Kai kur tekste asmenų vardai, pavardės, vietovių pavadinimai ir kita svarbi informacija yra tikslingai palikti tokie, kokie jie yra užrašyti angliškame vertime, tam kad vėliau būtų galima juos patikslinti. Šalia originalaus teksto laužtiniuose skliaustuose yra vertėjo patikslinimas, versija arba komentaras.
Žinutė laikraštyje "Kražių aidai", 1939 m.
"Kražių miestelyje yra arti 2000 gyventojų (žmonių). Dauguma jų yra katalikai. Žydų nėra nė 200".
 |
| Kražių aidai 1939, Nr.1, psl. 15 (šaltinis) |
Liudija ELKE [JELENA] FLAKS, gimusi 1923 m. balandžio 13 d. Kražių miestelyje, tėvo vardas YOSL [JOSELIS], motinos - GUTL. 1939 metais ji išvyko į Kauną, kur mokėsi gimnazijoje. Elkes motina, trys seserys, brolis ir visi artimi giminaičiai tuo metu gyveno Kražiuose.
KRAŽIŲ GEOGRAFINĖ PADĖTIS, ŽYDŲ EKONOMINIS BEI KULTŪRINIS GYVENIMAS
Kražiai yra 60 km nuo Šiaulių, 50 km nuo Tauragės ir 18 km nuo Kelmės. Miestelis yra už dešimties kilometrų nuo plataus Žemaičių Kaunas-Klaipėda plento. Pro Kražius teka nedidelė Kražantės upė, kuri įteka į didesnę Dubysos upę. Prieš karą miestelyje gyveno apie 1500 žmonių, iš kurių apie 80 žydų šeimų arba apie 450-500 žydų gyventojų [toks skaičius yra originaliame jidiš tekste ir vertime į hebrajų kalbą, tačiau J.Boyarin angliškame vertime jis yra padidintas iki 550-600]. Dauguma žydų vertėsi prekyba, tarpininkavimu bei smulkiais amatais. Kai kurie turėjo automobilį. Nedaugelis iš jų nuomojo žemę ir pragyveno dirbdami ją. Kai kurie gamino šepečius. Didžioji dauguma miestelio žydų buvo neturtingi. Nei viena šeima neturėjo pakankamo pragyvenimo šaltinio, todėl beveik visi iš jų gaudavo papildomai paramą iš giminaičių gyvenančių užsienyje (Amerikoje).
Miestelyje buvo pradinė hebrajiška mokykla, tradicinė religinė mokyklėlė vaikams, biblioteka, du Toros studijų namai (senieji ir naujieji) [beit midraš] ir Žydų Liaudies Banko skyrius. Sename Toros studijų name buvo iš medžio išdrožinėta nuostabaus grožio Toros Arka, kuri traukė smalsuolius menininkus ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Didžioji dauguma žydų jaunimo priklausė sionistų judėjimui.
Iki 1934 metų lietuvių požiūris į žydus buvo draugiškas, tačiau, kai Vokietijoje į valdžią atėjo Hitlerio fašistų režimas, miestelyje pradėjo atvirai reikštis antisemitai. Juos jungė lietuviška organizacija pavadinimu "Verslas".
Kražiai buvo tik už 50 km nuo pasienio su Vokietija, todėl, 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus karui, žydai neturėjo galimybės pabėgti į Sovietų Sąjungos gilumą.
KARAS TARP NACISTINĖS VOKIETIJOS IR SOVIETŲ SĄJUNGOS
1941 metų birželio 24 dieną, antradienį, į miestelį įžengė vokiečiai. Mūšių metu beveik visas miestelis sudegė. Visi gyventojai išbėgo į gretimus kaimus, miškus bei laukus. Apylinkėje pasibaigus mūšiams, žydai grįžo atgal į miestelį, kuriame jau buvo vokiečiai. Po gaisro išliko tik vienas nesudegęs žydo namas, kuris priklausė mėsininkui BEN-TSION ITSIKOVITS [BENCIJONAS ICIKOVIČIUS]. Jis pats su šeima sėkmingai pabėgo į Tarybų Sąjungą. Sugrįžę žydai susibūrė BENCIJONO name, kieme bei ūkiniuose pastatuose. Miestelio lietuviai, dideli ir maži, eidavo pasišaipyti ir pagrūmoti žydams, šaukdami: "Norėjote komunos, štai dabar ir turėkite ją !".
