 |
| Stanislovas Nekrašas, 1950 m. (LYA, f.K-1, ap.58, b.35893.3 KAB, l. 51) |
Nekrašas Stanislovas, sūnus Vinco, gimęs 1908 m., Pamilščio viensėdyje, Tytuvėnų valsčiuje, eigulio šeimoje. Nuo 1932 m. Lietuvos šaulių sąjungos narys. Suimtas 1950 m. rugsėjo 22 d., nuteistas mirties bausme. Suėmimo metu su žmona Marija Markovna Nekrašas gyveno Latvijoje, Jelgavos raj., Cenu pagasts ir dirbo plytų gamykloje "Spartakas" šaltkalviu. Po teismo nuosprendžio sušaudytas 1951 m. balandžio 18 d. Vilniuje. (LYA, f.K-1, ap.58, b.35893/3BB)
Žmona Marija Markovna Nekrašas, gimusi 1919 metais Грышкавичи kaime, Кривичи rajone, Молодечно apskrityje , Baltarusija (LYA, f.K-1, ap.58, b.35893/3 l.7).
1950 m. rugsėjo 23 d. tardymo protokolas (LYA, f.K-1, ap.58, b.35893.3 BB l.17-20)
[...] Antrą karo dieną, 1941 m. birželio 23 d., pas mane atėjo buvęs Tytuvėnų miestelio gyventojas Gečas Stanislovas ir pasakė, kad rusai traukiasi, einam į Tytuvėnus, nes mes iš naujo surašinėjame buvusius Šaulių sąjungos narius, turime ginklų ir laukiame nurodymų dėl tolesnių mūsų veiksmų. Aš sutikau su Gečo pasiūlymu ir nuėjau su juo. Mes nuėjome į buvusios valsčiaus valdybos pastatą. Ten aš radau daug kitų buvusių Šaulių sąjungos narių ir jų suneštų ginklų: šautuvų, kulkosvaidžių, granatų, kuriuos paliko atsitraukiančios Tarybinės Armijos daliniai. Aš, kaip buvęs šaulys, taip pat įsirašiau į tą sąrašą. Tą dieną išbuvau valsčiaus valdyboje kartu su visais įsirašiusiais. Sekančią dieną, birželio 24 d., aš gavau ginklą ir su pertraukomis išdirbau Tytuvėnuose vokiečių policininku iki 1942 m. kovo mėnesio. 1942 m. balandžio mėnesį, man parašius prašymą, buvau priimtas į Vilniaus rezervinę policiją, gavau policininko uniformą ir atlikau karinį pasirengimą. 1943 m. kovo 25 d. praėjau medicininį patikrinimą ir kartu su policijos batalionu atvykau į Kauną, kur gavau vokišką uniformą ir po 4-5 dienų, to pačio bataliono sudėtyje, išvykau į Rytų frontą prie Leningrado. Rytų fronte kartu su vokiečių daliniais išbuvau iki 1945 metų gegužės mėn. Po to kartu su vokiečių daliniais buvau suimtas Tarybinės Armijos ir iki 1945 liepos 26 d. išbuvau įvairiose karo belaisvių stovyklose Lietuvoje ir Latvijoje. Liepos 26 d. mane kartu su kitais lietuviais, lenkais ir latviais pervedė į karinį statybos batalioną Nr. 13, kuris dislokavosi Rygos priemiestyje. 1946 m. rugsėjo mėnesį iš statybos bataliono demobilizavausi ir pradėjau dirbti plytų fabrike "Spartak", kur iki šiol tebedirbu.
Į Šaulių sąjungą įstojau 1932 metų pradžioje, po to, kai demobilizavausi iš Smetoninės Lietuvos armijos, ir joje išbuvau iki 1940 metų birželio t.y. iki į Lietuvą atėjo sovietų valdžia. Mano praktinė veikla buvo kartu su kitais nariais atlikti nustatytą karinio parengimo programą, mokiausi taktikos, karinio dalinio sudėtyje dalyvaudavau šaudymo pratybose ir manevruose. Taip pat dalyvaudavau lėšų rinkime iš vietinių gyventojų. Lėšos buvo naudojamos ginklų įsigijimui ir organizacijos namų statybai. Kaip organizacijos narys turėjau ir nešiojau atitinkamą uniformą, turėjau man priskirtą šautuvą, kuris buvo saugomas organizacijos štabe. Prieš atliekant karines užduotis, šautuvą man išduodavo į rankas.
Apie [tarnybos vokiečių policijoje laikotarpį] aš nuo tyrimo organų nieko neslėpsiu ir pasakysiu visą teisybę. Mano praktinė veikla tarnaujant vokiečių policijoje Tytuvėnų miestelyje, buvo tokia: antrą dieną, kuomet iš naujo įsirašiau į Šaulių sąjungos būrio narius, t.y. birželio 24 d., vokiečių policijos, kaip tokios dar nebuvo. Aš, Nekrašas Stanislovas, ir Milius Vincas (užmuštas) iš Gečo Stasio ir Rusecko Broniaus gavome įsakymą užmušti Baltrušaitį Vincą, kuris tuo metu dirbo Tytuvėnų stoties lentpjūvėje, už tai, kad jis atseit renka ginklus ir ketina juos panaudoti prieš mus ir vokiečius. Aš sutikau atlikti šią užduotį ir gavau rusišką naganą su įdėklu. Įdėklo aš neėmiau, o naganą įsikišau į vidinę kišenę. Mes su Miliumi išėjome pas Baltrušaitį į Tytuvėnų stoties lentpjūvę. Milius turėjo savo ginklą, užsienietiškos markės pistoletą Montekrist. Atėję į vietą, radome uždarytus lentpjūvės vartus ir mes Baltrušaičio pareikalavome, kad jis juos atidarytų. Baltrušaitis, būdamas lentpjūvėje kartu su Bankausku Pranu (miręs), vartų mums neatidarė. Mes pradėjome primygtinai reikalauti atidaryti vartus, tačiau Baltrušaitis mums nieko neatsakė. Tuo metu jis dešinę ranką laikė savo kišenėje ir lygtais kažką iš jos ruošėsi ištraukti. Gerai neįsižiūrėjau, tačiau pabijojau, kad jis gali turėti ginklą ir į mus šauti. Aš pro vartus šoviau iš savo nagano į Baltrušaičio pusę. Pro vartų plyšį matėme, kaip po šūvio Baltrušaitis ir Bankauskas pasileido bėgti nuo vartų į atskiras puses. Tada aš iššoviau antrą kartą. Milius taip pat iš Montekristo iššovė vieną kartą. Mes įėjome į lentpjūvės kiemą ir radome už maždaug 70 metrų gulintį nebegyvą Baltrušaitį.
