Atsiminimai apie Holokaustą Kelmėje
Išversta naudojantis šaltiniais:
www.jewishgen.org (tiksli nuoroda);
Praėjo daugiau kaip penkiasdešimt metų nuo tragiškų įvykių, kuomet Vokietija įsiveržė į Lietuvą. Nemažai atsiminimų jau išbluko ir pasitraukė į amžiną užmarštį. Tačiau yra daug įvykių ir atsitikimų, kurie iš pažiūros atrodo nereikšmingi, bet jie yra įrėžti mūsų atmintyje ir nepaleidžia visą gyvenimą. Sunku pamiršti mano vyresniosios sesers Idos sapną, kurį jį susapnavo kelios dienos prieš prasidedant karui. 1941 metų birželio 22 dienos ryte ji atsibudo pilnomis išgąsčio ir baimės akimis. Ji papasakojo, kad susapnavo mūsų tėvo talį [ritualinis žydų šalis], visą aptaškytą krauju. Nors tai buvo tik sapnas, tačiau aš jo iki šiol nepamirštu.
 | ||
| Ruvinas Krubelnikas (Batševos ir Idos Krubelnikaičių tėvas) Nužudytas 1941 m.
|
Išvažiavus iš namų atsitiko dar daugiau įvykių, kurie giliai įsirėžė į mano atmintį. Trečią karo dieną užsidegė visas Kelmės miestas. Nepamirštu to vaizdo, kuomet iš Chalozinų ūkio, buvusio šešis kilometrus nuo Kelmės, stebėjome juodais dūmais užklotą dangų. Visi žvelgė į dūmų debesis, nuo degančių namų kylančius dangun. Tylėjome, viduje užgniaužę savo jausmus. Vėl ir vėl atsimenu tą patį baisiausią vakarą, kokio dar man nebuvo tekę patirti per mano trumpą vaikystę. Tai buvo tas vakaras, kada mums pranešė, kad visi ryte į atseit darbo stovyklą išvežti žmonės buvo nužudyti. Važiuoti veržėsi daugelis, ypač jaunesni, trokšdmi patekti į pažadėtus darbus. Mano sesuo Ida taip pat kartu su jaunimu stovėjo pirmoje eilėje, bet mūsų motina nutaikiusi akimirką, kai niekas nematė, nutempė ją į namą ir paslėpė viename iš kambarių. Tą rytą Ida priekaištavo motinai už tai, kad neleido jai eiti kartu su jos draugais. O štai vakare, kai sužinojome koks žiaurus likimas ištiko tuos, kuriuos išvežė, Idos išsigelbėjimas atrodė, kaip stebuklas. Iš pradžių niekas nenorėjo tikėti šia baisia naujiena, tačiau palaipsniui atėjo tikrovės suvokimas ir iš visur pasigirdo širdį veriantys klyksmai, aplinkui girdėjosi vien tik verksmas ir aimanos.
Nedidelis būrys moterų su vaikais ir keli vyrai susirinko didžiajame namo kambaryje. Šviesos nedegė. Vakaro prieblanda sklido iš tamsaus, tarytum krauju raudonai nusidažiusio dangaus. Atrodė, kad jį nutapė kažkokio nežinomo dailininko ranka. Paskutiniai šviesos spinduliai skverbėsi pro langus, apšviesdami likusių vienišais žmonių veidus. Atsimenu stalių BENTZEL BROIDE. Jis neteko savo brangios dukters FRUMA ir visos mylimos šeimos. Aš negaliu atkartoti tiksliai jo ištartų žodžių, kuriuos jis ištarė aplink jį stovintiems ir raudantiems žmonėms. Tikriausiai tai buvo visiškos nevilties šauksmas į Dangų. Stalius persiplėšė savo drabužius. Juo pasekė ir kiti. Sukalbėjome “El Mole Rachamim” ir “Kaddish” maldas. Po šių sekė "Ma'ariv" vakarinė malda. Ši dienos pabaiga liko amžiams ten buvusių žmonių atmintyje.