Miestelyje užsiliko tik keli vokiečiai. Visa jėga ir valdžia atsidūrė lietuvių rankose. Račius KAMINSKAS [BRONIUS KAMINSKAS] nieko nelaukdamas paliko savo darbus ir tapo vietinės gaujos vadu. Trys broliai BUDRECKIAI, kurie gyveno keli kilometrai nuo miestelio, kartu su keliasdešimt ginkluotų banditų pasivadinusių partizanais, taip pat pasirodė miestelyje. Prieš karą, sovietų valdžios metu, jie slapta dirbo lietuvių fašistinėje organizacijoje. Su vienu iš tų brolių ELKE FLAKS mokėsi kartu mokykloje. Vienas iš pagrindinių vadų ginkluotoje lietuvių gaujoje tapo buvęs gimnazistas, o Smetonos valdymo metais tarnavęs policininku, vietinis lietuvis pavarde KACIUCEVIČIUS ["(Kražių valsčiaus TDA būrio) Kražių grupei vadovavo buvęs policininkas A. KACUCEVIČIUS. Iš "Holokaustas Lietuvoje", 2011 m., 264 psl.]. Jo tėvas buvo žvejys.
 |
| Žuvies gyvos galima visada gauti pirkti Kražiuose pas Kaciucevičių Pranciškų, Pievų g. 9 Nr. ("Kražių aidai", 1940, Nr.3,psl.27) |
Mokytojas iš Kasčiukų [KASČIUKAI] kaimo, esančio septyni kilometrai nuo Kražių, ir miestelio audinių pardavėjas tapo pagrindine sudegusio miestelio valdžia. Prie lietuvių sukilėlių greitai prisijungė buvęs Kražių pradinės lietuvių mokyklos vedėjas KAZYS MATULEVIČIUS. Sovietų valdžios metu jis buvo suimtas ir uždarytas į Raseinių kalėjimą. Prasidėjus šaudymams ir kilus sąmyšiui, jis iš kalėjimo pabėgo ir grįžo į Kražius kaip didvyris ir kankinys. Lietuviai jo garbei suorganizavo iškilmingas sutiktuves. Praėjus kelioms dienoms po vokiečių kariuomenės atėjimo, banditai pradėjo reguliuoti miestelio gyvenimą. Jie suėmė visus valstiečius, kuriems sovietų valdžia davė žemės. Tarp tokių buvo žydo ARONO šeima: tėvas ICCHOKAS, jo žmona HINDE, sūnus BERL ir dvi dukros ROKHEL-MALKE ir LEJA. Prieš karą Icchokas Aronas nuo seno nuomodavo žemę iš dvarininkų. Jis pats ją dirbdavo ir tokiu būdu daugiau kaip dešimt metų pragyveno. Sovietams dalijant dvarų žemę mažažemiams, Icchokas taip pat gavo jos dalį. Visus valstiečius gavusius žemės banditai vėliau paleido, tačiau žydas Icchokas ir jo šešiolikmetis sūnus Berelis buvo pakarti Liolių miestelyje. Apie tai papasakojo patys paleisti valstiečiai, kurie tai matė savo akimis.
LAGERIS ŠIUKŠTOS DVARE
 |
| Buvęs dvarininko Šiukštos kluonas, kuriame buvo kalinami žydai (šaltinis) |
Kartą lietuvių banditai kartu su keliais vokiečiais nuskuto barzdą rabino padėjėjui, shamesh [lietuviškas atitikmuo - zakristijonas], SHLOYME [ŠLOIMĖ] ir privertė jį, šokant ir giedant giesmes, bėgti per visą miestelį. Tai lietuviams miestelyje labai patiko. Panašius "spektaklius" ir "pramogas" rengdavo beveik kiekvieną dieną.
Iš atskiro lapo parašyto 2004 m. su šio liudijimo patikslinimais ir papildymais, kuriuos pateikė Zalman Sander Kramerman. "Žmogaus, kuriam nuskuto barzdą, pavardė ŠLOIMĖ BLACH. Jis buvo skardininkas ir labai dievobaimingas žmogus."