Grįžtant atgal į Tytuvėnus, mes sutikome Rusecką Bronių ir pranešėme jam, kad Baltušaitis jau užmuštas. Ruseckas mus už tai pagyrė ir mes visi nuėjome į Tytuvėnus. Baltrušaičio kūną vokiečiai užkasė lentpjūvės kieme ir tik po pusantro mėnesio leido jo našlei Baltrušaitienei Emilijai perlaidoti kitoje vietoje.
Po šio įvykio, praėjus maždaug savaitei, mane paskyrė į policininko pareigas Tytuvėnų miestelyje, išdavė rusišką šautuvą ir aš vykdžiau visus policijos viršininko nurodymus.
Rugpjūčio pabaigoje, tikslios datos dabar neatsimenu, aš kartu su kitais policininkais gavau nurodymą suimti Tytuvėnuose gyvenančius žydų tautybės piliečius. Pirmą suimtųjų grupę, apie 30-40 žmonių, pastotėmis nuvežėme į Raseinius. Kas ir kaip su jais ten atsitiko man yra nežinoma. Antrą dieną atėjo įsakymas, kad daugiau žydų tautybės piliečių į Raseinius nebevežtume, o su jais tvarkytumėmės vietoje. Kitą dieną iš Raseinių automašina atvažiavo vokiečių lagerio komendantas Grigaravičius. Su juo atvyko būrys ginkluotų policininkų ir pagalbinės policijos narių. Aš kartu su tais policininkais pradėjau rinkti iš namų likusius žydų tautybės piliečius ir automašinomis vežti už Tytuvėnų į Pušyno mišką. Ten jau buvo paruošta apie 7 metrų ilgio ir 2-3 metrų pločio duobė. Pirmiausia nuo atvežtų žydų tautybės piliečių nurengdavo gerus viršutinius rūbus, o po to grupėmis, maždaug po 20 žmonių, privesdavo prie duobės, įsakydavo leistis į ją ir gultis dugne. Policininkai, tame tarpe ir aš, Nekrašas Stanislovas, nuo duobės krašto, davus komandą, atidengdavome ugnį į duobėje gulinčius piliečius. Po eilinės grupės sušaudymo, Tytuvėnų gyventojai, kurie kasė duobę, prieidavo ir užmesdavo sušaudytuosius žemėmis. Tokiu pat būdu atvedė ir sušaudė toje pačioje duobėje antrą grupę. Tą dieną man dalyvaujant buvo sušaudyta ir užkasta vienoje duobėje apie 150-160 žmonių. Tikslaus jų skaičiaus nežinau, bet ne mažiau kaip 150 žmonių. Namuose likusi sušaudytųjų nuosavybė buvo padalinta tarp mūsų policininkų. Man, pavyzdžiui, teko karvė ir dalis baldų.
Trečią dieną po šio masinio žydų tautybės piliečių sušaudymo aš, Nekrašas, ir policininkas Mockus Juozas iš Valinsko Antano gavome nurodymą sušaudyti žydų tautybės gydytoją Chveideną, kuris gyveno Tytuvėnų miestelyje. Vykdydami šį nurodymą, mes paėmėme Chveideną [Chveidanas] (jis tuo metu jau buvo suimtas), nuvedėme į Pušyno pamiškę ir ten sušaudėme. Chveidenas prašė mūsų nesušaudyti ir paleisti, įtikinėjo, kad apie tai niekas nesužinos, tačiau Mockus nesutiko ir mes jį nušovėme.
Kituose tarybinių piliečių sušaudymuose aš nedalyvavau. Dirbant policijoje, mano pareigos buvo kartu su kitais policininkais patruliavimo metu saugoti miestelį, saugoti grūdų sandėlius ir vykdyti kitus policijos viršininko nurodymus, skirtus tvarkos palaikymui. [...]
1950 m. rugsėjo 26 d. tardymo protokolas (LYA, f.K-1, ap.58, b.35893.3 BB l.25-30)
 |
| Eigelis Vladas, "Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918-1953" (ISBN 978-9955-415-11-4), 9 tomas, 173 psl.: |
[...] Sukilėlių būryje aš išbuvau apie 4 dienas, po to mane iškvietė Tytuvėnų valsčiaus policijos viršininkas Eigelis ir paskyrė mane tarnauti valsčiaus policijoje eilinio policininko pareigose. 1941 m. liepos mėn. viduryje atvyko kadriniai policininkai ir aš buvau perkeltas į pagalbinės policijos būrį, kuriame tarnavau iki 1942 m. kovo mėnesio. 1942 m. kovo mėnesį aš parašiau pareiškimą, kad mane perkeltų į kitą vietovę. Tytuvėnų miestelyje nebenorėjau dirbti, nes ten teko turėti reikalų su man pažįstamais žmonėmis. [...]
