Ištrauka iš knygos "Kelmės krašto policija", Benediktas Morkaitis, 2 leidimas, 2015, ISBN 978-609-8089-49-3
Kelmės policininkų, bėgusių į Vokietiją 1944 metų vasarą, žūtis
 | ||||||||||
| Pranas Pipinas (Šukys) Kelmės policijos vachmistras, ir pasak B.Morkaičio policijos viršininkas 1941 m. vasarą
|
1944 m. liepos 28 d. Raudonoji armija užėmė Tytuvėnus ir išsidėstė Dubysos rytiniame krante, frontas priartėjo prie Kelmės. Rugpjūčio pradžioje Kelmės valsčiaus policijos viršininkas P. Zaborskas, vachmistras Pranas Šukys [Pipinas] ir dar 5 policininkai: Pranciškus Bagučanskis, Vladislovas Bartkus, Kazimieras Klimavičius, Stasys Jokubauskas, Vinco sūnus, ir Stasys Jokubauskas, Stasės sūnus, visi - uniformuoti ir ginkluoti, automašina išvažiavo į Vokietiją, traukdamiesi nuo Raudonosios armijos užsuko į Šilalę. Tikriausiai jie buvo susitarę su Šilalės, gal ir su kitų aplinkinių valsčių policininkais, norėjusiais kartu važiuoti į Vakarus. Rugpjūčio 3 d. visi važiavo iš Šilalės į Tauragę. Burkėnų kaimo pakraštyje įvyko susišaudymas su pasaloje buvusiais raudonaisiais partizanais ir 13 policininkų buvo nukauti. Tarp jų - ir 7 Kelmės valsčiaus policininkai. Taip pat žuvo dar šeši policininkai iš kitų valsčių.
Visais laikais pasitaikydavo, kad policininkai, kovodami prieš kriminalinius nusikaltėlius, susišaudymuose žūdavo, tačiau daugiausiai jų žūdavo karo ir pokario metais politinėse kovose. Septynių Kelmės valsčiaus policininkų žūtis - tai didžiausia jų netektis Kelmės krašte. Pirmoji apie tai papasakojo Aldona Jokubauskaitė-Barčiauskienė, nes vienas iš žuvusių buvo jos tėvas Stasys Jokubauskas, Stasės sūnus. Ji nurodė žuvusio policijos vachmistro Prano Šukio dukteris. Pasak Prano Šukio dukterų, Kristinos Šukytės-Pranckuvienės, gimusios 1941 metais, ir Reginos Šukytės-Miglinienės, gimusios 1943 metais, jų tėvas buvo numatęs važiuoti į Drezdeną, kuriame gyveno giminaitė, ten apsistoti ir vėliau atsivežti šeimą. Anot Kristinos Pranckuvienės, jos tėvas Pranas Šukys, susišaudant su raudonaisiais partizanais, buvo sužeistas. Jam pavyko iššokti iš automašinos ir jis bėgo, tačiau rugių lauke kulkos jį pasivijo. Automobilis užsidegė ir kėbule buvę nukauti policininkai apdegė.
Vilniškis Petras Bartkus prisimena, kaip jo vyriausias brolis Vladislovas Bartkus ankstų rytą ruošėsi išvykti į Vakarus. Jo paimti užvažiavo kiti Kelmės valsčiaus policininkai. Po kelių dienų pasklido kalbos, kad sušaudyta Kelmės policija. Daugiau jokių žinių: ar visi žuvo, kur žuvo, ar palaidoti, kur palaidoti ? ...
Iš savo tėvų pokalbių Petras Bartkus sužinojo, kad gal po savaitės ar po dviejų jų vienkiemyje apsilankė policininkas, kuriam pavyko išsigelbėti. Kas jis ir iš kur, - nežinoma. Štai toks buvo jo pasakojimas: "Kai pakliuvome į pasalą, metė granatą, bet nepataikė. Į vairuotojo kabiną pataikė papliūpa iš automato. Tie žuvo iš karto, kiti iššoko iš kėbulo ir puolė slėptis rugiuose. Mes šliaužėme, o tie šaudė papliūpomis. Kur tik rugiai sujuda, ten ir duoda papliūpą. Tas išsigelbėjęs šliaužė pirmas, o brolis Vladislovas - iš paskos. Kartais tyliai pašaukiu: "Vladai", jeigu atsiliepia, tai viskas gerai. Bet po kiek laiko Vladas jau nebeatsiliepė, o tas policininkas peršliaužė rugius, pasiekė mišką ir išsigelbėjo".