Daržinėje gyvenimo sąlygos buvo siaubingos. Po visos dienos sunkių darbų iškankinti žydai neturėjo kur pailsėti, trūko vietos, garsiai verkė ir klykė maži vaikai. Valgyti žydams virė karo virtuvėje, kurią atgabeno į dvarą. Maisto davinys buvo menkas ir nepakankamas. Pažįstami valstiečiai jiems atnešdavo valgyti, tačiau už tai prašė didelę kainą. Aplink ūkį sargyboje stovėjo ginkluoti lietuvių žudikai. Už kyšius jie leisdavo savo pažįstamiems mainytis su žydais. Žydai už maistą atiduodavo savo batus bei geresnius drabužius. Būnant tokiose sąlygose viena moteris BASHE LEYZERIN [BASĖ LEIZERIENĖ] pagimdė berniuką. Žudikai neleido nei vietoje jai suteikti medicininę pagalbą, nei išvesti pas gydytoją. BASHE mergautinė pavardė buvo TOMOR. Dvarą iš trijų pusių supo Kražantės upė. Jį saugojo ginkluota sargyba. Žydai be leidimo negalėjo išeiti iš daržinės net išsituštinti. Jie nieko nežinojo, kas vyksta ne tik tolimesnėse vietovėse, bet ir jų pačių miestelyje. Apie pabėgimą nebuvo jokios kalbos. Buvusios kaimynės MARCINKIENĖ, JOVARAUSKIENĖ, MOCKIENĖ ir KASPARIENĖ pasakojo, kad jos kelis kartus ateidavo pas uždarytus gete žydus. Moterys kalbėjosi su Elkes motina GUTL, kuri lietuvėms skundėsi, kad negauna jokios žinios apie savo dukrą ir vyrą. Valstiečiai Elkei pasigyrė, kad jiems kelis kartus pavyko įkalbėti sargybą leisti nunešti vaikams duonos ir pieno. Niekas nežinojo, kas jų laukia, tačiau visi skundėsi siaubingomis darbo bei gyvenimo daržinėje sąlygomis. Greita ir lengva mirtis daugeliui atrodė kaip išsigelbėjimas, tačiau net ir tai jiems nebuvo lemta.
VYRŲ IR MOTERŲ SUŠAUDYMAS
1941 metų liepos 22 dieną apie 5 val. ryte prie dvaro, kuriame buvo uždaryti žydai, privažiavo sunkvežimis. 6 val. ryto visi žydai buvo išvesti iš daržinės ir išrikiuoti. Vienas iš žudikų, skaitydamas iš anksto paruoštą sąrašą, šaukė kiekvieno vyro, moters ir vaiko vardą pavardę. Jis pranešė, kad visi bus vežami į Žagarę darbams. Ten atseit žydams bus geresnės gyvenimo sąlygos. Elkės motina GUTL džiaugsmingai tarė LEYE ARON: "Jau užtektinai čia "prisibuvome" ! Nesvarbu, kur beveš, svarbu tik greičiau ištrūkti iš čia !"
Lietuviai išrinko sveikiausius bei stipriausius vyrus ir susodino juos į sunkvežimį. Jiems davė kastuvus ir paaiškino, kad Žagarėje turės įkurti vietą likusių žydų apsigyvenimui. Vyrus nuvežė 7 km už miestelio į KUPRĖS mišką, 2 km nuo Kelmės-Raseinių plento, ir išlaipino kelis šimtus metrų nuo kelio miške. Jiems buvo įsakyta kasti duobes. Po to lietuvių žudikai vyrus sušaudė. Ūkininkas BENEDIKTAS, važiavęs keliu pro šalį, girdėjo šūvius ir siaubingus vyrų riksmus. Grįžęs į Kražius jis tuoj pat apie tai papasakojo likusiems daržinėje žydams. Kai kurie iš jų tiesiog tuo nepatikėjo, o tie kurie patikėjo nieko jau nebegalėjo padaryti. Sunkvežimis važinėjo nuo daržinių iki Kuprės miško tol, kol visi vyrai buvo sušaudyti. Tą pačią dieną lietuvių banditai išvežė ir moteris, kurias taip pat sušaudė Kuprės miške. Geresnius moterų drabužius sunešė į valsčiaus valdybos pastatą, o prastesnius išdalino vietiniams gyventojams, nukentėjusiems nuo gaisro. Geriausius daiktus žudikai pasidalijo tarp savęs. Tuo metu, kai šaudė žydus, vokiečių nebuvo.
"Sužeistus žydus automatų serijomis pribaigdavo abu vokiečių karininkai. Šaudė ir vairuotojas vokietis. Per žudynes miške buvo ne mažiau kaip keturi vokiečių kariškiai" (ištrauka iš Stanislovo Buchovecko straipsnio knygoje "Holokaustas Lietuvoje", 2011 m., psl. 269 remiantis F. Vitkaus 1944 m. rugsėjo 19 d. tardymo protokolu LYA f.K-1, ap. 58, b. 42291, l. 12.)
Viską atliko vietiniai lietuviai. ELKE FLAKS nežino, kas davė įsakymą žudynėms. Pažįstama lietuvė sakė, kad įsakymas žudyti žydus atėjo iš vokiečių štabo Raseiniuose. Vėliau žudikai prasitarė, kas šaudymo metu vyko:
1. AYZIK KROM iš KRUK [?], apie šešiasdešimt metų amžiaus, išprotėjo. Jis prie duobės pradėjo dainuoti ir kvatotis;
2. GABRIEL BANG mirė didvyriškai. Žudikai turėjo į jį paleisti dvylika šūvių;
3. Moterį SORE MILNER prieš nušaunant ištiko širdies smūgis.
4. ETA URIAŠOVIČ bandė pabėgti nuo duobės, tačiau ją žudikai pasivijo prie kelio ir nušovė. Pro šalį važiavę kaimiečiai matė jos gulintį kūną.
