(Janina Meraitė-Geršienė)
Atsiminimai apie Holokaustą Kelmėje
1941 metų birželio 22 dieną nacistinė Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą. Tuo metu mano šeima gyveno Kelmėje ir nuomojo butą gydytojo KAGANSKIO name. Mes į Kelmę atsikėlėme iš Linkuvos miestelio 1935 metais. Mano tėvas JAHUDA MER, 46-ių metų amžiaus, vadovavo Žydų liaudies banko Kelmės skyriui. Mano senelis iš tėvo pusės, MENDELIS MER, buvo ūkininkas. Jis mirė Panevėžyje prieš Holokaustą. Mūsų mama MIRIAM LITVEN, 37 metų amžiaus, buvo paskutinio Kuršėnų rabino NATAN YERACHMIEL LITVEN duktė. Mūsų senelius iš mamos pusės nužudė lietuvių žudikai per masines žudynes karo pradžioje Kuršėnuose. Tuo metu man buvo dvylika su puse metų, o mano broliui Icchokui - aštuoni su puse metai.
Karo frontas kaip audra praėjo tiesiai per pačią Kelmę ir mūsų namas visiškai sudegė. Mes likome be pastogės virš galvų. Dvi naktis miegojome krūmuose prie Kražantės upės. Sekančią dieną baltaraiščiai, lietuvių nacionalistai kolaboravę su vokiečiais, įsakė persikelti į NACHUMO UDVINO (sūnaus) namą. Kartu su dar keliais žydais, kurie taip pat liko be gyvenamosios vietos, mes apsigyvenome UDVINO name, šalia jo lentpjūvės. Tą pačią dieną lietuvių aktyvistai mūsų tarpe buvusiems vyrams įsakė palaidoti MAUŠĄ BENJEŠĄ. Jis buvo vienas iš pirmųjų aukų, kurį nušovė vokiečių kariai [jį apkaltino slepiant rankines granatas]. Palaidojęs Maušą Benješą, mano tėvas iš žydų kapinių grįžo į Udvino namą palaužtas ir visiškoje neviltyje. Po kelių dienų, lietuvių nacionalistų paliepimu, mes persikėlėme į Mažūnų [MAŽŪNAI] kaimą, kur buvo SIMONO OŠERIO ūkis už keturių kilometrų nuo Kelmės. Ten buvo vienas iš penkių žydų lagerių, kuriuose laikė moteris, vaikus ir senelius.
Vieną naktį mano tėvas su kitu banko darbuotoju pavarde ROZINAS [Geršonas Rozinas, Žemės Ūkio banko buhalteris ? Žr. į aukų sąrašą] išvyko iš Kelmės. Jie ilgai negrįžo ir mes pradėjome nerimauti. Mano mama, brolis ir aš nusprendėme eiti ieškoti savo tėvo. Po kiek laiko mes jį radome Naudvaryje, ŠAPIRŲ šeimos name. Ten mes ir pernakvojome kartu su kitomis žydų šeimomis iš Kelmės. Ryte mus pažadino šūvių garsai. Pasimetę puolėme prie lango ir pamatėme, kad kieme grupė baltaraiščių šaudo į orą. Jie įsakė daržinėje miegojusiems vyrams pakeltomis rankomis išeiti į lauką. Netrukus vyrus, vis dar pakeltomis rankomis, nusivarė keliu į Kelmę. Aš stovėjau prie lango ir mačiau aukštą šviesiaplaukį vyrą, kuris ant marškinių rankovės buvo užsirišęs baltą raištį. Jis buvo Kelmės gyventojas pavarde ŠPUKAS [PETRAS ŠPUKAS]. Mačiau kaip jis, įrėmęs šautuvo vamzdį į nugarą, nusivedė pakeltomis rankomis mano tėvą. Tėvas vilkėjo savo geriausią tamsiai žalią kostiumą, kuris vienintelis išliko po gaisro. Tai buvo paskutinis kartas mano gyvenime, kada aš mačiau savo tėvą.
Kuomet vyrus išsivedė, mes pradėjome pergyventi ir nerimauti dėl jų likimo. Po kelių valandų nežinios ŠAPIRO žmona pasiuntė savo sūnų, JOZEFĄ (Ješką), į Kelmę. Jis buvo šviesiaplaukis, mėlynakis berniukas, visai nepanašus į tipišką žydą. Sugrįžęs jis papasakojo, kad matė žydus suvarytus į turgaus aikštę. Kepinant saulės spinduliams jie buvo saugomi ginkluotų baltaraiščių. Berniukas pasakojo, kad vėliau vyrus uždarė į ZUNDELIO LUNCO daržinę, kuri stovėjo Kunigiškių gatvės gale [Dariaus ir Girėno gatvės pabaigoje t.y. netoli katalikų bažnyčios].
Su nežinomybės griaužiamomis širdimis mes grįžome į SIMONO OŠERIO ūkį ir pradėjome gyventi, kaip nusikaltėliai.
