Liudijimą užrašė Leiba Koniuchovskis 1948 metais jidiš kalba, kuris vėliau buvo išverstas į hebrajų kalbą, o dar vėliau ir į anglų. Šis tekstas yra verstas iš hebrajų kalbos, naudojantis originaliu jidiš tekstu ir anglišku vertimu. Yad Vashem centro dokumentų archyve visi L.Koniuchovskio užrašai turi bendrą dokumentų grupės kodą O.71. Šio liudijimo numeris yra 48.
Kai kur tekste asmenų vardai, pavardės, vietovių pavadinimai ir kita svarbi informacija yra tikslingai palikti tokie, kokie jie yra užrašyti hebrajiškame vertime, tam kad vėliau būtų galima juos patikslinti. Šalia originalaus teksto laužtiniuose skliaustuose yra vertėjo patikslinimas, versija arba komentaras.
Kai kur tekste asmenų vardai, pavardės, vietovių pavadinimai ir kita svarbi informacija yra tikslingai palikti tokie, kokie jie yra užrašyti hebrajiškame vertime, tam kad vėliau būtų galima juos patikslinti. Šalia originalaus teksto laužtiniuose skliaustuose yra vertėjo patikslinimas, versija arba komentaras.
Kai kurios tekste panaudotos Kelmės istorinės nuotraukos yra kaip pagalbinė iliustracija ir nėra susijusios su aprašomais įvykiais.
 |
Chaja Rozienė [Chaya Roz],
šaltinis https://www.yadvashem.org
|
Išsilavinimas: pradinė liaudies mokykla.
Profesija: siuvėja
Tėvas: MAUŠA HIL
Motina: CHANA VAIGOVSKY
Vietovė
Kelmė yra Raseinių apskrities miestas, 42 km nuo Šiaulių, 14 km nuo Vaiguvos ir 9 km nuo Liolių miestelių. Pro miestą teka maža upė Kražantė. Kelmę žvyrkeliai jungia su Vaiguva, Kražiais ir kitais miestais.
Gyventojai ir jų veikla
Iki karo pradžios 1941 m. birželio 22 d. Kelmėje gyveno apie 2 500 žydų tarp mažesnio skaičiaus lietuvių. Žydai vertėsi prekyba ir amatais, taip pat turėjo ūkių.
[apie Kelmėje gyvenusių žydų skaičių istoriko S.Buchovecko komentaras]
 |
| Kelmės panorama iš evangelikų reformatų bažnyčios, 1937 m. |
- MAUŠA UDVINAS - elektros stotis;
- NACHUMAS UDVINAS ir MENDELIS ROZINAS - lentpjūvė;
- JOSELIS UDVINAS ir MAUŠA ROZINAS - nedidelė krakmolo gamykla;
- RUBIKOVIČIUS - nedidelė krakmolo gamykla;
- ICCHOKAS ŠAPIRO - malūnas ir lentpjūvė;
- MAUŠA MENDELOVIČIUS - vandens malūnas Blekarnėje [Paverpenis];
- ZALMANAS ORELIS - odų dirbtuvės;
Kelmėje žydai turėjo ūkių su dirbamais laukais ir sodais. Ekonominė padėtis buvo nebloga. Dalis žydų bendruomenės pragyveno iš pasaulyje garsių Kelmės ješivos ir Talmud Tora seminarijos. Nemažai žydų gaudavo finansinę paramą iš giminaičių užsienyje.
Daugelis miestelio žydų turėjo didelius sodus ir žemės plotus. Kai kurios šeimos turėjo savo arklius, galvijus ir paukščius. Chaja Rozienė gyveno miestelio pakraštyje ir turėjo 80 hektarų žemės (apie 800 arų), apie 20 karvių, arklių ir paukščių.
 |
Kelmės senoji ir naujoji sinagogos.
Šaltinis http://www.kelmesmuziejus.lt |
Kelmėje veikė žydų liaudies bankas, hebrajų progimnazija ir pradinė mokykla. Po progimnazijos baigimo jaunimas tęsdavo mokslus vietinėje lietuvių gimnazijoje arba vykdavo į hebrajų gimnaziją Raseiniuose ar Šiauliuose. Kelmėje buvo sinagoga ir beit midrašas (studijų namai).
Kelmė garsėjo savo ješiva ir Talmud Toros rabinų seminarija. Iš viso pasaulio žmonės atvykdavo į Kelmę mokytis Toros ir Talmudo. Atvykdavo net iš Amerikos. Kelmės Toros ir Talmudo mokymas buvo žinomas už Lietuvos ribų. Ješivos vadovas buvo rabinas GERŠONAS MIADNIKAS. Seminarijos direktorius buvo rabinas DANIELIUS MOVŠOVIČIUS. Baigę ješivą, mokiniai pereidavo į seminariją. Iš čia jie išeidavo su rabino pašventinimu.
Lietuvių požiūris į žydų kaimynus
Jis ne visada buvo geras. Pasitaikydavo, kad turgaus dieną lietuviai sumušdavo kokį nors žydą. Čia sėkmingai bujojo iš viduramžių atėjęs šmeižtas, kad žydai žudo krikščionių vaikus ir naudoja jų kraują macams kepti. Lietuvių mokiniai neretai apstumdydavo pagyvenusį, namo iš sinagogos ar Beit Midrašo grįžtantį žydą.
Vietinis judėjimas "Verslas" vykdė aršią propagandą prieš žydus. Po to, kai naciai užėmė Klaipėdą, jie skleidė antisemitinę propagandą Kelmės apylinkėse.
Po Raudonosios armijos įžengimo į Lietuvą 1940 m. vasarą lietuvių santykiai su žydais tapo korektiškesni. Tačiau slapta neapykanta žydams dar labiau sustiprėjo. Didelės žydų įmonės buvo nacionalizuotos, ūkiai taip pat perėjo valstybės nuosavybėn. Ješiva ir Talmud Toros seminarija toliau veikė, tačiau susidūrė su finansiniais sunkumais.