[...] 1941 m. liepos pradžioje policijos viršininku jau buvo Jurgaitis Antanas, kuris pakeitė Eigelį. Policijos viršininko Jurgaičio nurodymu aš kartu su kitais sukilėliais Geču Stasiu, Ingbliudu Romualdu [Jungbliutas Romualdas, gimęs 1919 m.; iš http://lietuviaisibire.lt ], Mockumi Juozu suėmėme Baranauską (gyv. MOCKAIČIAI), Vaidelauską [šioje apklausoje Nekrašas minėjo asmenį pavarde Ivanauskas, tačiau vėlesnėje apklausoje patikslino šio asmens pavardę t.y. Vaidelauskas; ibid. l.72] (gyv. GUDELIAI, tuo metu apie 17 metų amžiaus) ir Dargvainį Antaną (gyv. ŠUKIŠKIAI), kuriuos mes pristatėme į Tytuvėnus. Vėliau jie buvo paleisti.[...]
[...] 1941 m. birželio mėnesio pabaigoje, policijos viršininko Eigelio nurodymu, aš su Geču Stasiu suėmėme Miknaičių kaimo gyventoją Česnauską, vardo nepamenu, apie 50 metų. Vėliau Česnauskas buvo paleistas.
1941 metų liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje aš asmeniškai policijos viršininko Jurgaičio nurodymu suėmiau vieną geležinkelietį, pavardės nepamenu, apie 40 metų amžiaus. Jis gyveno netoli Tytuvėnų stoties žydo KAMENEC ZERIGA [ZELIG, daugiau čia] [ibid. l.28] name. Tas geležinkelietis buvo išvežtas į Raseinius, o vėliau jį paleido. [...]
1950 m. spalio 12 d. tardymo protokolas (LYA, f.K-1, ap.58, b.35893.3 BB l.41-50)
[...] Tytuvėnų valsčiaus sukilėlių būrį suorganizavo Ruseckas Bronius ir Gečas Stasys. Pirmas kelias dienas, kuomet Tytuvėnų miestelį užėmė vokiečiai, sukilėlių būriui vadovavo tik Ruseckas ir Gečas. Praėjus maždaug savaitei, jau po Tarybinės Armijos atsitraukimo, į Tytuvėnus atvyko Eigelis Vladas, kurį atsiuntė valsčiaus policijos viršininko pareigoms užimti. Eigelis Vladas iš sukilėlių būrio atsirinko būsimus policininkus: mane, Gečą Stasį, Jungbliutą Romualdą ir Mockų Juozą. Nuo tos dienos Ruseckas Bronius, palikęs vadovauti sukilėlių būriui, perėjo su visu būriu į policijos viršininko Eigelio pavaldumą. Praėjus trims savaitėms po Eigelio atvykimo, policijos viršininko pareigas užėmė atvykęs Jurgaitis Antanas, o Eigelis buvo paskirtas vadovauti sukilėlių būriui. Ruseckas Bronius nuo tos dienos tapo sukilėlių būrio vado Eigelio pavaduotoju. Nuo tos dienos iki pat sukilėlių būrio išformavimo Eigelis buvo būrio vadas, o Ruseckas - Eigelio pavaduotojas.[...]
[...] Pirmomis karo dienomis, po Tarybinės Armijos atsitraukimo, Tytuvėnų sukilėlių būryje buvo iki 50 asmenų. Po dviejų savaičių dalis sukilėlių pasitraukė iš būrio, o išformuojant sukilėlių būrį jame buvo likę iki 20 sukilėlių.
Asmeniškai iš Tytuvėnų sukilėlių būrio pažįstu šiuos:
 |
| Vladas Eigelis suimtas 1941 metais ir įkalintas Raseinių kalėjime (Iš enciklopedijos "Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918-1953" (ISBN 978-9955-415-11-4), 3 tomas, 102 psl.) |
1. Eigelis Vladas, tėvo vardo nežinau, apie 30 metų (1941 metais), mokytojas, gimimo vietos nežinau, prieš sovietų valdžios paskelbimą Lietuvoje dirbo mokytoju GUDELIAI, RAMONIŠKĖ Tytuvėnų valsčiuje. Prieš Tėvynės karo pradžią sovietų valdžios organai jį areštavo. Raseinių miestą užėmus vokiečiams, jį iš Raseinių kalėjimo išlaisvino. Nuo 1941 metų birželio pabaigos iki liepos pradžios Eigelis buvo Tytuvėnų valsčiaus policijos viršininkas (apie 3 savaites), o vėliau sukilėlių būrio vadas, iki tol, kol 1941 metų rugsėjo pabaigoje būrį išformavo.
[...] noriu pridurti, kad visi policijos ir sukilėlių veiksmai buvo atliekami tik jo pavedimu. Kuomet Eigelis buvo policijos viršininku, policininkai be jo įsakymo nieko savavališkai nedarė. Kur dabar randasi Eigelis, nežinau. Paskutinį kartą su juo mačiausi 1944 metais, kai buvau trumpam sugrįžęs iš vokiečių armijos atostogoms.
2. Ruseckas Bronius, tėvo vardo nežinau, 40 metų (1941 metais), gimęs Rokiškio rajone. Ruseckas buvo sukilėlių būrio organizatorius ir jo vadas. Pirmą mėnesį - tiesioginis vadovas, o vėliau būrio vado Eigelio Vlado pavaduotojas. Iki sovietų valdžios įsteigimo Lietuvoje, sovietų valdžios metais 1940-1941 m. ir okupacijos metais 1941-1944 m. Ruseckas dirbo girininku. Kur jis šiuo metu yra, nežinau. Paskutinį kartą su juo susitikau 1944 metų balandžio mėnesį.
[...] Ruseckas organizuodavo sukilėlius patruliuoti miestelyje, saugoti areštinę, siųsdavo sukilėlius atlikti visokias policijos viršininko nurodytas užduotis. [...]
