Išgirdo tuos žodžius, pamatė piktdžiugišką blykstelėjimą akyse 10-12 metų vaikas. Pasmerktos tautos pasmerktas palikuonis, išaugęs iš Lietuvos žemės syvų ir jais vėl pavirtęs žmogus. Kuo jis buvo kaltas, kad gimė žydu ir kad Vokietijoje gimė hitleriškų siaubūnų virtinė ? Jis matė tą patį dangų, tą pačią blyškią mėnesieną, tokį pat Lietuvos sniego žėrėjimą, bet toje pačioje žemėje girdėjo dar vienos labai senos žydų kalbos garsus, mylėjo Dievą, tik vadinamą kitu vardu, bet visi jie - aukos ir būsimieji galvažudžiai - kvėpavo tuo pačiu dosniai Lietuvos žemės visas ertmes pripildančiu oru.
Kažkas jau matavo duobes ir skaičiavo, kiek į jas tilps žydų kūnų, kažkas jau vežė šovinius ir žudikams dalijo ginklus. O žmonės, ir lietuviai, ir žydai išgirsdavo - duobė Pamedžiokalnyje jau pilna moterų ir vaikų, Kuprės miške kulkomis suvarpė vyrus. Girdėjo ir dūsavo. Vieni nežinodami, kaip padėti, o kiti kaip išsigelbėti. Pasmerktiesiems visos pasaulio pusės buvo uždarytos šūvių salvėmis, liko tik keliai į duobes. Žemaitijos kaimų žmonės, skaitydami gausiai platinamus hitlerininkų atsišaukimus, žinojo, jog gelbėdami žydus, kartu su šeimomis atsiguls į tas pačias duobes. O ir gelbėti nelabai buvo ką. Vokiška valdžia veikė tiksliai kaip laikrodis, bet kaip visada būna, ir mirtis nespėja visų vienu metu apglėbti.
Kelmės rajone gyvenantis Vladas Petrošius iki šiol atsimena kupinas vilties ir kartu siaubo dviejų vaikų akis. Vasaros pradžios vidurnaktyje į jų trobos duris pasigirdo beldimas ir už jį dar tylesni balseliai:
- Nebijokite, čia mes, žydukai. Mama liepė pas jus bėgti.
O toje troboje jau gyveno keturiolika žmonių. Ir nė vienam iš jų nekilo mintis, kad tie susigūžę, maldaujantys ir gyvybės trokštantys vaikai suliesins lašinių paltį, nurieks duonos riekę. Tie keturiolika žemaičių buvo katalikai. Bet to paties namo kitame gale gyveno baltaraištis Levickis, kasdien pro šalį pravažiuodavo jo bendražygis Leščiauskas. Šeimos vyresnieji vaikai gerai meistraudavo, tad pas juos į sodybą užsukdavo įvairių žmonių. Petrošiai alksnyne įrengė slėptuvę, o šiaip žydukai kartu maišydavosi su petrošiukais, nes nelabai vieni nuo kitų ir skyrėsi. Žydukai buvo pošviesiai, o petrošiukai vieni tamsesni, kiti - šviesesni. Taip ir "maldavosi" vaikai vieni su kitais. Tačiau kas galėjo pagalvoti, jog nelaiminguosius vaikus reikia saugoti ne nuo vokiečių, o nuo savo kaimynų! Baltaraištis Levickis, aišku, suprato, kokie Petrošių įnamiai. Suprato ir tylėjo. Tačiau susidomėjo kiekvieną sekmadienį į bažnyčią lakstanti davatkėlė, moterėlė, priimanti kiekviena proga švenčiausiuosius sakramentus . Ar ji per išpažintį išpažino, ką padariusi, ar net suvokė savo kaltę? Jos įskundimas tais laikais buvo mirtis vaikams.
Petrošiai, pajutę pavojų, žydukus slapstė pas gimines, vaikai išsiskyrė. Ir štai "padoriems" lietuviams prireikė piemens. Neminėsime tų ūkininkų pavardės. Jie iš tikrųjų buvo uolūs katalikai nebent takų į bažnyčią mynimo prasme. Vaikas žydukas pas juos piemenavo iki rudens. Pasibaigus ganiavai, ūkininkų šeimos galvose subrendo klaikus planas - atsikratyti piemeniu. Po Visų Šventų ūkininkų iškviesti į sodybą atgriuvo baltaraiščiai. Pririšo vaiką prie medžio, o patys troboje „šventė pakasynas“. Kai ištuštėjo buteliai, šeimininkė išpuolė laukan ir nuavė nuo vaiko kojų vilnones kojines pasakydama:„Tave vis tiek tuojau sušaudys ...“
Kokiais sakramentais bažnyčiose beguodė save ši „dievobaiminga“ moteris? Praktiška ūkininkė, supratusi, kad geriau atimti kojines, kol jos nepasruvo krauju? Ar jai širdies gelmėse nebudo nors ir menkiausia kibirkštis atrišti vaiką nuo medžio ir paleisti? Ką ji gavo? Vaiko nešiotas kojines, jo vasaros ganiavos darbą... Ir atpildą.
Jos vaikai irgi žuvo pokario metais ...
„Tave vis tiek tuojau sušaudys“... Kuri moteris išdrįstų vaikui pasakyti tokius žodžius? Ir sušaudė. Vaiką. Žyduką. Piemenį, kuriuo, kai karvės buvo suvarytos į tvartus, reikėjo atsikratyti.
Ir vis dėlto - žmogų. Dalį tos pačios kartos žmonių. Ir gimusios po tų siaubingų žudynių - taipogi.
Kitas vaikas, lietuvių išsaugotas, liko gyvas ir dabar gyvena Izraelyje. Dabar galėjo ten, arba ir Lietuvoje, būti gyvi abu broliai.
Virginijus Laucius