir tabako parduotuvės savininkas S. Levinas, Užventyje dviejų autobusų savininkas - E. Cvikas. Čiotiškių dvare sūrių gamykla priklausė S. Kravicui, Gumbinės kaimo (Liolių apylinkė) kalkių degykla - R. Genfleriui. Vaiguvoje J. Faivelzono namuose buvo pirmosios medicinos pagalbos punktas, kuriame dirbo užventiškis gydytojas P. Girbudas.
Keletas žydų buvo ir žemvaldžiai. B. Kafemanas [apie Kafemanų šeimos visai ne žydišką kilmę aprašė muziejininkė Laima Šimkutė] valdė Gaštynų dvarą, dirbo Kelmės kooperatyvo pirmininku, tytuvėniškis Š. Fleišmanas turėjo žemės sklypus Kelmėje ir Tytuvėnuose, L. Rozentalis - Šukiškių (Šaukėnų apylinkė) dvaro savininkas.
Tarybų valdžios atkūrimą Lietuvoje 1940 m. džiaugsmingai sutiko ir žydų liaudis. 1940 m. liepos 8 d. Kražiuose džiaugsmo mitingo rezoliuciją pasirašė ir G. Kirstneris, Šaukėnų valsčiaus žemės ūkio komisijos sudėtyje buvo T. Rabinovičius, Kelmėje milicininku dirbo Kanovičius, į Komunistų partiją Šaukėnuose įstojo I. Zakas. Nemaža jaunimo buvo priimta į VLKJS eiles. Šaukėnuose komjaunimui priklausė R. Kloras, J. Melcas, F. Šuldineris, F. Furmanas, Ch. Šaitelis, I. Mejeris. Užventyje valsčiaus komjaunimo organizacijos sekretoriumi dirbo I. Lereris, organizacijai priklausė Š. Birgeris, seserys Malkė, Cvikė ir Kankė Berelytės, LLKJS Kelmės valsčiaus Saudininkų pirminėje organizacijoje buvo R. Bekerytė, D. Bekeris, Kražiuose VLKJS narys - L. Aronas.
1941 m. hitlerinės Vokietijos kariuomenei įsiveržus į Kelmės rajoną, lietuviškiesiems buržuaziniams nacionalistams (baltaraiščiams) vadovaujant, vyko masinės represijos ir žiaurus susidorojimas su žydų tautybės piliečiais. Jie buvo suiminėjami šeimomis, izoliuojami getuose arba tiesiog uždaromi į daržines, o vėliau masiškai sušaudomi. Liepos 26 d. apie 480 iškankintų ir išsekusių žydų buvo sušaudyta už Kelmės dvaro, Dirvoniukų kaime esančioje žvyrduobėje. Tytuvėnų baltaraiščių būrys areštavo miestelio žydus ir uždarė sinagogoje. Iš Raseinių atvykęs komendantas Grigalavičius vadovavo žiauriam susidorojimui su nekaltais žmonėmis. Kražiuose didžiulė Šiukštos dvaro daržinė buvo paversta žydų getu, o Kuprės miške jiems iškastos duobės. Apie 70 vaikų išvarė ir sušaudė prie Medžiokalnio, Pamedžiokalnio kaime. Panašiai su žydais buvo susidorojama ir Užvenčio, Šaukėnų valsčiuose.
Baltaraiščiai nepagailėjo net gerų specialistų: gydytojų, mokytojų, amatininkų. Taip buvo sušaudytas gyventojų mylimas Kražių gydytojas ir visuomenininkas O. Šmitas su visa savo šeima, Kelmės gydytojai Gurvičius su žmona, I. Suralskis, Tytuvėnų gydytojas Chvaidenas ir kiti.
Kada miestelių getai ištuštėjo, nacionalistai ėmėsi kitos komedijos - iškeldinti žydus į Žagarę ir ten sunaikinti. Fašistinis laikraštis „Tėvynė" tuomet taip rašė: "Iš visos Šiaulių apskrities miestelių ir valsčių, išskyrus Šiaulių miestą, žydų tautybės gyventojai iškeliami į Žagarę. Iškėlimas pradėtas vykdyti rugpjūčio 25 d. turi būti baigtas iki rugpjūčio 29 dienos". Iš mūsų rajono Užvenčio, Šaukėnų ir Vaiguvos miestelių likę žydai buvo vežami arkliais į Žagarę. Čia 4 dienas darbavosi aršiausieji nacionalistai, rodydami savo sugebėjimus žudyti.
Dalis žydų, gelbėdamiesi nuo fašistų košmaro, priėmė katalikų tikėjimą ir tuo tikėjosi (kaip skelbė bažnyčia) išgelbėsią savo gyvybę. Tačiau neilgam. Tarsi pasityčiodami iš religijos, nacionalistai 1941 gruodžio 8 d., t.y. švenčiausios panelės Marijos nekalto prasidėjimo dieną, sušaudė apie 20 persikrikštijusių užventiškių žydų.
Kelmiškio Ch. Kaco sesuo ir dvi jo pusseserės žuvo Osvencimo koncentracijos stovykloje. Šioje mirties stovykloje sunaikinta ir užventiškė M. Lereraitė.