Mūsų stovyklos niekas pastoviai nesaugojo, tačiau buvo įsakyta jokiomis aplinkybėmis neišeiti už lagerio ribų, kitaip laukė mirties bausmė. Kartais į lagerį dviračiais atvažiuodavo lietuvių aktyvistai ir, visus surinkę drauge, plėšdavo iš mūsų vertingesnius daiktus. Jie ėmė visus mūsų drabužius, išskyrus tuos, kuriuos turėjome apsivilkę. Todėl, vos tik pamatę, kad atvažiuoja ginkluoti vyrai, tuojau pat skubėdavome užsivilkti kuo daugiau drabužių ant savęs. Kas iš mūsų turėdavo, užsivilkdavo net žieminius paltus. Jie grobė pinigus, brangenybes ir su kiekvienu apsilankymu ieškojo, ką dar galima būtų pasiimti. Aktyvistai šaipėsi ir žemino mus. Ypatingai bijojome JURGIO MATULEVIČIAUS iš TYTUVĖNŲ ir MYKOLO JOKUBAIČIO.
OŠERIO ūkyje, kaip ir kituose ūkiuose, buvo gyvenamasis namas ir kiti pagalbiniai pastatai. Žinoma, name visiems vietos neužteko, todėl mes su mama miegodavome pastogėje virš tvarto. Apačioje buvo karvės, o mes kopėčiomis užlipdavome į pastogę, kur ant šieno ir miegodavome. Dideliuose katiluose virdavo valgyti visiems lagerio gyventojams. Maitindavomės dažniausiai pieniška sriuba su daržovėmis. Mama papildomai pirkdavo mums pieno iš lietuvių kaimynų toje vietovėje. Mes nebadavome, tačiau pilnavertiškai mitybai maisto trūko.
Atsiminimai apie Holokaustą Kelmėje
Išversta naudojantis šaltiniais:
www.jewishgen.org (tiksli nuoroda);
 |
| Yonina Meras-Gersh (Janina Meraitė-Geršienė) (g. 1929 m.) Šaltinis http://www.jmuseum.lt/ |
Karo frontas kaip audra praėjo tiesiai per pačią Kelmę ir mūsų namas visiškai sudegė. Mes likome be pastogės virš galvų. Dvi naktis miegojome krūmuose prie Kražantės upės. Sekančią dieną baltaraiščiai, lietuvių nacionalistai kolaboravę su vokiečiais, įsakė persikelti į NACHUMO UDVINO (sūnaus) namą. Kartu su dar keliais žydais, kurie taip pat liko be gyvenamosios vietos, mes apsigyvenome UDVINO name, šalia jo lentpjūvės. Tą pačią dieną lietuvių aktyvistai mūsų tarpe buvusiems vyrams įsakė palaidoti MAUŠĄ BENJEŠĄ. Jis buvo vienas iš pirmųjų aukų, kurį nušovė vokiečių kariai [jį apkaltino slepiant rankines granatas]. Palaidojęs Maušą Benješą, mano tėvas iš žydų kapinių grįžo į Udvino namą palaužtas ir visiškoje neviltyje. Po kelių dienų, lietuvių nacionalistų paliepimu, mes persikėlėme į Mažūnų [MAŽŪNAI] kaimą, kur buvo SIMONO OŠERIO ūkis už keturių kilometrų nuo Kelmės. Ten buvo vienas iš penkių žydų lagerių, kuriuose laikė moteris, vaikus ir senelius.
 |
| Janinos ir Icchoko tėvai Miriam ir Jahuda Mer. (šaltinis) |
Kuomet vyrus išsivedė, mes pradėjome pergyventi ir nerimauti dėl jų likimo. Po kelių valandų nežinios ŠAPIRO žmona pasiuntė savo sūnų, JOZEFĄ (Ješką), į Kelmę. Jis buvo šviesiaplaukis, mėlynakis berniukas, visai nepanašus į tipišką žydą. Sugrįžęs jis papasakojo, kad matė žydus suvarytus į turgaus aikštę. Kepinant saulės spinduliams jie buvo saugomi ginkluotų baltaraiščių. Berniukas pasakojo, kad vėliau vyrus uždarė į ZUNDELIO LUNCO daržinę, kuri stovėjo Kunigiškių gatvės gale [Dariaus ir Girėno gatvės pabaigoje t.y. netoli katalikų bažnyčios].
Su nežinomybės griaužiamomis širdimis mes grįžome į SIMONO OŠERIO ūkį ir pradėjome gyventi, kaip nusikaltėliai.
 | ||
| Jurgis Matulevičius iš Tytuvėnų. Adelaide, Australija
|
OŠERIO ūkyje, kaip ir kituose ūkiuose, buvo gyvenamasis namas ir kiti pagalbiniai pastatai. Žinoma, name visiems vietos neužteko, todėl mes su mama miegodavome pastogėje virš tvarto. Apačioje buvo karvės, o mes kopėčiomis užlipdavome į pastogę, kur ant šieno ir miegodavome. Dideliuose katiluose virdavo valgyti visiems lagerio gyventojams. Maitindavomės dažniausiai pieniška sriuba su daržovėmis. Mama papildomai pirkdavo mums pieno iš lietuvių kaimynų toje vietovėje. Mes nebadavome, tačiau pilnavertiškai mitybai maisto trūko.