El Mole Rachamim giesmė ir vasaros dangus Lietuvoje (šaltinis)
Iš tiesų, tuo metu aš buvau jauna, trylikos metų mergaitė, kurios šeima dar nebuvo praradusi nei vieno savo nario, tačiau gedulas, gilus sielvartas ir neviltis užgulė mano širdį taip, kad negaliu to aprašyti žodžiais. Tą vakarą baigėsi mano nerūpestinga vaikystė ir aš staiga ne tik suaugau, bet ir pasenau. Visa savo esybe pradėjau aiškiai suvokti, kas iš tiesų atsitiko, ir kokia yra mano beviltiška ir lemtinga padėtis.
 |
| Kelmės panorama iš evangelikų reformatų bažnyčios, 1937 m. |
Koloną iš abiejų pusių lydėjo ginkluoti lietuviai. Kai kurie iš jų buvo paprasti Kelmės gyventojai. Vienas ant peties pasikabinęs šautuvą vyras nurodė mums eiti paskui vežimus. Mes jį atpažinome. Tai buvo kirpėjas iš Kelmės pavarde KARALAITIS [JONAS KARALAITIS]. Jis prasitarė, kad mūsų motinai su sesute, broliuku bei močiute pavyko pabėgti, ir mums taip pat patarė bėgti. Ida paklausė jo, kodėl turėtume bėgti, nes visus, kaip yra žadėta, veža į darbo lagerį ? Karalaitis su šalta logika atsakė, kad jei keliaujame į darbo lagerį, tai mes į jį galėsime nueiti vėliau. Jis ėjo kartu su mumis ir vis lėtino žingsnius, tam kad pro mus praeitų kiti sargybiniai. Kai mes likome vieni nuošalyje, jis pasakė, kad mūsų tėvas dažnai ateidavo pas jį kirptis, kad jis neturi jokio ryšio su aktyvistais. Jį aktyvistai pamatė beeinantį mieste ir privertė dirbti šį darbą, į rankas įdavė šautuvą ir liepė saugoti koloną. Vyriškis padavė mums ranką ir paprašė pasižadėti, kad niekam neprasitarsime, jog jis mus paleido. Jis patarė mums pasislėpti miškelyje šalia kelio ir išlaukti nakties, o kitą dieną eiti į kaimiečių ūkius, kur jo įsitikinimu mus turėtų priglausti. Jo prašymas niekam nesakyti, kad mus paleido, tą minutę mums atrodė kažkoks keistas ir neįtikėtinas, kad aš net nusišypsojau. Pažvelgiau į seserį ir taip pat pastebėjau šypseną jos lūpose.
Mes nelaukėme nakties, o iš karto patraukėme link sodybos, kurios šeimininką pažinojome. Mano sesuo buvo pažįstama iš mokyklos dienų su tos šeimos dukra. Pamačiusi mus šeimininko dukra labai sutriko ir pradėjo įtikinėti, kad jų namuose mums nėra saugu, nes jos brolis - karštas nacionalistas ir prijaučiantis aktyvistams. Ji nuvedė mus į kitą ūkį kaimynystėje, kur gyveno Damanskienė. Nors ji mūsų ir nesutiko su dideliu džiaugsmu, bet leido įeiti į vidų. Tą patį vakarą į ūkį atėjo ir kiti iš mirties kolonos pabėgę žydai. Dar vėliau atėjo ir mūsų mama su sesute, broliuku ir močiute [ETTA BLUMA - Jakovo Chalozino sesuo, Libos Krubelnikienės anyta]. Visi susėdome mažame kambarėlyje: kas ant lovos, kas ant kėdžių, o kas tiesiog ant grindų. Aš graudžiai verkiau, nežiūrint to, kad mama buvo šalia. Iš galvos niekaip neišėjo tų į mirtį vežamų žmonių vaizdas. Ypač galvojau apie seną, beveik aklą savo močiutę Chają, mamos mamą. Brėkštant mes visi išėjome iš namo ir apsistojome netoliese esančiame miškelyje. Aš nepamiršiu iki savo gyvenimo pabaigos to širdies skausmo, kuomet netikėtai pasirodė ūkininkas BALTRUKAS ir paklausęs mūsų, kas mes esame, perdavė mums šukas. Tos šukos buvo mūsų močiutės Chajos, kurią jis pasirodo vežė savo vežimu į paskutinę kelionę. Iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos močiutė pergyveno dėl savo anūkų. Ji paprašė Baltruko, kad jis surastų mus ir perduotų šias šukas, nes kitaip mes neturėsime kuo šukuoti savo ilgų plaukų.