Pabėgę iš masinių žudynių vietų, žydai buvo gaudomi visą okupacijos laikotarpį ir šaudomi. Jie slapstėsi miškuose, juos gelbėjo lietuviai, vadovaudamiesi žmoniškumo jausmais. Užvenčio miestelio gydytojas P. Girbudas, sužinojęs, kad nacionalistai ruošiasi žudyti žydus, prasiskverbė į jų stovyklą perspėti pasmerktųjų. Vėliau jis kartu su valstiečiais P. Klimu, V. Šleževičiumi, A. Songaila įvairiose vietose organizavo slėptuves, kuriose saugojo, šelpė ir gydė dešimtis nekaltų žmonių. Jungirio kaimo (Užvenčio apylinkė) valstiečiui M. Juškevičiui pavyko iš Šiaulių geto išvežti advokato Abramavičiaus šeimą - M. Abramavičienę su motina bei dukrele ir priglausti pas save. Vėliau jų namuose susirinko net 9 pasmerktieji. Sau pasiliko tik du, o kitus perdavė Kolainių klebonui P. Macijauskui. Vis tik baltaraiščiai sužinojo, kad Juškevičiaus namuose slapstosi žydai ir organizavo kratą. Rado šiene pasislėpusius bėglius, išvežė ir uždarė į Užvenčio daboklę, kurioje vargšų laukė mirtis. Tačiau P. Girbudas, susitaręs su prižiūrėtoju, visus išgelbėjo, suteikė medicininę pagalbą, surado jiems nuolatinį prieglobstį.
Pas Labūnavos kaimo (netoli Kolainių) valstietį V. Šleževičių rado prieglobstį apie 20 žmonių, pabėgusių iš geto. Policija žinojo apie Šleževičiaus veiklą, bet slėptuvių rasti negalėjo ir grasino sudeginti valstietį su visais jo vaikais. Šleževičiui padėjo pas jį gyvenęs jaunuolis A. Songaila. Jis palaikė ryšius su Šiaulių getu, perdavinėjo žmonių laiškus giminėms, pasikinkęs arklį, veždavo pabėgusius žydus ir juos slėpdavo pas patikimus žmones. Tokiu būdu Songaila išgelbėjo apie 40 žydų: R. Kacevičienę, tris seseris Pelcaites, seseris Kacaites, brolius ir seseris Cholozinus, M. Gutmoną su žmona, I. Šneidaitę, Frumaną ir kitus. Nemažai žydų išsaugojo ir kitų rajono vietovių gyventojai.
Kelmiškis rašytojas I. Meras tarsi visų išgelbėtų rajono žydų vardu savo autobiografijoje rašė: "Aš kaip maldą tariu pavardes tų žmonių, kurie fašistinės okupacijos metais Kelmėje ir jos apylinkėse slapstė ir gelbėjo keletą žydų vaikų, jų tarpe ir mane - tai Bronė ir Juozas Dainauskai, Michalina Legantienė, Adomas Urbelis ir Petronėlė Urbelienė, Unikauskienė, Šalkauskai, Stasė Damanskaitė, Stasė Kulevičiutė, Elena Kaušaitė ir jos seserys, Konstancija Norkaitė, Butkai, Urbeliai, Aleksandra Grišaitė, Žukauskai, Damanskai, Šimuliai ir daugelis kitų, kurių pavardžių aš nežinau".
Hitlerinės okupacijos metais praktiškai žuvo beveik visi rajono žydai, t.y. apie 1840 niekuo nekaltų tarybinių piliečių. Žuvo šimtai žmonių, bevardėmis liko masinių žudynių vietos. O juk galima jas ne tik geriau sutvarkyti, bet gal paminklų lentose paskelbti aukų vardus ir pavardes. Apleistos ir žydų civilinės kapinės. Išvartyti ir sudaužyti paminkliniai obeliskai Kelmėje, Užventyje, kituose miesteliuose. Kai kurie senieji paminkliniai akmenys galėtų būti įdomūs ir kaip dailės paminklai. Šiandien mes didžiuojamės savo kraštiečiais - revoliucinio judėjimo Lietuvoje dalyviais B. Fridmanu, Ch. Kacu, Didžiojo Tėvynės karo dalyviais, 16-osios lietuviškosios divizijos kovotojais L. Levinu, Š. Birgeriu, kelmiškiais Galibrodskiu [Aaronas Galibrodskis ?], Kanovičiu, "Kęstučio" partizanų būrio gydytoju Dalnickiu ir daugeliu kitų, su pagarba prisimename žydų tapytoją ir grafikę R. Markusaitę-Šalitienę, kuri .gimė 1896 m. Užvenčio miestelyje, dailę studijavo Miunchene, Paryžiuje, Londone. Gyvendama Berlyne, sukūrė 16-os litografijų ciklą "Kreivasis veidrodis", vėliau - "Hebrajų melodijas". Jos grafikos darbuose aptinkami Žemaitijos vaizdai, Lietuvos ir Rytų Europos žydų tipai. Ji iliustravo L. Tolstojaus, F. Dostojevskio, Č. Dikenso, H. Heinės ir daugelio žydų rašytojų raštus.