LAGERYJE LIKĘ NAŠLAIČIAI
 |
| Kražių rabinas Eliahu Kremerman (šaltinis) |
Iš Tytuvėnų kilusi ir priėmusi katalikų tikėjimą MASHE KAČIKIENĖ [MARIJA KASČIUKIENĖ?] pasakojo, kad gatvę šlavusios mergaitės ateidavo pas ją į namus. Moteris sušukuodavo joms plaukus, išskalbdavo jų drabužius ir duodavo muilo, kad jos prie Kražantės galėtų nusiprausti. Keletas miestelio gyventojų gailėjosi nelaimingų vaikų ir bandė išgelbėti pakrikštijant juos. Trys lenkės seserys KRUKOVSKA, Kražių kunigas KAZIMIERAS BUMBULIS ir keletas netoliese gyvenusių ūkininkų kreipėsi į žudikus su prašymu, kad leistų vaikus pakrikštyti ir atiduoti juos valstiečiams. Tačiau lietuvių žudikai apie tai nenorėjo nei girdėti. Jie vis tiek vaikus laikė daržinėje ir varė į darbus. Rabinas KREMERMAN įtikinėjo vyresniuosius vaikus, kad nei vienas jų nedrįstų išduoti žydų tikėjimo, tvirtindamas, kad geriau pasiaukoti ir mirti kankiniais, nei krikštytis. Vaikų tarpe buvo keli 14-15 metų amžiaus, kurie visą tai suprato. Rabinas atkalbinėjo vaikus bėgti pas valstiečius į kaimą ir gelbėtis. Jis skelbė, kad visi, kurie bėgs, išduos savo tautą ir judėjų tikėjimą.
Lietuvis JONAS VLADIČKA buvo įsimylėjęs Elkes pusseserę LEJĄ ARONAITĘ ir su ja prieš karą draugavo. Jis pradėjo lankyti uždarytą daržinėje Leją. Elkės sesuo MALKELE pyko ir šaukė ant Lejos už tai, kad ji susidėjo su lietuviu ir taip išsižadėjo žydų tautos. Leja iš visų jėgų bandė įkalbėti savo jaunesnes pusseseres ir padėti joms, tačiau veltui. Visi našlaičiais tapę vaikai buvo pasiryžę aukotis ir pasitikti savo tėvų likimą.
Lietuviai juos ir toliau varydavo į miestelį dirbti įvairius sunkius darbus. Sugrįžusiais į daržinę vaikais nebuvo kam pasirūpinti, nuprausti ir pavalgydinti. Per trumpą laiką vaikai tapo kaip suaugę. Jie viską suprato ir žinojo, kaip ir ką reikia daryti. Vyresnieji rūpinosi mažaisiais savo broliukais ir sesutėmis, atstodami jiems nužudytus tėvus.
NAŠLAIČIŲ IR JŲ SUAUGUSIŲ GLOBĖJŲ ŽIAURUS NUŽUDYMAS
Penki vaikai dvare ganė gyvulius. Šių vaikų pavardės buvo:
- YOSELE YANKELEVITS [JOSEFAS BEN JAKOVAS] (9 metai) ;
- AVROM-HIRSHELE PREIS (12 metų);
- VELFKE LEYZERIN (12 metų);
- ITSELE YANKELEVITS (12 metų);
- ITSHELE ZEF (14 metų).
Šeštą savaitę po vokiečių užėjimo į Kražius, antradienį, penketas vaikų pamatė, kaip prie kalvos papėdės, šalia MAJUVKA miškelio ir apie 300 metrų nuo dvaro daržinės, privažiavo automobilis. Iš jo išlipo keletas vokiečių su fotoaparatais. Jie fotografavo ir tarėsi, kur reikės kasti duobę. Po to, kai vokiečiai išvyko, į tą vietą ginkluoti lietuvių banditai atvarė suimtus lietuvius komunistus ir liepė jiems kasti duobę. Vaikai išgirdo, kaip kasantieji vienas kitam kalbėjo, kad ta duobė bus skirta žydų vaikams esantiems daržinėje. Visi penki pasiryžo bėgti ir pasislėpti miške. To pačio antradienio vidurdienį visi vaikai iš daržinės buvo atvesti prie duobės ir sušaudyti. Egzekuciją vykdė lietuvių policija ir partizanai. Po žudynių prie duobės sugrįžo tas pats automobilis su vokiečiais. Jie išlipo ir nufotografavo nužudytuosius. Penketas vaikų gulėjo netoliese pamiškėje ir viską stebėjo. Jie girdėjo kraupų ir širdį veriantį prie duobės atvestų vaikų verksmą ir klyksmą. Lietuviai vyrai ir moterys, kurie tuo metu dirbo laukuose, taip pat viską matė. Vaikų žudynių liudininkais buvo ir keletas miestelio gyventojų, susirinkusių ir stebėjusių iš nuotolio.