Tą pačią naktį visas būrys išsiskirstė mažesnėmis grupelėmis ir taip prasidėjo mūsų klaidžiojimai po apylinkę. Vaikščiojome iš vienos vietos į kitą ieškodami gailestingų žmonių, kurie priglaustų po savo stogu bent kelioms dienoms. Klajojome nenutoldami nuo Chalozinų ūkio ir prašėme pagalbos iš aplinkui gyvenančių ūkininkų, kuriais labiausiai pasitikėjome. Pamenu vieną neįtikėtiną įvykį atsitikusį vienoje iš pirmųjų vietų. Tarpininkaujant Hiršui Chalozinui ir pažadėjus atsilyginti už pagalbą, mus su Ida priglaudė jaunų ūkininkų pora. Mes pasižadėjome, kad liksime tik vienai savaitei, bet ir tuo buvome labai laimingos. Jaunoji šeimininkė mus maloniai priėmė ir pradėjo ruošti vakarienę. Ant stalo ji patiekė virtą vištą. Lietuvių ūkininkai įprastai nepjaudavo savo auginamų vištų, bet šį kartą šeimininkė, mums neprašant, pati nukirsdino paukštį. Šeimininkai paaiškino, kad žino jog žydai įpratę valgyti vištieną ir todėl jie paruošė ją vien dėl mūsų.
Paskutinė mūsų prieglauda šioje vietovėje buvo pas vargingą našlę, kuri gyveno su dviem savo mažamečiais sūnumis. Visą tą savaitę ji labai nervinosi ir pastoviai, su kiekvienu šuns amtelėjimu, šokdavo prie lango ir dairydavosi. Baigiantis savaitei ji pranešė apie sklindančias kalbas, jog ruošiamasi vietovėje ieškoti besislapstančių žydų. Išsigandusi moteris mums parodė lauko gale esančią daubą. Joje rudenį būdavo supilamos bulvės žiemai. Ji patarė mums čia pasislėpti. O jei kartais surastų, turėjome neigti, kad buvome slepiamos tos moters name. Mes sėdėjome toje dauboje ant trupučio šiaudų ir ištempusios ausis gaudėme kiekvieną garsą. Pagaliau prisiartino du vyrai. Mes be galo apsidžiaugėme, kai vieną jų atpažinome. Tai buvo ūkininkas Eitmantis. Jis sužinojo apie mūsų sunkią padėtį ir kreipėsi pagalbos į buvusį Kelmės kunigą. Jie abu atvažiavo dviračiais, kad mus išsivežti. Mes labai nustebome, kai pastebėjome, kad mus veža tiesiai į Kelmę. Iš pradžių bandžiau prieštarauti, nes Kelmėje mums buvo pavojinga, bet kunigas nuramino, kad nėra ko bijoti, ir patarė tikėti Dievo planu. Ilgai važiavome viena iš miesto gatvių ir praeiviai atpažino mus, sėdinčias ant dviračių. Jie pradėjo šaukti: "Žydelkas sugavo !?". Pavažiavę keletą metrų, pasiekėme senąsias kapines, esančias šalia katalikų bažnyčios. Čia mūsų geradariai sustojo ir paaiškino mums savo tolesnį planą. Esą jie yra radę labai gerą prieglaudą pas patikimą šeimą, apie dešimt kilometrų nuo Kelmės. Tačiau šie žmonės sutinka priimti mus tik su viena sąlyga - mes turime pasikrikštyti. Iš pradžių ši sąlyga mus pribloškė, tačiau kiek pagalvojusios, sutikome. Mums vis tiek nebuvo kitos išeities. Po kurio laiko mus pakrikštijo ir ilgoje kelionėje dviračiais nuvežė iki sutartos vietos.
