Kelmės valsčiaus gyventojos Onos pasakojimas apie tai, kaip ji 1944 metų vasaros pabaigoje už bendradarbiavimą su besislapstančiais žydais buvo įkalinta Tauragės kalėjime
 |
| Šių atsiminimų pasakotoja |
Tuo metu dar buvo vokiečiai. Kokius tris mėnesius buvo frontas [vyko aktyvūs karo veiksmai]. Rusas atėjo prie Dubysos ir Tytuvėnų, o vokietis buvo čia, prie Kelmės. Tai jie ilgą laiką davėsi ir davėsi per Dubysą.
Na, ir vieną dieną, vokiečiai pasitraukė ir jų Kelmėje neliko, o žydukai apie tai sužinojo. Belaisviai [sovietų] buvo palikti pas ūkininkus. Iš ūkių surinko tik vyresniuosius, gudresniuosius [aukštesnio rango karininkus], kad jie nesuorganizuotų partizanų būrį, o tokius žiopliukus paliko. Va toks Pilypas [gali būti iškreipta Filipenko pavardė] buvo pas BABRAUSKĄ. Babrauskis buvo seniūnas, tai jis nedavė [išvežti] ir neišvežė. Nuo jo daug kas priklausė.
Na, ir vieną dieną, atėjo pas mus apsiginklavę žydukai. O tie žydukai pas mus sėdėdavo dieną-naktį, ar sveiki, ar susirgę, kartas grajdavo [žaizdavo kortomis], išgerdavo... [Tuometu] tėvas tuojau ištraukė pieno bankerį iš šulinio, duonos paraikė, pavaišino [žydukus]. Jis jau buvo labiau už rusus ir vokiečių nekentė, nes jį vokiečiai buvo nuskriaudę - turėjo karvę atiduoti, kaip prievolę. [Tikriausiai Onos tėvui šią skriaudą vokiečių armija padarė I-o Pasaulinio karo metu, kai jis ūkininkavo 120 ha žemėje, tačiau už jos turėjimą mokėjo nemažą skolą, todėl skaičiavo kiekvieną kapeiką, gautą tame tarpe ir už parduodamą pieną, kad išsimokėti.]
Zrielkiuks [JAKOVĄ ZAKĄ vietiniai kaimiečiai vadino Zrielkiuku] sako: "Ona, jei kartais pas jus partizanai užeitų, mes būsime čia netoliese, miške. Ten pat yra mūsų ginklai". Na, jis visuomet į mane kreipdavosi. Paskui, kada jie nuėjo užimti Kelmės, partizanai būsimieji [pasakotoja nusijuokė], grįžo ir sako: "Hupūže, pYlnas miAstas vokiečiŲ !" [Rupūže, pilnas miestas vokiečių]. Po to tie žydukai išsiskirstė po namus [pas įvairius ūkininkus].
Pas mus lankydavosi ir [sovietų] belaisviai [paskirti dirbti kituose ūkiuose], o vienas jų dirbo pas KRAJAUSKĄ [jo didelis ūkis buvo kaiminystėje]. Krajauskas buvo už vokiečius ir šnipinėjo jiems. Tai tas belaisvis, grįžęs [pas Krajauską], [spėja, kad] papasakojo, kad jis buvo Onos tėvų namuose, kad ten žydukai buvo ir kalbėjo apie paslėptus ginklus. Kažkas iš jų [svetimų, kurie lankėsi] mane išdavė.
Po dviejų dienų atvažiavo į mūsų namus lietuviai su baltais raiščiais ir klausia: "Jūs būsite Ona ?". "Taip". "Jūs areštuota". O ką ? Aš nieko juk nežinau. Na ir gerai, kad jau areštuota... Jau norėjau bėgti, bet kur tau, rupūže... Matyt toks jau buvo man pažadėtas likimas. [Prieš tai] kažkas sakė, kad tolumoje ateina, kažkokie kareiviai, partizanai. Tada man pasidarė taip baugu, kad net rankos pradėjo drebėti. Įbėgau į tėvo kambarį, pačiupau savo čemodaniuką, kuriame laikiau laikroduką, kelis drabužiukus. Kišu jį [iš baimės] ten, šen. Galėjau įlįsi į sklepuką ir būtų vėjas nepūtęs [būtų neradę], bet aš buvau labai persigandusi ir likau [namuose]. Tada mane suėmė ir pasodino kaip avį į brikos [vežimo] galą. Kada važiavome pro mišką, partizanai [baltaraiščiai] manęs klausia: "Kur tie ginklai čia yra paslėpti ?". Tuomet supratau, kad esu kažkieno išduota. Kažkas papasakojo, kad man apie tai sakė Zrielkiuks [JAKOVAS ZAKAS]. Mane ne vieną suėmė. Suėmė tokį PRANSKŲ [PRANSKUS,PRANCKUS?], ŠTABOKĄ, daug [sovietų] belaisvių (vieni buvo iš Šmaleriškių). Matyt vokiečiai besitraukdami pradėjo suėminėti visus labiau įtartinus.