- Miestelio gyventojai pasakojo, kad BASHE LEYZERIN [BASĖ LEIZERIENĖ] prie duobės atėjo ant rankų nešdama savo penkių savaičių kūdikį. Ji glaudė savo sūnelį prie krūtinės ir maldavo žudiką Kaminską [BRONIUS KAMINSKAS] nužudyti ją kartu su vaiku. Žudikas išplėšė vaikelį iš motinos rankų ir tarytum skudurą sviedė jį tolyn. BASHE nualpo. Kaminskas tuojau pat ją nušovė. Viena kaimietė moteris, neiškentusi šio siaubingo vaizdo, pasileido bėgti artyn, norėdama išgelbėti kūdikį, kuris gulėjo ant nužudytų vaikų drabužių. Kaminskas moterį sustabdė ir pagrasino, kad ir ją sušaudys. Jis pasmeigė kūdikį ilgu durklu, pakėlė į orą ir nusviedė į duobę. Apie tai, kas atsitiko Basei ir jos kūdikiu, Elkei pasakojo vietinės miestelio moterys: KASPARIENĖ, MARCINKIENĖ, JOVARAUSKIENĖ ir keletas kitų. Jos asmeniškai matė, kaip buvo šaudomi vaikai.
- 27 metų amžiaus TERNA SHAPIRO kartu su vaikais pabėgo į Medžiokalnio mišką. Vienas iš lietuvių banditų, miestelio kepėjas pavarde DIRMEIKIS [JUOZAS DIRMEIKIS, iš "Holokaustas Lietuvoje", 2011 m., 265 psl.], surado ją miške, žiauriai sumušė ir išprievartavo. Jis moterį parvedė iš miško į miestelio areštinę. Ten ji išbuvo lygiai savaitę. Miestelio gyventojai kalbėjo, kad kuomet jie nunešė jai maisto, moteris atsisakė valgyti. Jai buvo pasimaišęs protas. Po kurio laiko Terną išvedė iš areštinės ir sušaudė. Niekas iš išsigelbėjusių negali pasakyti, kurioje vietoje moterį sušaudė ir kas tai padarė. TERNA SHAPIRO buvo labai graži moteris.
Icchokas Dovydas Kremerman,
gimė 1936 m., nužudytas1941 m.
(šaltinis)
Kai visus nuvarė prie duobės, rabinas KREMERMAN vienoje rankoje laikė savo mažiausią vaiką [7 mėnesių sūnų vardu Dov Barukh], o kitoje knygą [išgyvenęs rabino sūnus Zalman Sander Kremerman mano, kad tai galėjo būti paties rabino Elijo Kremerman parašytos knygos "Bori Hamispat" rankraštis]. Jis tuo metu kažką vaikams skaitė. Žudikai leido rabinui ir vaikams prieš mirtį pasimelsti, o po to liepė jiems nusirengti.- Gydytojas OŠERIS ŠMIDTAS, jo žmona ETA ir jų dviejų metų sūnelis BENELIS visų tų įvykių metu buvo savo namuose, kurie po gaisro išliko. Partizanų vadas mokytojas KAZYS MATULEVIČIUS užstojo gydytoją ir visai jų šeimai leido būti savo namuose. Kalbėjo, kad OŠERIS ŠMIDTAS banditams davė didžiulį kyšį. Kelios dienos prieš sušaudant vaikus, gydytojas su žmona ir vaiku buvo uždaryti į areštinę. Tą pačią dieną, kuomet nužudė vaikus, gydytoją su šeima taip pat nuvedė prie duobės ir sušaudė. Kunigas KAZIMIERAS BUMBULIS, kuris su gydytojo šeima gyveno tame pačiame name, nubėgo prie duobės ir maldavo žudikų pasigailėti gydytojo. Jis įtikinėjo, kad ŠMIDTAS yra vienintelis miestelio gydytojas ir jis rūpinsis jų visų sveikata, tačiau žudikai vietoje to pasiūlė pačiam kunigui stoti prie duobės ir taip užimti gydytojo vietą. Kai gydytoją su žmona ir vaiku atvedė prie duobės, visi kiti vaikai, jaunos mergaitės ir rabinas jau gulėjo negyvi duobėje.
- YITSKHOK YANKELEVITSH [ICCHOKAS JENKELEVIČIUS] pasislėpė pas vieną valstietį ir dirbo jam piemeniu. Kažkas jį paskundė miestelio policijai ir Icchoką areštavo. Išgyvenę vaikai nežino, kur jis prapuolė ir kas jį įskundė.