3. Gečas Stasys, tėvo vardo nežinau, 30 metų amžiaus (1941 metais), gimęs Tytuvėnų miestelyje. Gečas buvo sukilėlių būrio [vienas iš] organizatorius ir vadovas. Vėliau jis kartu su manimi perėjo dirbti į policiją. Rugpjūčio mėnesį jį pašalino iš policijos už tai, kad savinosi ne jam skirtus daiktus. Paskui jį vėl priėmė į būrį ir jame išbuvo iki būrio išformavimo. Kur šiuo metu yra Gečas, aš nežinau. Paskutinį kartą su juo susitikau 194[4] metų balandžio mėnesį. [...] Gečas kartu su Rusecku subūrė ir vadovavo sukilėlių būriui. Aš negaliu pasakyti, ar tuo metu Gečas dalyvavo piliečių suėmimuose, nes, kiek pamenu, jis pats asmeniškai užduočių atlikime nedalyvaudavo, o tik duodavo nurodymus sukilėliams. Tarnybos policijoje metu Gečas Stasys, aš, Jungbliutas ir Mockus suėmėme piliečius Vaidelauską [originale yra Ivanauskas, tačiau čia pataisyta pagal vėlesnį Nekrašo patikslinimą], Baranauską, Dargvainį. 1941 m. liepos mėn. pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje Gečas Stasys kartu su savo broliu Geču Jonu (tuo metu 22 metų) suėmė vieną Tytuvėnų miestelio gyventoją (jo pavardės nepamenu), apie 55 metų (tuo metu), kuris 1940-1941 metais dirbo draudimo agentu [Šeferis Mėčys]. Gečas Stasys patruliuodavo miestelio ribose, saugodavo areštinę su suimtais tarybiniais piliečiais.[...]
4. Milius Vincas - eilinis sukilėlis, Tytuvėnų miestelio gyventojas. Kartu su Miliumi aš sušaudžiau Baltrušaitį Vincą. Daugiau apie jo veiklą sukilėlių būryje nežinau. Milių Vincą sušaudė vokiečiai 1941 metų birželio 25 dieną. Tą dieną kažkas nušovė motociklu važiavusį vokiečių karininką. Vokiečiai įkaitais suėmė 12 vyrų ir tuojau pat sušaudė miestelyje. Tarp tų 12 įkaitų atsidūrė šie sukilėliai: Milius Vincas, Ramoška Stasys, Maslauskas Matas, Brazas Vladas, Kokšta Adomas, Kačinskas Mykolas, Krygeris, vardą pamiršau [Stasys]. Visi jie buvo Tytuvėnų miestelio gyventojai.[...] [pilnas sušaudytų 1941 m. birželio 25 d. sarašas]
5. Valčiukas Juozas, 25 metų amžiaus, ir jo brolis Valčiukas Pranas, 22 metų amžiaus (1941-ais metais) gimę Tytuvėnuose. Būryje jie buvo eiliniai sukilėliai, į būrį įstojo kartu su manimi, buvo apsiginklavę šautuvais, patruliavo miestelio ribose, saugojo areštinę su tarybiniais piliečiais [...]
 |
| Dabulskis Benius po karo, (šaltinis) |
6. Dabulskis Benediktas, 19 metų amžiaus (1941-ais metais), Tytuvėnų miestelio gyventojas, eilinis sukilėlis, į būrį įstojo pirmomis jo suorganizavimo dienomis. Dabulskis saugojo suimtus tarybinius piliečius, patruliavo miestelio ribose [...]. Po žydų šaudymo Dabulskis Benediktas kažkur išvyko ir 1941 metų rudenį atvažiavo atostogų apsirengęs policininko uniforma (eilinio policininko forma). Jis pats pasakojo, kad dirba Radviliškyje, saugo Tarybinės Armijos karo belaisvių stovyklą. Aš Dabulskio nuo 1941 metų rudens nebemačiau ir, kur jis dabar yra, nežinau.
7. Rupša Bolius, 33 metų (1941 metais), Tytuvėnų gyventojas, eilinis sukilėlis, buvo ginkluotas šautuvu, į būrį įstojo jo suorganizavimo pradžioje, patruliavo miestelio ribose, saugojo areštinę su suimtais tarybiniai piliečiais. Žydų sušaudyme Pušyno miške nedalyvavo. Apie Rupšos Bolio dalyvavimą areštuojant tarybinius piliečius aš nieko nežinau. Kur dabar yra Rupša, aš nežinau. Paskutinį kartą jį mačiau Tytuvėnuose 1944 metų balandžio mėnesį.
8.-9.-10.-11.-12.
8. Bielskis Petras, 28 metų, Tytuvėnų gyventojas.
9. Vaitkus Ildifonsas, 40 metų, (1941 metais), RUTELIAI kaimo gyventojas.
10. Gabrilaitis Pranas (netiksliai), 50 metų (1941 metais), TYTUVĖNĖLIAI kaimo gyventojas.
11. Virbickas Antanas, 50 metų, (1941 metais), PATITAUKIS kaimo gyventojas.
12. Valčiukas, vardo nežinau, 40 metų (1941 metais), LIPINAI [?] kaimo gyventojas.
[8. 9. 10. 11. 12. sunumeruoti asmenys buvo] eiliniai sukilėliai, ginkluoti šautuvais, sukilėlių būryje buvo nuo pirmų jo suorganizavimo dienų iki jo išformavimo, patruliavo miestelio ribose, saugojo areštinę, kurioje buvo laikomi suimti tarybiniai piliečiai. Jie žydų sušaudyme nedalyvavo. Apie jų dalyvavimą areštuojant tarybinius piliečius aš nieko nežinau.
13. Nūtautas Antanas, 45 metų (1941 metais), Tytuvėnų miestelio gyventojas, eilinis sukilėlis, nieko praktiškai būryje nedarė, o tik kurstė jaunus sukilėlius daryti visokius antitarybinius veiksmus, juos įkvėpdavo. Prisimenu, kai sužinojome, kad bus šaudomi žydai ir kai keletas sukilėlių savo kalbomis išreiškė abejonę, ar jie sugebės šaudyti, Nūtautas sukilėlius drąsino pareikšdamas: "Ko čia baimintis ? Šauk ir viskas. Žydus, svoločius, ir reikia sušaudyti." Tačiau pats Nūtautas žydų sušaudyme nedalyvavo. [...]