 |
| Šiame name prieš karą gyveno Kelmės notaras Stasys Ridzevičius (Vytauto Didžiojo g-vė 28), vėliau ištremtas į Sibirą. Antrojo Pasaulinio karo metu šiame pastate buvo vokiečių įkurta ligoninė, po karo - Kelmės miesto ligoninė, o vėliau tuberkuliozinis dispanseris. Dabar čia yra užeiga "Malūnas". Kairėje matosi mažesnis namas, kuriame gyveno Kelmės šniūrininkas (virvininkas) Aleksandras Slažinskas su žmona Ona. Šaltinis: facebook.com |
Man ten bebūnant, atėjo man pažįstami Klimuks [KLIMAS, KLIMAVIČIUS?] ir Eitmončiuks [EITMONTIS, EITMANTIS?]. Aš supratau, kad jie turį ryšį su tais vokiečių policininkais ir yra jų pusėje. Ten, pas tuos policininkus, buvo tokia virėja SABAITIENĖ. Ji mane paėmė, kad jai padėčiau. Liepė išplauti indus, po to mane pavaišino. Niekas manęs nesaugojo, bet bėgti nedrįsau. Galvojau, kad gal vis tik kas nors žiūri. Baisiai bijojau. Nusprendžiau, kaip bus, taip bus. Vienas sargybinis vakare atidarė [vištidės] duris ir užkalbino: "Graži merga...". O aš jam sakau: "Tai paleisk." Jis atsakė: "Jei tave paleisčiau, tai ir pats turėčiau bėgti". O jie negalvojo niekur bėgti ir netikėjo, kad čia gali dar kartą rusas ateiti.
Vieną rytą atvažiavo dvi padvados [pastotys, vežimai] su pakinkytomis nusprogusiomis [suvargusiomis] kumelėmis. Mus susodino ir varo ant Tauragės. Kartu vežė [sovietų] belaisvius, Pranskų ir kitus. Paprūdžiuose pro mus važiavo toks Vaigauskis [VAIGAUSKAS] su labai geru arkliu. Vienas iš baltaraiščių stvėrė [už apynasrio] jo arklį ir sušuko: "Duok šian!". Ūkininkas bandė prieštarauti: "Aš važiuoju dokumentus išsiimti į Paprūdžio mokyklą !". Baltaraištis davė jam į veidą ir išmetė iš vežimo. Visus mus persodino į Vaigauskio vežimą ir nuvežė į Skaudvilę.
Dabar, kai važiuoju pro šalį Skaudvilės, matau tą patį namą, tą gatvę. Mus visus suvarė į tokį rūsį. Tarp visų - aš viena boba. Sėdim ant šiaudų (buvo rugsėjo pradžia, todėl nešalta), o iš lauko girdisi, kaip kitame pastate dainuoja kareiviai. Aš nebeatsimenu, ar jie rusiškai, ar vokiškai dainavo. Mums ten bebūnant, prie langelio priėjo vienas kareivis (gražus vyras, vokiška uniforma). Pasirodo jis esąs ukrainietis (daug ukrainiečių ėjo į vokiečių kariuomenę). Atsistojo prie lango, lyg niekur nieko, rūko ir klausia pro sukreiptą lūpą: "Кто вы такие ?" [rus. kas jūs tokie?]. Tie belaisviai tuojau prie lango susispietė ir atsiliepia: "Мы партизаны !" [rus. mes partizanai]. Kokie jie ten šūdo partizanai. Slėpėsi po miškus ir tiek. Kareivis klausia: "А кто эта девушка ?" [rus. o kas ta mergina?] Belaisviai atsako: "Милосердная сестра." [rus. gailestingoji sesuo], [pasakotoja nusijuokia]. Kareivis jiems įmetė papirosų pakelį, degtukų ir nuėjo. Tai reiškia, kad jis buvo ne vokietis. Labai gražus vyras buvo, tiesiog, kaip lėlė ! Ukrainiečių tauta [aplamai] labai graži, todėl, kad jų klimatas palankus, švelnus ir jų žemė labai derlinga. Ukrainiečiai nuo rusų labai skiriasi.
