Ištrauka iš kygos „Holokaustas Žemaitijoje“, Aleksandras Vitkus ir Chaimas Bargmanas, 2016 m., ISBN 978-5-420-01777-7
Kelmės valsčius
Kelmės (žyd. Kelm) žydų bendruomenės žūtis susijusi su Vaiguvos valsčiaus žydų bendruomenės žūtimi. Nors Vaiguva nuo Kelmės už 15 kilometrų ir tarpukariu Vaiguvos valsčius priklausė Šiaulių apskričiai, jos žydų žūtis pateikiama čia.
Kelmė - miestas Vakarų Lietuvoje, tarp Dubysos dešiniojo intako Kražantės ir Vilbėno. XX a. Kelmė tapo svarbiu Lietuvos žydų (litvakų) kultūros centru. Čia veikė pirmoji Mussar (moralistų) krypties rabinų mokykla, penkios sinagogos ir maldos namai.
1937 m. iš 3599 Kelmės gyventojų 1302 buvo žydai. 1939-1940 m. galėjo gyventi apie 1350 žydų. Dideliame Kelmės valsčiuje žydų gyventa ir už miesto ribų. Nedidelės žydų bendruomenės būta Liolių miestelyje. Iki 1940 m. žydų gyventa ne mažiau kaip penkiose vietovėse - kaimuose, vienkiemiuose ar dvaruose. Visame valsčiuje, kuriame nemažai žydų vertėsi žemės ūkiu, galėjo būti kiek daugiau nei 1400 asmenų. Iki 1940 m. nemažai Kelmės žydų išvyko gyventi į kitas šalis. Antrasis pasaulinis karas jau pirmosiomis dienomis pasiekė Kelmę. 1941 m. birželio 24 d. dėl Vokietijos ir Raudonosios armijos karo veiksmų centrinėje miesto dalyje sudegė daug gyvenamųjų namų, kuriuose gyveno dauguma žydų. Sudegė ir abi sinagogos, liko nesudegę tik miesto pakraščiai. 1941 m. birželio 25 d. vokiečiai jau pasirodė Kelmėje. Daugelis žydų, netekę namų mieste, turėjo glaustis sudegusių gyvenamųjų pastatų rūsiuose bei ūkiniuose pastatėliuose. Keli šimtai žydų apsigyveno kaimuose, kuriuose buvo jų šeimų valdomi ūkiai: Licinavoje, Lioliuose ir kitur. Chalozinų šeimos ūkyje Licinavoje susibūrė per šimtą Kelmės žydų.
1941 m. liepos pradžioje Kelmėje buvo įsteigtas getas: jam pritaikyta Kelmės dvaro sodyba, tiksliau joje stovinti didelė daržinė ir kelios kitos patalpos. Dvaro rūmuose gyveno geto komendantas vokietis. Ūkiai, kuriuose kelias savaites gyveno daug kelmiškių žydų, tapo netipiškomis laikinosiomis jų izoliavimo stovyklomis (mažaisiais getais). Tokių buvo penkios. Naciai ir jų vietiniai talkininkai labiau kontroliavo tik Licinavos stovyklą, prie kurios buvo kasamos durpės. Čia buvo naudojama nemokama žydų darbo jėga. Kitas stovyklas mažai kas kontroliavo: nevarė į viešuosius darbus, nebuvo nuolatinės sargybos. Valyti miesto griuvėsių ir degėsių bei į pastatų atstatymo darbus lietuviai sargybiniai daugiausia varė Kelmės dvare įkurto geto vyrus.
Po kelių savaičių nuo getų įkūrimo kelios keturių ar penkių ginkluotų lietuvių grupės maždaug dvi savaites ieškojo iki tol dar laisviau gyvenusių žydų vyrų, vežė juos sunkvežimiais ir arklių traukiamais vežimais bei varė pėsčiomis į Kelmės dvaro daržinę.
Istorikas Stanislovas Buchoveckas gana išsamiai išnagrinėjo Kelmės ir Vaiguvos valsčių žydų žudynes straipsnyje „Kelmės ir Vaiguvos valsčių žydų bendruomenės ir jų žūtis 1941 m:". Šią medžiagą dar papildėme liudytojų Mykolo Andriuškos, Petro Marcinkaus, Janinos Makarytės, Izidoriaus Kvetkaus ir Ričardo Blažio parodymais.
Iki 1941 m. liepos 29 d. Kelmėje vyko pavienių žydų ir nedidelių grupių egzekucijos. Buchovecko surinkta medžiaga rodo, kad viena septynių ar vienuolikos žydų grupė buvo sušaudyta žydų kapinėse. JewishGen rašo, kad 1941 m. liepos 29 d. (hebrajų kalendoriuje- 5 Av'o 5701) atrinkti 25 jauni ir sveiki žydai darbams pas ūkininkus. Atrinktieji nužudyti netoli Gruževskių dvaro. Į Kelmės dvaro daržinę buvo atgabenta vyrų ir keletas moterų iš Kelmės valsčiaus žydų stovyklų. Čia atvežti ir 23 Liolių žydai (Vaclovas Rimkus rašo, kad Lioliuose gyveno 10 žydų) keletas iki tol tebegyvenę savo namuose ir užsiėmę žemės ūkiu.