[apie lietuvių ir žydų santykius rašo istorikas A.Eidintas]
1941 m. birželio 22 d., sekmadienį, rytą Kelmės žydai sužinojo apie prasidėjusį karą tarp Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos. Tą pačią dieną ir kitos dienos rytą dauguma Kelmės žydų paliko savo namus – dalis vežimais, dalis pėsčiomis. Keliuose buvo matyti nuolatinis Kelmės žydų pabėgėlių srautas. Maža dalis gyventojų liko mieste keletą dienų. Kai kurioms šeimoms pavyko pasiekti Sovietų Sąjungą ir taip išgyventi.
Bėgliai apsistojo aplinkiniuose žydų ūkiuose. Vokiečių kariuomenė sparčiai judėjo į priekį, miestelis atsidūrė fronto linijoje. Miestelio centras, visi žydų namai buvo visiškai sudeginti ir sugriauti. Tik miestelio pakraštyje liko 3-4 žydų namai:
1941 m. birželio 22 d., sekmadienį, rytą Kelmės žydai sužinojo apie prasidėjusį karą tarp Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos. Tą pačią dieną ir kitos dienos rytą dauguma Kelmės žydų paliko savo namus – dalis vežimais, dalis pėsčiomis. Keliuose buvo matyti nuolatinis Kelmės žydų pabėgėlių srautas. Maža dalis gyventojų liko mieste keletą dienų. Kai kurioms šeimoms pavyko pasiekti Sovietų Sąjungą ir taip išgyventi.
Bėgliai apsistojo aplinkiniuose žydų ūkiuose. Vokiečių kariuomenė sparčiai judėjo į priekį, miestelis atsidūrė fronto linijoje. Miestelio centras, visi žydų namai buvo visiškai sudeginti ir sugriauti. Tik miestelio pakraštyje liko 3-4 žydų namai:
 | |||||
Tolumoje Kelmės sinagogos griuvėsiai
(atpažinti galima iš arkinių langų), 1941 m.
Šaltinis http://www.kelmesmuziejus.lt
|
- CHAJOS ROZIENĖS ūkis;
- IZRAELIO PODLESO ūkis;
- MAUŠO BENIAŠO [BENJEŠO] namas;
- ZUNDELIO LUNCO daržinė;
- UDVINO [nuo čia iki sąrašo galo yra pavardės papildytos iš Krubelnikaičių vertimo "Kelmė - išrautas medis"];
- ROZINO;
- PESIOS GOLDŠTEINAITĖS;
Ūkininkai pradėjo varyti žydus iš kaimų ir jie buvo priversti grįžti į miestelį, kurį 1941 m. birželio 25 d. užėmė vokiečiai. Nusivylę ir išsigandę žydai pradėjo grįžti į savo sugriautus namus. Tačiau nebuvo kur eiti. Miestelis atrodė kaip dūmų apgaubtas pelenų laukas. Atvykę žydai nakvojo Izraelio Podlaso ūkyje. Miesto "partizanai" sulaikydavo pabėgėlius ir plėšdavo viską, ką jie turėjo. Visus vyrus nuo 14 metų ir vyresnius subūrė Zundelio Lunco kieme ir suvarė į daržinę. Aplink daržinę pastatė stiprią ginkluotų lietuvių apsaugą. Moterims ir vaikams iš miestelio leido išvykti ir apsigyventi aplinkiniuose žydų ūkiuose.
 |
Kelmės aukštoji visuomenė (1935 m.) Ketvirtas iš kairės sėdi viršaitis Juozas Čėsna, penktas - 1934-1940 metais buvęs Kelmės policijos nuovados viršininkas Antanas Matukas, antras iš dešinės sėdi Kubiliškės dvaro savininkas Leonas Krajauskas. Iš knygos "Senoji Kelmė"
|
Kelmės vietinė valdžia
Kelmės miesto valdžia buvo įsteigta pirmą karo savaitę.
- Kelmės valsčiaus viršaičiu tapo JUOZAS ČĖSNA;
- Seniūnas buvo LOPATA [MEČISLOVAS];
- Vietinių partizanų vadas buvo kariškis KURKAUSKAS [Asmuo su tokia pavarde nėra minimas nei viename kitame šaltinyje. Panašu, kad moteris tiksliai neatsiminė pavardės arba ją klaidingai užrašė pats Leiba Koniuchovskis.];
Iškarto po valdžios atkūrimo lietuviai pradėjo tvarkyti Kelmės ir aplinkinių ūkių žydus. Juos suėminėjo ir varė į Zundelio Lunco daržinę. Žydams buvo įsakyta ant drabužių prisisiūti geltonas žvaigždes.
[tuo metu veikusią vietinę valdžią aprašo mokytojas Jonas Vadeikis]
 |
| Rabinas Geršonas Miadnikas (nuotrauka iš Salvadoro Respublikos konsulato Ženevoje išduotos vizos dokumento, 1943 m. Vizos išdavimas užtruko ir jau nebeprireikė, nes rabinas buvo sušaudytas 1941 m. vasarą šalia Kelmės) (šaltinis) |
Pirmosios aukos
Vykstant mūšiams už Kelmę, užsidegė sinagoga ir Beit Midrašas. Mergina MAŠA MILNERAITĖ išgelbėjo Toros ritinį nuo liepsnų ir nubėgo su juo pas savo dėdę BERLĄ MILNERĮ. Abu buvo nušauti. Milneris krito negyvas, laikydamas Toros ritinį rankose.
Vykstant mūšiams už Kelmę, užsidegė sinagoga ir Beit Midrašas. Mergina MAŠA MILNERAITĖ išgelbėjo Toros ritinį nuo liepsnų ir nubėgo su juo pas savo dėdę BERLĄ MILNERĮ. Abu buvo nušauti. Milneris krito negyvas, laikydamas Toros ritinį rankose.