Kitą rytą mus susodino į tokią mašiną, kurioje vežė linus, ir nugabeno į Tauragę. Neatsimenu, kiek ten išbuvau areštinėje. Dienos bėgo taip, kad viena atrodė kaip penkios savaitės. Turėjau truputį pinigų ir už juos sargai parnešdavo truputį duonos. Baisiai išalkau. Duodavo vandens su keliais paspirgintais miežiais, duonos, kaip iš pjuvenų.
Nuvedė mane į tardymą. Klausia manęs: "Kaip tu čia patekai ? Ar komjaunuolė ?"
Atsakau: "Aš ne komjaunuolė, aš - dvarininkė !".
Klausia: "Tai kaip čia atsidūrei ?".
Sakau: "Matyt - kerštas. Gal koks kaimynas keršijo. Esu jauna, piršosi, aš atsisakiau ir taip galbūt supykdžiau kažkurį."
Jiems užtikrintai kalbėjau, kad esu ne komjaunuolė, o iš turtingų ūkininkų. Matyt jie turėjo kažkokių nors žinių, kad aš ne iš biednų. Išvažiuodama spėjau pasirėdyti [pasipuošti]. Avėjau tuo metu madingus batukus iki kelių, vilkėjau gražia suknele ir aplamai buvau devyniolikos metų merga nešpietna, kraujas su pienu maišėsi. Išvežama į ryšulį pasiėmiau viską, ką turėjau geriausio. Ką gali žinoti, gal jau nebegrįšiu. Nežinia, kur atsirasiu. Gal Vokietijoje, gal Amerikoje ? Tuo laiku žmogaus likimas buvo kaip dulkės. Kur papūs vėjas, ten ir nublokš. Būčiau pakliuvusi kasti apkasų, tai gal būtų senai subombardavę.
Areštinėje bebūnant mane nusižiūrėjo vienas sargybinis. Mus išleisdavo į visokius darbus. Kartą kasėme bulves, o po to pavaišino šnapšiuku. Grįžom iš darbo nusipraususios, basos, raudonos ir dainuodamos. Ko norėti iš jaunystės ! Čia ne namai... Kaip bus, taip bus... Kas bus rytoj, niekas nežino...
Po kurio laiko mus išvedė [iš areštinės] ir išrikiavo. Tuos, kuriuos nuteisė, iš karto nežinia kur išsivedė ir gal būt sušaudė. Ten buvo ir rusų karininkų žmonos. Jos pasielgė gudriai - krito ir "apalpo" (juk neneši jų ant rankų). O kai kariuomenė išėjo, jos vėl atsistojo. Jos buvo svietą praėjusios [patyrusios], gudrios. Kai mus išrikiavo, kalėjimo viršininkas mūsų atsiprašė. Kalbėjo: "Mes lietuviai ir jūs lietuviai... Turite suprasti, kad tai mūsų pareiga...".
Kai jau likusius galutinai paleido, prie manęs priėjo tas pats sargiukas. Klausia: "Kur dabar eisi ?"
Sakau: "Nežinau, Tauragės nepažįstu (o tuo metu buvo apie 2 val. nakties)." (Mus kalėjimo viršininkas buvo perspėjęs, kad nebesisukinėtume apie kalėjimą. Galėjo ir lietuvis, ir vokietis, ir rusas užmušti dėl bet kokio preteksto).
Sargybinis sako: "Einam su manim. Ten pat ir taviškiai, belaisviai, eina".
"Gerai, einam" - atsakau. Nuėjome į jo namus.
Vyrai nuėjo į sandėlį parsinešti maisto. Rado sūdytos avienos ir kitko.
Sargybinis sako: "Aš esu iš Vilniaus ir su tėvais bėgu toliau. Bėgam kartu."
Jis toks, su skrybėliuku, pabučiavo man ranką. O aš niekada negalvojau bėgti iš Lietuvos, nes, visų pirma, čia turėjau savo mylimąjį ir jis man labiausiai rūpėjo. Dar būdama kalėjime susapnavau tokį sapną.
Esu su savuoju savo tėviškėje, kelias išgracavotas, šalia graži klomba [dekoruotas gėlynas], kurią pati padariau iš prisivežto žvyro. Aš šoku su juo. Po to, mes sėdime dviese ant vienos kėdės priešais vienas kitą, sukryžiavę kojas.
