Marius Ivaškevičius kalbina Dovid Katz
2017 kovo 20 d., Vilnius
Šaltinis: https://youtu.be/lC-VmPvRIsw?t=519
[...]
Klausimas: Norėčiau paliesti vieną temą ir paklausti apie 1941 metų rugpjūčio įvykius. Žinant, kad žmonės buvo vedami iš sinagogos prie masinių žudynių duobių nužudymui, man kyla klausimas, kodėl niekas nesipriešino ir nebandė bėgti ?
Dovid Katz: Aš negaliu atsakyti tiksliai apie Molėtus, bet galiu atsakyti apibendrintai. Tiksliai apie Molėtus aš nežinau.
Klausimas: Molėtų atvejis yra tik vienas iš pavyzdžių.
Dovid Katz: Aš visada esu pasiruošęs išsakyti savo požiūrį, nežiūrint į tai, kad jis galbūt yra nepopuliarus ir ekscentriškas.
Marius Ivaškevičius: Dovidai, ką Jūs galvojate apie tų dienų tragiškus įvykius Molėtuose ir tikėtina tokius pats kituose miesteliuose, net galbūt ištisai visoje Rytų Europoje. Kodėl žydai nebandė apsiginti, bėgti, kovoti ?
Dovid Katz: Nuostabus klausimas, į kurio atsakymą aš paskyriau visą savo gyvenimą. Pradėkime nuo to, kad jei mes gilinamės į tai, kas atsitiko Vilniaus gete, Kauno gete, Varšuvos gete, o konkrečiai į juose vykusius pasipriešinimo judėjimus, kurie, tarp kitko, buvo labai narsūs ir keliantys susižavėjimą, turime vis tik suprasti, kad priešinosi tik labai nedidelė žydų dalis, kurie buvo atitolę nuo religijos ir įsitraukę į to meto modernius žydų politinius judėjimus, tokius kaip sionizmas, socializmas, mokymasis dirbti žemės ūkyje. Tačiau iš visų žydų, tokių buvo labai nedaug. Dauguma žydų buvo kilę iš labai senos, tūkstantmetės aškenazių žydų religinės tradicijos. Šiandien mums labai sunku suprasti, taip pat net ir šiuolaikiniams žydams sunku patikėti ir suprasti savo senelius, prosenelius ar pro prosenelius, gyvenusius toje aškenazių kultūrinėje dirvoje. Net kai kuriuos šiuolaikinius žydus aš vis dar truputį stebinu savo pasakojimais apie seniau gyvenusius jų protėvius. Kalbant apie to meto žydus, visų pirma reikia pasakyti, kad jie absoliučiai ir tvirtai tikėjo į pažadėtą rojų, pomirtinį gyvenimą ir mirusiųjų prisikėlimą, kad gyvenimas po mirties yra daug svarbesnis, nei dabartinis. Tai iš tiesų buvo jų gilus tikėjimas, o ne vien tik posakis, kad aš tikiu. Šiandien mums, išauklėtiems klasikinėje kultūroje, tai yra labai sunku suvokti, kaip tuomet buvo ir kaip kai kuriais atvejais yra net dabar, suvokti, kad tikėjimas gali būti toks tvirtas. Mirties sąvoka jidiš ir hebrajų kalbose yra išreiškiama fraze "alkidish hashem" [netiksli transkripcija], kuri reiškia, kad savo mirtimi šventinu Dievo vardą t.y. šventa būti nužudytam dėl to, kad esu žydas. Žinoma, viduramžiuose tai turėjo visai kitą reikšmę [žydas vis tik galėjo tais laikais išgelbėti savo gyvybę pasikrikštydamas]. Viduramžiuose, kuomet vyko kryžiaus žygiai, tas, kas mirdavo "alkidish hashem", galėjo didvyriškai pareikšti, kad aš nesikrikštysiu, nes ne krikštas mane išgelbės [amžinam gyvenimui], o tik mirtis už tai, kad esu žydas, ir tas, kuris yra nužudomas dėl to, kad yra žydas ir iki paskutinės minutės tvirtai tiki Dievu, keliauja tiesiai į Rojų. Didžiajai daliai žydų, kurie ėjo link žvyrduobių, (tai aš esu išgirdęs iš keleto mano kalbintų žmonių, kurie pakeliui tuo metu pabėgo) didžiausią baimę kėlė ne pati mirtis, o tai, ar jie prieš juos nušaunant galės sukalbėti maldą "Sh'ma Yisroel Hashem Elokeinu Hashem Echad..." [Klausyk, o Izraeli, Viešpats yra mūsų Dievas, Viešpats vienatinis...].
Baltarusijoje man teko girdėti apie kelis atvejus, kuomet miestelio rabinas įkalbinėjo žudikus, kad visi jo gentainiai prieš nušaunant turėtų galimybę sukalbėti maldą. Vokiečiai su tuo sutikdavo: "O, žinoma, žinoma, be problemų !" [žudikams toks prašymas nekėlė jokių nepatogumų]. Šiandien mes sunkiai suprantame šią seną kultūrą.
Sekanti priežastis. Ši gilios tradicijos aškenazių kultūra, kurioje buvo toks gilus tikėjimas pomirtiniu gyvenimu, įsitikinimas, kad savo mirtimi šlovini Dievo vardą ir tada keliauji į Rojų, buvo viena iš pasyviausių ir neagresyviausių kultūrų visoje pasaulio istorijoje. Jie net neturėjo savigynos plano, kaip koncepcijos. Vėlyvuose XIX a. dešimtmečiuose, po pogromų Ukrainoje, kuomet atsirado įvairūs modernūs žydų judėjimai: socialistai, sionistai, komunistai, anarchistai, tam tikri savigynos būriai, kurie buvo pasiruošę duoti atkirtį. Visi tie naujų pažiūrų žydai, tarp daugumos žydų buvo matomi, kaip einantys prieš tradicijas ir jų buvo mažuma. Šiandien mes juos matome didvyriais, kurie nenusileido, bet kovėsi. Taigi, buvo neįtikėtinas pasyvumas ir įsitikinimas, kad toks yra mūsų likimas ir todėl mes turime mirti.
Be to, yra dar vienas ir daug žemiškesnis paaiškinimas. Daugelyje vietų Baltijos kraštuose ir kitur vokiečiai tikslingai organizuodavo, prieš tai labai gerai išstudijavę, tam tikras sąlygas. Jie suprato, kad jei iš žmonių atimti net kelioms dienoms maistą, vandenį ir sąlygas įprastam tualetui, tai po kurio laiko jie pradės patys maldauti mirties, prašysis būti nušauti. 8000 žydų nužudytų Švenčionėlių poligone 1941 metų spalio mėnesį buvo laikomi uždaryti barakuose be maisto, vandens ir be sąlygų tualetui apie 7-10 dienų. Tos 10 dienų papildomai prie visų kitų aspektų pridėjo dar ir fiziologinį aspektą, kuris buvo visos strategijos papildoma dalis. O aškenazių pasyvumas ir absoliutus tikėjimas į pomirtinį gyvenimą tik dar labiau viską sustiprino.
[...]
(laužtiniuose skliaustuose yra vertėjo patikslinantys komentarai)