Žinomas taip pat Kelmėje gimęs rašytojas ir publicistas E. Fridmanas [Fridman Eli`ezer Elijahu] (1858- 1935 m. Tel-Avive). Nuo 1880 m. jis spausdino straipsnius žurnaluose „ha-Lebanon ", "ha-Cefira ", "ha-Melic". 1903 m. Varšuvoje įsteigė hebrajų kalba dienraštį „ha-Cofe", kurį 1922 m. atnaujino kaip savaitraštį Kaune. Savo autobiografiniame kūrinyje "Sefer ha Zihronot" [Sefer ha-zichronot], išleistame 1926 m., E. Fridmanas vaizduoja Lietuvos žydų kultūrinį gyvenimą XIX a. antroje pusėje. Buržuazinėje Lietuvoje jis bendradarbiavo žydų periodiniuose leidiniuose.
Minėtinas kelmiškis rašytojas I. Meras, pažįstamas mums savo apysaka "Geltonas lopas" (1960 m.), novelių rinkiniu "Žemė visada gyva" (1963 m.), romanais "Lygiosios trunka akimirką" (1963 m.), "Ant ko laikosi pasaulis" (1965 m.), "Mėnulio savaitė" (1966 m.), "Sara" (1982 m.) ir kitais. 1951-1953 m. jis nemažai savo kūrybos paskelbė rajono laikraštyje "Komunistinis žodis".
Reikia paminėti ir visuomenės veikėją kražiškį N. Fridmaną (1862-1921). Jis mokėsi Šiaulių gimnazijoje, vėliau baigė Peterburgo universiteto teisės fakultetą. Dirbo advokatu, buvo išrinktas Rusijos III ir IV dūmos atstovu. Pirmojo pasaulinio karo metais rūpinosi pabėgėliais. 1920 m. Lietuvos steigiamojo seimo atstovas: žydų autonomijos kūrėjas.
XIX a. pabaigoje Kelmės apylinkėse gimė buržuazinės Lietuvos generalinis konsulas Berlyne, Hagoje - B. Giršovičius (1930 m. tragiškai žuvo). J. Zivas, 1933 m. baigęs Kražių gimnaziją, toliau studijavo technikos mokslus, dirbo Šiauliuose žydų banke, Didžiojo Tėvynės karo metais gyveno Baškirijoje.
Dar ir pokaryje išgirsdavome apie vieną kitą žydą, išgarsinusį mūsų rajono vardą. Kražiškė E. Bermanaitė (ji 1933 m. baigė Kražių gimnaziją), kurį laiką garsėjo respublikos moterų šachmatininkių rinktinėje. Mokydamasi Kelmės vakarinėje (pamaininėje) vidurinėje mokykloje kaip gabi literatė pasižymėjo J. Meraitė. 1951 - 1952 m. jos eilėraščius "Festivalio priesaika", "Laiškas", "Kolūkio laiškininkė", "Salomėjai Nėriai", "Laiškas kovojančiam korėjiečiui" ir kitus spausdino Kelmės rajono laikraštis. 1963-1968 m. Šaukėnų vidurinės mokyklos direktoriumi dirbo J. Šteinas.
1979 m. gyventojų surašymo duomenimis visame Kelmės, rajone iš 43 tūkstančių gyventojų gyveno tik 16 žydų: Kelmėje - 9, Užventyje - 4, po vieną - Tytuvėnuose, Kražiuose ir kitose gyvenvietėse. Šiuo metu jų dar mažiau.
Rajone gyvenusius žydus primena ir karų bei gaisrų sunaikinti žydų kultūros paminklai. Per 1939 m. gaisrą Užventyje sudegė dvi įdomaus stiliaus senos sinagogos. Tiesa, vėliau jų vietoje pastatyta mūrinė, bet nespėta įrengti (dabar čia - gyvenamasis namas). Didžiojo Tėvynės karo pradžioje sudegė ir įdomus Kelmės XVIII a. medinis architektūros paminklas - senoji sinagoga, kurios vaizdą savo piešiniuose įamžino dailininkas G. Bagdonavičius. 1941 m. karo audrose sudegė ir abi Kražių sinagogos bei žydų smulkaus kredito draugijos pastatas. 1944 m. rugpjūčio 6 d. gaisre supleškėjo vienas gražiausių Lietuvoje tos rūšies architektūros paminklų, XVIII a. statinys - daugiabrylė Šaukėnų sinagoga. Įdomus buvo jos interjeras, vidaus įrengimas. 1933 m. rašytojas A. Gricius, lankydamasis Šaukėnuose, atkreipė dėmesį į šį statinį ir "Trimito" žurnale, apybraižoje "Didžiosios praeities žemelėje" rašė: "...Nedaug kas Lietuvoje žino apie garsiąją Šaukėnų sinagogą. Garsi ji savo įdomia statyba, ir tuo atžvilgiu skaitoma net tos rūšies pastatų architektūriniu pavyzdžiu. Sinagogos įmantrus stogas matyti gana iš tolo, ir vaikščiodamas miestelyje jį, kyšantį iš medinių menkų trobesių, iš visur pamatysi. Iš oro įdomus pastatas turi ką ir viduje parodyti. Šiaip jau sinagogos vidus, kaip ir visų sinagogų, šaltas, nejaukus, net smerktinai nešvarus, papuoštas nepaprastai gražaus darbo altoriumi. Net stebiesi, kaip jis galėjo čia atsirasti, toje jam netinkamoje aplinkoje. Nepaprastai gražaus medžio pjaustinys - mėgėjo akį ilgam sulaikys. Šaukėnus lanką keleiviai nepalieka neapžiūrėtą ir sinagogą."