Sanitarinės sąlygos buvo labai prastos. Mūsų mama, kuri visada pasižymėjo tvarkingumu ir švara, dėl to pergyveno ir kiek galėdama rūpinosi mūsų higiena. Ūkyje buvo vandens telkinys, kuriame kiekvieną dieną ji mus prausdavo ir skalbdavo drabužius.
 |
| Gydytojas Kaganskis Lev Arie https://photos.yadvashem.org/ |
Tuo metu baisi nelaimė atsitiko mūsų tėčiui ir jis kartu su kitais žydų vyrais buvo uždarytas ZUNDELIO daržinėje. Kartą vakare, kai jis kartu su kitais grįžo po sunkių darbų į daržinę, vienas baltaraištis įsakė iškrauti pilną vežimą šieno. Tėvas išdrįso pareikšti, kad jie ką tik baigė sunkų dienos darbą ir dar nieko nevalgė. Jie turi pirma pavalgyti, o paskui galės iškrauti šieną. Tai išgirdęs, baltaraištis smogė tėvui į veidą ir sužeidė jam akį. Tėvo akiniai sudužo ir tikriausiai stiklai pateko jam į akis, nes skausmas buvo didžiulis. Žudikai buvo priversti tėvą nuvesti pas gydytoją ŽEMAITĮ.
Tuo metu, kai mes sužinojome apie tėvo sužeistą akį, skausmas persmelkė mano ir brolio širdis ir toks jis išliko visą mūsų gyvenimą. Net dabar mes nežinome, kas buvo tas žmogus, kuris smogė mūsų tėvui. Žinome tik tiek, kad jis buvo iš Šiaulių. Seniau jis buvo nepriklausomos Lietuvos kariuomenės karininkas. Jis užgrobė PESĖS GOLDŠTEINAITĖS namą ir prisiplėšė sau visą jos turtą. Vėliau pasikrovė visus Pesios baldus bei kitus daiktus ir nusivežė į Šiaulius.
| ||||
Liepos 28 dieną didelis lietuvių kolaborantų būrys atvažiavo į Ošerio lagerį. Jie vėl pradėjo visus kratyti ir ieškoti vertingų daiktų. Po to visus išrikiavo ir nuvarė link Kelmės. Sakė, kad veda į darbą. Mūsų kolona perėjo visą miestą iš pietų į šiaurę. Mes buvome labai pavargę, dulkini, su prisiūtomis geltonomis medžiagos skiautėmis. Daugelis vilkėjo žieminius paltus. Jie nuvarė mus į didžiulę daržinę Kelmės dvare. Tuo metu ten jau buvo kažkiek moterų su vaikais. Ištisą dieną į daržinę buvo atvedamos naujos grupės moterų ir vaikų iš visos Kelmės apylinkės. Kartu su mumis, tarp gerų pažįstamų ir draugų, buvo ir
 |
| Mejeris Gilvičius, gimė 1906 m., nužudytas 1941 m. (šaltinis) |
 |
| Hanė Šaferytė nužudyta 1941 m. |
 | ||
| Gydytojo Kaganskio dukra Tamara Kaganskytė https://photos.yadvashem.org/
|
Giesmė Sh'ma Israel. Šaltinis www.youtube.com
Aplink mus buvo plyni laukai, nesimatė nei žmogaus, nei vežimo. Tolumoje aidėjo šūviai. Netikėtai kelyje, kuriuo mus vedė, iš Kelmės pusės pasirodė vokiečių automobilis, Fordas [labai abejotina automobilio markė, tikriausiai kokia nors iš vokiškų automobilių markių]. Vokiečiai mašinoje įsakė mūsų grupei sustoti. Po kelių minučių keletas moterų su vaikais buvo sugrąžinti nuo žvyrduobių atgal. Juos vedė ginkluotas sargybinis. Jis įsakė mano mamai, broliui ir man bei poniai GOLIBRODSKIENEI [CHAVA, AROMO GOLIBRODSKIO žmona] su šešių metų amžiaus sūnumi grįžti į daržinę. Daržinėje radome nedidelę moterų ir vaikų grupę. Netrukus prie daržinės atbėgo gimnazijos mokinys VYTAUTAS ALEKNAVIČIUS ir įėjęs į vidų pradėjo šiurkščiai atskirinėti vaikus nuo motinų. Banko darbuotojo ROZINO penkių metų dukterėčia laikėsi įsikibusi į motinos palaidinę ir klykdama nesidavė atskiriama. ALEKNAVIČIUS jėga atplėšė ją nuo motinos ir nustūmė prie kitų vaikų. Aš su broliu taip pat nenorėjome skirtis su mama, bet ji paliepė mums pasilikti daržinėje. Tyliai kūkčiodami, mes atsiskyrėme nuo jos. ALEKNAVIČIUS pačiupo savo šautuvą ir nusivedė mūsų motiną į mirtį.
