(Chaviva Liba Chalozinaitė)
Mano atsiminimai iš nacių okupacijos laikų
(papasakota Batševai Krubelnikaitei-Levitan)
Aš esu viena iš Jakovo ir Saros Reizl [Razel] Chalozinų dukterų. Šeimoje be manęs dar buvo šeši broliai ir keturios seserys. Mano tėvai buvo ūkininkai. Kiek aš save atsimenu, mes gyvenome ūkyje, kurį nuomojome. Broliai ir sesuo (ABROMAS, LEIBLAS ir ETELĖ), kurie tuo metu gyveno užsienyje, pinigais padėjo mums išsipirkti ūkį ir tapti jo savininkais. Tėvai mus auklėjo būti sąžiningais, kukliais, taupiais, darbščiais ir dirbti įvairius darbus kaime. Tėvų žodis mums buvo šventas. Naciams užėmus Lietuvą, mūsų gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Pas mus pradėjo bėgti žydų šeimos iš Kelmės, nes miestas beveik visas sudegė. Visai nelauktai ir neplanuotai mūsų ūkis tapo getu maždaug šimtui žydų.
Tačiau tai truko neilgai. Po mėnesio didžioji jų dalis, pavieniai žmonės, jaunos poros ir kiti, buvo surinkti ir nužudyti per pirmąsias žudynes. Juos išvežė ir po kelių valandų visus sušaudė prie žvyrduobių. Tarp jų buvo ir mano vyresnis brolis Aharonas. Jo žmona jau buvo paskutiniuose nėštumo mėnesiuose. Visus likusius užgriuvo didelis liūdesys ir sielvartas.
Mano atsiminimai iš nacių okupacijos laikų
(papasakota Batševai Krubelnikaitei-Levitan)
Išversta naudojantis šaltiniais:
www.jewishgen.org (tiksli nuoroda);
Aš esu viena iš Jakovo ir Saros Reizl [Razel] Chalozinų dukterų. Šeimoje be manęs dar buvo šeši broliai ir keturios seserys. Mano tėvai buvo ūkininkai. Kiek aš save atsimenu, mes gyvenome ūkyje, kurį nuomojome. Broliai ir sesuo (ABROMAS, LEIBLAS ir ETELĖ), kurie tuo metu gyveno užsienyje, pinigais padėjo mums išsipirkti ūkį ir tapti jo savininkais. Tėvai mus auklėjo būti sąžiningais, kukliais, taupiais, darbščiais ir dirbti įvairius darbus kaime. Tėvų žodis mums buvo šventas. Naciams užėmus Lietuvą, mūsų gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Pas mus pradėjo bėgti žydų šeimos iš Kelmės, nes miestas beveik visas sudegė. Visai nelauktai ir neplanuotai mūsų ūkis tapo getu maždaug šimtui žydų.
Tačiau tai truko neilgai. Po mėnesio didžioji jų dalis, pavieniai žmonės, jaunos poros ir kiti, buvo surinkti ir nužudyti per pirmąsias žudynes. Juos išvežė ir po kelių valandų visus sušaudė prie žvyrduobių. Tarp jų buvo ir mano vyresnis brolis Aharonas. Jo žmona jau buvo paskutiniuose nėštumo mėnesiuose. Visus likusius užgriuvo didelis liūdesys ir sielvartas.
Rugpjūčio 22 dieną įvyko antrosios žudynės. Tą dieną tėvas buvo Kelmėje ir sužinojo, ką planuoja daryti su likusiais žydais. Jis negrįžo į namus, o nuėjo pas kaimyną Baltruką [BALTRUKAS]. Iš ten jis pasiuntė pranešti mums, kur jis randasi ir kad visi turime tuojau pat bėgti. Namuose aš sukinėjausi be tikslo, galvodama vien tik, kaip išlikti gyvai. Netikėtai pas mus atėjo pats Baltrukas, kurį atsiuntė mūsų tėvas pranešti šią žinią. Aš buvau nedidelio sudėjimo, todėl jis be vargo apgaubė mane savo dideliu paltu ir, prispaudęs prie savęs, išnešė mane per kiemą už tvarto. Taip niekas to ir nepastebėjo. Aš pasislėpiau netoliese augusiose aukštose žolėse. Drebėjo visas kūnas. Taip ir išlaukiau, kol paskutinis žudikas išvažiavo iš kiemo.