Kad seniau žydų rajone gausiai gyventa, kalba esantys arba jau išnykę vietovardžiai: Liolių apylinkėje yra upelis, vadinamas Žydraviu (Šlaunies upelio intakas), kuris teka pro Gaurylių kaimą. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Kelmėje buvo Škalos (dabartinės Pergalės gatvės dalis) ir Sinagogos (dabar Mičiurino) gatvės. Žydo etnonimas įėjo ir į lietuvių tautosaką. Yra pasakų, mįslių, liaudies šokis "Žydelkėlė ", anekdotų, kurių veikėjai - žydai, kitos smulkiosios tautosakos. Pavasarį, užgavėnių dieną, būdavo paprotys vaikščioti per kaimus persirengėliais žydais, vaidinti, daryti įvairias išdaigas ir juokinti žmones.
LKP Šiaulių rajono organizacijos sudėtyje nuo 1928 m. pradžios veikė Bubių-Kelmės kuopelė iš 4 narių. Vėliau sudarytas atskiras Kelmės parajonis iš trijų kuopelių. Kelmės parajonio sekretoriumi dirbo L. Breinas, o kuopelių sekretoriais - M. Leibovičius, P. Goras ir tas pats Breinas. Parajonio organizacijoms priklausė M. Jutkovskis, I. Inberis, S. Margaulis, J. Šteinas ir kiti. Gal dėl to LKP CK organas „Balsas" 1930 m. rašė, kad Kelmės apygardoje "...prie organizacijos priklausė vien žydai, labiau smulkiai - buržuazinis elementas" [skaityti komentarą žemiau]. 1928 m. spalio mėnesį įvykusioje LKP Šiaulių rajono konferencijoje dalyvavo ir kelmiškiai: L. Breinas, kaip Kelmės delegatas, ir O. Kacas, kaip Telšių delegatas. Už komunistinį veikimą represuota nemažai žydų. 1931 m. kariuomenės teismas Šiauliuose nuteisė po l metus ir 2 mėnesius kalėti kelmiškius komunistus Glezmaną ir Šerą už tai, kad jie komunistiniais atsišaukimais nulipdė Kelmės bažnyčią ir ugniagesių namus. Komunistų pogrindininkų buvo ir kituose rajono miesteliuose: Užvenčio komunistinei kuopelei priklausė L. Levinas, Šaukėnų pogrindininkų gretose buvo M. Melcaitė. Įžymus revoliucinio judėjimo Lietuvoje dalyvis, kompartijos narys nuo 1936 m., I. Kravičius prieš Didįjį Tėvynės karą dirbo samdiniu Užvenčio valsčiuje. Betgi žydų tarpe buvo ir provokatorių. Pogrindinis komunistinis laikraštis „Tiesa" 1937 m. paskelbė, kad Kelmės provokatoriai B. Leipkė, Orelis padėjo žvalgybai sudaryti baudžiamąją bylą Ch. Kacui.
[Cituodamas ištrauką iš Lietuvos Komunistų partijos leidžiamo laikraščio "Balsas" (1930 m. Nr.2) Vaclovas Rimkus šiek tiek ją sutrumpino, praleisdamas vieną nemažai reikšmingą žodį t.y. žodį seniau. Pilnas tekstas spausdintas 1930 m. laikraštyje "Balsas" Nr.2 yra toks:
"Kelmės apygarda. Seniau prie organizacijos priklausė vien žydai, labiau smulkiai-buržuazinis elementas. Partijos nariai dirbo bendrose organizacijose [kartu su] komjaunuoliais. Komjaunuoliai dabar jau atskirti nuo partijos narių. Paskutiniu laiku kuopelių skaičius padidėjo. Kelmėj organizuotos kelios lietuvių miesto darbininkų kuopelės (Atskirų tautinių kuopelių negalima kurt. Gal tai ne tautinės kuopelės, o vien kuopelės susidedančios iš vienos tautos darbininkų, dirbančių vienoj vietoj ? Red.) Organizuojasi kuopelės atskiruose miestukuose. Masinis darbas buvo vedamas nepartinių darbininkų pagalba, kurie šaukdavo žemės ūkio darbininkų ir kaimo biednuomenės pasitarimus. Paskutiniu metu Kelmėj pradėta tvarkytis ir žengti pirmyn."]
[Pilna žinutė iš laikraščio „Tiesa" (1937 kovo 01 d.) apie Kelmės provokatorius išdavusius Ch. Kacą:
"BUIVYDAS PETRAS, ORELIS, BERE LEIPKE, (Kelmės kepurininko, kilusi iš Raseinių, kaip jos tikra pavardė?), - visi iš Kelmės; visi jie padėjo žvalgybai sudariti bilą Kacui."]
 |
| Originalus 1930m. laikraščio "Balsas" puslapis šaltinis https://www.epaveldas.lt |
Buržuaziniais metais jie turėjo savo švietimo sistemą. Atrodo, kad nuo 1919 m. Kelmėje veikė atskira keturių skyrių (klasių) žydų pradinė mokykla. 1922-1923 m.m. joje dirbo 6 mokytojai. Atskira pradinė mokykla buvo ir Kražiuose.
