(1944 liepa - 1949 birželis)
Ištraukos iš Teresės Čėsnaitės dienoraščio, kuriame ji aprašo įvykius, kuomet jos šeima 1944 metais bėgo iš Lietuvos į Vokietiją ir galų gale visi išvyko į JAV. Aprašomu metu Teresei buvo 16 metų.
Ištraukos iš Teresės Čėsnaitės dienoraščio, kuriame ji aprašo įvykius, kuomet jos šeima 1944 metais bėgo iš Lietuvos į Vokietiją ir galų gale visi išvyko į JAV. Aprašomu metu Teresei buvo 16 metų.
Dienoraštis yra išverstas iš anglų kalbos (nuoroda į jau nebeveikiantį originalų šaltinį ir šio šaltinio kopija).
* * *
 |
| Teresė Čėsnaitė |
Mamytė (Stefanija Čėsnienė) - 41 metų
Teresė - 16 metų
Aldona - 13 metų
Juozas - 12 metų
Leonardas - 9 metų
Silvija - 7 metų
Gimiau 1928 metų sausio 23 dieną, pirmadienį, 4:20 ryte. (Gimimo liudijime klaidingai įrašyta 1928 m. vasario 2 d., krikšto diena.). Mane pagimdė Preikurų [PREIKURAI] kaime, kuris randasi Raseinių apskrities Kelmės valsčiuje. Pakrikštijo mane Teresės Natalijos vardu Kelmės Romos Katalikų Šv. Marijos bažnyčioje. Mano krikšto tėvai buvo VLAZĖ VARANAVIČIENĖ - DANBRAUSKAITĖ (mamytės sesuo) ir STASYS DANBRAUSKAS (mamytės dėdė). Mano sutvirtinimo sakramento vardas Aurelija, o sutvirtinimo mama Stanislava Gintaraitė.
1944 metų vasaros atostogos nebuvo lengvos. Mes su Aldona išvykome į Joniškį aplankyti mūsų dėdės, kunigo NIKODEMO ČĖSNOS, bet ilgam neužsibuvome. Vis labiau girdėjosi karo griausmas, todėl greitai grįžome namo. Mūsų tėveliai pasiruošė bėgti, tačiau vis nesiryžo. Buvo labai sunku palikti ūkį, žemę ir viską, kas mums taip brangu. Ilgai laukti jie negalėjo, nes su kiekviena diena pavojus vis didėjo. Raudonoji gyvatė, ištroškusi nekaltų žmonių kraujo, vis labiau skverbėsi į mūsų brangią Lietuvą.
 |
| Pono Juozo Čėsnos ūkis Preikurų kaime |
3 val. ryte mes išvažiavome iš Kelmės. Kartu su mumis važiavo panelė JADZĖ PUIŠYTĖ (Elvyravos pradinės mokyklos mokytoja), [K.?] ALŪZA su šeima, ponas ANTANAS PREKERIS ir jo tarnaitė Onutė. Su skausmu širdyse mes su viskuo atsisveikinome. Galbūt visam laikui. Tačiau mes turime vykti, pasiryžę geriau mirti iš bado ar nuo krentančių bombų, nei nuo raudonųjų banditų rankos.
[ Toliau Čėsnų šeima su savo bendrakeleiviais nuvyksta prie Kražių pas poną ir ponią ŠAPALUS. Šeimininkai juos priima šiltai ir širdingai. ]
 |
| Ponas Juozas Čėsna su žmona ponia Stefanija Šaltinis http://www.versme.lt |
1944.07.27 (ketvirtadienis)
Visi trys vyrai (ALŪZA, PREKERIS ir TĖVELIS) išvyksta į Kelmę pažiūrėti, kas ten vyksta. Vos pabaigus likusiems žmonėms pusryčiauti, vyrai, užsirišę baltus raiščius ant rankovių, grįžo atgal. Mes visi buvome labai išsigandę, nes atrodo, kad Kelmėje buvo panika. Plentu iš Šiaulių link Kelmės traukėsi kariuomenė. Po pietų, apie 17:00, po šiltų atsisveikinimų su šeimininkais, mes pasukome link Kaltinėnų. Užklupus nakčiai, mes, neprivažiavę Kaltinėnų, apsistojome pas poną ir ponią IVANAUSKUS. Jie džiugiai ir nuoširdžiai pasiūlė mums prieglobstį. Taip malonu širdžiai šioje kelionėje sutikti tikrus lietuvius.
1944.07.28 (penktadienis)
Apie 5:00 ryto mes iškeliavome toliau ir apie 14:00 pasiekėme panelės GOTCEITIENĖS gimtinę. Čia mus taip pat priėmė šiltai. Būnant šioje ypatingai ramioje ir saugioje vietoje, sunku patikėti, kad kruvinos bolševikų rankos mus čia gali pasiekti. Būtume pasilikę ilgiau, bet mus pasiekusios žinios privertė judėti toliau. Sunku ant širdies, priešakyje nežinoma ir blausi ateitis. Šeimininkai mums buvo svetingi. Nors šiomis dienomis kiekvieno lietuvio širdyje yra neramu, tačiau jie atrodė ramūs.
1944.07.29 (šeštadienis)
Gerai naktį išsimiegoję ir ryte pavalgę, mes šiltai atsisveikiname su šeimininkais ir pasukame link Šilalės. Prieš mums išvažiuojant, prie mūsų grupės prisijungia nepažįstama pora iš Šiaulių: vyras yra teismo sekretorius, o moteris - slaugė. Kelyje sutinkame Lietuvos armijos karininkus, kurie mums parodo kryptį. Keletą jų mes pavežame iki Šilalės. Sustojome truputį pailsėti. Miestas pilnas tokių pat kaip mes žmonių. Skaudu, kad lietuviai, kurie myli savo šeimas, savo šalį, už kurią galėtų numirti, šiandien nebeturi savos vietos ir yra priversti bėgti, palikdami viską nežiniai. Iš Šilalės mes pasukame link Kvėdarnos ir apsistojame nakčiai ŠIMULIS [Šimulio] ūkyje, esančiame ŠĖRIKAI [Šėrikų] kaime. Vieta nėra labai gera, bet žmonės - malonūs. Radome upę ir nuėjome maudytis.
1944.07.30 (sekmadienis)
Apie 5:30 ryte mes išvažiavome iš Šimulių ūkio ir pasukome link PAJŪRIO. Sutikome visokių žmonių ir išgirdome visokių nuomonių apie perėjimą per pasienį. Pajūryje mus sustabdo vokiečių sargybiniai, patikrina dokumentus, ginklus ir nurodo tolesnę kryptį. Laimingi, kad taip lengvai praėjome pro pirmą patikros punktą, keliaujame toliau. Pasiekiame ŽVINGIŲ bažnytkaimį ir persikeliame per Jūros upę. Netoliese daugybė žmonių kasa apkasus. Sargybiniai mus praleidžia. Apsistojame Gominių kaime pas VAINUTAS [Vainuto] viršaitį poną PALEKA [Paleką].