Penki kilometrai nuo Kelmės KIBUCAI [KYBUČIAI?] kaime MOTEL POR, jo žmona GITA ir jų sūnus HESKA su sužadėtine MIRIAM MILLER (SHIA PUSHKESH duktė) buvo nužudyti dar prieš pasirodant vokiečiams. Nužudytieji buvo pabėgėliai iš Tauragės.
MAUŠA BENIAŠAS [BENJEŠAS] nepabėgo iš Kelmės. Atėjus vokiečiams jis buvo nužudytas žydų kapinėse [jį kaltino slepiant granatas].
Padėtis Kelmėje ir jos apylinkėje
Uždarytus Zundelio Lunco daržinėje vyrus saugojo ginkluota partizanų sargyba. Lietuviai atvežė lauko virtuvę, kurioje uždarytiems virė skystą viralą. Kiekvieną rytą vyrus varė į įvairius darbus mieste: valyti griuvėsių, užkasinėti kritusių arklių gaišenas, taisyti telefono linijų ir patarnauti lietuvių administracijai. Kai kurie dirbo kaimo ūkiuose. Darbų metu belaisvius saugojo lietuviai, kurie tyčiojosi, mušė ir įvairiai priekabiavo prie dirbančių žydų. Po darbo belaisviai kelias valandas būdavo įvairiais būdais kankinami.
Antros savaitės pabaigoje jaunuolis BENJEMINAS ORELIS nukrito nuo daržinės pastogės ir išsinarino koją. Sekančios dienos ryte jis neišėjo į darbą ir liko daržinėje. Lietuvių "partizanai" jį pastebėjo. Jie privertė jį iškasti duobę kieme, o tada liepė atsigulti į duobę veidu žemyn ir nušovė. Kitiems vyrams buvo įsakyta duobėje esantį kūną užkasti. Po kelių dienų buvo leista iškasti vaikino kūną ir palaidoti žydų kapinėse. Atkasę kūną vyrai rado jį gulintį ant pilvo. Tai reiškė, kad vaikinas buvo užkastas dar gyvas. [Iš L. Koniuchovskio užrašyto teksto yra neaišku, kodėl tokia išvada buvo padaryta. Daugiau detalių apie šį įvykį paliudijo Jakovas Zakas ir Šmuelis Chalozinas].
Netoli nuo miesto esančiuose ūkiuose glaudėsi moterys, vaikai ir nedidelė dalis vyrų.
ABROMO MEJEROVIČIAUS ūkyje VAIDŽIUOSE (10 km nuo Kelmės) [J.Zakas liudijo ir V.Rimkus rašė, kad savininkas buvo Zaksas] ;
BERMANO ūkyje KATILIAUSKIŠKĖJE (7 km nuo Kelmės);
KUŠELEVSKIO ūkyje PADUOLĖJE (3-4 km nuo Kelmės);
MAUŠO-LEIBO MENDELOVIČIAUS vandens malūne BLEKARNĖJE (2 km nuo Kelmės) [Paverpenis];
MAUŠO GELMANO ūkyje LAUKODUMOJE (4 km nuo Kelmės);
SIMONO OŠERIO ūkyje KURŠUKUOSE (3 km nuo Kelmės);
JENKELIO [JAKOVO] CHALOZINO ūkyje LICINAVOJE (7-8 km nuo Kelmės);
Šių ūkių savininkams ir jų šeimų nariams leido pasilikti savo gyvenamoje vietoje ir tęsti kasdienius darbus. Atvykę kiti žydai šiuose ūkiuose glaudėsi daržinėse, arklidėse, tvartuose ir sandėliuose. Tam kad padėti šeimininkams pasiruošti žiemai, visi stojo dirbti įprastus žemės ūkio darbus. Sargybos nebuvo ir jie galėjo laisvai vaikščioti po savo ūkio teritoriją, tačiau išeiti už jo ribų buvo griežtai draudžiama.
MAUŠA BENIAŠAS [BENJEŠAS] nepabėgo iš Kelmės. Atėjus vokiečiams jis buvo nužudytas žydų kapinėse [jį kaltino slepiant granatas].
Padėtis Kelmėje ir jos apylinkėje
Uždarytus Zundelio Lunco daržinėje vyrus saugojo ginkluota partizanų sargyba. Lietuviai atvežė lauko virtuvę, kurioje uždarytiems virė skystą viralą. Kiekvieną rytą vyrus varė į įvairius darbus mieste: valyti griuvėsių, užkasinėti kritusių arklių gaišenas, taisyti telefono linijų ir patarnauti lietuvių administracijai. Kai kurie dirbo kaimo ūkiuose. Darbų metu belaisvius saugojo lietuviai, kurie tyčiojosi, mušė ir įvairiai priekabiavo prie dirbančių žydų. Po darbo belaisviai kelias valandas būdavo įvairiais būdais kankinami.
Antros savaitės pabaigoje jaunuolis BENJEMINAS ORELIS nukrito nuo daržinės pastogės ir išsinarino koją. Sekančios dienos ryte jis neišėjo į darbą ir liko daržinėje. Lietuvių "partizanai" jį pastebėjo. Jie privertė jį iškasti duobę kieme, o tada liepė atsigulti į duobę veidu žemyn ir nušovė. Kitiems vyrams buvo įsakyta duobėje esantį kūną užkasti. Po kelių dienų buvo leista iškasti vaikino kūną ir palaidoti žydų kapinėse. Atkasę kūną vyrai rado jį gulintį ant pilvo. Tai reiškė, kad vaikinas buvo užkastas dar gyvas. [Iš L. Koniuchovskio užrašyto teksto yra neaišku, kodėl tokia išvada buvo padaryta. Daugiau detalių apie šį įvykį paliudijo Jakovas Zakas ir Šmuelis Chalozinas].
Netoli nuo miesto esančiuose ūkiuose glaudėsi moterys, vaikai ir nedidelė dalis vyrų.