Vidurinį mokslą turtingųjų žydų vaikai ėjo Kražių gimnazijoje ir Kelmės progimnazijoje. Iki 1925 m. klerikališkoji Kražių "Žiburio" gimnazija žydų neįsileido. 1928 m. gale jau pirmojoje klasėje iš 28 mokinių mokėsi 10 žydų (8 berniukai ir 2 mergaitės). 1930-1931 m.m. iš 179 gimnazistų 27 buvo žydai (16 mergaičių ir 12 berniukų). 1931 m. Kražių gimnaziją baigė H. Bermanaitė, 1932 m. - J. Akramas ir O. Sendakas, 1933 m. E. Bermanaitė, Š. Grodnikaitė, J. Icikovičius, G. Kirstneris ir J. Zivas. Žydų tikybos mokytojais šioje - gimnazijoje dirbo J. Vilenskis, jį pakeitė J. Smolinskis, paskui - S. Kacas ir S. Gordonas.
Kelmės progimnazijoje 1925 m. pabaigoje mokėsi tik 3 žydai (visos mergaitės). Peraugant mokyklai į visą gimnaziją ir gausėjant joje žydų, 1937 m. švietimo ministerija žydų tikybos mokytoju paskyrė Kelmės rabiną K. Beinešovičių. 1941 m. Kelmės vidurinės mokyklos pirmąją laidą baigė Tauba Bakštaitė, Mauša ir Izraelis Boneriai.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Kelmėje veikė religinė judaizmo „Talmud Toros" mokykla. Jos vedėju dirbo N. S. Finkelis (1850-1924 m.) - žymus dvasinis veikėjas. Jis įkūrė Telšių rabinų seminariją, Vilijampolės rabinų kandidatų akademiją, aukštąją Talmudo mokyklą Chevrone (Palestinoje). O visą buržuazinį laikotarpį Kelmėje veikė viena iš penkių Lietuvoje rabinų ir žemesnioji žydų dvasininkų seminarija - Ješibotas.
Rajone žydai turėjo ir kitas įstaigas. Kražiuose buvo jų smulkaus kredito draugija, Kelmėje - liaudies bankas. Jų rankose buvo sutelkta daug nedidelių įmonių: plytinių, malūnų, lentpjūvių, kepyklų. Ypač daug turtingų žydų buvo Kelmėje: 1937 m. Hiršovičius turėjo muilo fabriką, Maušovičius - alaus ir limonado dirbtuvę, M. Udvinas buvo elektros stoties savininkas, Martchelovičius valdė saldainių fabriką, E. Rubikavičiui priklausė krakmolo dirbtuvė, Efroikiui - odos apdirbimo cechai, G. Šabaševičius buvo autobusų stoties laikytojas ir viešbučio savininkas, M. Šajevičius - kolonialių prekių parduotuvės savininkas ir „Shell" firmos atstovas, Šechtinas turėjo kepyklą, kurioje buvo kepama apie 30 rūšių duonos kepinių. M. Rubikavičius, I. Zakas ir N. Rozenfeldas - javų pirkliai. Daug įvairiausių parduotuvių irgi priklausė žydams. Š. Bakštas - kolonialių prekių parduotuvės savininkas, S. Braudei priklausė galanterijos parduotuvė, M. Šaferui - geležies dirbinių parduotuvė, Gurvičiui ir Fleišeriui - medžiagų parduotuvės, Goldai - maisto prekių parduotuvė ir kt. Kelmėje žydai vertėsi ir kitais verslais. Fotografijos saloną „Grožybė" laikė Ch. Gordonienė, fotografija pelnėsi salono „Progres" savininkas L. Daninas, fotografu dirbo Eliazaras. H. Šablevičius Kelmėje nuomojo salę iš Peldavičiaus ir rodė gyventojams kiną. Šalia turtingųjų buvo ir vargšų. Juodadarbiais buvo Rafanovičius, Šneideris ir daugelis kitų. Tytuvėnuose koklių dirbtuvę valdė Lėmanas, Šaukėnų kolonialių prekių ir tabako parduotuvės savininkas S. Levinas, Užventyje dviejų autobusų savininkas - E. Cvikas. Čiotiškių dvare sūrių gamykla priklausė S. Kravicui, Gumbinės kaimo (Liolių apylinkė) kalkių degykla - R. Genfleriui. Vaiguvoje J. Faivelzono namuose buvo pirmosios medicinos pagalbos punktas, kuriame dirbo užventiškis gydytojas P. Girbudas.
Keletas žydų buvo ir žemvaldžiai. B. Kafemanas [apie Kafemanų šeimos visai ne žydišką kilmę aprašė muziejininkė Laima Šimkutė] valdė Gaštynų dvarą, dirbo Kelmės kooperatyvo pirmininku, tytuvėniškis Š. Fleišmanas turėjo žemės sklypus Kelmėje ir Tytuvėnuose, L. Rozentalis - Šukiškių (Šaukėnų apylinkė) dvaro savininkas.