1944.07.31 (pirmadienis)
 |
| Iš kairės viršaitis Juozas Čėsna, Kelmės policijos nuovados viršininkas nuo 1934 iki 1940 metų Antanas Matukas (1935 m.) Iš knygos "Senoji Kelmė" |
[ Teresė mini buvusį Kelmės policijos nuovados viršininką Antaną Matuką. ]
1944.08.01 (antradienis)
Atsibudus ryte, išgirstame, kad viršaitis rengiasi pjauti rugius, ir visi pabėgėliai nusprendžia jam padėti. 11 valandą visi išėjome į laukus. Pilname lauke žmonių gaudžia pjovimo mašina. Čia darbuojasi gydytojai, kunigai ir netgi ponios, kurios iki šiol nėra dirbusios kaime laukuose. Visi rišame rugius. Vėliau visų laukė pietūs. Darbus pabaigėme prieš temstant. Gaspadoriui ir gaspadinei nupynėme vainikus ir su dainomis pasveikinome juos. Daugelis ašarojo, atsiminę savo pačių laukus ir rugiapjūtes. Visi drauge vakarieniavome už valgiais ir gėrimais apkrauto stalo.
1944.08.02 (trečiadienis)
Papusryčiavę mes vėl buvome pasiruošę tęsti kelionę. Padėkoję šeimininkams už nakvynę ir svetingumą, mes išvykstame link VAINUTAS. Apsistojame pas ūkininką BALČYTIS, jo nemažame ūkyje PAUPARIAI kaime. Čia randame ir daugiau pabėgėlių. Nors mus priima šaltokai, tačiau šeimininkas leidžia mums pernakvoti. Pavargę iš kelionės, mes pavalgome ir einame miegoti. Dėl kažkokio nesusipratimo, pora iš Šiaulių atsiskiria nuo mūsų grupės.
1944.08.03 (ketvirtadienis)
Ryte, nepusryčiavę, mes išvykstame pas ponią ŠIDLAUSKIENĖ, gyvenančią tame pačiame kaime. Po pusryčių panelė PUIŠYTĖ ir ponia ALŪZIENĖ išeina apsipirkti. Parsinešė nelabai daug: tik dvi žąsis, kiaušinių ir bulvių. Turime pripažinti, kad kuo toliau važiuojame, tuo mažiau užuojautos iš žmonių randame. Negerai, bet nieko nepadarysi.
1944.08.04 (penktadienis)
Anksti ryte mus, miegojusius ant šieno, pažadina triukšmas. Arkliai įsisuko į šeimininkės avižas. Ponas PREKERIS kažką garsiai aiškinosi su šeimininke, kuri po kurio laiko nusileido. Diena praėjo taip, kaip ir visų kitų pabėgėlių, ruošiant maistą ir visą kitą, kas yra bėgantiems svarbu. Vakare mes sužinojome, kad vienas repatriantas parvyko atgal. Vyrai nuėjo sužinoti iš jo kokių nors naujienų. Įdomu - jis įtikinėjo, kad turime palaukti iki rugpjūčio 7 d. Kodėl ? Žiūrėsim, ar atsitiks tą dieną koks nors stebuklas, ar ne ? Lietuvių kariškiai mums yra tą patį minėję.
1944.08.05 (šeštadienis)
Visą dieną gaudžia pabūklai. Su kiekviena salve suvirpa kiekvieno lietuvio širdis. Anksti ryte vyrai išvyko į NAUMIESTIS. Po pietų laukėme jų sugrįžtant. Vyrai grįžo nelinksmi. Atrodo šiandien buvo paskelbta, kad pasienis yra uždaromas. Visi, kurie nori praeiti, privalo 10-12 dienų kasti apkasus. Noriu kuo greičiau sužinoti, kaip viskas išsispręs.
 |
| Antanas Prekeris, 1948 m., Australija (šaltinis) |
Tai antras sekmadienis mūsų kelyje. Šventadienio nuotaika. Po pusryčių visos moterys su vaikais susiburia prieš kryžių maldai. Nuotaika paslaptinga. Skaudu bėgti iš mylimos žemelės. Bent jau randame valandėlę ramybės pas svetimus žmones, melsdamiesi priešais kryžių. Diena prabėgo greitai. Vakare kartu su panele PUIŠYTĖ ir ponia ALŪZIENĖ skynėme vyšnias. Uogas pardavėme po 15 RM [reiksmarkių] už du litrus.
1944.08.07 (pirmadienis)
Šiandien turi atsitikti kažkas ypatingo - apie tai minėjo keletas žmonių. Truputis naujienų - grįžę iš NAUMIESTIS vyrai pasakė, kad viskas greitai paaiškės ir visi turi pakuoti savo ryšulius. Visi skubėjo, niekas nežinojo, ką ir kiek reikia pakuoti. Ruošėmės iki pat vakaro. Valgant vakarienę prasidėjo šaudymas iš pabūklų, bet šį kartą stipriau, nei anksčiau. Visi klausėsi su nerimu širdyse.
1944.08.08 (antradienis)
Po pusryčių nuvykome į miestelį sužinoti naujienų. Kaip sunku yra būti svetimoje vietoje ir vis kažko prašyti. Yra žmonių, kurie tave supranta, bet yra daug ir tokių, kurie prašo užsimokėti. Grįžę iš NAUMIESTIS vyrai parsinešė lauktuvių - agurkų. Nakčiai jie išėjo pas "uošvienę", o mes, moterys, likome vakarieniauti vienos.
1944.08.09 (trečiadienis)
Slenka viena į kitą panašios pilkos dienos. Miegame, klausomės naujienų ir pastoviai klausiame "Kas bus toliau ?". Šis klausimas mums labiausiai rūpi. Ar mums lemta likti gyviems po šio karo ? Trokštame sužinoti, kaip viskas bus po to. Tačiau įvairios kalbos ir gandai verčia mus nerimauti. Turime vilties, kad vis tiek kažkaip viskas išsispręs į gerą.
1944.08.10 (ketvirtadienis)
Vyrai išėjo į NAUMIESTIS sužinoti naujienų ir grįžo su gera nuotaika. Atrodo, kad žinios yra geresnės. Nuspręsta, kad mes palauksime savaitę ar dvi. Dabar turime tiesiog sėdėti ir laukti. Šiandien, po šiltų dienų, stipriai lijo. Tikimės, kad pridygs daug grybų ir galėsime skaniai pavalgyti. Toliau užsiėmėme savo kasdieniais rūpesčiais. Po pietų ir pokaičio miego vieni sėdo lošti kortomis, kiti išėjo pasižvalgyti į kaimą.
1944.08.11 (penktadienis)
Visi susirangė ant šieno vėliau, nei visada, nes niekam niekur nereikėjo eiti. Po pusryčių išėjome į kaimą ir mainais už žibalą parsinešėme dvi vištas. Už pusryčių stalo buvo įdomus pokalbis su panele Onute. Keista moteris ! Po pietų lošėme kortomis. Vyrai išėjo pas kalvį, o moterys "pas uošvienę", kiti liko prie vežimų. Diena buvo ūkanota.