ABROMO MEJEROVIČIAUS ūkyje VAIDŽIUOSE (10 km nuo Kelmės) [J.Zakas liudijo ir V.Rimkus rašė, kad savininkas buvo Zaksas] ;
BERMANO ūkyje KATILIAUSKIŠKĖJE (7 km nuo Kelmės);
KUŠELEVSKIO ūkyje PADUOLĖJE (3-4 km nuo Kelmės);
MAUŠO-LEIBO MENDELOVIČIAUS vandens malūne BLEKARNĖJE (2 km nuo Kelmės) [Paverpenis];
MAUŠO GELMANO ūkyje LAUKODUMOJE (4 km nuo Kelmės);
SIMONO OŠERIO ūkyje KURŠUKUOSE (3 km nuo Kelmės);
JENKELIO [JAKOVO] CHALOZINO ūkyje LICINAVOJE (7-8 km nuo Kelmės);
Šių ūkių savininkams ir jų šeimų nariams leido pasilikti savo gyvenamoje vietoje ir tęsti kasdienius darbus. Atvykę kiti žydai šiuose ūkiuose glaudėsi daržinėse, arklidėse, tvartuose ir sandėliuose. Tam kad padėti šeimininkams pasiruošti žiemai, visi stojo dirbti įprastus žemės ūkio darbus. Sargybos nebuvo ir jie galėjo laisvai vaikščioti po savo ūkio teritoriją, tačiau išeiti už jo ribų buvo griežtai draudžiama.
 |
Vaikai darželyje, Kelmėje fotografuota nuotrauka,
aut. I.Rukas, XX a. 3-4 dešimtmetis,
|
Iš Kelmės pabėgę ir ūkiuose prisiglaudę vyrai, moterys ir vaikai neturėjo nei mažiausio supratimo, kas yra planuojama su jais daryti. Jie tikėjosi, kad su laiku lietuvių banditizmas nurims ir ateityje bus lengviau gyventi ir dirbti iki karo pabaigos.
CHAJA ROZIENĖ su savo suaugusiomis dukterimis CHINDA ir CHENE glaudėsi LAUKODUMOS ūkyje. Jos vyras MENDELIS ROZAS su sūnumi CHANANU kartu su kitais vyrais buvo uždaryti Zundelio Lunco daržinėje Kelmėje. Chaja kelis kartus išprašė leidimą aplankyti savo vyrą su sūnumi. Jos vyriausias sūnus HIRŠAS pirmomis karo dienomis pabėgo į Šiaulius, o vėliau atsidūrė miesto gete. Moteris vylėsi, kad vieną dieną jų šeima vėl bus kartu, tačiau negailestingas likimas lėmė kitaip.
1941 metų liepos 29 d., antradienį, įvyko pirmosios masinės žudynės
Pirmadienį, 1941 m. liepos 28 d., į Laukodumos ūkį, kuriame buvo Chaja su dukromis, atvyko "partiznai" ir įsakė visiems pasiruošti keltis į Kelmės dvarą. Jie aiškino, kad visi ūkiuose esantys žydai bus surinkti į prie Kelmės specialiai įrengtą stovyklą. "Partizanai" iškratė kiekvieną atskirai moterį ir vaiką. Geresni viršutiniai drabužiai buvo atimti ir su visais kitais vertingais daiktais nuvežti į Kelmės dvaro rūsį [į progimnazijos (buvusios dvaro spirito varyklos) rūsį]. Apie tos pačios dienos 16 valandą jie pradėjo varyti visus žydus iš Laukodumos į Kelmę. Priekyje ėjo moterys su vaikais, o iš paskos nedidelis skaičius vyrų. Jie visi buvo nuvaryti į ponų GRUŽEVSKIŲ dvarą ir uždaryti didelėje daržinėje. Tą pačią dieną į daržinę suvarė visus aplinkiniuose ūkiuose esančius žydus. Ūkių savininkams su šeimomis buvo leista pasilikti savo namuose ir tęsti savo darbus.
Daržinėje ankštai susispaudę žydai neįsivaizdavo, kas jų laukia. Girdėjosi verksmai ir aimanos žmonių, tapusių lyg žaisliukai lietuvių nusikaltėlių rankose. Vėliau "partizanai" pradėjo žmones skirstyti į dvi grupes. Vienus statė į kairę, kitus - į dešinę. Chaja buvo atskirta nuo savo dukrų. Viena iš dukterų spėjo surikti motinai, kad ji neužmirštų nunešti maisto tėvui ir broliui, uždarytiems Zundelio Lunco daržinėje. Pilnomis ašarų akimis Chaja atsisveikino su savo dukterimis. Atrinktos moterys su vaikais "partizanų" buvo grąžintos atgal į ūkius. Chaja Rozienė su kitomis moterimis sugrįžo atgal į Laukodumą.
Apie 1200 vyrų, moterų ir vaikų liko per naktį uždaryti Kelmės dvare. Sekančią dieną, antradienį, Laukodumoje likę žydai dirbo laukuose ir girdėjo šūvių salves, sklindančius nuo Kelmės dvaro pusės. Chajai širdis plyšo iš skausmo supratus, kad ten yra šaudomi dvare likę žmonės.