Tarybų valdžios atkūrimą Lietuvoje 1940 m. džiaugsmingai sutiko ir žydų liaudis. 1940 m. liepos 8 d. Kražiuose džiaugsmo mitingo rezoliuciją pasirašė ir G. Kirstneris, Šaukėnų valsčiaus žemės ūkio komisijos sudėtyje buvo T. Rabinovičius, Kelmėje milicininku dirbo Kanovičius, į Komunistų partiją Šaukėnuose įstojo I. Zakas. Nemaža jaunimo buvo priimta į VLKJS eiles. Šaukėnuose komjaunimui priklausė R. Kloras, J. Melcas, F. Šuldineris, F. Furmanas, Ch. Šaitelis, I. Mejeris. Užventyje valsčiaus komjaunimo organizacijos sekretoriumi dirbo I. Lereris, organizacijai priklausė Š. Birgeris, seserys Malkė, Cvikė ir Kankė Berelytės, LLKJS Kelmės valsčiaus Saudininkų pirminėje organizacijoje buvo R. Bekerytė, D. Bekeris, Kražiuose VLKJS narys - L. Aronas.
1941 m. hitlerinės Vokietijos kariuomenei įsiveržus į Kelmės rajoną, lietuviškiesiems buržuaziniams nacionalistams (baltaraiščiams) vadovaujant, vyko masinės represijos ir žiaurus susidorojimas su žydų tautybės piliečiais. Jie buvo suiminėjami šeimomis, izoliuojami getuose arba tiesiog uždaromi į daržines, o vėliau masiškai sušaudomi. Liepos 26 d. apie 480 iškankintų ir išsekusių žydų buvo sušaudyta už Kelmės dvaro, Dirvoniukų kaime esančioje žvyrduobėje. Tytuvėnų baltaraiščių būrys areštavo miestelio žydus ir uždarė sinagogoje. Iš Raseinių atvykęs komendantas Grigalavičius vadovavo žiauriam susidorojimui su nekaltais žmonėmis. Kražiuose didžiulė Šiukštos dvaro daržinė buvo paversta žydų getu, o Kuprės miške jiems iškastos duobės. Apie 70 vaikų išvarė ir sušaudė prie Medžiokalnio, Pamedžiokalnio kaime. Panašiai su žydais buvo susidorojama ir Užvenčio, Šaukėnų valsčiuose.
Baltaraiščiai nepagailėjo net gerų specialistų: gydytojų, mokytojų, amatininkų. Taip buvo sušaudytas gyventojų mylimas Kražių gydytojas ir visuomenininkas O. Šmitas su visa savo šeima, Kelmės gydytojai Gurvičius su žmona, I. Suralskis, Tytuvėnų gydytojas Chvaidenas ir kiti.
Kada miestelių getai ištuštėjo, nacionalistai ėmėsi kitos komedijos - iškeldinti žydus į Žagarę ir ten sunaikinti. Fašistinis laikraštis „Tėvynė" tuomet taip rašė: "Iš visos Šiaulių apskrities miestelių ir valsčių, išskyrus Šiaulių miestą, žydų tautybės gyventojai iškeliami į Žagarę. Iškėlimas pradėtas vykdyti rugpjūčio 25 d. turi būti baigtas iki rugpjūčio 29 dienos". Iš mūsų rajono Užvenčio, Šaukėnų ir Vaiguvos miestelių likę žydai buvo vežami arkliais į Žagarę. Čia 4 dienas darbavosi aršiausieji nacionalistai, rodydami savo sugebėjimus žudyti.
Dalis žydų, gelbėdamiesi nuo fašistų košmaro, priėmė katalikų tikėjimą ir tuo tikėjosi (kaip skelbė bažnyčia) išgelbėsią savo gyvybę. Tačiau neilgam. Tarsi pasityčiodami iš religijos, nacionalistai 1941 gruodžio 8 d., t.y. švenčiausios panelės Marijos nekalto prasidėjimo dieną, sušaudė apie 20 persikrikštijusių užventiškių žydų.
Kelmiškio Ch. Kaco sesuo ir dvi jo pusseserės žuvo Osvencimo koncentracijos stovykloje. Šioje mirties stovykloje sunaikinta ir užventiškė M. Lereraitė.
Pabėgę iš masinių žudynių vietų, žydai buvo gaudomi visą okupacijos laikotarpį ir šaudomi. Jie slapstėsi miškuose, juos gelbėjo lietuviai, vadovaudamiesi žmoniškumo jausmais. Užvenčio miestelio gydytojas P. Girbudas, sužinojęs, kad nacionalistai ruošiasi žudyti žydus, prasiskverbė į jų stovyklą perspėti pasmerktųjų. Vėliau jis kartu su valstiečiais P. Klimu, V. Šleževičiumi, A. Songaila įvairiose vietose organizavo slėptuves, kuriose saugojo, šelpė ir gydė dešimtis nekaltų žmonių. Jungirio kaimo (Užvenčio apylinkė) valstiečiui M. Juškevičiui pavyko iš Šiaulių geto išvežti advokato Abramavičiaus šeimą - M. Abramavičienę su motina bei dukrele ir priglausti pas save. Vėliau jų namuose susirinko net 9 pasmerktieji. Sau pasiliko tik du, o kitus perdavė Kolainių klebonui P. Macijauskui. Vis tik baltaraiščiai sužinojo, kad Juškevičiaus namuose slapstosi žydai ir organizavo kratą. Rado šiene pasislėpusius bėglius, išvežė ir uždarė į Užvenčio daboklę, kurioje vargšų laukė mirtis. Tačiau P. Girbudas, susitaręs su prižiūrėtoju, visus išgelbėjo, suteikė medicininę pagalbą, surado jiems nuolatinį prieglobstį.