1944.08.12 (šeštadienis)
Nieko ypatingo. Viskas vyko, kaip įprastai šeštadieniais. Skalbėmės ir lyginome. Ponai PREKERIS ir ALŪZAS, pasiėmę kartu su savimi panelę Onutę, išėjo į Naumiestį. Nors jie išėjo anksti, tačiau pietums vis dar negrįžo, todėl mes pradėjome valgyti vieni. Mums bevalgant jie sugrįžo. Panelė Onutė nugriuvo nuo kėdės ir akivaizdu, kad buvo labai girta. Visi pasibjaurėjo. Kai kurie nuėjo nuo stalo, net nebaigę valgyti.
1944.08.13 (sekmadienis)
Atsikėlėme ryte visi neišsimiegoję, nes panelė Onutė per miegus kalbėjo ir niekas negalėjo užmigti. Po pusryčių mama, vaikai ir ponas su ponia ALŪZOS išėjo į bažnyčią. Likusieji sukalbėjome poterius ir pradėjome ruošti pietus. Po to mes žaidėme kortomis ant žolės, o šalia ganėsi arkliai. Po vakarienės visi susirinko nutarti, ką daryti toliau: laukti ar ruoštis išvykti ?
1944.08.14 (pirmadienis)
Šiandien miegojome ilgiau, nei įprastai, nes stipriai lijo ir buvo šalta. Po pusryčių pagaminome pietus ir vėl žaidėme kortomis. Neramu, kad darosi vis šalčiau. Kas bus su mumis be namų ir šiltos pastogės ? Galbūt mes klaidžiosime po svetimus kampus iki pat žiemos ?
1944.08.15 (antradienis)
Šiandien - Žolinės, tačiau koks mums, pabėgėliams, skirtumas - visos dienos, kaip viena. Šalta, kaukia vėjas. Mes visi, apsisiautę paltais, sėdime daržinėje ant šieno. Jaučiuosi nekaip, karščiuoju. Tačiau net manęs sergančios neleidžia miegoti name, todėl miegu daržinėje. Blogai jaučiuosi. Šalta ir drėgna. Visų nuotaikos subjurusios.
1944.08.16 (trečiadienis)
Šiandien tėvelis paklausė vieno repatrianto, ar galėtume apsistoti tuščiame ūkyje, esančiame netoliese. Mums leido ir mes po pusryčių ten persikėlėme. Čia daug maloniau, nes visi mūsų daiktai yra kambaryje. Vyrai išvyko į Naumiestį malti rugių, o likę įsikūrėme naujoje vietoje.
1944.08.17 (ketvirtadienis)
Šiandien vežė malti rugius iš kaimyninių repatriantų ūkių į Naumiestį. Mes visą dieną dirbome namuose. Ponai ALŪZOS ir ponai PREKERIAI liko pas ŠIDLAUSKIENĘ. Ponia Alūzienė labai nuliūdusi, bet įsitikinusi, kad mes vėl greitai būsime kartu.
1944.08.18 (penktadienis)
Šį rytą ponas ALŪZAS pažadėjo, kad vakare jie ateis pas mus. Papusryčiavę plovėme grindis, atsinešėme šieno ir pagaminome visai patogias lovas. Po pietų sulaukėme svečių. Visi įsikūrė taip, tarytum ruoštųsi gyventi čia ištisus metus. Ką gali žinoti, galbūt nelaukta žinia pakreips mūsų gyvenimus į vieną ar kitą pusę.
1944.08.19 (šeštadienis)
Kiek mes jau praleidome šeštadienių svetimuose kraštuose ? Kiek dar praleisime ateityje ? Niekas nežino. Dienos slenka viena po kitos į praeitį ir niekada nebesugrįš. Kas žino, kas bus toliau ? Mus pasiekia visokios kalbos ir gandai. Kai kurie mums suteikia viltį, kad po kurio laiko mes sugrįšime namo. Kiti sako, kad mums reikia kažkaip nusigauti į Vokietiją. Bet kai pagalvoji, kas mūsų ten laukia ? Gyvename ir laukiame nežinia ko.
1944.08.20, 21 (sekmadienis, pirmadienis)
Mes vis dar gyvename repatriantų ūkyje PAUPARIAI kaime. Turėčiau kažką parašyti, bet ką ? Slenka vienodos dienos.
1944.08.22,23,24 (antr., treč., ketv.)
Mūsų visa grupė prisijungia prie ERNTE organizacijos, kurios tikslas padėti dirbti likusių repatriantų ūkiuose. Mes dirbame iš visų jėgų. Vyrai Naumiestyje kelias dienas malė rugius. Už darbą užmokėjo rugiais.
1944.08.25, 26 (penk., šešt.)
Tėvelis dvi dienas pjovė avižas repatrianto FETINGIS ūkyje. Likę rišome kviečius ir avižas. Darbus baigėme nusileidus saulei. Visi buvome pavargę.
[ Tuo metu Šiauliai jau buvo užimti Raudonosios Armijos, tačiau vokiečių armija sustabdė RA veržimąsi ir, sutelkusi dideles pajėgas, 1944 m. rugpjūčio 16 d. pradėjo stiprią kontrataką, kad vėl atgautų Šiaulius. Galimai Juozas Čėsna su šeima ir bendrakeleiviais vylėsi, kad šie mūšiai atneš lemiamą proveržį vokiečių naudai, todėl jie nusprendžia grįžti atgal į Kelmę. ]
1944.08.27 (sekmadienis)
Jau du mėnesius mes keliaujame. Ponas PREKERIS grįžo iš Naumiesčio su leidimu grįžti į Kelmę. Ši žinia mus labai pralinksmino. Mūsų kaimynas repatriantas FRENKLERIS rytoj išvyksta į frontą. Šį vakarą mūsų namuose visi susirinkome jį išlydėti. Buvo gėrimų ir smagaus juoko. Visi nuėjo miegoti gana vėlai.
1944.08.28 (pirmadienis)
Šiandien ponas PREKERIS nuvežė mobilizuotus repatriantus į artimiausią vokiečių traukinių stotį. Tėvelis ir ponas ALŪZAS važiavo kartu gauti leidimo vykti į Kelmę. Likę namuose nukirto vištą, nupešė ją ir pradėjo ruoštis kelionei. Nebuvo pakankamai laiko pasiruošimui, todėl buvo nuspręsta išvykti trečiadienį.
1944.08.29 (antradienis)
Nuo pat ryto ruošėmės kelionei. Visą dieną skalbėme ir tvarkėme vežimus. Nuotaika gera, nes mintys apie namus keičia žmogų. Kieme, daržinėje ir name vis dažniau girdėjosi juokas. Nežinia kaip pasiseks kelionė, tačiau širdžiai gera prisiminti namus ir draugus. Kai darbai buvo baigti, visi išsiskirstė miegoti paskutinę naktį PAUPARIUOSE.
1944.08.30 (trečiadienis)
Visa mūsų draugija iš kaimo išvažiavo 7 valandą ryte. Atsisveikinome smagiai, nes važiavome namo. Pravažiavome pro Vainutą ir nakčiai apsistojome 3 km nuo Pajūrio KEBIRKŠČIŲ dvare pas JUŠKEVIČIUS. Visur apleista ir netvarka. Keista, kad čia yra tik dvi karvės... Vietovė yra labai graži, bet gaspadinės netvarkingumas labai pastebimas. Negalima jos kaltinti, toks jos būdas.