- 14-os metų YITSKHOK ZEF vienas pats kelis mėnesius klaidžiojo po mišus. Išsigelbėję vaikai pasakojo, kad jam pakriko nervai ir tapo beveik beprotis. Kažkoks kaimietis jį sučiupo ir nuvarė į policiją. Ten vaiką uždarė į areštinę, kurioje Icchokas išbuvo kelias dienas. Vieną dieną žudikas KAMINSKAS jį iš areštinės išsivedė ir varė miestelio gatve. Vietiniai žmonės maldavo paleisti vaiką, tačiau KAMINSKAS atsakė: "Aš iš jo padarysiu gerą trąšą, o ant viršaus pasodinsiu medį". Žudikas nuvedė Icchoką į žydų kapines ir ten jį nušovė.
Frida Zef,
nužudyta 1941 m.
(šaltinis)
17-os metų FRIDA ZEF pasitiko savo mirtį ypač didvyriškai. Kai Fridą ir vaikus nuvedė prie duobės, ji atsisuko į ją mušusius žudikus bei netoliese stovėjusius valstiečius ir tarė: "Nesitikėkite, kad jūs sunaikinsite mūsų tautą ! Mūsų tauta buvo ir liks amžinai. Ji pergyveno daugelį tokių, kaip jūs, žudikų ! Mes nemirštame, mes iškeliaujame į naują gyvenimą !". Ten buvo lietuvis mokinys KASPERAVIČIUS [ALEKSAS?], kuris gerai pažinojo Fridą. Jis taip pat gerai pažinojo ir kelis žudikus. Lietuvis priėjo prie jų ir prikalbino paleisti Fridą nuo duobės. Mergina turėjo galimybę pabėgti ir išlikti gyva, tačiau ji sušuko: "Aš nesikrikštysiu ir negyvensiu šalia savo tėvų žudikų !". Žudikai nuplėšė nuo jos drabužius. Mergina šaukė ant jų: "Nušaukite mane greičiau ! Aš negaliu žiūrėti į jūsų žudikiškus veidus !" Visą tai matė ir girdėjo lietuviai valstiečiai. Ten pat aplink stovėjo ir lietuviai komjaunuoliai, kuriuos privertė kasti duobę, o vėliau stebėti žydų vaikų žudynes.
Penketas gyvulius ganiusių vaikų pabėgo į netoliese esantį miškelį ir iš nuotolio matė, kaip sušaudė jų mažuosius draugus. Iš ten jie pasitraukė į tankesnius miškus. Apie 4-5 dienas jie klaidžiojo miškuose, misdami vien tuo, ką juose pasisekdavo rasti. Vieną dieną pradėjo smarkiai lyti. Sušlapę vaikai, neturėdami kur dėtis, išėjo iš miško ir atėjo į vietinio ruso pavarde ZINKUS [ZINKO ?] namus. Iš pradžių valstietis vaikus priėmė svetingai ir net pamaitino, tačiau vėliau vaikai išgirdo, kaip jis pasakė savo žmonai, kad rytoj iš ryto ruošiasi vaikus nuvesti į miestelį ir atiduoti policijai. Nakčiai valstietis vaikus pririšo kaip šunis prie lovos. Kai šeimininkas užmigo gretimame kambaryje, vaikai atsirišo ir paslapčia pabėgo atgal į mišką. Jie išsiskirstė grupelėmis ir klajojo po miškus bei kaimus.
 |
| Lea Kramerman, gimė 1934 m., nužudyta 1941 m. (šaltinis) |
a: MALKE NOVIK buvo kartu su vaikais daržinėje. Ten ji išbuvo neilgai, nes ištrūko su vienu banditu, kuris ją įsimylėjo. Po to ji nuo jo pabėgo ir pasislėpė viename kaime. Malke priėmė krikštą ir ištekėjo už to kaimo lietuvio. Ji liko gyventi su savo vyru net ir po išvadavimo. Kuomet Malke pabėgo iš daržinės, jai buvo 19-a metų.