Pas Labūnavos kaimo (netoli Kolainių) valstietį V. Šleževičių rado prieglobstį apie 20 žmonių, pabėgusių iš geto. Policija žinojo apie Šleževičiaus veiklą, bet slėptuvių rasti negalėjo ir grasino sudeginti valstietį su visais jo vaikais. Šleževičiui padėjo pas jį gyvenęs jaunuolis A. Songaila. Jis palaikė ryšius su Šiaulių getu, perdavinėjo žmonių laiškus giminėms, pasikinkęs arklį, veždavo pabėgusius žydus ir juos slėpdavo pas patikimus žmones. Tokiu būdu Songaila išgelbėjo apie 40 žydų: R. Kacevičienę, tris seseris Pelcaites, seseris Kacaites, brolius ir seseris Cholozinus, M. Gutmoną su žmona, I. Šneidaitę, Frumaną ir kitus. Nemažai žydų išsaugojo ir kitų rajono vietovių gyventojai.
Kelmiškis rašytojas I. Meras tarsi visų išgelbėtų rajono žydų vardu savo autobiografijoje rašė: "Aš kaip maldą tariu pavardes tų žmonių, kurie fašistinės okupacijos metais Kelmėje ir jos apylinkėse slapstė ir gelbėjo keletą žydų vaikų, jų tarpe ir mane - tai Bronė ir Juozas Dainauskai, Michalina Legantienė, Adomas Urbelis ir Petronėlė Urbelienė, Unikauskienė, Šalkauskai, Stasė Damanskaitė, Stasė Kulevičiutė, Elena Kaušaitė ir jos seserys, Konstancija Norkaitė, Butkai, Urbeliai, Aleksandra Grišaitė, Žukauskai, Damanskai, Šimuliai ir daugelis kitų, kurių pavardžių aš nežinau".
Hitlerinės okupacijos metais praktiškai žuvo beveik visi rajono žydai, t.y. apie 1840 niekuo nekaltų tarybinių piliečių. Žuvo šimtai žmonių, bevardėmis liko masinių žudynių vietos. O juk galima jas ne tik geriau sutvarkyti, bet gal paminklų lentose paskelbti aukų vardus ir pavardes. Apleistos ir žydų civilinės kapinės. Išvartyti ir sudaužyti paminkliniai obeliskai Kelmėje, Užventyje, kituose miesteliuose. Kai kurie senieji paminkliniai akmenys galėtų būti įdomūs ir kaip dailės paminklai. Šiandien mes didžiuojamės savo kraštiečiais - revoliucinio judėjimo Lietuvoje dalyviais B. Fridmanu, Ch. Kacu, Didžiojo Tėvynės karo dalyviais, 16-osios lietuviškosios divizijos kovotojais L. Levinu, Š. Birgeriu, kelmiškiais Galibrodskiu [Aaronas Galibrodskis ?], Kanovičiu, "Kęstučio" partizanų būrio gydytoju Dalnickiu ir daugeliu kitų, su pagarba prisimename žydų tapytoją ir grafikę R. Markusaitę-Šalitienę, kuri .gimė 1896 m. Užvenčio miestelyje, dailę studijavo Miunchene, Paryžiuje, Londone. Gyvendama Berlyne, sukūrė 16-os litografijų ciklą "Kreivasis veidrodis", vėliau - "Hebrajų melodijas". Jos grafikos darbuose aptinkami Žemaitijos vaizdai, Lietuvos ir Rytų Europos žydų tipai. Ji iliustravo L. Tolstojaus, F. Dostojevskio, Č. Dikenso, H. Heinės ir daugelio žydų rašytojų raštus.
Žinomas taip pat Kelmėje gimęs rašytojas ir publicistas E. Fridmanas [Fridman Eli`ezer Elijahu] (1858- 1935 m. Tel-Avive). Nuo 1880 m. jis spausdino straipsnius žurnaluose „ha-Lebanon ", "ha-Cefira ", "ha-Melic". 1903 m. Varšuvoje įsteigė hebrajų kalba dienraštį „ha-Cofe", kurį 1922 m. atnaujino kaip savaitraštį Kaune. Savo autobiografiniame kūrinyje "Sefer ha Zihronot" [Sefer ha-zichronot], išleistame 1926 m., E. Fridmanas vaizduoja Lietuvos žydų kultūrinį gyvenimą XIX a. antroje pusėje. Buržuazinėje Lietuvoje jis bendradarbiavo žydų periodiniuose leidiniuose.
Minėtinas kelmiškis rašytojas I. Meras, pažįstamas mums savo apysaka "Geltonas lopas" (1960 m.), novelių rinkiniu "Žemė visada gyva" (1963 m.), romanais "Lygiosios trunka akimirką" (1963 m.), "Ant ko laikosi pasaulis" (1965 m.), "Mėnulio savaitė" (1966 m.), "Sara" (1982 m.) ir kitais. 1951-1953 m. jis nemažai savo kūrybos paskelbė rajono laikraštyje "Komunistinis žodis".