1950 m. spalio 14 d. tardymo protokolas (LYA, f.K-1, ap.58, b.35893.3 BB l.51-64)
[...] Kaip jau esu sakęs ankstesnėje apklausoje, nuo pirmųjų okupacijos dienų, apie mėnesį, Tytuvėnų policijos viršininku dirbo Eigelis Vladas, apie kurį jau esu davęs parodymus.
1941 metų liepos mėnesį Eigelį pakeitė Jurgaitis Antanas, 42 metų amžiaus (dabartiniu metu), jo gimimo vietos nežinau. Jurgaitį į šį darbą atsiuntė ir jis Tytuvėnų miestelyje išdirbo iki 1943 m. kovo mėn. 1943 m. kovo mėnesį Jurgaitis kartu su manimi įstojo tarnauti vokiečių armijoje. Aš į komisiją atvažiavau iš policijos rezervo Vilniuje, o Jurgaitis - iš Tytuvėnų. 1944 metų balandžio mėn. Jurgaitis iš vokiečių armijos dezertyravo ir nuo to laiko aš apie jį nieko nežinau.
Būdamas viršininku Jurgaitis vadovavo visos Tytuvėnų valsčiaus policijos veiklai: duodavo nurodymus areštuoti piliečius, juos tardydavo, tyrė įvairius įvykius. [...]
Be manęs, Gečo, Mockaus ir Jungbliuto policijoje dar dirbo eiliniais policininkais Raudys Juozas, 50 metų (tuo metu), kur jis gimęs nežinau, ir Valinskas Antanas, 35 metų amžiaus (dabartiniu metu), kur gimęs nežinau.
Raudys į Tytuvėnus atvažiavo iš vieno Raseinių apskrities valsčiaus, o Valinskas - iš Šaukėnų, Šiaulių apskrityje.
Raudys ir Valinskas vykdė visas policininkų pareigas: patruliuodavo, vykdė kratas piliečių namuose, sulaikydavo piliečius už tvarkos pažeidimus, už naminės degtinės gamybą ir t.t. [...]
1941 metų rugpjūčio mėnesį, tikslios datos neatsimenu, iš Raseinių apskrities policijos atėjo įsakymas suimti ir pristatyti į Raseinius apie 40 žydų. Policijos viršininkas Jurgaitis iškvietė pas save žydų seniūną Geke [Hakas], vardą pamišau, 28 metų amžiaus (tuo metu), ir įsakė pagal jam įduotą asmenų sąrašą pranešti žydams, kad jie atvyktų su maisto produktais kelionei į Raseinius, darbams. Po kurio laiko sąraše nurodyti žydai atvyko į policiją. Policininko Mockaus Juozo vadovaujami, aš - Nekrašas, sukilėliai Dabulskis Benediktas ir Valčiukas Pranas, pastotėmis nuvežėme tą žydų grupę į Raseinius. Raseiniuose mes tuos žydus pristatėme į žydų stovyklą. Tolesnis jų likimas - man nežinomas. Į Tytuvėnus iš tos žydų grupės nei vienas negrįžo, todėl manau, kad jie taip pat buvo sušaudyti, bet nežinau, kur. Žydų stovyklos Raseiniuose komendantas Grigaravičius Mockui ir man įsakė sekančią dieną atvežti visus Tytuvėnų žydus, tačiau mes pareiškėme, kad neturime transporto ir per vieną dieną tai padaryti negalėsime. Kai mes sugrįžome į Tytuvėnus, policijos viršininkas Jurgaitis gavo įsakymą daugiau į Raseinius žydų nebevežti, nes su jais susitvarkys vietoje. Kuomet žydų grupė iki 40 asmenų buvo pristatyta į Raseinius, po 5-7 dienų, į Tytuvėnus dviem sunkvežimiais atvažiavo anksčiau minėtas Grigaravičius, o su juos apie 15 sukilėlių. Man išėjus į darbą, apie 7 valandą ryto, atvykę sukilėliai ir sukilėliai iš Tytuvėnų būrio suiminėjo visas žydų šeimas ir varė į sinagogą, šalia kurios stovėjo dvi automašinos. Policijos patalpoje taip pat buvo sukilėliai ir gėrė samagoną. Mane taip pat pakvietė išgerti. Netrukus į automašinas buvo susodinti žydai, tame tarpe - vaikai, moterys ir seniai. Pagal duotą Grigaravičiaus komandą, automašinos nuvažiavo į Pušyno mišką. Apie 10 sukilėlių ir policininkų, tame tarpe ir aš, policijos viršininkas Jur...is, Val...as Antanas, Rus...as, Ei...is, Valč...as Pranas, Valč...as Juozas, Da...is Benediktas nuėjome pėsčiomis į šaudymo vietą Pušyno miške.
Kai atėjome į mišką, Grigaravičius maždaug už 100 metrų nuo iškastos sušaudymui duobės įsakė žydams nusirengti iki apatinių rūbų. Po to žydams įsakė eiti prie duobės ir gultis į ją. Iškasta duobė buvo apie 7 metrų ilgio, apie 3 metrų pločio ir maždaug 2 metrų gylio. Po to, kai žydai sugulė duobėje, Grigaravičius davė nurodymą visiems policininkams ir sukilėliams prieiti prie duobės ir šauti. Visi ten buvę sukilėliai ir policininkai, tame tarpe ir aš, priėjome prie duobės ir pradėjome šaudyti į duobėje esančius žydus. Duobę kasė mobilizuoti Tytuvėnų miestelio gyventojai, kurie sušaudymo metu buvo maždaug už 100 metrų nuo duobės. Po pirmos žydų grupės sušaudymo, Grigaravičius tiems piliečiams įsakė užmesti sušaudytų kūnus žemės sluoksniu. Pirmoje grupėje sušaudytų buvo apie 40 žmonių. Po pirmos grupės sušaudymo dviem automašinomis atvežė dar žydų, kuriems taip pat įsakė nusirengti, gultis į duobę, kurioje jie ir buvo sušaudyti. Po to dar du kartus tomis pačiomis dviem automašinomis atvežė žydų, kurie taip pat buvo sušaudyti. Iš viso buvo sušaudyta keturiomis grupėmis apie 160 žmonių, atvežtų keturiais reisais dviem automašinomis t.y. 8 automašinos. [Transportavimo automobilių, reisų ir aukų galėjo būti mažiau; žr. duobkasių liudijimus]
Po sušaudymo automašinomis išvežė sušaudytų žydų daiktus, o sukilėliai ir policininkai pėsčiomis grįžo į miestelį.[...]