 |
| Liba Krubelnikienė (Karabelnik) (Batševos ir Idos Krubelnikaičių mama) Nužudyta 1941 m. |
Nežinau, kiek laiko aš taip klaidžiojau, bet galų gale vakarop mane broliai surado. Jie taip pat slėpėsi toje vietovėje ir buvo pradėję manęs ieškoti. Broliai pasakė, kad Libą Karabelnik su dviem vaikais ir uošviene tame miškelyje sušaudė ir kad mūsų tėvai, sesuo Sima ir visi trys broliais yra sveiki ir gyvi.
Nusprendėme sugrįžti arčiau prie savo namų, nes ten buvo daugiau pažįstamų kaimynų. Negalėjome būti visi kartu, todėl buvome priversti išsiskirstyti. Mane paliko pas vieną ūkininką, kuris priėmė su sąlyga, kad aš apsimesiu nebyle, nes lietuviškai kalbėjau su žydišku akcentu, kuris galėjo mane išduoti. Ten aš dirbau visus pavestus darbus namuose ir lauke. Aplinkiniai kaimynai nieko nežinojo apie mano kilmę. Tik tiek, kad aš esu vargšė nebylė mergaitė. Vienatvė ir visiškas atsiskyrimas nuo savų žmonių mane labai slėgė ir gniuždė. Nebylumas tapo tarytum mano antra prigimtimi, tačiau iš visų jėgų buvau pasiryžusi neišsiduoti. Kartkartėmis mane aplankydavo broliai, kurie klaidžiojo iš vienos vietos į kitą. Jie man pranešdavo apie tėvus ir kitus šeimos narius. Broliai, matydami mano tokį visišką tylumą, sakydavo, kad dabar man reikės iš naujo mokintis kalbėti.
Vieną dieną tarp žmonių pasklido kalbos jog lietuviai, bendradarbiaujantys su vokiečiais, ruošiasi vykdyti pasislėpusių žydų paiešką. Mano šeimininkė išsigando tokių žinių ir liepė man išeiti. Ji įdavė man į rankas krepšį ir aš, apsirengusi kaimietės rūbais, išėjau savais keliais. Su kuo tik susitikdavau, visiems apsimesdavau nebyle. Vargais negalais atėjau pas ūkininką, kuris nebuvo katalikas, kaip daugelis lietuvių, bet protestantas. Jis sutiko mane paslėpti pas save ant namo aukšto didelėje skrynioje. Aš be abejonės su tuo sutikau. Naktimis išlįsdavau iš savo slėptuvės nusilengvinti ir vėl grįždavau atgal. Šeimynykščiai atnešdavo man ant aukšto valgyti. Ten aš praleidau daug dienų ir savaičių vienatvėje, baimėje ir ilgėdamasi savo šeimos. Kartais klausydavausi, kaip visa šeimininko šeima giedodavo giesmes, ir man tuomet suspausdavo širdį neapsakomas liūdesys. Aš pravirkdavau. Jų giesmės primindavo man namus ir kaip mes su visa šeima švęsdavome mūsų šventes.
Kartais mane aplankydavo brolis, nors jis labai rizikavo. Ateidavo kartu su Jakovu Zaku, kuris tuo metu vaikščiojo kartu su mano broliais. Kartą broliai nusprendė nusivesti mane pas tėvus, nes nebuvau jų mačiusi labai ilgą laiką. Tai buvo paskutinis kartas, kuomet mačiau savo tėvą ir motiną gyvus.