Reikia paminėti ir visuomenės veikėją kražiškį N. Fridmaną (1862-1921). Jis mokėsi Šiaulių gimnazijoje, vėliau baigė Peterburgo universiteto teisės fakultetą. Dirbo advokatu, buvo išrinktas Rusijos III ir IV dūmos atstovu. Pirmojo pasaulinio karo metais rūpinosi pabėgėliais. 1920 m. Lietuvos steigiamojo seimo atstovas: žydų autonomijos kūrėjas.
XIX a. pabaigoje Kelmės apylinkėse gimė buržuazinės Lietuvos generalinis konsulas Berlyne, Hagoje - B. Giršovičius (1930 m. tragiškai žuvo). J. Zivas, 1933 m. baigęs Kražių gimnaziją, toliau studijavo technikos mokslus, dirbo Šiauliuose žydų banke, Didžiojo Tėvynės karo metais gyveno Baškirijoje.
Dar ir pokaryje išgirsdavome apie vieną kitą žydą, išgarsinusį mūsų rajono vardą. Kražiškė E. Bermanaitė (ji 1933 m. baigė Kražių gimnaziją), kurį laiką garsėjo respublikos moterų šachmatininkių rinktinėje. Mokydamasi Kelmės vakarinėje (pamaininėje) vidurinėje mokykloje kaip gabi literatė pasižymėjo J. Meraitė. 1951 - 1952 m. jos eilėraščius "Festivalio priesaika", "Laiškas", "Kolūkio laiškininkė", "Salomėjai Nėriai", "Laiškas kovojančiam korėjiečiui" ir kitus spausdino Kelmės rajono laikraštis. 1963-1968 m. Šaukėnų vidurinės mokyklos direktoriumi dirbo J. Šteinas.
1979 m. gyventojų surašymo duomenimis visame Kelmės, rajone iš 43 tūkstančių gyventojų gyveno tik 16 žydų: Kelmėje - 9, Užventyje - 4, po vieną - Tytuvėnuose, Kražiuose ir kitose gyvenvietėse. Šiuo metu jų dar mažiau.
Rajone gyvenusius žydus primena ir karų bei gaisrų sunaikinti žydų kultūros paminklai. Per 1939 m. gaisrą Užventyje sudegė dvi įdomaus stiliaus senos sinagogos. Tiesa, vėliau jų vietoje pastatyta mūrinė, bet nespėta įrengti (dabar čia - gyvenamasis namas). Didžiojo Tėvynės karo pradžioje sudegė ir įdomus Kelmės XVIII a. medinis architektūros paminklas - senoji sinagoga, kurios vaizdą savo piešiniuose įamžino dailininkas G. Bagdonavičius. 1941 m. karo audrose sudegė ir abi Kražių sinagogos bei žydų smulkaus kredito draugijos pastatas. 1944 m. rugpjūčio 6 d. gaisre supleškėjo vienas gražiausių Lietuvoje tos rūšies architektūros paminklų, XVIII a. statinys - daugiabrylė Šaukėnų sinagoga. Įdomus buvo jos interjeras, vidaus įrengimas. 1933 m. rašytojas A. Gricius, lankydamasis Šaukėnuose, atkreipė dėmesį į šį statinį ir "Trimito" žurnale, apybraižoje "Didžiosios praeities žemelėje" rašė: "...Nedaug kas Lietuvoje žino apie garsiąją Šaukėnų sinagogą. Garsi ji savo įdomia statyba, ir tuo atžvilgiu skaitoma net tos rūšies pastatų architektūriniu pavyzdžiu. Sinagogos įmantrus stogas matyti gana iš tolo, ir vaikščiodamas miestelyje jį, kyšantį iš medinių menkų trobesių, iš visur pamatysi. Iš oro įdomus pastatas turi ką ir viduje parodyti. Šiaip jau sinagogos vidus, kaip ir visų sinagogų, šaltas, nejaukus, net smerktinai nešvarus, papuoštas nepaprastai gražaus darbo altoriumi. Net stebiesi, kaip jis galėjo čia atsirasti, toje jam netinkamoje aplinkoje. Nepaprastai gražaus medžio pjaustinys - mėgėjo akį ilgam sulaikys. Šaukėnus lanką keleiviai nepalieka neapžiūrėtą ir sinagogą."
Kad seniau žydų rajone gausiai gyventa, kalba esantys arba jau išnykę vietovardžiai: Liolių apylinkėje yra upelis, vadinamas Žydraviu (Šlaunies upelio intakas), kuris teka pro Gaurylių kaimą. Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą Kelmėje buvo Škalos (dabartinės Pergalės gatvės dalis) ir Sinagogos (dabar Mičiurino) gatvės. Žydo etnonimas įėjo ir į lietuvių tautosaką. Yra pasakų, mįslių, liaudies šokis "Žydelkėlė ", anekdotų, kurių veikėjai - žydai, kitos smulkiosios tautosakos. Pavasarį, užgavėnių dieną, būdavo paprotys vaikščioti per kaimus persirengėliais žydais, vaidinti, daryti įvairias išdaigas ir juokinti žmones.
 |
| "Tiesa" (1937 kovo 1 d.) |