Būtų sunku papasakoti tolesnius įvykius neaprašius pačio namo, kuriame mus apgyvendino. Tai buvo mažytis medinis namukas šiaudiniu stogu ir pajuodusiomis sienomis. Maži langeliai buvo beveik palei žemę. Nors mes atvažiavome vakarop, tačiau spėjome pastebėti, kad šis miniatiūrinis namukas stovėjo pamiškėj ir atrodė, kad jis yra pačiame miške. Įėję vidun radome vienintelį kambarį, apšviestą taukine lempa. Vietoje grindų buvo plūkta asla. Pečius užėmė ketvirtį viso kambario. Palei sienas stovėjo lovos, apklotos švariomis, baltomis antklodėmis. Ant vienos lovos, užklotos balta antklode, sėdėjo pagyvenusi moteris, galvą apsigaubusi balta skara. Jos asketišką veidą šiek tiek vagojo raukšlės. Savo griežtu žvilgsniu moteris peržvelgė mus nuo galvos iki kojų. Jos dvi netekėjusios dukterys, viena apie keturiasdešimt, kita apie dvidešimt šešis ar septynis metus amžiaus, sekė kiekvieną savo motinos žvilgsnį ir buvo akivaizdu, kad ši senyva moteris čia yra didelėje pagarboje. Palaiminusi mūsų atvykimą, moteris pareiškė, kad Dievo akivaizdoje mes abi dabar esame visiškai nekaltos sielos. Tai yra todėl, kad krikštas panaikina visas anksčiau buvusias nuodėmes ir jei kartais mes dabar mirtume, tai mūsų, kaip ir kitų kūdikių, sielos nukeliautų tiesiai į Rojų. Po to mes turėjome atsiklaupti prieš Jėzaus, Šv. Marijos ir visų ten buvusių šventųjų paveikslus ir sukalbėti poterius. Mes klūpėjome ant šaltos aslos ir kartojome paskui ją "Tėve mūsų", "Sveika, Marija" ir "Tikiu į Dievą vieną". Po maldų mus pakvietė prie stalo, ant kurio buvo patiekta kiaušinienė su kaimiška duona, o svarbiausia - po stiklinę karštos kakavos !