Kelmės valsčiuje yra viena žydų šaudymo vieta, apytikriai už 2 kilometrų nuo miesto centro, tik už 0,5 km nuo įsteigto geto, kad nereikėtų sunkvežimio. Vieni šaltiniai nurodo šią vietovę priklausius Paverpenio, kiti - Dirvoniukų kaimui. Dar vietinių žmonių vadinta kaip buvusi Pušyne, tačiau dažniausiai - žvyrduobe (ten buvo kasamas žvyras ir molis).
Šioje vietoje 1941 m. liepos 29 d. įvyko pirmosios masinės žydų žudynės Kelmėje. Į žudynių vietą atvyko esesininkai ir du vokiečių karininkai, kurie pribaiginėjo sužeistuosius pistoletų šūviais. Iš lietuvių parinktas žudikų dešimtukas mokėsi šaudyti žmones ir užpilti žemių ant dar vienos sušaudytų žydų partijos.
Kaip rašo JewishGen, Kelmės rabinui Danieliui Movšovičiui buvo leista kreiptis į savo bendruomenę. Jis pasakęs: "Nekelkime panikos, mes turime sutikti sprendimą tyliai". Rabinas privalėjo stebėti gentainių žudynes, jį naciai nušovė paskutinį. Po šio masinio šaudymo stovykloje dar buvo palikti 36 žydai vyrai.
Išsamiausiai pie žydų žudynes liudijo Mykolas Andriuška, kuris pats kasė duobes už 2,5 kilometro nuo Kelmės esančiose žvyrduobėse. Kasti duobės buvę surinkti apie 15 žmonių (10- 12 žmonių - Blažys), kurie iškasę 2,5 x 3 x 2-2,5 metro dydžio duobę. 18 valandą baltaraiščiai iš Kelmės atvarę vyrus, moteris ir vaikus, kurie buvę Kelmėje dviejuose getuose.
Liudytojas Algirdas Turskis patvirtino, kad žydai buvo varomi iš taip vadinamos žydų mokyklos į masinio žudymo vietą. Kaip teigė Andriuška, atvarę tartum apie 500 žydų. Tada trimis automobiliais iš kažkur atvykę 9 ar 10 vokiečių karininkų, kurių iki tol Kelmėje nebuvę. Šaudymui vadovavęs policininkas Simas. Žydai nedidelėmis grupėmis buvę varomi prie duobės ir šaudomi. Po to liepta užkasti nedideliu žemių sluoksniu ir buvusios vedamos antra, trečia ir ketvirta grupės. Šaudymas trukęs 2-3 valandas. Vokiečiai atvažiuodavę pasižiūrėti ir vėl išvažiuodavę. Taip apie tris kartus. Vienas žydas bandęs pabėgti, baltaraiščiai šaudę, bet nepataikę, tada vokietis paėmęs iš vieno baltaraiščio šautuvą, nusitaikęs ir nušovęs bėgantįjį.
Pamatę, kad į vieną duobę visi netilps, baudėjai liepę šalia kasti kitą duobę. Iškasę vėl 12 x 3 x 2 metrų duobę, kurioje tilpę visi. Nurenginėjami buvę tie, kurie vilkėjo geresniais drabužiais, kiti sušaudyti su viršutiniais apdarais.
Žydų šaudymo faktą patvirtino Kelmės miesto gyventoja Janina Makarytė. Varant žydus į šaudymo vietą, ji smalsaudama įlipusi į medį netoli šaudymo vietos ir stebėjusi apie pusę valandos, kol buvusi išvyta:
[ ... ] žydų tautybės piliečiai buvo atvaromi į žudynių vietą. Iš Laukodumo ir Gadiliaušiškės - vežami padvadomis. Atvarytus grupėmis prie duobės privertė nusirengti. Varė į duobes, kurių buvo keturios [Mykolas Andriuška teigė, kad buvusios dvi didelės duobės] ir šaudė. Nepaklusniuosius nušaudavo ir po to įmesdavo. Gydytojas Suralskis bėgo, ir jį nušovė apie 25 m nuo duobės (miežiuose) ir buvo atgabentas ir įmestas į duobę.
Panašiai teigė ir kiti liudytojai. Izidorius Kvetkus dar paliudijo, kad po žydų šaudymo policijos viršininkas įdavęs jam maišą žydiškų knygų ir benzino ir liepęs šias knygas sudeginti sušaudytų žydų vietoje. Tai ir buvę padaryta.
Šiauliuose leistame 1941 m. rugpjūčio 3 d. laikraštyje Tėvynė rašoma, jog Kelmėj žydų klausimas gerai sutvarkytas. Dieną prižiūrimi žydai dirba prie griuvėsių, o vakare patalpinami už miesto į jiems skirtą daržinę. Žodžiu, viskas normalu, kaip civilizuotoje valstybėje. Iš tikrųjų jau buvo įvykusios pirmosios masinės žydų žudynės.