b: 12-os metų TAYBELE PERELMAN [TERESĖ PERELMANAITĖ] ir jos 10-ies metų sesutė KHANE-SORELE [CHANĖ PERELMANAITĖ-VARKULEVIČIENĖ] kartu su visais vaikais buvo atvesdintos iš daržinės prie duobės. Tuo metu, kai visiems liepė nusirengti, vaikai pasileido bėgti į visas puses, tačiau juos žudikai sulaikė. TAYBELE ir KHANE-SORELE pavyko pabėgti ir pasislėpti bulvių lauke. Žudikai ieškojo jų, bet nerado. Valstiečiai žudikams parodė visai priešingą pusę, nei ta vieta, kurioje jos slėpėsi. Po karo dvi seserys nuvedė ir parodė Elkei tiksliai tą vietą, kurioje buvo nužudyti ir užkasti vaikai. Jos papasakojo, kaip pabėgo su keliais kitais vaikais. Taip pat parodė tiltą per Kražantės upę, kurį perbėgusios pasislėpė bulvių lauke. Iš to lauko jos nušliaužė iki netoliese buvusio namo, kuriame gyveno KRUKOVSKIS [KRUKAS?]. Vakare jos nubėgo į už kelių kilometrų nuo miestelio esantį kaimą pas valstietę ELENA JASULAITIENĖ, kuri buvo gera mergaičių mamos (RIVA PERELMAN) pažįstama. Moteris priėmė abi mergaites ir paslėpė. Kurį laiką sesutės gyveno pas ją namuose, o vėliau moteris surado atskiras vietas pas patikimus pažįstamus kaimiečius skirtinguose kaimuose. Laikui bėgant joms buvo parūpinti dokumentai, tačiau visą laiką jas prižiūrėjo Jasulaitienė. Abi mergaitės išgyveno. Po karo jos pasikrikštijo ir gyveno kaime.
 |
| Chana Libe Kremerman, gimė 1925 m., nužudyta 1941 m. (šaltinis) |
Elke kalbėjosi su abiem seserimis, kai jos lankėsi sekmadienį bažnyčioje ir nuėjo aplankyti Leją Aronaitę. Tuo metu Elke svečiavosi pas Leją. Abi merginos papasakojo Elkei viską, ką jos matė, kaip jos išsigelbėjo, ir parodė vietą, kurioje nužudė vaikus. Seserys žinojo, kad jų kilmė yra žydiška, tačiau nebenorėjo turėti nieko bendro nei su žydais, nei su judaizmu. Jos šiek tiek mokėjo jidiš, bet daugiau ta kalba nebenorėjo kalbėti. Elke bandė kalbėti su jomis ir įtikinti vėl prisijungti prie savo tautos. Seserys Elkei paaiškino, kad greitai bus kitas karas ir žydus vėl šaudys. "Kam mums reikia dar kartą kentėti ?" Toks buvo jų atsakymas. Šias merginas žydų tauta prarado ir tuo jau buvo pasirūpinę jas išgelbėję valstiečiai. Jos netgi bodisi žydais.
c: Prieš karą LEJA ARONAITĖ romantiškai draugavo su telefono linijų monteriu lietuviu JONAS VLADIČKA. Ilgą laiką apie tai nežinojo nei jos tėvai, nei kiti miestelio žydai. Ją nesušaudė kartu su kitomis moterimis ir kuriam laikui paliko prižiūrėti vaikus daržinėje. Kartą į daržinę atėjo JONAS VLADIČKA ir jai pasipiršo. Jonas kvietė Leją eiti su juo, pasikrikštiti ir tekėti už jo. Lėja daug nesvarsčiusi sutiko. Sargyba pažinojo Joną ir leido jam eiti kartu su savo sužadėtine. Leją pakrikštijo ir tuojau pat sutuokė. Lietuviui iškilo rimtų problemų dėl jo žydės žmonos. Pirmais metais jis Leją slėpė kaime. Po kurio laiko jie jau gyveno atvirai. Leja turi du vaikus. Po išvadavimo Elke lankėsi pas Leją namuose. Moteris prisipažino Elkei, kad ji yra nelaiminga, gyvendama su savo lietuviu vyru, kuris yra girtuoklis ir blogai su ja elgiasi. Leja ilgisi savo buvusio žydiško gyvenimo. Ji pasikrikštijo ir ištekėjo tam, kad išsaugotų savo gyvybę. Leja Aronaitė detaliai papasakojo, kaip buvo išžudyti Kražių žydai. Elke ir Leja yra pusseserės.
d: 14-os metų AVROM-HIRSH PREIS, patirdamas daug pavojų, klaidžiojo po miškus. Kartą jis užklydo pas Kražiuose gyvenusią MARCINKIENĖ. Moteris papasakojo, kas atsitiko Icchokui Zefui ir patarė jam kuo greičiau bėgti iš čia į 18-19 km nuo Kražių esantį UŽVENTIS miestelį. Kuomet vaikas atėjo į Užventį, jį suėmė lietuvių policininkai ir uždarė į areštinę. Ten gyveno priėmęs krikštą žydas pavarde ELYE ZIV, kuris turėjo ryšių policijoje. Jam pavyko Preis išlaisvinti ir nusiųsti į Šiaulių getą. Avrom-Hirsh Preis pavyko išgyventi. Prieš pat geto likvidavimą jis pabėgo ir slapstėsi pas valstiečius kaime iki kol išvadavo Raudonoji Armija.
 |
| Rivka Rachelė Kremermanienė, nužudyta 1941 m. (šaltinis) |
e: YOSELE YANKELEVITSH [JOSEFAS BEN JAKOVAS] (9-ių metų) ir VELFKE LEYZERIN (11-os metų) visą laiką slapstėsi pas valstiečius kaime. Du vaikai atskirai vienas nuo kito vaikščiojo iš vieno kaimo į kitą, piemenaudami pas įvairius valstiečius. Taip jie išbuvo iki kol Raudonoji Armija išvadavo.