Iš piliečių, kurie kasė duobę ir užkasinėjo sušaudytus žydus, aš atsimenu Remeikis Petras [Remeika Petras], sūnus Prano, 45 metų amžiaus, Kraucevičius Stasys, 29 metų amžiaus, Valčiukas Bolius, 40 metų amžiaus, visi jie Tytuvėnų gyventojai.
Po sušaudymo, Grigaravičiaus įsakymu, aš pasilikau miške ir prižiūrėjau pilietį Remeikį Petrą ir kitus, kad jie gerai užpiltų ir užmaskuotų duobę, kurioje vyko sušaudymas. Kartu su jais aš grįžau į miestelį.[...]
Grigaravičius, apie 30 metų amžiaus (tuo metu), kur gimęs, nežinau. Jis tarnavo Raseinių apylinkės policijoje, tačiau kokiose pareigose, nežinau. Turėjo vyresniojo vachmistro laipsnį. Žydų šaudymo metu buvo žydų stovyklos Raseiniuose komendantas.[...]
Chveidenas, vardo nežinau, 33 metų amžiaus (tuo metu), pagal profesiją gydytojas, dirbo Tytuvėnų miestelyje. Masinio žydų šaudymo metu Chveidenas pasislėpė. Tą pačią dieną, kai buvo sušaudyti visi žydai, o gal sekančią, jį suėmė policininkai Mockus Juozas ir Valinskas Antanas, tačiau kurioje vietoje jie jį suėmė aš nežinau. Trečią dieną po masinio sušaudymo Jurgaitis Antanas man ir Mockui Juozui įsakė nuvesti Chveideną į Pušyno mišką ir sušaudyti. Dieną aš su Mockumi nuvedėme Chveideną į Pušyno mišką, apie 500 metrų nuo masinės sušaudymo vietos, ir ten jį sušaudėme.
Kas kasė duobę Chveideno sušaudymui, aš nežinau. Tuo klausimu noriu paaiškinti štai ką. Mūsų dviejų su Mockumi tarpe, Mockus buvo vyresnysis. Kai mes vedėme Chveideną sušaudymui, kelią rodė Mockus. Mes atėjome, kai duobė jau buvo iškasta. Jos išmatavimai buvo apie 1,5 metro gylio, apie 1 metro pločio ir maždaug 2 metrų ilgio. Chveidenas prašė jo nesušaudyti, tačiau Mockus Juozas jam įsakė šokti į duobę. Chveidenas nusileido [į duobę] ir mes su Mockumi jį sušaudėme. Mockus šaudė iš automato, o aš iš šautuvo. Chveideno kūno mes su Mockumi neužkasėme. Nuėję apie 50 metrų nuo sušaudymo vietos, mes sutikome Rimulaitį Juozą, 50 metų (tuo metu), Tytuvėnų gyventoją. Kur ėjo Rimulaitis, aš nežinau, bet Mockus Juozas jam be jokio paaiškinimo pasakė: "Eik ten ir užkask. Pasiimsi paltą." Patikslinu, kad prieš Chveideno sušaudymą jis [Chveidenas] nusivilko nuo savęs audinio puspaltį su apykakle, kurį mes palikome sušaudymo vietoje. Po kurio laiko mes patikrinome ir matėme, kad duobė, kurioje buvo sušaudytas Chveidenas, yra užkasta. Taip pat aš mačiau Rimulaitį dėvintį Chveideno paltą. Iš to aš padariau išvadą ir manau, kad duobę iškasė Rimulaitis, ir dėl duobės kasimo tarp Rimulaičio ir Mockaus dar prieš sušaudymą buvo susitarimas. [...]
Jau dirbdamas policininku, 1941 metų liepos mėnesio pradžioje, policijos viršininko Eigelio įsakymu, aš ir Gečas Stasys suėmėme Česnauską ir pristatėme į policiją. Areštavome jį jo namuose, jo žmonos akivaizdoje. Į vienkiemį pas Česnauską mes važiavome arkliu. Mums įsakius jis susiruošė ir mes jį atvežėm į Tytuvėnus. Česnauską mes suėmėme už tai, kad jis 1940-1941 metais buvo apylinkės tarybos pirmininkas. Eigelis Česnauską apklausė, o paskui jis buvo nuvežtas į Raseinius, iš kur po kurio laiko jį paleido.
1941 metų liepos mėnesį, policijos viršininko įsakymu, aš, Gečas, Mockus ir Jungbliutas suėmėme Vaidelauską, Baranauską ir Dargvainį. Areštams mes važiavome automašina, vadovaujami Gečo Stasio. Pirmas buvo areštuotas Baranauskas jo namuose, jo žmonos ir kitų giminaičių akivaizdoje. Su suimtu Baranausku nuvažiavome pas Vaidelauską, kurį radome netoliese jo buto (Vaidelauskas gyveno dvare), kartu su tėvu. Iš Vaidelausko mes nuvažiavome pas Dargvainį. Automašina prie jo vienkiemio privažiuoti negalėjo, todėl ji sustojo ant kelio ir aš vienas nuėjau pas Dargvainį ir atvedžiau jį prie automašinos. Dargvainio arešto metu jo namuose kartu buvo jo sesuo. Baranauską suėmėme už tai, kad jis 1940-1941 metais dirbo milicininku. Vaidelauską suėmėme už tai, kad jis buvo komjaunuolis. Dargvainį suėmėm už tai, kad jis atseit dalyvavo stambių buožių, valdininkų ir kitų išnaudotojų klasės atstovų trėmime. Po to kai policijos viršininkas Dargvainį apklausė, jį tą pačią dieną paleido. Vaidelauską ir Baranauską nuvežėme į Raseinių kalėjimą, iš kur vėliau jie buvo paleisti.