Tos pačios dienos vakare žydas iš Kelmės, HIRŠELIS ŠEVELOVIČIUS, atbėgo į ūkį ir pranešė siaubingą žinią, kad dienos bėgyje lietuvių "partizanai" sušaudė visus žydus, buvusius dvaro daržinėje, ir didžiąją dalį vyrų, laikytų Zundelio Lunco daržinėje. Pastarojoje yra palikti gyvi tik 36 vyrai. Hiršelis Ševelovičius padėdavo vokiečiams iš kaimiečių gauti galvijų, todėl galėjo laisvai vaikščioti po apylinkę. Tą tragišką 1941 metų liepos 29 dieną Chaja neteko savo dviejų dukterų, vyro Mendelio ir sūnaus Chanano. Žydai buvo vedami grupėmis prie netoli dvaro esančios žvyrduobės. Prieš egzekuciją "partizanai" jiems liepdavo nusirengti iki apatinių, o po to visus sušaudydavo.
 | ||||
| Kelmės policininkas Stasys Jokubauskas g. 1923 (iš knygos "Kelmės krašto policija", B.Morkaitis)
|
- [LEONAS] KAFFEMANAS - Kelmės gimnazijos mokinys [taip pat LYA, f.K-1. ap.58, b.15303BB l.11,53,60, SB 59-12];
- FELIKSAS [vardas abejotinas] JOKUBAITIS [taip pat LYA, f.K-1. ap.58, b.15303BB l.11,44,60, SB 59-12];
- JUOZAS [dėl vardo yra "?"] JOKUBAUSKAS [taip pat LYA, f.K-1. ap.58, b.15303BB l.251,227];
- [PETRAS] MARCINKUS [taip pat LYA, f.K-1. ap.58, b.15303BB];
- PENIKAS;
- J. KOGELIS;
- ADOMAS JURGELIS [kitur tarmiškai minimas kaip Jurgilas ("Jurgils"), taip pat LYA, f.K-1. ap.58, b.15303 l.245,251];
- [PRANAS] PIPINAS - šaltkalvis iš Kelmės;
- [PETRAS] BEREŠNA - stalius iš Kelmės [taip pat LYA, f.K-1. ap.58, b.15303BB l.11,44,60, SB 59-12];
- [PETRAS] ŠPUKAS;
LIOLIAI
Tai netoli Kelmės esantis vienuolyno ūkis. Jame gyveno penkios žydų šeimos. Atėjus vokiečiams šių šeimų vyrai buvo nuvežti ir uždaryti į Zundelio Lunco daržinę. Moteris su vaikais išvežė į BLEKARNĖS ir CHACE ROL ūkius. Jie visi kartu su Kelmės žydais buvo sunaikinti per pirmą ir antrą egzekucijas.
VAIGUVA
Vaiguva yra mažas miestelis tarp Šiaulių ir Kelmės. Jame gyveno apie dešimt žydų šeimų ir vertėsi žemės ūkiu. Daugeliui jų gyvenimas baigėsi 1941 metų liepos 29 dieną. Dalį iš jų "partizanai" nuvežė į Kelmę ir sušaudė kartu su visais kitais. Kiti kuriam laikui liko savo namuose ir buvo sušaudyti atskirai. [Apie Vaiguvos žydų sunaikinimą]
PADUBYSIS
Padubysio miestelyje gyveno dvylika žydų šeimų. Jie buvo sušaudyti RIBUK kaime [RIBUKŲ km. prie Lyduvėnų?]. Trūksta tikslesnių detalių. [Tokią pastabą užrašė pats L.Koniuchovskis].
Antrosios žudynės
Po kruvinos liepos 29 dienos likusius žydus apėmė visiška neviltis ir apatija. Jie iš sielvarto plėšė nuo savęs drabužius, sėdėjo pasinėrę į gilų gedulą ir verkė dėl amžiams žiauriu būdu nuo jų atplėštų savo brangiausių ir artimų žmonių. Slinko liūdnos ir monotoniškos dienos, nesuteikiančios jokios prasmės gyventi. Žmonės, lyg automatai, vangiai tęsė savo kasdienius darbus laukuose, tarpais prižiūrėdami savo vaikus.
Netrukus pradėjo sklisti kalbos, kad ruošiamasi surinkti visus likusius žydus į vieną vietą, kurioje bus įkurta darbo stovykla. Penktadienį, rugpjūčio 22 dienos antroje pusėje, į Laukodumą vežimais atvažiavo "partizanai", susodino visus vyrus, moteris, vaikus ir nuvežė juos link Kelmės dvaro. Tą dieną visi žydai buvo vežami į dvarą ir iš kitų ūkių. Ten pat buvo atvesti ir likę 36 vyrai iš Zundelio Lunco daržinės [tai reiškia, kad dvaro teritorijoje esanti daržinė buvo tik laikina žydų surinkimo, o ne pastovi kalinimo vieta]. Po to visi žmonės buvo nuvesti prie netoli dvaro esančių žvyrduobių ir sušaudyti.
|
Šį kartą, kartu su visais, buvo nužudyti ir žydų ūkių savininkai su šeimomis. Visi jų ūkiai su daiktais ir gyvuliais paliko lietuviams. Smulkesnių detalių apie lietuvių žiaurumus egzekucijos metu Chaja nežino. Kaimų gyventojai šnekėjo, kad žudikai mėtė į duobę dar gyvus vaikus. Daugelis nelaimingųjų buvo užkasta būnant tik sužeistiems. Užkasant duobę, viena mergaitė, kurią žudikai buvo nepilnai užpylę žeme, kelis kartus iškišdavo galvą iš smėlio. Apie tai patys žudikai gyrėsi kaimiečiams.
Kelmė, kuri visame pasaulyje garsėjo savo jašivomis ir jų mokiniais bei didžiais Toros mokytojais, dieną naktį pasinėrusiais į žydų tikėjimo dvasią ir išmintį, po antros žudynių akcijos tapo Judenrein [vok. švalyta nuo žydų]. Nutilo jašivos mokinių, rabinų ir mokytojų giesmės. Miestelis buvo visiškai sugriautas, žydų bendruomenė Kelmėje buvo sunaikinta amžiams. Kaimiečiai pasakojo apie septynis jašivos mokinius, vedamus į mirtį. Jie neverkė, tik lyg suakmenėję, akis pakėlę į dangų, tyliai kalbėdami maldą, slinko į savo žiaurią lemtį. [daugiau apie tą momentą aprašyta čia]
[M.Ivaškevičiaus ir Dovid Katz pokalbis apie pasmerktų žydų pasyvumo priežastis.]