Atsibudau verkdama. Baisiai noriu valgyti. O kitą rytą mus ir paleido. Galvoju, kur aš su tuo lenku eisiu, kam aš esu reikalinga? Jis turi tėvą, motiną, 14 metų sesutę (miega gležnutė [galvą padėjusi] ant rankų). Kam aš svetima reikalinga ? Būčiau daug vargo privargusi. Pasakojo, kad ten Vokietijoje juos uždarė į lagerius ir pusė jų išmirė.
Galų gale į tą namą, [kuriame buvau], įeina jo šeimininkė ir klausia: "Kaip tu čia patekai ?"
Sargybinis-lenkiukas išvyko su šeima, mano bendrakeleiviai-belaisviai pasiėmė maisto ir patraukė atgal namo, o aš niekaip nedrįsau eiti kartu su jais. Galvoju, esu mergos gabalas, kas nors pakely išdulkins ir pasmaugs. Kaip bus, taip bus... Vis tiek ne lauke, o troboj sėdžiu.
Šeimininkė klausia: "Iš kur tu esi ?"
Atsakau: "Aš iš kalėjimo, mane atvežė iš Kelmės".
Ji: "O aš iš Liolių. Esu Bogužikė. Mano broliai Bogužiai".
Aš nudžiugau: "Ar žinai, kad tavo broliai mano seseriai namą tvarkė ?"
Ji sako: "Einame pas mane".
Jos vyras irgi kalėjime, turi mažą vienerių metų vaiką, bobutę. Ten aš jai padėjau bulves iš dažinės sunešti, jei kartais užsidegtų daržinė. Ji buvo pasiruošusi bėgti, pasipjovė avį, žąsų, duonos prisikepė.
Rytą atsikeliu ir matau, kad ji į vežimą krauna visą savo mantą (siuvimo mašiną ir kt.).
Aš jai sakau: "Aš nevažiuosiu. Žiūrėk, jau į plentą duoda kulkosvaidžiai, kareiviai eina ir eina" (į einančią kariuomenę "duoda" rusai, o vokiečiai traukiasi). Aš jai sakau: "Kelias apkrautas kariuomene, įsimaišysime į ją, o bombardavimas didžiulis... Kaip tu nori, bet aš lieku." Ji parymojo, parymojo ir taria: "Gal ir teisybę sakai ?" Kol arklius išsikinkė, kieme jau nebegalėjome būti. Kulkos tik zvimbia pro ausis. Mes įlindome į apkasus. O tuo metu kepė duona, tai aš nubėgau jos pažiūrėti. Bebėgant atgal, netoli manęs į žemę su didžiuliu trenksmu smigo skeveldra. Parsinešiau ją į apkasą ir rodau: "Va, žiūrėk. Gerai, kad ne į mano galvą". Apkasuose buvo toks vienas didelis komunistas. Žemės byra jam ant galvos, o jis, kad žegnojasi, žegnojasi. Mes ir juokiamės iš jo: "Žiūrėk, nors ir komunistas, bet kai blogai, tai vis tiek Dievo šaukiasi !".
Po visko ta mano šeimininkė, atnešė man kavos, dešrų ir visokių skanumynų, dėkodama, kad aš ją sulaikiau namuose.
Sako: "Gerai, kad tu mane "subuntijai". Kur aš tokioje audroje būčiau dingusi, su mažais vaikais ir senute motina !?"
Sakau: "Būtų sumalę. Vokiečių kariuomenė būtų sutrypusi".
Paskui, kitą rytą, kai atėjo rusas, girdėjosi tik šautuvų šūviai. Gatvėse kareivis su kareiviu šaudėsi.
Girdime, mums sako: "Здравствуйте." [rus. sveiki]. Supratome, kad vokiečiai atsitraukė ir frontas jau praėjo.
Kitą dieną aš nuėjau kitur nakvoti ir, kiek pabuvusi ten, patraukiau pėsčia iš Tauragės namo. Pakeliui mane pavežė vienas ruskis.
Sakau: "Vežk mane namo, ten gausi šnapso".
Bet jis tikriausiai norėjo daugiau, o aš nesutikau (gražus bernas, nerušiškos išvaizdos). Jis kažkiek mane pavežė ir, taręs больше не буду везти, išlaipino netoli Liaudanskio trobų, o pats nuvažiavo toliau. Aš pėsčia parėjau namo. O kiek karo metu būdavo, kad išprievartaudavo, pasmaugdavo, užmušdavo ! Valdžios tada nebuvo, pilni miškai partizanų, ruskių, kariuomenė pašlijusi...