Geležinkelietį, policijos viršininko įsakymu, aš suėmiau pats vienas, už tai, kad jis atseit dalyvavo stambių buožių ir Smetonos valdininkijos viršūnėlės trėmime. Jis buvo areštuotas savo bute žmonos akivaizdoje. Po arešto šis geležinkelietis buvo nuvežtas į Raseinius, iš kur jis vėliau buvo paleistas.
1950 m. spalio 20 d. tardymo protokolas (LYA, f.K-1, ap.58, b.35893.3 BB l.65-72)
[...] Žydų tautybės piliečius buvusiame Tytuvėnų valsčiuje 1941 metų rugpjūčio mėnesį šaudė dviejose vietose: Pušyno miške ir pelkėje Gečpievė. Apie žydų sušaudymą pelkėje Gečpievė praeitose apklausose aš nepasakojau, nes aš pats toje vietoje sušaudyme nedalyvavau ir apie tą sušaudymą manęs neklausė.
KLAUSIMAS: Ar žydų tautybės piliečių sušaudymas Pušyno miške ir Gečpievės pelkėje vyko tuo pačiu metu ?
Ne, ne tuo pačiu metu. Gečpievės pelkėje sušaudymas vyko maždaug 6-7 dienomis anksčiau nei sušaudymas Pušyno miške, tačiau taip pat 1941 metų rugpjūčio mėnesį.
Pelkėje Gečpievė buvo sušaudyta apie 15 žydų, tik vyrų. 1941 metų rugpjūčio mėnesį, tikslios dienos neatsimenu, aš iš vakaro pradėjau patruliavimą Tytuvėnų miestelyje. Savo patruliavimo metu aš užėjau į valsčiaus valdybos pastatą, kuriame buvo policijos viršininkas Jurgaitis Antanas, sukilėlių būrio vadai Ruseckas Bronius, Eigelis Vladas, valsčiaus viršaitis Povilaitis, vardo nežinau, 40 metų amžiaus (tuo metu), Tytuvėnų valsčiaus Pavingrio kaimo gyventojas. Visi jie sėdėjo ir gėrė alų. Paskui mane į valsčiaus valdybos pastatą įėjo Gečas Stasys ir tarė: "Viskas paruošta". Išėjęs į gatvę, pamačiau Val..ką Antaną, Ra..į Juozą, Val...ką Praną, Dab...kį Benediktą ir Mo...ų Juozą. Paskui mane iš valsčiaus valdybos pastato išėjo Jur...is, Ru...as, Ei...is ir G...as. Valsčiaus viršaitis Povilaitis pasiliko valsčiaus valdyboje ir suėmimuose bei sušaudyme nedalyvavo. Išėjęs Jur...is įsakė rinkti t.y. areštuoti žydus. Ką iš žydų areštuoti, Ju...is nepasakė, tačiau mano išvardinti sukilėliai ir policininkai išsiskirstė po miestelį. Prie manęs priėjo Val...as Antanas su pasiūlymu nueiti, suimti ir atvesti į sinagogą žydą Gekker Mauša [Hekeris Mauša]. Pagal tai, kaip elgėsi Ei...is ir visi kiti likusieji, aš supratau, kad visi jau buvo gavę instrukciją ir žinojo, ką daryti. Aš nuėjau pas Gekerį [Hekeris], suėmiau jį ir atvedžiau į paskirtą vietą, sinagogą, kurioje jau buvo visi surinkti. Surinktus žydus, apie 15 žmonių, Val...as Antanas išrikiavo į vorą po keturis eilėje ir įsakė jiems eiti Šiaulių gatve Pušyno miško link. Jur...io įsakymu į mišką nuėjau ir aš. Miške sustojome. Jur...is dalį žydų atskyrė (7-8 žmones), išrikiavo po du ir įsakė eiti keliu, pasak Jur...io, į stotį. Man Jur...is įsakė saugoti likusius 7-8 žmones, o kiti - Jur...is, Ei...is, Val...as, G...as, Mo...s, Val...as Pranas, Dab...is ir R...ys nuėjo paskui žydus. Tik tuomet aš supratau, kad tą grupę žydų suėmė ir atvedė į mišką sušaudymui. Po 30 minučių aš ir likusieji žydai išgirdome šūvius. Žydai manęs paklausė, ar tai nuvestuosius šaudo ? Aš jiems atsakiau, kad šaudo stotyje. Tokiu būdu norėjau išsklaidyti saugomų žydų įtarimus. Netrukus po šaudymų pas mane sugrįžo Jur...is, Ei...is, Ru...as, Val...as, R...ys, G...as ir Mo...s. Valč...ko ir Dabul...io nebuvo. Grįžę iš sušaudymo vietos, Jur...is su kitais nusivedė antrą žydų grupę ta pačia kryptimi. Jur...is man taip pat liepė eiti į šaudymo vietą, tačiau aš atsisakiau, nes toje žydų grupėje buvo man gerai pažįstami žydai Gakas [Hakas] ir Lazurikas. Aš nenorėjau juos šaudyti. Jur...is ir kiti nuvedė sušaudymui likusius žydus, o aš nuėjau į miestelį. Jau eidamas miesteliu, aš iš pradžių išgirdau grupinę salvę, o vėliau pavienį šūvį. Kai Jur...is kartu su visais mano anksčiau išvardintais sukilėliais ir policininkais grįžo į miestelį, tai papasakojo, kad tarp pirmos ir antros žydų grupių sušaudymų Valč...as ir Dabul...is ėjo į stotį ir atvedė žydą KAMENEC ZERIG [ZELIG], kurį nušovė patį paskutinį. Mano girdėtas pavienis šūvis tai ir buvo tas pats, kuriuo nušovė KAMENEC ZERIG.