[ Komentaras: Ši laikraščio "Tėvynė" žinutė yra cituojama iš kraštotyrininko Vaclovo Rimkaus straipsnio knygoje "Kelmės kraštas" (1997 m.) psl. 161. Ji yra naudojama ne vienoje ir kitų autorių publikacijoje. Apie šią žinutę rašė ir žurnalistė Vita Morkūnienė savo straipsnyje "Trys iš sušaudytos giminės".
Manoma, kad pirmoji masinių žudynių akcija Kelmėje įvyko apie 1941 m. liepos 29 d., o ši įžymi laikraščio "Tėvynė" žinutė pasirodė 1941 m. rugpjūčio 3 d. Laiko skirtumas tarp šių įvykių yra kelios dienos. Kraštotyrininkas Vaclovas Rimkus šiam pranešimui suteikė makabrišką vertinimą, nes rašė įsitikinęs, jog naujienos iš Kelmės buvo perduotos jau po žudynių. Tačiau istorikas neįvertino, kiek laiko užtrunka techniškai paruošti eilinį numerį spaudai ir atspausdinti jo tiražą. Reikėtų atsižvelgti į to meto technines naujienų perdavimo, redagavimo, maketavimo, rankinio surinkimo bei tiražo atspausdinimo karo sąlygomis aplinkybes. Yra didelė tikimybė, kad ši žinutė iš Kelmės laikraščio redakcijai buvo perduota dar prieš pirmąją žudynių akciją, kuomet didžioji dauguma suimtųjų buvo uždaryti į getą, tačiau - gyvi. Laikraštis tiesiog negalėjo paminėti apie žudynes (žinoma, jei būtų norėję), nes beruošiant numerį spaudai, žinia paprasčiausiai buvo jau pasenusi. ]
Antroji Kelmės žydų masinė egzekucija surengta 1941 m. rugpjūčio 22 d., kai surinkti ir į žudynių vietą atvežti Vaiguvos (Šiaulių apskrities valsčius) žydai (apie 70 asmenų), tebegyvenę savo namuose.
XX a. Vaiguvoje žydų sumažėjo nuo 137 (1923) iki 90-100 (1940). 1941 m. vasarą Vaiguvos žydų bendruomenę sudarė mažiau nei šimtas asmenų. Alfonsas Eidintas teigia, kad Vaiguvoje gyveno apie 10 žydų šeimų ir apie 70 žmonių, tačiau su vaikais galėjo būti iki 85-90 žmonių.
1941 m. birželį-liepą, iki sunaikinimo, vaiguviečiai žydai gyveno savo namuose, nors ir buvo beteisiai. Dieną prieš žudynes (t. y. 1941 m. rugpjūčio 21 d. vakarą) Vaiguvos žydai buvo suvaryti į sinagogą. Kitą rytą mobilizuota 8 ar 10 pastočių. Jomis apie 70 žydų vyrų, moterų ir vyresnių kaip 14 metų jaunuolių išvežti Kelmės link. Vyresniojo sargybinio pareigas ėjo Kostas Vaidila. Žydams, vadeliotojams ir konvojuotojams buvo pasakyta, kad žydai vežami į darbus.
Neprivažiavus Kelmės, pastotes pasitiko du Kelmės baltaraiščiai, kurie pasiuntė vaiguviškius keliuku arčiau šaudymo vietos, prie žvyrduobių. Likus ne mažiau kaip kilometrui iki žudynių vietos, Vaiguvos žydus išlaipino iš vežimų, atėmė pasiimtus daiktus, iš dalies nurengė. Atlydėję Vaiguvos pagalbiniai policininkai buvo paskirti sargybiniais. Vaiguvos baltaraiščiams teko užpilti žemėmis duobes su lavonais. Žudynės vyko iki vėlaus vakaro. Žmonės buvo šaudomi dviem kulkosvaidžiais. Vokiečių nurodymu, buvo atrinkti net 25 lietuviai šaudyti prie iškastų duobių arba į jas suvaryti iki apatinių drabužių išrengtus žmones. Šioje egzekucijoje vokiečiai daugiausia fotografavo. Žudynėms greičiausiai vadovavo iš Raseinių atvykęs Raseinių geto viršininkas Aleksas Grigaravičius [Grigalavičius] (remiantis M. Jakubaičio ir A. Žemecko liudijimais).
Tą pačią rugpjūčio 22 d. baigtos naikinti kaimyninės Nemakščių ir Viduklės žydų bendruomenės (daugiausia moterys ir vaikai). Be tėvų likę 17 Vaiguvos žydų vaikų 1941 m. rudens pradžioje buvo išvežti į Žagarės getą, kur kartu su kitais kalintais žydais 1941 m. spalio 2 d. sušaudyti, o 1941 m. rugsėjo pabaigoje - spalio pradžioje, kažkam įskundus, Aukšmiškio miške sušaudyti keturi užklupti žydai.