Daržinėje liko penkių metų ROZINO dukterėčia, šešių metų GOLIBRODSKIO sūnus [ancestry.com duomenų bazėje berniuko gimimo metai yra 1937 ir vardo inicialas - 'M'], šešių mėnesių VALK duktė, dvi tamsaus gymio sesutės, kurios gyveno prie turgaus aikštės, mano brolis, aš ir dar keli vaikai, kurių vardų nežinojau.
 |
| Janina ir Icchokas Mer po karo 1945 arba 1946 metais www.jmuseum.lt |
Netikėtai vieškelyje pasirodė vežimas, kuriame sėdėjo maždaug aštuoni ginkluoti vyrai. Vežime matėsi sukrauta nedidelė drabužių krūva, o prie vežimo šono buvo pririštas bizgantis vaikiškas vežimėlis. Jis priklausė IMBERIŲ šeimai. Vežimėlis buvo tuščias. Kai vežimas privažiavo arčiau, vyrai iššoko iš jo ir priėjo prie daržinės. Jų veidai buvo išraudę nuo degtinės. Tarp jų aš pastebėjau MYKOLĄ JOKUBAITĮ [MYKOLAS JOKUBAITIS] ir STEPONĄ MIKALAUSKĄ [STEPONAS MIKALAUSKAS]. Žvilgtelėjau į tuščią vaikišką vežimėlį ir staiga man pasidarė viskas aišku. Jie nužudė kūdikį, jo motiną, mūsų motiną ir visus kitus. Tą akimirką mane užplūdo begalinės nevilties ir bejėgiškumo jausmas. Aš užsidengiau akis ir, klykdama nesavu balsu, pasileidau bėgti per visą daržinę iki galinės jos sienos. Atsirėmusi į lentas, daužiau jas kumščiais, kol suvokiau, kad palikau savo mažą brolį vieną kitame daržinės gale. "Ką gali žinoti, ką tie žudikai yra sugalvoję toliau daryti?" - šmėstelėjo mintis. Iš visų jėgų nubėgau prie brolio, stvėriau nedidelį mūsų ryšulėlį su drabužiais ir kartu su juo grįžome į daržinės galą. Ten buvo šiaudų krūva, kurioje manėme įsikasus pasislėpti. Tuomet mus pastebėjo JOKUBAITIS ir, nutaisęs angelišką šypseną, išblaškė mano baimę tardamas, kad dabar nebėra ko mums bijoti ir kad nieko blogo man nepadarys ir nieko iš manęs neatims.
 |
| Goldšteinaitė Pesė https://photos.yadvashem.org/ |
 |
| Michalina Legantienė |
Vėliau, tą pačią dieną, šios lietuvių moterys nuėjo pas miesto viršaitį [JUOZAS ČĖSNA] ir prašė leisti pasiimti vaikus. Jos žadėjo vaikus pakrikštyti katalikais. Viršaitis atsisakė patenkinti jų prašymus, bet pažadėjo, kad pirmai progai pasitaikius, patrauks sargybą nuo vaikų.
Visą sekančią naktį negalėjau užmigti. Netikėtai į kambarį įėjo gydytojas BALTRUŠAITIS ir jaunas kunigas. Žmonės tą kunigą vadino juodaplaukiu kunigu. Abu vyrai priėjo prie TAIBĖS BAKŠTAITĖS ir kažką jai pašnibždėjo. Išgirdau, kaip kunigas mokina ją poterių. Po to vyrai TAIBĘ išsivedė. Nuo to karto aš jos daugiau nebemačiau. Ėjo kalbos, kad ji pasislėpė kažkur vienuolyne. Kiti kalbėjo, kad ji šviesiai nusidažė plaukus ir įsidarbino SS karininko tarnaite Kaune. Taip pat kalbėjo, kad ji prisijungė prie antifašistinio pogrindžio ir rinko jam informaciją. Galiausiai ji buvo sučiupta ir pakarta.
[Ištrauka iš istoriko Stanislovo Buchovecko straipsnio knygoje "Holokaustas Lietuvoje. 1941-1944 m." (2011 m.)
Nacių okupacijos pabaigos nesulaukė ir 1941 m. nuo žudynių duobės išgelbėta (nustumta kažkokio vyro) Kelmės gimnazijos absolventė Taiba Bakštaitė. Pasak Z. Kuprienės, "1941 m. liepos mėn. 30 d. ji atėjo pas mane ir šaukė iš skausmo, plėšė rūbus, bučiavo motinos batukus. Tėvai ir giminės buvo sušaudyti. ( ... ) Atrodo, kad ji buvo apsistojusi pas advokatą Atkočaitį", - rašė atsiminimuose jos mokyklos draugė lietuvė. Paskui žydaitė išvažiavo pas giminaičius į Varnius (Telšių aps.). Šviesiai nusidažiusi juodus plaukus ir gavusi fiktyvius asmens dokumentus, kažkur įsidarbino, kad galėtų rinkti nacius inkriminuojančią medžiagą, net buvo užmezgusi pažintį su vokiečių karininku. Tačiau vėliau buvo susekta ir nužudyta.]
