Siaubinga vasara
Jonas Vadeikis
„Komunistinis žodis“, 1957 m. birželio 15 d. [originalus straipsnis]
 |
| Kelmės mokytojas Jonas Vadeikis (1903-1982) Iš knygos "Senoji Kelmė" |
Saulėtą birželio 22-osios dienos - sekmadienio - rytą vakarų padangės nusidažė gaisrų dūmais, pasirodė baisūs juodakryžiai fašistinių grobikų lėktuvai, sėdami darbo žmonėms nerimą ir mirtį.
Po dviejų dienų fronto audra jau siautė mūsų rajone. Per vieną dieną pelenų ir degėsių krūvomis pavirto Kražiai ir Kelmė. Ištrūkę iš ugnies, likę be turto ir pastogės, žmonės bėgo į artimiausius kaimus ir sodybas. Tuoj visą rajoną užplūdo fašistiniai grobikai. Ir iš karto jie parodė kruvinus nagus. Įsiveržę į Lenkvyčių kaimą, anapus Kražių, klykiančių vaikų ir žmonos akivaizdoje jie sušaudė valstietį Skrodenį, nuo jų kulkų žuvo prie savo sodybos Bielskiškių kaimo valstietis Druktenis, Kelmės miesto gyventojai - du jauni broliai Kalisevičiai ir daugelis kitų. Įsiveržę į valstiečių sodybas, fašistiniai budeliai žvėriškai grobė visa, kas tik pakliuvo: arklius, vežimus, brangesnius daiktus, maisto produktus, šaudė naminius paukščius.
Ginkluotoms vakarų grobikų gaujoms nusidanginus į rytus, jų užnugaryje ėmė siautėti buožės ir jų pakalikai - lietuviškieji chuliganai. Užsisiuvę ant rankovių baltus skudurus su juodais, suktais kryžiais, ginkluoti šautuvais bei pistoletais, jie siautė po kaimus, suiminėjo nekaltus darbo žmones, kurių nė vienas nebuvo tikras gyvas sulaukti rytojaus. Netrukus visi Kelmėje išlikę rūsiai, taip pat ir dvaro bokštas buvo kimšte prikimšti suimtų darbo žmonių.
Nacionalistinėms gaujoms vadovavo ir vietos "valdžios" branduolį sudarė buvęs viršaitis Čėsna su keliais sėbrais, jų tarpe iš kitur atklydęs kažkoks tipelis, pasivadinęs lietuvišku komendantu, ir vietinis kunigas Šniukšta. Jų įkvėpti nacionalistai darė žvėriškiausias niekšybes, kankino ir žudė suimtuosius. Išlikusioje nuo gaisro vienoje daržinėje buvo laikoma daug nekaltų išbadėjusių žmonių, kurie, telefono vielų rimbais plakami, buvo varinėjami griuvėsių tvarkyti.
Nuvykę į kaimus, kur buvo išbėgę nuo gaisro kitų tautybių žmonės, lietuviškieji nacionalistai juos kankino, gąsdino, šaudė ties galvomis, klikdė jų vaikus, reikalaudami auksinių daiktų. Jų rankomis buvo iššaudyta už Kelmės, Preikurų kaimo link, keli tūkstančiai žmonių - daugiausia moterų, senukų ir vaikų. Jų tarpe žuvo geriausi Kelmės gydytojai. Šios baisios žudynės vyko dviem etapais: liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Tokios pat kruvinos žudynės vyko ir Kuprės pušyne. Būdinga, kad budeliais buvo prigirdyti degtine lietuviškieji nacionalistai, prisikimšę kišenes prisiplėštų auksinių laikrodžių, žiedų ir kitokių brangenybių. O jų vadovai prisigrobtą turtą gabenosi ištisais vežimais.
Skaudžias kančias išgyveno tą vasarą ir rudenį valstiečiai - naujakuriai. Jie nepasinaudojo darbu, pavasario metu įdėtu į savo laukelius. Įsiutę dvarininkai ir buožės darė su jais ką tik norėjo. Neskaitant baisiausių pasityčiojimų, iš daugelio buvo pagrobtas visas derlius ir pašaras, daugelis naujakurių prieš žiemos speigus buvo išmėtyti iš gautų butų, kentėjo šaltį ir badą. Išmirė daug vaikų. Žiauriausiu pasirodė buožė Ragauskas iš Laukodumos, o buožė Mockus Dzidorius iš Naudvario verkšlendavo, kodėl neiššaudė visų naujakurių su vaikais.
Nuo tos siaubingos vasaros jau praėjo daug metų. Kelmės miestas ne tik atsistatė iš degėsių, bet kasmet vis puošiasi naujais, niekuomet čia nematytais mūriniais pastatais. Rajono laukuose šeimininkauja tik darbo valstiečiai, o jų vaikai, vietoj piemenavę ir bernavę ponams, kaip būdavo anksčiau, lanko septynmetes ir vidurines mokyklas. Naujais ekonominiais ir kultūriniais laimėjimais kasmet vis labiau puošiasi mūsų rajonas.
Tačiau dėl šių laimėjimų įtūžusiai staugia pabėgę už Atlanto siaubingą 1941 m. vasarą kraugerių likučiai. Maitinami nešvariais milijonierių doleriais, apsidengę veidmainiška "patriotizmo" skraiste, jie plūsta ir šmeižia mūsų šalį, grasina atominiu karu.
Mūsų darbo žmonės ir viso pasaulio doroji žmonija žiūri į tą jų įtūžusį staugimą, kaip į dvesiančio žvėries paskutinį pasispardymą. O kai dėl atominio karo, tai prieš jį stoja viso pasaulio tautos. Drauge su jomis tarybiniai žmonės aktyviausiai kovoja už tai, kad niekada nebepasikartotų kruvinos 1941 metų birželio dienos. Rajono darbo žmonės niekada neužmirštų, kurie atidavė savo gyvybes už tai, kad amžinai žydėtų Tarybų valdžia. Jie mirė. Bet jų idėjos, jų meilė Tėvynei, savajai liaudžiai, amžinai gyvens.
Rytoj, birželio 16 d., įvyks fašistinio teroro aukų atminimas Pirčiupių kaime. Čia įvyks didžiulis darbo žmonių mitingas, kuris pagerbs fašistų žiauriausiu būdu nužudytus Lietuvos valstiečius.
Ir kiekvieno širdyje dar labiau sustiprės neapykanta fašistiniams žvėrims imperialistams, galandantiems dantis už okeano.