1944.08.31 (ketvirtadienis)
Apie 8:30 tęsiame kelionę. Pravažiuojame Šilalę, Upyną ir nakčiai sustojame MELNIKAI kaime pas ūkininką J. VALENTIEJUS. Tai 10 ha ūkis šalia GIRDIŠKĖ. Šeimininkai patyrė daug nuostolių (vokiečiai iš jų paėmė karves ir arklius), bet jie yra labai nuoširdūs ir pasidalino su mumis paskutiniu pieno lašeliu. Nuostabu sutikti tokius žmones ! Čia jie labai skiriasi nuo sutiktų Naumiestyje. Malonu būtų rasti ir daugiau tokių gerų žmonių.
1944.09.01 (penktadienis)
Ryte apie 8:30 val. mes išvažiuojame iš MELNIKAI kaimo. Pasiekę GIRDIŠKĖ mes aplankome labai gražią, šviesią ir jaukią bažnyčią. Šonuose - įspūdingi ąžuoliniai altoriai. Vėliau mes sustojame STULGIAI ir vakarieniaujame su DANBRAUSKAI. Toliau važiuojame link DAUSKURDUS dvarą pas ponią PRIALGAUSKIENĘ. Ponas PREKERIS, paskui kurį mes visi važiavome, pasuko į tokį tankų alksnyną, kad nebegalėjome pajudėti, nei pirmyn, nei atgal.
1944.09.02 (šeštadienis)
Anksti ryte visi vyrai, mama ir ponia ALŪZIENĖ išvažiavo į Kelmę. Liūdna likti ir laukti naujienų. Visą dieną mūsų akys nukreiptos į Kelmės pusę, bet grįžtančių vis nėra. Pro šalį važiuoja mašinos link Kražių. Diena praėjo, bet keliauninkai negrįžo. Po vakarienės panelė Jadzė, aš ir šeimininkė nuėjome miegoti į daržinę.
1944.09.03 (sekmadienis)
Visą dieną laukėme sugrįžtančių, bet jų niekur nesimato. Pietūs, bet ir po pietų jų vis dar nėra. Liūdna ir vieniša. Galvoje visokios mintys. Gal kas nors atsitiko kelyje, o galbūt ten rado viską gerai ir neskuba grįžti ? Neramu. Baigėme vakarieniauti, bet keliauninkai dar negrįžta. Kažkas sušunka "Parvažiuoja !". Visi išbėgame ir matome, taip, jie grįžta ! Grįžta su karvėmis, avimis, vištomis ir prikrautais vežimais. Parvežtos naujienos - liūdnos. Miestas sudegęs ir pilnas griuvėsių. Bent jau žinome tai.
1944.09.04 (pirmadienis)
Vakarykštės kalbos tęsiasi iki šiandienos. Atrodo, kad frontas pasiekė mūsų tėviškę, PREIKURAI kaimą. Gerai, kad mes išvažiavome. Baisu klausytis, ką pasakoja. Jie pasakoja, kad mokykloje viskas išdaužyta, išvogta ir apversta. Kaip gaila... Po pietų ponas PREKERIS, tėvelis ir mamytė vėl išvažiuoja į Kelmę. Mes ir vėl liekame skaičiuoti nuobodžias valandas ir laukti, kol jie sugrįš su daugiau naujienų.
1944.09.05 (antradienis)
Diena praėjo belaukiant. Pradėjus ruošti vakarienę, pamatėme, kad jie sugrįžta. Ir vėl grįžo su dviem vežimais. Naujienos tos pačios. Frontas yra 5 km nuo Preikurų. Pabūklai šaudo be paliovos. Tėvelis vėl pradėjo eiti Kelmės viršaičio pareigas. Žinoma, ne visiškai pilnai, bet jo raštinė vis tik veikia. Beveik kiekvieną naktį virš galvų lekia lėktuvai, apšviesdami dangų ir kartais numesdami bombas. Nejauku naktį daržinėje.
1944.09.06 (trečiadienis)
Eina dienos, vienodos kaip viena. Po pietų dauguma mūsų išeiname rinkti uogų. Radome gana nemažai spanguolių. Vėliau pakavome ryšulius ir krovėme į vežimus. Kiekvieną minutę turime būti pasiruošę. Galbūt turėsime vėl bėgti link pasienio ? Liūdna būtų vėl važiuoti ta pačia kryptimi su visam.
1944.09.07 (ketvirtadienis)
Ponas PREKERIS, ponas ALŪZAS ir Tėvelis išvažiavo į Kražius sėti rugių. Kartu su jais išvažiavo ir panelė Jadzė. Likusieji vėl išėjome rinkti uogų. Kai parėjome, moterys jau buvo sugrįžusios. Pavalgę pjaustėme obuolius džiovinimui. Nors vieni iš vyrų žadėjo grįžti iš Kelmės šiandien, tačiau jie nepasirodė iki mums einant gultis. Mums bemiegant, Tėvelis grįžo su ponu LAUŽIKAS, kuris buvo apsistojęs pas poną DEMSKIS PALIEPŠAI kaime.
1944.09.08 (penktadienis)
Nuo ankstaus ryto girdėjosi garsūs patrankų šūviai nuo Raseinių pusės. Šnekama, kad bolševikai artinasi link Viduklės ir nori prasiveržti link Kryžkalnio. Širdyje neramu. Po pietų išėjome už Jauniškės palei kelią rinkti uogų. Nedaug radome. Grįžome leidžiantis saulei. Vos nuėję miegoti, išgirdome propelerių gausmą. Baisu kad nenumestų bombų. Šiandien yra valstybinė šventė. Šventė valstybės, kurią trypia ir niokoja raudonieji barbarai.
1944.09.09 (šeštadienis)
Šeštadienis praslinko, kaip ir visi kiti. Šalta ir ūkanota. Artinasi žiema ir žmonės vis labiau susirūpinę savo ateitimi. Kur mes eisime, atėjus žiemai ? Jau dvi savaitės, kaip mes gyvename čia ir atrodo, kad mes čia užsibuvome per ilgai. Reikia keliauti toliau, bet visi viliasi, kad galbūt karas greitai baigsis ir mes galėsime grįžti namo. Nors pats karas ne tiek ilgai mus tiesiogiai palietė, tačiau mes nuo jo jau pavargome.
1944.09.10 (sekmedienis)
Šį rytą buvo nuspręsta, kad rytoj panelė Jadzė, Mamytė ir Tėvelis vyks pažiūrėti mūsų namų. Nors panelė Jadzė girdėjo, kas atsitiko mokyklai, tačiau ji nori pati pamatyti ją dar kartą.