 | ||
| Petronėlė Urbelienė-Unikauskienė http://www.jmuseum.lt/ |
Kelmės viršaitis ištesėjo savo pažadą ir sekančią dieną sargybą atšaukė. Tarp žmonių pasklido kalbos, kad netoli Kelmės yra aptikti Raudonosios armijos kareiviai. Baltaraiščiai išskubėjo jų sugauti. Vėl girdėjosi šūviai. Lietuvės moterys skubiai sugrįžo pas mus ir kiekviena pasiėmė po vieną vaiką. Mūsų buvo keturiolika. Keturių mėnesių VALK kūdikį pasiėmė bevaikė šeima iš KUNIGIŠKĖ. Vietinė vokietė pasiėmė ROZINŲ penkių metų mergytę. Visi vaikai buvo paimti, išskyrus GOLIBRODSKIŲ berniuką. Niekas nenorėjo jo priglausti, nes jo tėvas buvo įstojęs į komunistų partiją sovietų valdžios laikais. Taip pat niekas nenorėjo imti tamsaus gymio sesučių. Šie vaikai laikinai buvo patalpinti miesto našlaičių namuose [buvusiame dvaro spirito bravoro pastate, kuriame tuo metu buvo laikinai įsikūrusi valsčiaus valdyba ?]. Mane su broliu paėmė lietuvė MICHALINA LEGANTIENĖ. Mums iš karto pasakė, kad būsime pakrikštyti ir gyvensime kaip katalikai. Pasak moterų, tai buvo viena iš sąlygų, leisiančių išlikti gyviems. Iš pradžių mes pasimetėme ir nerimavome, kad tokiu būdu išduosime žydų tikėjimą, tačiau noras gyventi buvo toks stiprus, kad mes sutikome. Mus nuramino tuo, kad ir žydų, ir krikščionių Dievas yra tas pats Dievas Tėvas. Mes stropiai pradėjome mokytis poterių. MICHALINA LEGANTIENĖ nuomojo kambarį URBELIŲ [URBELIAI] šeimos name. URBELIAI priėmė mane pas save, o brolis liko su LEGANTIENE. Po kelių dienų mus pakrikštijo katalikais senasis Kelmės klebonas. Jis išdavė krikšto liudijimą, kuris mums buvo kaip leidimas gyventi. Man davė vardą JANINA NIJOLĖ URBELYTĖ, brolį pavadino JONAS ALGIRDAS. Visą savaitę mes gyvenome daug maž laisvai, kol vieną dieną neatėjo seniūnas [kitame Janinos liudijime yra paminėta šio asmens pavardė Lopata]. Jis įsakė mus grąžinti atgal į lagerį.
Sekančią dieną mūsų pasiimti atvažiavo vežimu du žydų vyrai. Kadangi SIMONO OŠERIO lageris jau buvo tuščias, tai jie mus nuvežė į artimiausią MAUŠO GELMANO [LAUKODUMA] ūkį, trys-keturi kilometrai nuo Kelmės. Ten mes jautėmės labai vieniši, nes nieko nepažinojome. Mus apgyvendino viename iš gyvenamojo namo kambarių, kur stovėjo pusiau sulūžusi lova. Mus perspėjo, kad jei pasirodytų baltaraiščiai ir pradėtų surašinėti esančių asmenų sąrašą, mes turime tučtuojau bėgti ir gelbėtis.
 |
| Kelmės teismo tarnautojai apie 1935 m. Iš kairės: pirmas teismo sekretorius Mordosa, raštininkas Mečislovas Lopata, raštininkas Jonas Ramoška, raštininkas Stasys Ramanauskas, antstolis Noakas (vokiečių tautybės), raštininkas Vilutis, kunigas- ?, teisėjas Kęstutis Štepšys (iš knygos "Senoji Kelmė") |
Taigi, kai tik pasirodė baltaraiščiai, mes tyliai ir atsargiai, nesakydami niekam nei žodžio, nešini savo mažu ryšulėliu, išėjome iš lagerio. Aplinkiniais keliais, daržais mes nusigavome iki Kelmės ir nuėjome pas tuos pačius žmones, kurie mus priėmė prieš išvežant į Gelmano ūkį. Ten mes išbuvome apie savaitę, kol vėl neatėjo seniūnas [Lopata] ir neliepė ryte sugrįžti atgal į lagerį. Praleidome labai neramią naktį. Neabejojome, kad sekančią dieną jie ruošiasi sušaudyti visus likusius po pirmos egzekucijos žydus. Ryte, aš, brolis ir dvi lietuvės moterys išėjome iš miesto ir patraukėme LIOLIŲ miestelio, kuris randasi aštuoni kilometrai nuo Kelmės, link. Ten gyveno mūsų šeimos tarnaitė JOANA, kuri dirbo pas mus prieš karą. Mes vylėmės, kad ji apsaugos ir pasirūpins mumis. Mes tos moters neradome, o jos mama nepriėmė mūsų, nes jos namukas buvo toks mažas, kad iš tiesų nebuvo, kur mus slėpti.