Ona Ochotskienė, gimusi 1939 m. ir gyvenanti Tauragės r. Dacijonų kaime, pasakojo, kad 1944 m. vasarą, po susišaudymo, per jų rugius atšliaužė vyriškis ir kelias paras glaudėsi jos tėvų Čarų sodyboje, Burkėnų kaime. Jis buvo rusų tautybės. Gal po 10 metų išsigelbėjęs vyriškis apsilankęs pas Onos Ochotskienės tėvus, tačiau jo pavardė nenustatyta.
Pasak Petro Bartkaus ir Onos Ochotskienės, išsigelbėjo du pasaloje užpulti policininkai. Deja jų nustatyti nepavyko. Manoma, kad 1944 metų vasarą iš Šilalės į Tauragę automašinoje važiavo ne mažiau kaip 15 policininkų.
Apie policininkų žūties aplinkybes papasakojo Ona Gedeikienė, gimusi 1926 metais. Tuomet jai buvo 18 metų, ji gyveno ir dabar tebegyvena Andriejaičių kaime, maždaug pusės kilometro atstumu nuo tos vietos, kurioje įvyko susišaudymas. O.Gedeikienė parodė vietą, kurioje buvo nukauti policininkai. Ta vieta yra Burkėnų kaimo pietiniame pakraštyje, prie buvusio vieškelio iš Šilalės pro Burkėnus, Pagramantį į Tauragę, ties sankryža, kurioje kelias atsišakoja į Andriejaičius. Burkėnų kaimas yra Šilalės valsčiuje, apie 6 kilometrų atstumu nuo Šilalės link Tauragės, miškingoje vietovėje. Tuomet toje vietoje pastatų nebuvo. Vieta - lygi, dešinėje (Tauragės kryptimi) prie pat kelio - miškas, kairėje buvo rugių laukas.
Pasak O.Gedeikienės, tai įvyko liepos mėnesio pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje, kai dar buvo nenupjauti rugiai, vidudienį. Prieš tai vieškeliu pro tą vietą kelis kartus pirmyn atgal dviračiu pravažiavo ne vietinis, nepažįstamas vyras. Manoma, kad jis turėjo ryšius su raudonaisiais partizanais, kurie ruošėsi pasalai.
Kai įvyko susišaudymas, O.Gedeikienė buvo savo namuose ir girdėjo šūvius. Šaudymas tęsėsi labai trumpai. Pasigirdo keliolika šūvių papliūpų ir viskas nutilo. Vėliau sužinojo, kad, prasidėjus šaudymui, automobilis užsidegė ir sudegė. Policininkai šoko iš automobilio, bėgo per rugius ir čia buvo kulkų pakirsti. Kiek policininkų važiavo auto mašinoje, kiek jų žuvo ir ar kas nors iš jų liko gyvas, - O.Gedeikienė nežino. Girdėjo kalbas, kad buvo nukautas Šilalės valsčiaus policijos nuovados viršininkas, kurio pavardės ji nežino. Jis buvo palaidotas Šilalėje ir prie kapo buvo pasodintas ąžuoliukas, vėliau palaikai buvo perlaidoti. Medis užaugo, dabar ta vieta - Šilalės miesto centras.
Vėliau paaiškėjo, kad jo pavardė galėjo būti Mintautas. Yra duomenų, kad tame automobilyje galėjo važiuoti ir Kražių valsčiaus policijos viršininkas. Jo likimas nežinomas, pavardė nenustatyta.
Vietos gyventojai sukalė medines dėžes ir palaidojo žuvusius policininkus miške, kelių dešimčių metrų atstumu nuo tos vietos, kurioje jie žuvo.
Rugpjūčio mėnesio pabaigoje policininkų artimieji ir giminaičiai sužinojo apie policininkų žūtį, nuvažiavę į jų žuvimo vietą, palaikus iškasė ir parvežė į Kelmę. Policijos viršininkas P.Zaborskas buvo paliktas toje vietoje, kurioje buvo palaidotas. Kelmėje žuvusiųjų palaikai buvo perkelti į naujus karstus ir pašarvoti vadinamoje liaudies mokykloje (Malūno, dabar - B.Laucevičiaus gatvėje). Rugpjūčio 31 dieną palaidoti Kelmės kapinėse, visi šeši bendrame kape. Kelmės Romos katalikų bažnyčios mirusiųjų metrikų registracijos knyga, įrašai Nr. 139-149 visiems vienodi:
" ... 1944 m. rugpjūčio 3 d. žuvo Pagramančio bažnytkaimyje. Užmuštas per karą".