Žinutė laikraštyje "Trimitas" (Lietuvos Šaulių Sąjungos laikraštis-žurnalas)
1940 kovo 28 d. Nr. 13
Tytuvėnai. Ats. plk. Plechavičius leido savo patalpose nemokamai įsteigti būrio štabą. Šauliai už tai dėkingi.
Įsteigtas Kubilių Šaulių skyrius. Skyriaus vadu paskirtas gr. Vasiliauskas. Pumpurų skyriaus vadu paskirtas ats. j. ltn. Lukoševičius.
Būrio šaulys rėmėjas Z. Kamenecas jau antrą kartą paaukojo būriui lentų spintoms padaryti. Dabar būrys turės dvi dideles spintas: ginklams ir knygoms.
Kovo 10 d.. būrio susirinkime būrio vadas pranešė apie s-gos atstovų susirinkimą ir priimtus nutarimus.
Šilius
Ištrauka iš pokalbio su ponia Elena Rimulaitiene (laikas 01:14:40)
"Kamenecas turėjo malūną. Jį nušovė patį paskutinį. Ten toje vietoje, kurioje liko neužkasta koja. Žmonės kalbėjo, kad jis prašė, siūlė didelius pinigus už tai, kad jį paleistų. Jie [baltaraiščiai] pasakė: "Tai bėk." Kuomet jis bėgo, jį ir nušovė. Paskui jį užvilko ant tų, kitų mirusių. Kasė, nedakasė, tai ir paliko ta koja lauke. Kai teta parodė ją, aš užsiėmiau sau už galvos, užsimerkiau ir pradėjau šaukti: "Teta, nerodyk !" Po to negalėjau valgyti kelias dienas [nuo pamatyto tokio vaizdo]."
KLAUSIMAS: Anksčiau Jūs sakėte, kad nedalyvavote žydų sušaudyme Gečpievės pelkėje, o dabar pats pasakojate apie savo dalyvavimą tame sušaudyme. Kurie gi parodymai yra teisingi ?
Mano supratimu, dalyvavimas sušaudyme būtų tuomet, jei aš asmeniškai šaudyčiau žydus. Tačiau aš žydų pelkėje nešaudžiau, o tik suėmiau žydą Haką, kartu su kitais policininkais, sukilėliais ir suimtaisiais ėjau į mišką, kuriame saugojau pusę suimtųjų, kol šaudė kitą pusę. Todėl aš iš pradžių ir pasakiau, kad žydų sušaudyme Gečpievės pelkėje nedalyvavau. Jei mano veiksmai reiškia dalyvavimą sušaudyme, tuomet vadinasi aš dalyvavau tame sušaudyme.
Gečpievės pelkėje duobę skirtą žydų šaudymui kasė Valinskas, Mockus, Gečas, Valčiukas, Raudys ir Dabulskis. Tą kartą Tytuvėnų gyventojai nebuvo pasitelkti duobės kasimui.
KLAUSIMAS: Apklausoje vykusioje 1950 m. spalio 14 dieną Jūs pareiškėte, kad liudytojas Rimeikis Petras liudijo netiesą, sakydamas, kad Jūs dalyvavote žydo Leibos [Calis Senzulis] sušaudyme. Apie Jūsų dalyvavimą Leibos sušaudyme parodė ir kiti liudytojai. Prašau pateikti teisingus parodymus šiuo klausimu.
Aš neatsimenu, kad būčiau dalyvavęs žydo Leibos sušaudyme. Po to, kai baigėsi žydų sušaudymas Pušyno miške, tą pačią dieną, kiek aš dabar pamenu, kartu su Mockumi Juozu kažkur ėjau. Atrodo, kad ėjome į Pušyno mišką. Tačiau niekaip negaliu atsiminti, kad tuomet mes su Mockumi sušaudėme žydą Leibą. Jei aš tai tikrai atsiminčiau, tai ir neneigčiau. Juo labiau, kad neigti dalyvavimą vieno žmogaus nužudyme, tuo metu, kai esu prisipažinęs dalyvavęs 150-160 žmonių nužudyme, nėra jokios prasmės. Kartoju, galimai aš su Mockumi sušaudžiau jaunuolį žydą Leibą, tuomet Rimeikis Petras liudija tiesą, bet šito pats atsiminti negaliu. [...]
[ Pastaba. Aukščiau esančioje tardymo protokolo dalyje, kaip bebūtų keista, S. Nekrašas kritikuoja patį tardytoją, sakydamas, kad yra nelogiška jį įtarti slėpimu dalyvavus žydų jaunuolio sušaudyme, tuo metu, kai jis jau prisipažino dalyvavęs virš šimto žmonių žudynėse. Atrodo dar keisčiau, kad ši tardytojo kritika buvo užrašyta į patį tardymo protokolą. Laikantis išankstinės nuostatos, jog dauguma sovietų tardymo dokumentų, faktų pateikimo atžvilgiu, yra nepatikimi, nes jie buvo sudaromi klastočių ir manipuliacijų būdu, naudojant prievartą bei fizinį kankinimą, be to, darant prielaidą, kad tardymo protokolai gali būti paruošti iš anksto, su tardytojui reikiamais parodymais, tuomet skaitant šią paskutinę pastraipą, kyla retorinis klausimas: koks tikslas protokoluoti ir gaišti laiką, užrašant šią tardomojo S. Nekrašo kritišką pasisakymą, kuris savo stiliumi labiau tiktų dialogui tarp dviejų žmonių iš kokio nors grožinio kūrinio, nei sausam ir šabloniškam tardymo protokolui ? Nepanašu, kad šiuo atveju tardytojui visiškai nerūpėjo tiesa, kaip tokia, ir kad jis tik mašinaliai atliko sovietinio režimo sraigtelio vaidmenį. ]