Tada mes patraukėme atgal į Kelmę. Viena iš moterų, URBELIENĖ, vis stabdė iš Kelmės vežimais grįžtančius ūkininkus ir teiraudavosi, ar kam nors nereikia piemenukų. Ūkininkai klausdavo, ar mes žydukai. Urbelienė atsakydavo, kad taip - jie yra žydukai. Tai išgirdę, ūkininkai atsimojuodavo nuo mūsų ir nuvažiuodavo toliau. Taip tęsėsi ne vieną kilometrą kelio ir sutikdavome ne vieną pravažiuojantį kaimietį, bet nei vienam nereikėjo žydų piemenukų. Visai netoli Kelmės moteris gražiose vežėčiose, kurios pavardė buvo SANKIENĖ
 |
| Iš kairės: Teresė Sankutė-Toliušienė, Zofija Sankienė, Janina Sankutė-Miškinienė http://www.jmuseum.lt/ |
Iš nevilties mano brolis Icchokas vienas pėsčiomis aplinkiniais keliais išėjo į Kelmę. Netoli tilto per Kražantę, šalia žydų kapinių, jam kelią pastojo lietuvių vaikai. Jie šaukė ant jo ir Icchokas išsigandęs parbėgo atgal į Sankienės ūkį. Po kurio laiko jam pavyko nusigauti iki Kelmės. Ten jis pabūdavo trumpam pas įvairius žmones, kol galų gale jį pastoviam laikui priglaudė DAINAUSKŲ [JUOZAS DAINAUSKAS] šeima. Tai buvo paprasti ir vargingi žmonės, kurių šeimoje augo šeši vaikai. Ši šeima saugojo brolį nuo visokio blogio, bet po kurio laiko Dainauskai nebegalėjo išmaitinti papildomo septinto vaiko, Icchoko, ir Dainauskas buvo priverstas grąžinti jį pas Sankienę. Ten jis turėjo dirbti piemeniu, o tai buvo sunkus darbas mažam miesto vaikui. Be to kiekvieną dieną tykojo pavojus, kad jis gali būti aplinkinių kaimynų atpažintas kaip žydukas ir išduotas. Brolis neturėjo kitos išeities ir, vyro liepiamas, grįžo.
Visą vokiečių okupacijos laiką aš slėpiausi Urbelių namuose. Jie gyveno ūkiškai, turėjo gyvulių ir daržą. Be to jie užsidirbdavo varydami naminę degtinę [samagoną].
 |
| Petronėlė Urbelienė-Unikauskienė (dešinėje) su savo augintine Onute ir nežinoma moterimi prie savo namelio Kelmėje, Kalnų g. 14, kur per karą slapstėsi Janina ir Icchokas. http://www.jmuseum.lt/ |
Turiu pabrėžti, kad katalikų kunigai visą vokiečių okupacijos laiką moraliai palaikė mus ir šeimas, kurios mus slėpė. Katalikų tikėjimas suteikė man dvasios pilnatvę ir ramybę visą šį sudėtingą gyvenimo tarpsnį.
Pagaliau 1944 metų spalio pradžioje Raudonosios armijos daliniai išvadavo Kelmę. Taip sutapo, kad vaduojant Kelmę dalyvavo ir mano būsimasis vyras NISSAN GERSH. Jis buvo Raudonosios armijos 16-os divizijos karininkas.
 |
| Sovietų kariai. Kelmė 1944 m. ruduo. Fot. Judelis Kacenbergas (šaltinis) |
Po pirmų žudynių iš keturiolikos vaikų išgyvenome tik mes su broliu ir VALK šeimos mergytė. Visi kiti vaikai buvo sušaudyti per antrąsias Kelmės žydų žudynes. VALK mergaitę pakrikštijo Teresės [TERESĖ] vardu. Žmonės, kurie ją užaugino, įteigė jai neapykantą žydams. Prieš išvykdama iš Lietuvos į Izraelį 1982 metais bandžiau surasti VALK mergaitę, kuri tuo metu jau buvo užaugusi. Sužinojau, kad ji ištekėjo, užaugino du vaikus ir persikėlė gyventi į kitą miestą. Keletą kartų skambinau jai telefonu. Norėjau jai papasakoti, kaip buvo nužudyti jos tėvai ir kaip jos vyresnioji sesutė rizikavo gyvybe, nešdama jai pieno. Mano liūdesiui, Teresė nenorėjo su manimi bendrauti. Prieš metus sužinojau, kad jos vyras mirė ir ji, mano nuostabai, pradėjo ieškoti ryšio su žydais.