Kitos žydų aukos
Du broliai BERMANAI iš GARDELIAI [VIJURKAI] miestelio, esančio 12 km nuo Kelmės, vyko pas žydą ūkininką JOZEFAS GLAZAS, kuris gyveno REIBIAI kaime, 10 km nuo Kelmės. Priartėję prie kaimo ir sužinoję, kad visus žydus suima, jie apsigręžė ir pasileido atgal. Kartu su Bermanais išbėgo ir Jozefo du sūnūs, IZAOKAS ir VELVELIS GLAZAI. Lietuvių "partizanai" juos pasivijo ir visus keturis sušaudė. Chaja nežino, kurioje vietoje jie yra palaidoti. Tai atsitiko 1941 metų liepos 28 dieną.
Antrų žudynių dieną Laukodumos savininkas MAUŠA GELMANAS pabėgo su savo dviem sūnumis ir dukra SARA. Po kelių savaičių lietuvių "partizanai" Maušą su sūnumis surado laukuose ir sušaudė. Daugiau šio įvykio detalių Chaja nežino. Taip pat ji nežino, kur juos užkasė.
Likusi viena Sara kurį laiką viena klaidžiojo laukais. Vienas kaimietis ją kartu su dar vienu rastu vaikinu nuvežė į Šiaulių getą. Sara tik priėjo prie vartų, tačiau net nespėjo pamatyti geto. Ją iš karto nusiuntė į darbus. Tą kartą 70 Šiaulių geto jaunų vyrų ir merginų buvo nusiųsta į kaimą dirbti pas ūkininkus. Kai lauko darbai buvo nudirbti, SARA GELMAN kartu su visais kitais 70 buvo sušaudyta. Tai įvyko vėlų 1941 metų rudenį.
Ūkininkas ZUNDELIS LUNCAS, turėjęs žemės prie Kelmės, nebuvo uždarytas Kelmės stovykloje. Jis su šeima buvo Maušo Gelmano ūkyje, Laukodumoje. Antrų žudynių dieną jis pabėgo ir apie šešias savaites slapstėsi. Vėliau lietuvių "partizanai" jį suėmė ir nušovė. Daugiau detalių apie šį įvykį Chaja nežino.
JAKOVAS CHALOZINAS turėjo ūkį LICINAVOJE. Jis kartu su žmona, trimis sūnumis ir dviem dukterimis liko savo namuose. Jų ūkyje iki antros žudynių dienos buvo įkurta žydų stovykla. 1941 metų rugpjūčio 22 dieną, kai visi žydai buvo gabenami į Kelmės dvarą, Jakovas Chalozinas su žmona ir penkiais vaikais pabėgo ir pasislėpė pas pažįstamus kaimynus ūkininkus. Dvi seserys buvo pasislėpusios atskirai nuo brolių pas vieną ūkininką, o broliai neturėjo pastovios vietos ir klaidžiojo po kaimus. Trečias brolis HIRŠAS sutiko vieną išsigelbėjusį vaikiną iš Kelmės, JAKOVĄ ZAKĄ. Jie taip pat neturėjo pastovios slėptuvės, todėl vaikščiojo iš vienos vietos į kitą. Tuo metu jie jau buvo įsigiję ginklų. 1943 metų kovo viduryje "partizanai" su vokiečiais apsupo POVILO VALČIUKO namą OPŠKALNYJE ir ten surado Jakovą Chaloziną su žmona. Tuo metu jų sūnus Hiršas buvo name ir miegojo ant pečiaus. "Partizanai" rado jį bemiegantį, išsivedė už daržinės ir nušovė. Hiršelis spėjo ištraukti ginklą ir šauti į "partizanus". Iššovęs keletą kartų, vieną iš jų jis sužeidė. "Partizanai" automatų serijomis suvarpė visą Hiršo kūną, tačiau jis kovojo iki paskutinės kulkos, kurią paleido sau į galvą. Ten pat jo kūnas buvo ir užkastas. Netrukus senukai Chalozinai buvo surasti, žiauriai primušti ir nuvežti į Raseinių kalėjimą, kur vėliau juos sušaudė. Šitas įvykis labai įbaugino visus aplinkinius kaimiečius, kurie pas save slėpė žydus.
[Apie tai, kad Hiršas Chalozinas nusišovė, yra aprašyta tik L.Koniuchovskio dviejuose - Jakovo Zako ir Chajos Rozienės - užrašytuose liudijimuose. Hiršo brolis Šmuelis pokalbyje su Dov Levinu šios aplinkybės neminėjo. Be to, nei vienas iš liudininkų negalėjo būti tuo metu, toje vietoje ir matyti visus įvykius savo akimis. Panašu, kad dalį įvykio smulkmenų J.Zakas arba L.Koniuchovskis patys sukūrė.]
Kaip pavyko liudininkei išgyventi
Artėjant antrų žudynių dienai, pasklido kalbos, kad ruošiamasi visus žydus iš ūkių surinkti ir vežti į Kelmės dvarą. Penktadienio pavakare solidaus amžiaus Chaja Rozienė pradėjo labai nerimauti. Ji į mažą lagaminėlį susikrovė visus savo būtiniausius daiktus ir pasiruošė išeiti, kur akys mato. Kiti žydai tai pastebėjo ir paklausė Chajos, kur ji susiruošė. Moteris, nenorėdama kelti panikos, atsakė, kad ji greitai grįšianti. Niekieno nepastebėta ji išėjo iš stovyklos ir pasislėpė šalia kelio esančioje pašiūrėje. Čia ji nusprendė pabūti iki vakaro ir sutemus eiti toliau. Netrukus į stovyklą atvažiavo vežimai su ginkluotais "partizanais", surinko visus, moteris, vaikus bei kelis likusius vyrus ir nusivežė Kelmės link. Taip pat ji pastebėjo ir iš kitų stovyklų vežimais vežamus žydus. Chaja su nerimu ir baime laukė iki ateinant vakarui. Vakarop pasigirdo šūvių salvės, sklindančios iš Kelmės dvaro žvyrduobės pusės.
