Michailas Gutmanas savo autobiografijoje rašė, kad buvusių karo belaisvių partizanų grupei vadovavo Raudonosios Armijos kapitonas
Viktor Griščenkov, tačiau tokio asmens pavardė nėra minima nei P. Štaro knygoje "Partizaninis judėjimas Lietuvoje" (1966 m., Vilnius), nei to paties autoriaus sudarytame albume "Lietuvos partizanai" (1967 m., Vilnius), nei "Kestučio" partizanų būrio komisaro Benedikto Bračo prisiminimų knygoje "Šuolis per geležinkelį" (1962 m.).
Ištrauka iš albumo "Lietuvos partizanai" (1967 m.) (178 psl.):
Šiauliečių žygiai
Didelį darbą atliko Šiaulių miesto ir apskrities pogrindinė partinė organizacija (sekretorius P. Satkauskas, jam žuvus J. Baščiulis). 1943 m. ji turėjo 15 partinių grupių, jungiančių 75 narius. Nepaisant didelių nuostolių, patirtų tais metais, sekančiais metais ji vėl išaugo iki 95 narių.
Aktyviai veikė apskrities komjaunimo organizacija. Jos sekretorium nuo 1942 m. buvo A. Kinastas, žuvęs 1943 m., vėliau - J. Valiukas. Nors komjaunimo organizacija patyrė skaudžius priešo smūgius, netekdama 38 komjaunuolių, tačiau ji 1943 m. vėl išaugo iki 42 narių.
Kovingas, judrus buvo „Kęstučio" partizanų būrys (vadas J. Baščiulis, komisaras B. Bračas), savo eilėse turėjęs apie 120 kovotojų. Išsprogdinta geležinkelio bėgiai, dešimtys tiltų, sandėliai, barakai, nuversta nuo bėgių 11 ešelonų su kariuomene, maisto produktais, ginklais, sugadinta dešimtys kilometrų telefono-telegrafo linijos - tokie nepilni „Kęstučio" partizanų būrio, kur kovojo šiauliečiai, kovų rezultatai.
Šiauliečiai palaikė glaudžius ryšius su LKP šiaurės srities komitetu, Lietuvos partizaninio judėjimo štabu, gaudavo ginklų, sprogstamosios medžiagos, literatūros. Apylinkėse pasklido atsišaukimai, leidžiami pogrindyje ir gauti iš LKP CK.
Keli puslapiai iš Evaldo Veteikio diplominio darbo "Šiauliai ir Didysis Tėvynės karas 1941-1945" / 1973 m. (šaltinis
www.epaveldas.lt)