 | ||||
| Juozas Dainauskas (iš dešinės), vyras nepabijojęs stoti prieš visą Hitlerio politikos mašiną https://www.teisuoliuatminimas.lt/dainauskas-juozas
|
Apie savo tėvą sužinojau atsitiktinai iš vieno vyro, kuris buvo viršininkas sovietų valdymo laiku. Su juo susitikau Urbelienės namuose. Mane pašaukė išlipti iš rūsio į virtuvę. Vyras sėdėjo ir gėrė samagoną. Jis pasakojo, kad buvo uždarytas į Raseinių kalėjimą už bendradarbiavimą su sovietais. Mano tėvą uždarė kartu su juo. Liepos 28 dieną visi kaliniai dirbę sovietams buvo paleisti, tačiau žydų nepaleido. Sargybiniai žydus mušė, bandė nuskandinti, kol galų gale sušaudė. Vyriškis, kuris man visą tai pasakojo, jau buvo visiškai girtas ir, bešnekant su manimi, jam iš akių plūdo ašaros.
Po karo aš kelis kartus važiavau į Raseinius sužinoti daugiau apie savo tėvo likimą. Mano nusivylimui, aš nieko daugiau apie jį nesužinojau. Tuo pačiu metu aplankiau dvi Raseinių žydų žudynių vietas.
Žudynių vietą Kelmėje išsigelbėję žydai vadina žvyrduobe arba pušikėmis. Ši vieta yra už Gruževskių dvaro, apie du kilometrai į šiaurės vakarus nuo Kelmės. 1941 metų vasarą ten buvo dauba, pusmėnuliu iš trijų pusių apsupta skardžiais. Dešinėje pusėje ant skardžio augo trys pušys. Žudynių vietos parinkimas buvo apgalvotas iš anksto. Tai buvo nuošalyje gyvenviečių ir šalia pravažinėto lauko keliuko. Statūs skardžiai buvo kaip natūrali užtvara, neleidžianti pabėgti esantiems dauboje ir tuo pačiu pamatyti iš išorės, kas ten vyksta. Skardžiai taip pat slopino aukų riksmą. Priešais įvažiavimą prie daubos, kitoje keliuko pusėje stovėjo žemas akmeninis kryžius. Šioje žvyrvietėje buvo iškastos gilios pailgos duobės, kurios ir tapo mūsų brangių ir mylimų žmonių kapu. Po žudynių kūnai būdavo užpilami kalkėmis. Kelmės gyventojai metų metais kalbėdavo, kad po žudynių žemė dar kurį laiką judėjo. Po daugelio metų ši vieta užžėlė sodriai žalia žole.
Po karo sovietų valdžios dėka ši vieta buvo aptverta ir pastatytas paminklas. Kai paminklas pradėjo trupėti, jį pakeitė nauju, ant kurio šabloniškai užrašė: "Fašistinio teroro aukoms 1941-1945". Tvora nebuvo labai tvirta, todėl mes ten lankydamiesi ją patys sutvirtinome ir pataisėme. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vietinė valdžia pasirūpino pakeisti plokštę su užrašu. Dabar ten yra tekstas lietuvių ir hebrajų kalbomis.
1952 metų vasarą, kaip ir kiekvienais metais, mes lankėme žudynių vietą ir pamatėme žemės paviršiuje begulinčius žmonių kaulus, akinių rėmelių dalis, apipuvusį vaikišką batuką. Kaulus užkasėme į žemę, bet po kelių dienų jie vėl atsidūrė ant paviršiaus. Taip kartojosi kelis kartus. Kelmėje sklido kalbos, kad kai kurie žmonės renka kaulus ir neša į buitinių atliekų ir metalo laužo supirktuvę. Tuo metu buvo įprasta rinkti vilnas, arklių karčius, senus skudurus ir priduoti į surinkimo punktą. Už tai žmonės gaudavo talonus, kurie leisdavo jiems nusipirkti įvairių prekių. Mus su broliu apėmė pyktis už tokį mūsų tėvų kapų išniekinimą. Kreipėmės į miliciją, bet veltui. Tada nuėjome pas kunigą ir paprašėme, kad jis apie tai užsimintų parapijiečiams per sekmadienio mišių pamokslą. Kunigas išpildė mūsų prašymą ir nuo tos dienos plėšikai nustojo niekinti kapus.
Po karo aš kelis kartus važiavau į Raseinius sužinoti daugiau apie savo tėvo likimą. Mano nusivylimui, aš nieko daugiau apie jį nesužinojau. Tuo pačiu metu aplankiau dvi Raseinių žydų žudynių vietas.