ITZAK ZAFAF ir YITZHAK YANKELEVITZ pražuvo 1941 metais. Trys iš penketo išsigelbėję vaikai išvyko iš Lietuvos ir yra pakeliui į Izraelį.
Iš atskiro lapo parašyto 2004 m. su šio liudijimo patikslinimais ir papildymais, kuriuos pateikė Zalman Sander Kramerman. "JOSEFAS BEN JAKOVAS atvyko į Izraelį, tarnavo armijoje, sukūrė šeimą, mirė 2000.12.25. AVROM-HIRSH PREIS atvyko į Izraelį, tarnavo armijoje ir žuvo. VELFKE LEYZERIN atvyko į Izraelį ir gyvena Jaguro kibuce."
LEJA ARONAITĖ su savo lietuviu vyru pasiliko gyventi Kražiuose. TAYBELE ir KHANE PERELMAN priėmė krikštą ir gyvena kaime.
Štai taip išnyko žydų bendruomenė mažame Kražių miestelyje.
 |
| Jasulaitienė Elena (šaltinis) |
PABAIGA
Prasidėjus karui 1941 m. birželio 22 d., Elkes tėvas buvo kartu su ja Kaune. Jie abu pabėgo į Tarybų Sąjungą ir tarnavo Raudonosios Armijos Lietuviškoje divizijoje. 1944 metų pabaigoje abu sugrįžo kartu su Raudonąja Armija į Lietuvą. Po demobilizacijos Elke sugrįžo ir išbuvo apie du mėnesius savo gimtame Kražių miestelyje, kuriame vokiečių okupacijos metais išžudė jos artimuosius.
Elke kruopščiai išklausinėjo ir užrašė apie savo giminės ir visų kitų žydų išžudymą Kražiuose. Apie tai jai tiksliai papasakojo išsigelbėję žydai bei pažįstami vietiniai valstiečiai.
Elkes Flaks nužudyti artimieji:
- Elke mama GUTL;
- 16-os metų brolis MOIŠĖ;
- sesuo MALKE (12-os metų);
- sesuo KHANELE (10-ies metų);
- sesuo DVOYRELE (8-ių metų);
- Elkes močiutė ROKHL-LEYE FLAKS;
- Močiutės duktė [Elkės teta] SLOVE LIPMAN su vyru DOVID LIPMAN ir jų trys vaikai: BROKHELE (14-os metų), TZIPELE (11-os metų), SORE-GITELE (pusantrų metų).
Be jų dar kelios dešimtys Elkės giminaičių buvo nužudyti Kražiuose: pusbroliai, pusseserės, dėdės, tetos ir t.t.
 |
| Paskutinis liudijimo puslapis |
ELKE FLAKS aplankė žydų kapines ir aptiko, kad daug antkapių yra išvartyti, o kai kurie pavogti. Kapinių tvora taip pat yra nuardyta. Kražių žydų kapinės yra didelės ir senos.
Aš, Elke Flaks, gimusi Kražiuose 1923 metais, papasakojau Leibai Koniuchovskiui apie Kražių žydų išžudymą. Apie visą tai, ką papasakojau, aš sužinojau kruopščiai išklausinėdama visus man pažįstamus valstiečius, taip pat ir savo pusseserę Leją Aronaitę, kuri gyvena su savo vyru miestelyje. Savo liudijimą patvirtinu savo parašais ant kiekvieno lapo ir patikslinu, kad Kražių rabino pavardė tikrai buvo KREMERMAN.
Liudininkės Elke Flaks parašas.
Liudijimą užrašė Leiba Koniuchovkis, 1947 m. balandžio 4 d., Rozenheim, Bavaria
Elke Flaks parašą patvirtino Rozenheim Žydų Komiteto pirmininkas Khayem Finkel, 1947 m. balandžio 7 d.
[Išversta naudojantis originaliu Leibos Koniuchovskio jidiš dokumentu, Dr. Jonathan Boyarin anglišku bei hebraišku vertimu esančiu yadvashem.org]
 |
| "... Dr. Ošeris Šmitas laikė paskaitą apie venerines ligas." "Kražių aidai", 1940 m. Nr. 3, psl. 23 |