Žuvimo vieta - Pagramantis čia nurodytas klaidingai. Kaip vėliau paaiškėjo, susišaudymas įvyko Burkėnų kaimo pakraštyje. Policininkų žūtis įgavo platų atgarsį Kelmėje, apie tai žmonės dažnai kalbėdavo.
Kristina Pranckuvienė dar pasakojo, kad tuomet, kai ji jau buvo paaugusi, ne kartą girdėjo pašnibždomis kalbančius senelius Stefaniją ir Edvardą Pipinus, jog policininkus išdavė ir išdaviką seneliai vadino Judu. Išdavystės aplinkybės jai nežinomos. Taip pat ji girdėjo kalbant senelius, kad policininkus nukovė raudonieji partizanai.
Pasalą organizavo ir policininkus nukovė sovietinių partizanų "Keršytojo" būrio grupės, veikusios Šilalės krašte, partizanai. Apie paruoštą pasalą ir susišaudymą su policininkais partizanų grupės vadovai 1947 m. liepos 22 d. surašė atitinkamą aktą. Grupei vadovavo buvęs belaisvis Ivanas Ampilovas ir grupės skyriaus vadas Antanas Leončikas. Grupė sustiprėjo, pasidarė aktyvesnė, kai 1944 metų pavasarį prisijungė prie "Keršytojo" būrio, veikusio Raseinių apskrityje. Grupės partizanai taip pat nušovė dar kelis Šilalės valsčiaus ir Tauragės policininkus (LYA. F. 4 l, ap. 2, b. l,l. 111).
1968 metais laikraščio "Tarybinė Klaipėda" žurnalistas Samuilas Borikas išleido knygelę "Šilalės baladė" apie Šilalės valsčiuje karo metais veikusius tarybinius partizanus. Knygelės 29-tame puslapyje trumpai aprašytas kelyje iš Šilalės į Tauragę važiavusių policininkų sušaudymas: "Tai buvo birželio pradžioje. Ryšininkai broliai Bartkai ir Jagminas pranešė, kad tuo keliu į pasitarimą ar kitu kokiu reikalu važiuos Tauragės apskrities valsčių policijos viršininkai.
Pasala buvo surengta prie Andriejaičių kaimo. Policininkai labai skubėjo - mašina važiavo taip greitai, kad partizanai nespėjo nė iki dešimt suskaičiuoti. Sutarškė automatai ir kulkosvaidžiai ir gerokai praretino policininkų gretas, tačiau jie atkakliai priešinosi, iki paskutinio šovinio. Nudėjo 13 policininkų ... " Jeigu knygelės autoriaus pateikti duomenys atitiko tikrovę, peršasi išvada, kad ne visi policininkai buvo nukauti. Kai kuriems pavyko pasitraukti ir jie liko gyvi, tačiau koks skaičius - nenustatyta.
2008 merais panašiai šį įvykt aprašė ir Šilalės krašto kraštotyrininkas Kazimieras Šetkus straipsnyje, išspausdintame laikraštyje "Šilalės artojas". Ten minimas raudonųjų partizanų susišaudymas ties Andriejaičių kaimu su Tauragės apskrities valsčių policijos viršininkais ir policininkais, automašina vykusiais į Tauragę. "Partizanai tinkamai pasiruošę kovai. Nušovė 13 policininkų, paėmė 2 automatus, 7 šautuvus, 4 automatinius šautuvus ir 13 pistoletų. Susišaudymo įkarštyje partizanai netekę Aleksejaus Lyzino. Pastarasis buvo užkastas netoli tos vietos, kur buvo palaidoti policininkai". Čia dar minima, kad viskas įvyko ties Andriejaičių kaimu. Tai ne klaida, nes nuo įvykio vietos, maždaug už 250 metrų prasideda Andriejaičių kaimas.
Šilalės rajone gyvenantys kraštotyrininkai Klemensas Lovčikas ir Kazimieras Šetkus kitos septynių policininkų žūties netoli Pagramančio nežino. Todėl yra pagrindas manyti, kad tarp 13 žuvusių policininkų prie Burkėnų kaimo buvo ir 7 policininkai iš Kelmės valsčiaus. Šią aplinkybę patvirtina dar viena citata: "Sovietinių šaltinių duomenimis, raudonieji partizanai 1944 metų birželio mėnesį Šilalės - Tauragės kelyje apšaudė mašiną, ją padegė, žuvo 13 policijos nuovados viršininkų ir policininkų, tarp jų - ir P.Zaborskas (1941 metais jis buvo Kaltinėnų valsčiaus, 1943-1944 metais Kelmės valsčiaus policijos nuovados viršininkas" (Šilalės kraštas Nacių Vokietijos okupacijos metais (1941 - 1944) t. 3, 103 p.). Čia paminėta, kad automašina, kurioje važiavo policininkai, buvo padegta ir sudegė. Tai tvirtina ir policininko Prano Šukio dukterys Kristina Pranckuvienė ir Regina Miglinienė.