 |
| Elena Kaušaitė, viena iš Kaušienės dukterų |
 |
| Lėja Kelcaitė, 1938 m. (nužudyta) Iš knygos "Senoji Kelmė" |
Po pusės metų gyvenimo šių nuostabių moterų šeimoje netikėtai mes su seserimi sužinojome tiesą apie baisų mūsų mamos, broliuko su sesute bei močiutės likimą. Juos išdavė žmonės, pas kuriuos jie slėpėsi. Šią žinią mums atsitiktinai perdavė mūsų globėjų pažįstami žmonės iš Liolių. Jie mums papasakojo, kad viena moteris su dviem mažais vaikais ir senyva moterimi buvo nužudyti. Tai įvyko prieš pusę metų netoli Liolių. Mums abejoms nebereikėjo daugiau įrodymų, kad suprastume, kas buvo tie nužudyti žmonės. Ši žinia mus tiesiog sukrėtė. Iki tol mes tikėjomės, kad mūsų mama su šeima yra gyva, tik nežinome, kur jie yra pasislėpę. Svajojome apie tą dieną, kuomet visi susitiksime ir vėl gyvensime drauge. Šis tikėjimas mus ramino ir teikė jėgų. Staiga pasaulis visu savo svoriu užgriuvo ant mūsų pečių ir sudaužė paskutinę mūsų viltį. Tą akimirką vėl pasijutau visiškai apleista ir viską praradusi. Jaučiausi panašiai, kaip ir tą dieną, kada sužinojau apie pirmąsias masines žudynes, o vėliau ir apie galutines, tačiau iš tikro šį kartą skausmas buvo kelis kartus stipresnis ir sielvartas buvo daug gilesnis. Ir vėl mums padėjo ir rūpinosi nuostabios mūsų globėjos. Jos šluostė mums ašaras ir kiek galėdamos guodė. Mes jų niekada nepamiršime, kaip ir niekada pilnai nepapasakosime, kiek daug mums Kaušaitės yra padariusios.
 |
| Aleksandra (Alytė) Grišaitė, 1932 m. Iš knygos "Senoji Kelmė" |
Po metų, besimokant Raseiniuose, rusai pradėjo stumti vokiečius atgal. Tuo metu buvo vasaros atostogos. Visame mieste girdėjosi pabūklų griaudėjimas. Aš nusprendžiau vykti pas seserį Idą į vienuolyną. Ten likau iki išvadavimo ir tęsiau mokslus to miestelio gimnazijoje iki pat paskutinės klasės. Geraširdės vienuolės suteikė man galimybę mokytis, nes jos labai vertino išsilavinimą.
Po mokslų išvažiavau į Vilnių ir tęsiau studijas universitete. Man nereikėjo laikyti stojamųjų egzaminų, nes mano gimnazijos baigimo pažymiai buvo labai geri. Per tuos penkis metus, studijuojant daug metų turinčiame Vilniaus Universitete, aš susiradau draugų iš bendramokslių tarpo. Nei vienas net neįtarė, kad esu žydė. Mano gimnazijos atestatas buvo su netikru lietuvišku vardu ir su juo aš mokiausi iki pat universiteto baigiamųjų egzaminų ir diplomo įteikimo išvakarės.
Vieną vasarą, mokslo atostogų metu, aš lankiausi Kelmėje ir susitikau su ten gyvenančia amžinatilsį Basia Braudiene. Ji pasakė, kad yra neišmintinga turėti diplomą su netikru vardu. Ji man padėjo sutvarkyti ir gauti asmens dokumentus mano tikru vardu. Grįžusi į Vilnių aš turėjau įrodyti universiteto vadovybei, jog esu tas pats žmogus, kurio pavardė įrašyta mano naujame gimimo liudijime, kitaip tariant, kad esu žydė ir mano tikras vardas yra Bat-Ševa Karabelnik. Tai pasirodė labai sunkus darbas. Universiteto dekanas buvo šokiruotas, kai apie tai sužinojo. Jis juokais stebėjosi, kaip man mažutei užteko drąsos sėkmingai ištisus penkerius metus jį šitaip maustyti. Taip aš gavau diplomą, kuriame buvo užrašytas tikras mano vardas.
Vėliau dirbau Kaune knygų leidyklos redaktore ir direktore. Ten aš ir ištekėjau. 1960 metais išvykau į Izraelį. Izraelyje visą laiką dirbau mokytoja, o paskutiniais metais buvau vaikų su specialiais poreikiais mokyklos direktore. Viso gyvenimo džiaugsmas yra mano dukros, anūkai ir sesuo Ida, kuri, mirus jos vyrui, gyvena šalia manęs.
Apmąstant savo gyvenimą ir likimą, drąsiai galiu teigti, kad Izraelis ir vien tik Izraelis yra tas tikrasis atsakymas visiems mano tautiečiams.