1944.09.11 (pirmadienis)
Šiandien tėveliai išvyko į Kelmę. Kartu su jais išvažiavo visi vyrai ir mes vėl likome vienos. Viskas buvo gerai, kol neatėjo vakaras. Vakarop atvažiavo kažkokie vokiečiai nakvynei. Jie užsiėmė kitą daržinę. Mes turėjome likti daržinėje prie savo vežimų. Visa mūsų grupė nuėjome kartu miegoti. Kiekvienas durų girgždesys kėlė klausimą: "kas, jeigu...?" Mūsų vežimai stovėjo daržinėje, tačiau daugelis mūsų daiktų buvo išsklaidyta aplinkui. Dabar viskas, ką turime, mums yra labai brangu.
1944.09.12 (antradienis)
Mes vis dar vienos ir laukiame mamos su vyrais sugrįžtant iš Kelmės. Diena praėjo besišnekučiuojant su PRIALGAUSKIS šeimyna. Šie žmonės ne tokie jau ir blogi, tik suvargę. Visur matosi netvarka. Jie galėtų susitvarkyti, bet tiesiog tingi dirbti. Šiandien dingo panelės Onutės draugas MALIUKS. Onutė pradėjo labai nerimauti ir kaltino ką tik išėjusius vokiečius. Visi smagiai pasijuokėme iš jos jaudinimosi.
1944.09.13 (trečiadienis)
Gana anksti pasiruošėme pusryčius ir pavalgėme. Netikėtai apie 15:00, iš Kelmės grįžo mama ir pasakė, kad šį vakarą kelsimės pas ponus ŠAPALUS. Vyrai irgi turėjo greitai pasirodyti, tačiau pradėjo tempti, o jie vis dar negrįžo. Pagaliau jie parvažiavo, su gera nuotaika, ypač ponas ALŪZAS. Jie buvo sustoję tarp Kelmės ir Kražių, kur tarp pono Alūzos ir pono Prekerio įvyko konfliktas. Paaiškėjo jų tarpusavio ginčo paslaptis. Atrodo, kad teisybę žmonės sako, jog, kas blaiviam galvoje, tas girtam ant liežuvio.
1944.09.14 (ketvirtadienis)
Ryte atsisveikinę su ponu ir ponia PRIALGAUSKIAIS, važiuojame į SAVITIŠKĘ. Kelyje mus apšaudo, kulkos zvimbia pro ausis. Tai vokiečiai mankštinasi. Sukrentame į griovį, bet šaudymas greitai baigiasi ir mes saugiai pasiekiame SAVITIŠKĘ. Ten mums paskiria svirną, kuriame galime apsistoti. Pasiruošėme sau lovas ir susinešėme daiktus, vildamiesi, kad tai mūsų paskutinis sustojimas prieš grįžtant į namus.
1944.09.15 (penktadienis)
Naktį buvo neįprastai šalta, bet išaušusi diena yra nuostabi. Pro ūkį teka Kražantės upė. Gera sėdėti ant jos kranto, gėrėtis rudeniu ir stebėti švariame vandenyje besiturškiančias antis. Nors čia yra labai gera, tačiau širdyje sunku, liūdna ir neramu, nes vėl sklinda kalbos, kad frontas vis labiau artinasi ir bolševikai ketina grįžti į savo buvusias pozicijas. Šiandien yra ultimatumo pateikto Vokietijai nuo Didžiosios Britanijos ir JAV paskutinė diena.
1944.09.16 (šeštadienis)
Nieko naujo. Kaip įprastai, Kražantės krantai pilni žmonių, kurie skalbia. Malonu taškytis vis dar šiltame vandenyje. Panelė Onutė prakaituoja, pluša gamindama alų, kurį ji yra pažadėjusi ir turi ištesėti duotą žodį ! Aplinkui visi vaikšto šypsodamiesi ir stebisi, kad ji tiek daug moka. Keli žmonės ruošiasi rytoj vykti į Telšius ir parsivežti iš ligoninės vieną žmogų kartu su vaiku. Vaikas buvo paguldytas į ligoninę trims savaitėms ir tėvai yra labai susirūpinę dėl jo.
1944.09.17 (sekmadienis)
Gerai išsimiegoję ir papusryčiavę, ruošiamės vykti į bažnyčią, kuri yra už 3 km Kražiuose. Diena graži ir saulėta, bet vėsoka. Pilna bažnyčia žmonių, daugiausia moterų ir keltas vyrų. Kaip gera vėl ateiti į bažnyčią ! Ilgą laiką nuo savo kelionių pradžios negalėjome apsilankyti bažnyčioje. Miestelis pilnas ginkluotų kariškių. Pavakarys praeina be ypatingų įvykių. Panelė Onutė, paragavusi savo nepavykusio alaus, išėjo į Kražius.
1944.09.18 (pirmadienis)
Šiandien aš su tėvais ir Aldona važiuojame pasižvalgyti į mūsų gimtus namus. Ponas ir ponia Alūzos su tarnaite taip pat vyksta į Kelmę. Likę vaikai lieka su panele Jadzia. O taip, čia dar yra apsistoję apie 15 vokiečių karių, kurie užsiėmė pačius geriausius namo kambarius.
Koks graudus mūsų namų vaizdas. Sviedinys pataikė į patį namo vidurį, nugriovęs kaminą ir dalį stogo. Užkūrus virtuvėje ugnį, dūmai pasklido po visą namą, nes nebėra traukos. Visi baldai sulaužyti, nes atėjus frontui buvo ištempti į daržą. Knygos suplėšytos, fotografijos pasklidusios po sodą. Darbo daug, bet aš bandau visur truputį aptvarkyti. Su savimi pasiimu keletą fotografijų. Nakvojame ten pat - PREIKURUOSE.
1944.09.19 (antradienis)
Naktis praėjo ramiai. Atrodo, kad fronto linija toli. Tyku ir ramu. Mūsų namai atrodo tokie nuskurdę. Švilpia rudens vėjas pro karo nuniokotą namą, kur prabėgo mūsų mielos jaunystės dienos. O, kaip būdavo malonu bėgti per žydinčias pievas, skinti rugiageles arba rudenį netoliese miške rinkti grybus. Šiandien visa laimė dingo. Ką mums rytojus yra pažadėjęs, vienas Dievas težino. Aš su Aldona nuėjome aplankyti mūsų pradinės mokyklos už kokių 2 km nuo namų. Čia taip pat siaubingas vaizdas. Tai nebe ta vieta, kurioje skambėdavo laimingų vaikų juokas. Šiandien čia tuščia, apleista. Pastatas be langų ir durų. Knygos koridoriuose išmėtytos. Mes kelias pasiimame ir einame namo.