Žudynių vietą Kelmėje išsigelbėję žydai vadina žvyrduobe arba pušikėmis. Ši vieta yra už Gruževskių dvaro, apie du kilometrai į šiaurės vakarus nuo Kelmės. 1941 metų vasarą ten buvo dauba, pusmėnuliu iš trijų pusių apsupta skardžiais. Dešinėje pusėje ant skardžio augo trys pušys. Žudynių vietos parinkimas buvo apgalvotas iš anksto. Tai buvo nuošalyje gyvenviečių ir šalia pravažinėto lauko keliuko. Statūs skardžiai buvo kaip natūrali užtvara, neleidžianti pabėgti esantiems dauboje ir tuo pačiu pamatyti iš išorės, kas ten vyksta. Skardžiai taip pat slopino aukų riksmą. Priešais įvažiavimą prie daubos, kitoje keliuko pusėje stovėjo žemas akmeninis kryžius. Šioje žvyrvietėje buvo iškastos gilios pailgos duobės, kurios ir tapo mūsų brangių ir mylimų žmonių kapu. Po žudynių kūnai būdavo užpilami kalkėmis. Kelmės gyventojai metų metais kalbėdavo, kad po žudynių žemė dar kurį laiką judėjo. Po daugelio metų ši vieta užžėlė sodriai žalia žole.
Po karo sovietų valdžios dėka ši vieta buvo aptverta ir pastatytas paminklas. Kai paminklas pradėjo trupėti, jį pakeitė nauju, ant kurio šabloniškai užrašė: "Fašistinio teroro aukoms 1941-1945". Tvora nebuvo labai tvirta, todėl mes ten lankydamiesi ją patys sutvirtinome ir pataisėme. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vietinė valdžia pasirūpino pakeisti plokštę su užrašu. Dabar ten yra tekstas lietuvių ir hebrajų kalbomis.
1952 metų vasarą, kaip ir kiekvienais metais, mes lankėme žudynių vietą ir pamatėme žemės paviršiuje begulinčius žmonių kaulus, akinių rėmelių dalis, apipuvusį vaikišką batuką. Kaulus užkasėme į žemę, bet po kelių dienų jie vėl atsidūrė ant paviršiaus. Taip kartojosi kelis kartus. Kelmėje sklido kalbos, kad kai kurie žmonės renka kaulus ir neša į buitinių atliekų ir metalo laužo supirktuvę. Tuo metu buvo įprasta rinkti vilnas, arklių karčius, senus skudurus ir priduoti į surinkimo punktą. Už tai žmonės gaudavo talonus, kurie leisdavo jiems nusipirkti įvairių prekių. Mus su broliu apėmė pyktis už tokį mūsų tėvų kapų išniekinimą. Kreipėmės į miliciją, bet veltui. Tada nuėjome pas kunigą ir paprašėme, kad jis apie tai užsimintų parapijiečiams per sekmadienio mišių pamokslą. Kunigas išpildė mūsų prašymą ir nuo tos dienos plėšikai nustojo niekinti kapus.
Kelių metų bėgyje po šių siaubingų žydų skerdynių lietuviai ir toliau šalia tos vietos kasė žvyrą . Su laiku jie nukasė dviejų pušų šaknis ir jos nuvirto. Liko stovėti tik viena pušis, kuri matėsi iš tolo. 1970 metais vietiniai žmonės pradėjo mesti šiukšles į jų iškastas žvyro duobes. Vieta pavirto šiukšlynu. Mes tuo pasibaisėjome. Mano brolis nuvažiavo į Kelmę ir kreipėsi į vietinę valdžią, o po to jis pasisakė šia tema prieš mokinius vidurinėje mokykloje. Mano brolio energingų veiksmų dėka šiukšlynas buvo sutvarkytas ir žudynių vieta apsodinta pušų sodinukais. Pušys sudygo ir užaugo. Jos tapo ilgaamžiu paminklu šioje mums šventoje vietoje.
1941 metų vasarą iš visos dvidešimt trijų asmenų giminės gyvi išlikome tik mudu su broliu Icchoku. Jis tapo įžymiu rašytoju. Jo knygos "Lygiosios trunka akimirką" ir apsakymų rinkinys "Geltonas lopas" buvo pirmosios knygos išverstos į hebrajų kalbą. Novelę "Oazė" jis parašė jau gyvendamas Izraelyje. Tokios novelės, kaip "Lygiosios trunka akimirką", "Ant ko laikosi pasaulis", "Mėnulio savaitė", buvo parašyti remiantis nacių okupacijos įvykiais ir sava patirtimi. Icchoko knygos yra išverstos į dvidešimt kalbų iš viso pasaulio kraštų. Jo knygos yra įtrauktos į Izraelio mokyklų programas ir yra aukštųjų mokyklų studijų testuose. Jis vedė moterį vardu FRIDA. Jo dukra MIRIAM yra menininkė-tapytoja. Jai davė vardą mūsų nužudytos per Holokaustą motinos atminimui.
Aš baigiau studijas Vilniaus Universitete ir daug metų dirbau medicinos srityje.
Mano vyras NISSAN GERSH dalyvavo daugelyje mūšių prieš vokiečių agresorių. Jis buvo sunkiai sužeistas ir tapo karo invalidu. Po karo jis grįžo į Lietuvą ir nerado nei vieno gyvo savo didelės šeimos nario. Aš didžiuojuosi, kad jam likimas suteikė galimybę kovoti su naciais. Visa mūsų likusi šeima atlikome Aliyah [išvykome] į Izraelį.
 |
| Senasis paminklas žudynių vietoje Dirvoniukų kaime https://photos.yadvashem.org/ |