Neaiškumas yra dėl policininkų žūties datos. Knygoje "Šilalės kraštas" 3 t. parašyta, kad policininkai žuvo 1944 m. birželio mėnesį. Pagal Kelmės Romos katalikų bažnyčios mirusiųjų metrikų registracijos knygą, policininkai žuvo rugpjūčio 3 dieną. Paaiškėjo, kodėl Kelmės policijos viršininkas P. Zaborskas nebuvo parvežtas laidoti į Kelmę. Yra pagrindas manyti, kad jis buvo kilęs iš Kaltinėnų valsčiaus ir tikriausiai palaidotas Kaltinėnų kapinėse, o gal - ir kitose kapinėse.
Kitų penkių žuvusių policininkų pavardės dar nenustatytos, taip pat nežinoma, iš kokių valsčių jie buvo atvykę į Šilalę. Nežinoma, ir kiek iš viso policininkų važiavo tą dieną sunkvežimyje.
1944 m. spalio 6 dieną Raudonoji armija užėmė Kelmę. Po kurio laiko prasidėjo Lietuvos gyventojų trėmimai į Sibirą ir kitus Tolimųjų Rytų rajonus. Prano Šukio žmona su dukterimis gyveno pas savo uošvius Pipinus Kelmėje. Visi baiminosi, kad kaip buvusio vokiečių valdžios policininko šeima gali būti ištremta. Tuo labiau kai sužinojo, jog visi yra įrašyti į tremtinų asmenų sąrašą. Pipinai gyveno dideliame mediniame name ir nuomojo kambarius VRM kareivių įgulos (garnizono) karininkams, kurie kažkaip išgelbėjo Pipinų ir Šukių šeimas nuo tremties. Daug padėjo ir apskrities milicijos viršininkas Vytautas Vetcelis, kuris taip pat nuomojo kambarius Pipinų name.
Kelmės valsčiaus policininkai Vladislovas Bartkus ir Kazimieras Klimavičius buvo nevedę, tačiau Pranciškaus Bagučanskio, Stasio Jokubausko, Vinco s., Prano Šukio ir Stasio Jokubausko, Stasės s. šeimose liko mažamečiai vaikai ir kūdikiai. Nuo aprašytų tragiškų įvykių pragėgo 70 metų, policininkų vaikai suaugo, sukūrė šeimas ir kai kurie jau pasimirė. Pranciškaus Bagučanskio sūnus Antanas Bagučanskis ilgą laiką dirbo vairuotoju Kelmės rajono vykdomajame komitete. Jo gyvenimas baigėsi tragiškai. 1971 metais jis parvažiavo į garažą, tačiau neišjungė variklio ir užduso išmetamomis dujomis. Dukterys Elena Bagučanskytė ir Irena Bagučanskytė-Dičiuvienė taip pat jau yra mirusios.
Stasio Jokubausko, Stasės s. vaikai Česlovas ir Aldona Barčiauskienė jau taip pat yra mirę. Kai 1944 m. rugpjūčio 3 d. žuvo Stasys Jokubauskas, Stasės s, jo jauniausias sūnus Algirdas buvo 6 mėnesių kūdikis. Dabar jis pasakojo, kad tėvas buvo muzikantas, tačiau apie tėvo žūties aplinkybes jis nieko nežino.
Prano Šukio dukterys Kristina Pranckuvienė ir Regina Miglinienė apie tėvo žūtį taip pat žino labai mažai. Stasio Jokubausko, Vinco s. vaikus Antaną ir Kęstutį nustatyti nepavyko. Pagal policijos migracinės tarnybos duomenis, Lietuvoje jie neregistruoti.
Prie sankryžos, ties kuria žuvo policininkai, stovi medinis kryžius. Kryžių 1947 metais pastatė Jonas Vydmantas, pokario partizanų ryšininkas. Laikui bėgant, kryžius sunyko. Burkėnų kaimo bendruomenė 1997 metais kryžių atstatė, pašventino. Kryžius mena, jog toje vietoje įvyko žiauri karo laikų tragedija.