Tą vakarą Chaja pasijuto kaip valtis be irklų. Moteris tapo vieniša svetimame ir žiauriame pasaulyje. Buvo sunku nuspręsti, ką toliau daryti, kur eiti. Kaip bet kuris žmogus, atsidūręs audringoje jūroje ir blaškomas negailestingų bangų, Chaja pradėjo irtis, kad išlikti gyvai. Priešakyje jos laukė arši kova, vienišos moters kova žiauriame pasaulyje. Chaja suvokė, kad visa aplinka, visi kažkada buvę pažįstami ūkininkai, jau nebėra jai draugiški. Dabar, jei norėjo išlikti gyva, ji turėjo saugotis visų. Po antrų žudynių nedideliam skaičiui žydų pavyko išsigelbėti. "Partizanai" apie tai žinojo ir persekiojo išlikusius, kad sunaikinti iki vieno jų žvėriškų darbų liudininkus. Keletas išgyvenusių žydų buvo surasti ir "partizanų" nužudyti. Brandaus amžiaus Chajai buvo nelengva vaikščioti iš vienos vietos į kitą, kad išvengti gaudynių. Moteris iš prigimties turėjo nebūdingą žydei išvaizdą ir tai ne kartą padėjo jai išvengti mirties. Taip ji, tarytum laukinis žvėris, be perstojo klaidžiojo nuo vieno ūkininko pas kitą, neturėdama poilsio savo pavargusioms kojoms. Nei vienas pažįstamas kaimietis nenorėjo jos paslėpti ir išgelbėti nuo mirties, nes ir patys buvo mirtinai išsigandę.
Iš kaimiečių Chaja sužinojo, kad Šiauliuose žydai gyvena gete, ir ji nusprendė eiti ten ir surasti savo vienintelį likusį gyvą sūnų. Keliuose ir kaimuose jos tykojo mirtini pavojai. Lėtai slinko dienos. Moteris kentė alkį ir troškulį, jėgas sekino bemiegės naktys, tačiau palengva ji pasiekė Šiaulius. Penkios dienos prieš žydų šventę Roš Chašana [1941 m. rugsėjo 17-18 d.] su vieno žydo pagalba ji pateko į getą. Sunku žodžiais nupasakoti tą akimirką, kuomet Chaja susitiko su savo vieninteliu išlikusiu sūnumi Hiršeliu. Hiršelis buvo labai silpnas ir sutikęs savo motiną negalėjo sulaikyti ašarų.
Chajos gyvenime prasidėjo sunkios dienos Šiaulių gete. Ji turėjo išvengti nemažai pavojų per rengiamas akcijas ir žmonių kilnojimus. Tai buvo ypač sunku dėl to, kad ji buvo atklydėlė ir vietinei žydų policijai ji buvo svetima. Didelė problema buvo jos solidus amžius. Chaja iš visų jėgų stvėrėsi į gyvenimą vien tik dėl savo sūnaus. Ji gyveno ir kentėjo tik dėl savo vienintelio likusio sūnaus, Hiršelio.
Gete prasidėjus žydų iškeldinimui, Chaja su sūnumi pateko į grupę, kurią perkėlė į DAUGĖLIAI lagerį [Kuršėnų miesto dalis, kurioje apie 1938 metus buvo pastatyta plytinė, bendrovė "Molis". Karo metu ten buvo įkurta darbo stovykla]. Ten ji išbuvo iki Šiaulių geto likvidavimo, kuomet visi likę žydai buvo surinkti ir išvežti į Vokietiją. Tą kartą Chaja ir vėl nusprendė nelaukti, bet bėgti iš stovyklos. Jos sūnus kartu su kitais jaunais žydais pabėgo į mišką pas partizanus [sovietų partizanus]. Jis savo brandaus amžiaus motinai paliko vieno ūkininko, kurį Hiršelis gerai pažinojo, adresą. 1944 metų liepos pradžioje Chaja viena pabėgo iš stovyklos. Ji apsirengė kaip lietuvių kaimietė ir pėsčia nuėjo 60 kilometrų pas tą gerąjį lietuvių ūkininką JUOZAS BARTKEVIČIUS ir jo namuose pragyveno apie mėnesį iki kol buvo Raudonosios armijos išvaduota.
Netrukus ji gavo žinią, kad jos sūnus Hiršelis yra gyvas, ir susitiko su juo. Jų džiaugsmui nebuvo ribų. Chaja buvo be galo laiminga po ilgo išsiskyrimo vėl šalia turėti sūnų. Hiršelį paėmė į armiją. Aštuonis mėnesius jis didvyriškai kovėsi Raudonosios armijos gretose ir su jaunatvišku įniršiu keršijo vokiečių žudikams. Netoli Berlyno, visai prieš pat karo pabaigą, Hiršelis mūšyje buvo sunkiai sužeistas ir mirė nuo žaizdų. Senutė Chaja liko vienui viena Europos platybėje. Kažkur ji turi dvi dukras.
Viskas, kas yra užrašyta šiame liudijime apie Kelmės žydų sunaikinimą, aš, Chaja Rozienė, pati asmeniškai pergyvenau ir papasakojau su visomis įvykių detalėmis. Visas liudijime parašytas datas, faktus, žmonių vardus ir pavardes, geografines vietoves aš pati perdaviau ir patvirtinau visą tai savo parašu ant kiekvieno puslapio.
Parašas: Chaja Roz
Liudijimą užrašė: Leiba Koniuchovskis, 1948 m. liepos 22 d., Feldafing [šalia Miuncheno, Vokietija].