[ Kelias iš Kelmės iki Preikurų eina pro Dirvoniukų kaimą, kuris yra netoli žvyrduobių, kuriose guli prieš 3 metus arti dviejų tūkstančių žiauriai nužudytų Kelmės žmonių, tarp kurių keli šimtai vaikų ir tokių, kaip ir pati dienoraščio autorė, paauglių. Teresės tėvas Juozas Čėsna, būdamas valdžios Kelmėje galva ir puikiai informuotas žmogus, vargu ar galėjo nuslėpti nuo savo šeimos žinias apie tai, kokie buvo atliekami "šiukšlių tvarkymo" darbai Kelmės valsčiuje, o ir pati Teresė, sprendžiant iš dienoraščio, buvo pakankamai sumani ir smalsi mergaitė. Matomai, kaip ir įprasta vaikams, ji perėmė iš savo tėvų sąmoningą ir valingą žydų tragedijos užmarštį, kuri padėjo "perprogramuoti" naujos realybės suvokimą taip, kad atrodytų jog jų kraštui "svetimų" žydų ne tik kad nebeliko visiems laikams, bet tarytum jų niekada ir nebuvo. Todėl visame dienoraštyje nerasime nei vienos užuominos, nei vieno paminėjimo, susijusio su Kelmės krautuvininkų, gydytojų, amatininkų ir šiaip kitoniškai kalbėjusių, kitoniškai apsirengusių ir kitokio tikėjimo žmonių egzistavimu ir jų staigiu dingimu.]
1944.09.20 (trečiadienis)
Šiandien mes kartu su ponu ir ponia Alūzais grįžtame į SAVITIŠKĖ. Naujienos nekokios. Evakuacija buvo paspartinta. Sužinojome, kad rytoj 8:00 išvyksta vokiečių kareiviai. Kai kurie iš žmonių labai nuliūdę. Mes taip pat nesidžiaugiame, nes girdime šnekas, kad apylinkėje yra banditų ir nežinia, kada jie gali čia pasirodyti.
1944.09.21 (ketvirtadienis)
Vokiečiai išvažiavo. Širdyje tuštuma, tuštuma... Gaila jų. Jų likimas taip pat nežinomas. Šiandien dar gyvi, o rytoj tik baltas kryžius pažymės jų buvimą šioje žemėje. Vieni jų buvo linksmi, kiti rimti, o dar kiti - liūdni. Liūdnumą galima pateisinti. Jie aiškiai mato, kad karas yra jau pralaimėtas, tačiau tik dėl vieno žmogaus užsispyrimo, jie turi rizikuoti savo gyvybėmis.
1944.09.22 (penktadienis)
Kol budėdavo vokiečiai, mes miegodavome ramiai, tačiau praėjusią naktį mūsų šeimininkas vienoje iš daržinių pastebėjo šviesą. Jis prikėlė visus pabėgėlius. Jautėmės nejaukiai. Ryte paaiškėjo, kad ten nakvojo du žmonės. Kas jie, ko jie norėjo ? Nežinia. Nors vokiečių buvimas nebuvo labai malonus, tačiau šeimininkams ir mums su jais buvo saugiau.
1944.09.23 (šeštadienis)
Nieko ypatingo. Neturiu ką rašyti.
1944.09.24-29 (sekmadienis - penktadienis)
Toliau gyvename SAVIŠKĖJE pas poną ŠAPALĄ. Darbai tie patys. Tapome turtingesni, nes kiekvienas iš mūsų kompanijos turi karvę, o kai kas dar ir kiaulę. Tėvai kelis kartus buvo nuėję į mūsų namus. Jie padėjo BRONISLAVAS SIRUNAVIČIUS lauko darbuose, sėti rugius, nes šiuo metu tam pats laikas. Netgi aš vieną dieną padėjau dirbti laukuose. Stasė tvarkosi namuose. Bronislovas, jo žmona ir Stasė laikinai prižiūrės mūsų ūkį.
Bronislavas buvo mūsų šeimos ūkvedys ir, kol Tėvelis dirbo viršaičiu Kelmėje, prižiūrėjo mūsų ūkį.
1944.09.30 - 10.02 (šeštadienis - pirmadienis)
Vyrai vyksta į ūkius, kiti atlieka savo pareigas. Kiekvienas dirba savo kasdienius darbus.
1944.10.03 (antradienis)
Aplinkui sklando visokios kalbos, tačiau beveik visi sutaria, kad turime bėgti, kitos išeities nėra.
1944.10.04 (trečiadienis)
Kartu su Tėveliu ir Mamyte vykau į mūsų namus. Nors iš manęs nedaug pagalbos, tačiau noriu namuose padėti viskuo, kuo galiu. Nuo fronto linijos kartais pasigirsta pavieniai šūviai, po kurių vėl stoja tyla. Naktį praleidome namuose.
1944.10.05 (ketvirtadienis)
Atsikėlę dirbome įvairius darbus. Mama norėjo iškepti duoną ir parsivežti į SAVIŠKIS, bet prieš pietus vis dažniau pradėjo šaudyti pabūklai. Kai keletas sviedinių sprogo netoli mūsų daržo, daugiau apie duonos kepimą nebegalvojome. Pakinkėme arklius ir pajudėjome atgal, kad susitikti su kitais. Pirma pusė kelio buvo sėkminga. Mama net sustojo pasimatyti su ponia KAREIVIENĖ, tačiau tą pačią akimirką pakilo pragariškas triukšmas - užgrojo Stalino vargonai [katiušos]. Mama grįžo bėgte ir visi mirtinai išsigandę pradėjome kiek galima greičiau judėti link Kelmės (nors labai greitai važiuoti negalėjome, nes prie vežimo buvo pririšta karvė).
[ Kaip jau minėta ankstesniame komentare, kelias nuo Kelmės iki Preikurų eina pro Dirvoniukų kaimą, kuriame gyveno paminėta ponia Kareivienė. Apie Kareivas taip pat mini ir Jakovas Zakas, kuris iš jų turėjo jėga atsiimti ten savo tėvo paliktus pasaugojimui daiktus. ]
Visi skubėjo iš Kelmės, o mes važiavome priešingai, į miestą. Sutiktieji šaukė mums: "Ką jūs galvojate ? Kur važiuojate ? Ten sproginėja bombos !". Tačiau mes neturėjome kitos išeities, turėjome būtinai pravažiuoti per pačią Kelmę. Tai buvo pats baisiausias momentas mano gyvenime. Aš su mama gulėjome apsiklojusios vežime. Iš baimės drebėdama, žegnojausi ir meldžiausi. Meldžiau, kad mes pasiektume saviškius gyvi ir sveiki. Ačiū Dievui, kad mes pravažiavome Kelmę saugiai. Sustojome pas poną MOCKUS, palikome karvę ir išskubėjome toliau. Nebuvo laiko stoviniuoti ir ilsėtis. Pasikėlę ant mažos kalvos pamatėme liepsnas. Viskas skendėjo dūmuose ir liepsnose. Nuo fronto linijos pusės girdėjosi pragariškas griausmas. Kelmė ir vėl degė, nors po pirmo fronto praėjimo nedaug buvo belikę.
Skubiai pavalgę, prisijungėme prie savo grupės. Jie laukė ir labai dėl mūsų jaudinosi. Ponas Alūzas su tarnaite sugrįžo pėsčiomis. Atrodo, kad jie, kulkoms pradėjus švilpti pro ausis, išbėgo iš Kelmės. Mes susirūpinome, kodėl ponas Prekeris negrįžta su pono Alūzo arkliais. Pasikrovėme vežimus. Naktį grįžo ponas Prekeris. Jis taip pat pabėgo švilpiant kulkoms.