1943 metų kovo mėnesį mūsų šeimą ištiko didžiulė nelaimė. Mano tėvus, pasislėpusius gerai užmaskuotoje vietoje, surado ir išdavė. Naktį prieš tą lemtingą dieną mano mylimas brolis Hiršelis nusprendė nakvoti ūkininko, paslėpusio mūsų tėvus, namuose. Ūkininko pavardė buvo VALČIUKAS. Jakovas Zakas, savo laimei, paskutinę minutę nusprendė iš ten išeiti. Surastus tėvus nuvežė į Raseinių kalėjimą ir po kurio laiko sušaudė. Hiršelis, kuris ypatingai nesislapstė, nuvargęs giliai užmigo prie pečiaus. Surastas, jis pradėjo iš visų jėgų gintis, šaudydamas pistoletu. Tačiau jėgos buvo nelygios ir jį kieme nušovė. Ši žinia mus labai prislėgė. Neįmanoma apsakyti tos širdgėlos, kuomet mūsų viltys išsaugoti visą šeimą, galutinai išsisklaidė kaip dūmas.
Situacija karo fronte persivertė Raudonosios armijos naudai. Vokiečiai pradėjo trauktis atgal. Džiaugsmas ir viltis užplūdo mūsų širdis. Kuomet tapo aišku, kad išvadavimas jau yra pasiekiamas ranka, mes, išlikę gyvi, susirinkome į vieną vietą. Tai buvo Sima, Icchokas, Šmuelis ir Anočka [Chana Pelcaitė?]. Nusprendėme eiti link Šiaulių. Ėjome nesustodami. Alkani, ištroškę, išsekę, skarmaluoti ir basi nors ir pasiekėme miestą, tačiau ilsėtis vis tiek dar negalėjome. Turėjome pasukti atgal, nes vokiečiai kuriam laikui nustojo trauktis ir iš pabūklų šaudė į miestą. Tai buvo jų paskutinis laikinas pasispardymas.
Kai viskas nurimo, mes grįžome į Šiaulius. Išlikę žydai pradėjo rinktis į miestą. Tarp jų buvo ir mūsų giminaitė CIPA KARABELNIK su dukterimi MALKA. Po kurio laiko mes susisiekėmee su brigados nariu iš Izraelio. ["Žydų brigada" - britų armijos junginys suformuotas 1944 metų antroje pusėje, kurį sudarė žydai iš Palestinos]. Jo užduotis buvo surasti išgyvenusius žydus ir padėti jiems nelegaliai pasiekti Izraelį. Mes išsiskirstėme į grupes. Aš, kartu su Cipa, jos dukterimi ir kitais žydais, rizikuodami gyvybėmis, šliaužte prasmukome pro Sovietų užkardas. Kelyje pergyvenę daug vargų, pagaliau pasiekėme netoli Romos esantį uostą Ostiją. Čia rinkosi daugybė žydų iš įvairių išvaduotų vietovių. Buvo organizuojami apmokymai vykstantiems į Izraelį. Tuo metu aš siūdavau kitiems žydams, kurie atvyko ten beveik be nieko. Britai neleido mums keltis į Palestiną. Kilo protesto streikai. Po kurio laiko brigadai iš Izraelio pavyko mus išlaipinti į Izraelio žemę.
Būdama Ostijoje aš susipažinau su savo būsimu vyru, PINCHAS GITLIN, kuris buvo vienas iš išgyvenusių Vokietijos koncentracijos stovyklose kalinių. Izraelyje mes vėl susitikome ir apsivedėme. Aš buvau pirmoji iš savo šeimos, kuri pasiekė Izraelio žemę. Sesuo Sima, broliai Icchokas ir Šmuelis atvyko kitais keliais. Iš pradžių jautėmės labai išsekę ir palaužti dėl pergyventų įvykių praeityje. Vėliau pasidarė lengviau, kai čia, Izraelyje, susitikome su savo pusseserėmis PESYA RIFKA ir CHAYA, kurios atvyko 1930-ais metais.
Štai taip buvau išgelbėta iš nacių grobuonių, kurie persekiojo mane ir mano šeimą per visą okupaciją. Daug kartų aš esu tik per plauką ištrūkusi iš lietuvių žudikų rankų. Čia, Izraelyje, sukūriau šeimą. Man pasisekė, kad savo akimis mačiau, kaip kūrėsi Izraelio valstybė. Mums gimė du sūnūs, Jakovas ir Moišė, kurie užaugę tarnavo Izraelio armijoje ir gynė savo tėvynės nepriklausomybę. Mes turime aštuonis anūkus ir už viską esame dėkingi Aukščiausiajam.