Feldafing stovyklos gyventojos Chajos Rozienės parašą patvirtino stovyklos komiteto pirmininkas E. Reif
Parašas ir antspaudas
Artėjant antrų žudynių dienai, pasklido kalbos, kad ruošiamasi visus žydus iš ūkių surinkti ir vežti į Kelmės dvarą. Penktadienio pavakare solidaus amžiaus Chaja Rozienė pradėjo labai nerimauti. Ji į mažą lagaminėlį susikrovė visus savo būtiniausius daiktus ir pasiruošė išeiti, kur akys mato. Kiti žydai tai pastebėjo ir paklausė Chajos, kur ji susiruošė. Moteris, nenorėdama kelti panikos, atsakė, kad ji greitai grįšianti. Niekieno nepastebėta ji išėjo iš stovyklos ir pasislėpė šalia kelio esančioje pašiūrėje. Čia ji nusprendė pabūti iki vakaro ir sutemus eiti toliau. Netrukus į stovyklą atvažiavo vežimai su ginkluotais "partizanais", surinko visus, moteris, vaikus bei kelis likusius vyrus ir nusivežė Kelmės link. Taip pat ji pastebėjo ir iš kitų stovyklų vežimais vežamus žydus. Chaja su nerimu ir baime laukė iki ateinant vakarui. Vakarop pasigirdo šūvių salvės, sklindančios iš Kelmės dvaro žvyrduobės pusės.
Tą vakarą Chaja pasijuto kaip valtis be irklų. Moteris tapo vieniša svetimame ir žiauriame pasaulyje. Buvo sunku nuspręsti, ką toliau daryti, kur eiti. Kaip bet kuris žmogus, atsidūręs audringoje jūroje ir blaškomas negailestingų bangų, Chaja pradėjo irtis, kad išlikti gyvai. Priešakyje jos laukė arši kova, vienišos moters kova žiauriame pasaulyje. Chaja suvokė, kad visa aplinka, visi kažkada buvę pažįstami ūkininkai, jau nebėra jai draugiški. Dabar, jei norėjo išlikti gyva, ji turėjo saugotis visų. Po antrų žudynių nedideliam skaičiui žydų pavyko išsigelbėti. "Partizanai" apie tai žinojo ir persekiojo išlikusius, kad sunaikinti iki vieno jų žvėriškų darbų liudininkus. Keletas išgyvenusių žydų buvo surasti ir "partizanų" nužudyti. Brandaus amžiaus Chajai buvo nelengva vaikščioti iš vienos vietos į kitą, kad išvengti gaudynių. Moteris iš prigimties turėjo nebūdingą žydei išvaizdą ir tai ne kartą padėjo jai išvengti mirties. Taip ji, tarytum laukinis žvėris, be perstojo klaidžiojo nuo vieno ūkininko pas kitą, neturėdama poilsio savo pavargusioms kojoms. Nei vienas pažįstamas kaimietis nenorėjo jos paslėpti ir išgelbėti nuo mirties, nes ir patys buvo mirtinai išsigandę.
Iš kaimiečių Chaja sužinojo, kad Šiauliuose žydai gyvena gete, ir ji nusprendė eiti ten ir surasti savo vienintelį likusį gyvą sūnų. Keliuose ir kaimuose jos tykojo mirtini pavojai. Lėtai slinko dienos. Moteris kentė alkį ir troškulį, jėgas sekino bemiegės naktys, tačiau palengva ji pasiekė Šiaulius. Penkios dienos prieš žydų šventę Roš Chašana [1941 m. rugsėjo 17-18 d.] su vieno žydo pagalba ji pateko į getą. Sunku žodžiais nupasakoti tą akimirką, kuomet Chaja susitiko su savo vieninteliu išlikusiu sūnumi Hiršeliu. Hiršelis buvo labai silpnas ir sutikęs savo motiną negalėjo sulaikyti ašarų.
Chajos gyvenime prasidėjo sunkios dienos Šiaulių gete. Ji turėjo išvengti nemažai pavojų per rengiamas akcijas ir žmonių kilnojimus. Tai buvo ypač sunku dėl to, kad ji buvo atklydėlė ir vietinei žydų policijai ji buvo svetima. Didelė problema buvo jos solidus amžius. Chaja iš visų jėgų stvėrėsi į gyvenimą vien tik dėl savo sūnaus. Ji gyveno ir kentėjo tik dėl savo vienintelio likusio sūnaus, Hiršelio.
Gete prasidėjus žydų iškeldinimui, Chaja su sūnumi pateko į grupę, kurią perkėlė į DAUGĖLIAI lagerį [Kuršėnų miesto dalis, kurioje apie 1938 metus buvo pastatyta plytinė, bendrovė "Molis". Karo metu ten buvo įkurta darbo stovykla]. Ten ji išbuvo iki Šiaulių geto likvidavimo, kuomet visi likę žydai buvo surinkti ir išvežti į Vokietiją. Tą kartą Chaja ir vėl nusprendė nelaukti, bet bėgti iš stovyklos. Jos sūnus kartu su kitais jaunais žydais pabėgo į mišką pas partizanus [sovietų partizanus]. Jis savo brandaus amžiaus motinai paliko vieno ūkininko, kurį Hiršelis gerai pažinojo, adresą. 1944 metų liepos pradžioje Chaja viena pabėgo iš stovyklos. Ji apsirengė kaip lietuvių kaimietė ir pėsčia nuėjo 60 kilometrų pas tą gerąjį lietuvių ūkininką JUOZAS BARTKEVIČIUS ir jo namuose pragyveno apie mėnesį iki kol buvo Raudonosios armijos išvaduota.
 |
| Paskutinis liudijimo puslapis |
Viskas, kas yra užrašyta šiame liudijime apie Kelmės žydų sunaikinimą, aš, Chaja Rozienė, pati asmeniškai pergyvenau ir papasakojau su visomis įvykių detalėmis. Visas liudijime parašytas datas, faktus, žmonių vardus ir pavardes, geografines vietoves aš pati perdaviau ir patvirtinau visą tai savo parašu ant kiekvieno puslapio.
Parašas: Chaja Roz
Liudijimą užrašė: Leiba Koniuchovskis, 1948 m. liepos 22 d., Feldafing [šalia Miuncheno, Vokietija].
Feldafing stovyklos gyventojos Chajos Rozienės parašą patvirtino stovyklos komiteto pirmininkas E. Reif
Parašas ir antspaudas