1944.10.06 (penktadienis)
Ryte, 8:00, išvažiavome iš SAVITIŠKĖ link KALTINĖNAI. Visur panika, pilnas kelias bėgančiųjų. Naktį praleidome už Kaltinėnų Rutelės kaime. Čia radome labai svetingus žmones. Ten palikome karvę pas JUOZAS BARTKUS.
1944.10.07 (šeštadienis)
Pravažiuojame Šilalę ir persikeliame per Jūros upę ties Pajūriu. Nakvojome netoliese už Pajūrio.
1944.10.08 (sekmadienis)
Išvažiavome anksti nepusryčiavę. Apsistojame pas Vainuto viršaitį poną PALEKĄ, pasigaminome pietus ir vėl į kelionę.
1944.10.09 (pirmadienis)
Šiandien yra ypatinga diena, nes 6:00 val. ryto, mes kertame Vokietijos sieną ties DEGUČIAI. Mes praradome savo turtą, praradome savo Tėvynę ir vykstame į nežinią. Šiandien taip pat ir gedulo diena, nes šiandien buvo užimtas Vilnius. Mes lietuviai širdyje žinome, kad tapome be Tėvynės. Vieni tokie, kaip mes, atsidūrė Vokietijoje, o kiti Sibiro platybėse.
1944.10.10 (antradienis)
Keliaujame per Klaipėdos kraštą. Ties Kaukėnais persikeliame per Nemuną. Naktį praleidžiame pas vienus vokiečius. Čia visai kitoks vaizdas. Visur tvarka ir švara, bet mums mūsų tėviškė brangesnė.
1944.10.11 (trečiadienis)
Šiandien turime naujienų. Ponas PREKERIS atsiskyrė nuo mūsų ir prisijungė prie kitos grupės, o prie mūsų prisijungė ponai JAKUTIS ir PAŠILIS. Mes džiaugiamės atsisveikinę su tokiu bendrakeleiviu. Dabar viskas einasi sklandžiai.
1944.10.12 (ketvirtadienis)
Šiandien pakaustė arklius ir mes judame palei GILIJA upės krantą. Čia viskas, kas yra, yra vokiečiams, bet ne mums - pabėgėliams. Kariavę fronte vokiečiai buvo daug draugiškesni negu šie, likę Vokietijoje. Nakvynei apsistojome ūkyje esančiame 2 km nuo LABIAU.
1944.10.13 (penktadienis)
Šiandien, kaip įprastai, graži diena, todėl nusprendžiame čia pabūti dieną-dvi. Kepame duoną ir skalbiamės, nes sušlapome lietuje ir esame purvini. Užsikūrėme lauke laužą. Jaučiamės gerai įsikūrę.
1944.10.14 (šeštadienis)
Keletas iš mūsų nuvyko į LABIAU gauti žinių. Tai, ką jie išgirdo, buvo nekokios naujienos. Visi lietuviai yra siunčiami į dvarą, esantį 10 km už Labiau. Iš ten vyrai ir moterys neturinčios vaikų yra imami kasti apkasų. Neaišku, kur yra siunčiami likusieji. Graudu pagalvoti, kad galbūt reikės išsiskirti.
1944.10.15 (sekmadienis)
Vis dar toje pačioje vietoje, su pabėgėlių vargais, svetimoje žemėje, tarp svetimų ir nedraugiškų žmonių. Visi stengiasi išsisukti nuo apkasų kasimo, bet kaip - neaišku. Sekmadienis, bet to visai nesijaučia. Šiandien dirbome visokius darbus: plėšėme, siuvome, mezgėme.
1944.10.16 (pirmadienis)
Ryte sužinojome, kad policija liepia iš čia išvažiuoti. Nusprendžiame išvykti 11:00. Ponia BARAUSKIENĖ ir ponia MATUZEVIČIUS išvyko į miestą ir ten lauks mūsų. Neturime jokių leidimų, todėl nusprendžiame pernakvoti netoli LABGUVA. Pirmą kartą miegame po žvaigždėmis. Pradėjus lyti, sušalome ir sušlapome. Jaunesni miegojo vežime, kiti ant žemės po juo, pasikloję ir užsikloję šiaudais ir apsiaustais. Mūsų gyvenimas panašus į čigonų.
1944.10.17 (antradienis)
Ryte išgėrėme karštos kavos, kuri po šaltos nakties mus truputį sušildė. Po to pajudėjome toliau. Vijomės mūsų išsiblaškiusią grupę. Ten mums atnešė specialiai lietuvių pabėgėliams išvirtos sriubos. Buvęs policininkas ponas MATUZEVIČIUS gavo leidimus mūsų grupei vykti į KÖNIGSBERG. Kitiems leidimams gauti moterys nuvyko susitikti su Lietuvos atstovu LABIAU mieste.
1944.10.18 (trečiadienis)
Vakar moterys grįžo be leidimų, nes jos nebuvo įrašytos kažkokiame sąraše. Be to, vakar vienas žandaras mus išspyrė iš miesto aikštės. Nakčiai apsistojome mažame miškelyje, tačiau naktis buvo bemiegė, nes ir vėl lijo, o mes neturėjome pastogės. Šiandien moterys vėl ir vėl ėjo gauti leidimų, tačiau nesėkmingai, nes gydytojas išvyko į Karaliaučių. Nors jos laukė iki vakaro, bet jis negrįžo.
1944.10.19 (ketvirtadienis)
Šį rytą panelė Jadzė su ponia BARAUSKAS vėl išėjo prašyti leidimų. Jie parnešė liūdną žinią: gydytojas yra suimtas ir dabar leidimus išdavinės policija. Žinoma, stipresni žmonės bus paimti iš vežimų. Pavalgę pasikinkėme arklius ir pajudėjome TAPIAU kryptimi. Nenuvažiavus toli, nakvynei sustojome viename dvare. Gavome kur pasistatyti vežimus ir patiems prisiglausti.
1944.10.20 (penktadienis)
Mums bemiegant šeimininkė atnešė kavos. Papusryčiavę tęsiame savo kelionę. Miške sustojome papietauti. Gerai pasiganę pajudėjome toliau. Vėl radome pakankamai neblogą vietą pernakvoti. Šį kartą pas ūkininką, kuris taip pat ruošėsi išvažiuoti. Iš jo mes nusipirkome bulvių.
1944.10.21 (šeštadienis)
Naktis buvo šalta, bet po pusryčių mes sušilome. Išvykome apie 8:30. Ūkininko duktė mums žemėlapyje parodė kelią link DIRSCHAU. Ji pažymėjo didesnius miestus. Pravažiavę DONNAU miestą, sustojome pavalgyti. Jau beveik buvo vakaras ir mes susirūpinome, kur rasti vietą nakčiai.
1944.10.22 (sekmadienis)
Nakčiai apsistojome daug anksčiau, nei įprastai. Virėme vakarienę. Jaunas darbininkas, lenkas, mums padovanojo dobilų. Mus priglaudęs šeimininkas yra senas žmogus.
1944.10.23 (pirmadienis)
Išvykome ryte apie 9:00. Vakare valgėme duoną užsigerdami kava. Nakvojome dvare, kurio šeimininkė buvo mums maloni, tačiau šeimininkas - nelabai. Turime sekti žemėlapį.
1944.10.24-26 (antradienis-ketvirtadienis)
Pravažiuojame pro daug mažų miestelių, EYLAU ir kitų. Nuspręsta laikytis atokiau nuo didesnių miestų. Kodėl ? Nes mes jaučiame, kad mums svarbu laikytis kartu.
 |
| Ponia Stefanija Čėsnienė Vokietijoje (šaltinis) |
1944.10.27 (penktadienis)
Šiąnakt, pagal bürgermeister nurodymą, miegame dideliame ūkyje. Miegojome daržinėje kartu su arkliais. Nieko tokio, nes mes dabar pripratę prie visko. Jau šalta ir kelionė darosi nemaloni.
1944.10.28 (šeštadienis)
Nakvynę radome pas vieną moterį. Miegojome kambaryje, nors jame irgi šalta. Ūkis mažas, bet šeimininkė buvo labai maloni.
[ Toliau seka trumpas dienoraščio atpasakojimas. Miestų pavadinimai yra netaisyti ir palikti tokie, kokie jie yra užrašyti angliškame dienoraščio vertime.]
Čėsnų šeima kartu su bendrakeleiviais tęsia savo kelionę per Vokietijos žemę, nakvynei priimami atsitiktinėse vietose, kur randa nevienodą vietinių žmonių svetingumą. Jų vežimų vilkstinė pravažiuoja Stum, Rehhof miestus, netoli Meves miesto keltu persikelia per Vyslos upę, toliau seka Pehlpling miestas. Galų gale keleiviai pasieka šalia Dirschau (dabar Lenkijos miestas Tčevas) esančią pabėgėlių stovyklą. Čia jie šiaip ne taip gauna Marschbefehl (kelionės leidimą), parduoda arklius ir traukiniu išvyksta į Göllschau (lenkiškai Goliszów) miestą. Göllschau miestas juos pasitinka nesvetingai, nes paprasčiausiai ten neturi, kur prisiglausti. Po kelių dienų gavę leidimus, jie išvyksta į Schömberg (dabar Chełmsko Śląskie Lenkijoje). Čia apsistoja pas poną JONAS BARDAUSKAS ir lieka ilgesniam laikui. Juozas Čėsna įsidarbina “Kramsta” tekstilės fabrike, kuriame vėliau pradeda dirbti ir Teresė su panele Jadze. Visa likusi šeima pragyvena iš Juozo ir Teresės gaunamos algos. Darbas Teresei nesunkus (dėl amžiaus sutrumpintas 1 valanda), tačiau visą dieną reikia stovėti, prižiūrint dvi stakles. Sunkiau tapo pradėjus dirbti naktinėse pamainose. Kaimynystėje gyvena ir daugiau lietuvių: PUKELIS, RADAVIČIUS ir kiti.
Po 3 mėnesių, kuomet prie miestelio priartėjo fronto linija, pabėgėliai nusprendžia trauktis toliau į Vakarus. Prisijungę prie bėgančių vokiečių, jie vyksta pro Neumarkt, Beilngries, Eichstätt, Mekenlöe ir pasiekia Schelldorf miestelį. Čia jie yra įdarbinami šios vietovės stambiausio ūkininko PFÄFFEL ūkiuose. Ten pat apsigyvena ir panelė JADZĖ, JONAS BARDAUSKAS, MARYTĖ SABALIAUSKAITĖ, ponas RADAVIČIUS ir ponas J. POCIUS.
 |
| Čėsnų šeima Rebdorf DP stovykloje prie upės |
 |
| Teresės Čėsnaitės registracinė kortelė Vokietijos pabėgėlių stovykloje |
1946 lapkričio 20 dieną Teresė prisijungia prie Ateitininkų (religinė jaunimo organizacija) draugijos ir aktyviai dalyvauja jos organizacinėje veikloje. Besimokydama gimnazijoje ji vakarais, padedama pono MEŠKAUSKAS, mokosi mašinraščio amato. 1948 metų balandžio 1 dieną Teresė įgyją gimnazijos baigimo diplomą. Po mokyklos mergina pradeda dirbti mašininke, o naktimis su ponu JODELĖ mokosi anglų kalbos. Taip prabėga pilni metai.
Pagaliau Čėsnų šeima gauna iškvietimą iš savo giminių Amerikoje, pono ir ponios STANLEY DANBAR (mamos dėdė DANBRAUSKAS). Jos draugė REGINA PRIŠČEPIONKAITĖ kartu su panele JADZĖ PUIŠYTĖ išvyksta į Kanadą dirbti namų tarnaitėmis.
1949.05.03 Čėsnų šeima sunkvežimiu išvyksta iš REBDORF stovyklos į Schweinfurt.
 |
| Čėsnų šeima išvyksta iš Rebdorf DP stovyklos. Ponas Juozas Čėsna stovi penktas iš dešinės (antrame plane) |
1949.05.11 17:00 po visų varginančių formalumų ir sveikatos patikrinimų visi Čėsnų šeimos nariai konsulate prisiekia ištikimybe JAV.
Paskutinis emigracijos į Ameriką kryžiaus kelio etapas. Amerikietė gydytoja patikrina vakcinacijas, apžiūri gerkles. Raudonasis Kryžius padovanoja dantų pastos, šepetėlius, veido pūdros, lūpdažį, degtukų, muilo ir kitų smulkmenų.
1949.05.28 Čėsnų šeima iš BREMERHAVEN uosto didžiuliu laivu "General McRae" išplaukia į Ameriką. Kaip pati Teresė sako: "Šis gigantas perkels mus per platų Atlantą į mūsų laikiną tėvynę - Ameriką". Kelionės pradžioje, plaukiant per audringą jūrą, daugelį keleivių kankina prasidėjusi jūros liga, tačiau jūrai nurimus, sveikata pasitaiso. Atėjus šeštadieniui suorganizuojami šokiai ir lietuviai keleiviai kartu su laive dirbusiais lietuviais jūreiviais, akompanuojant akordeonui, užtraukia lietuvišką dainą, kuri nuaidi per Atlanto platybę.
1949.06.08, trečiadienį, Čėsnų šeima išsilaipina iš laivo ant Amerikos kranto New York uoste. New York miestas atvykusius pakeri savo įvairiaspalvėmis reklamų šviesomis ir nematyta daugybe automobilių. Netrukus jie traukiniu pasiekia Čikagą, kur minioje sutinkančiųjų jų jau laukia dėdė DANBRAUSKAS. Dėdė savo giminaičiams užleidžia savo 5 kambarių butą su virtuve antrame aukšte. Jis pats ką tik išsikėlė į savo naują namą.
 |
| Dabartinis vaizdas namo, kuriame apsigyveno Čėsnų šeima (2857 S. Emerald Ave., Chicago, 16, Ill) |
Tersės dienoraštis baigiasi 1949 metų birželio 15 dieną, kada ji pradėjo dirbti Marsco Manufacturing gamykloje.