Žeberių partizanai
(Ištrauka iš knygos "Sukilimas. 1941 m. birželio 22-25 d.", pirmoji knyga, sudarė Antanas Martinionis, 1994 m.)
 |
| Vaclovas Rimkus (1929-2013) pedagogas, kraštotyrininkas, Žemaitijos istorinio ir kultūrinio paveldo tyrinėtojas, kraštotyros muziejaus Užventyje įkūrėjas Šaltinis http://lietuvai.lt/wiki/Vaclovas_Rimkus |
Dabartiniame Kelmės rajone, 2 km į šiaurę nuo Užvenčio, yra senovinis Žeberių kaimas, kuriame gyveno pasiturintys ūkininkai, vadinti "tūzais", skirtingai nuo kaimyninio Dangnietų kaimo "kojinukų" (atseit, neturtingesnių). Valstiečiai gyveno ramiai, nors labai daug dirbo, nestokojo rūpesčių, vargų, sėkmių ir nesėkmių.
Atėjo audringi 1940 metai. Raudonoji armija okupavo Lietuvą. Prasidėjo inteligentijos areštai, vieši susidorojimai su "išnaudotojais". Telšių apskrities viršininkas užventiškis Domas Rocius, mieste dienos metu sutikęs buvusį darbdavį, Spyglių dvaro savininką, teisėją Petrą Liseckį, visų akivaizdoje nušovė. Užventyje valdžią užgrobė išėję iš palėpių komunistai Juozas Grikštas, Antanas Juozapavičius, Terentijus Priščepionka ir kiti. Jie pradėjo vadinamąją žemės "reformą", apiplėšdami didesnius Užvenčio valsčiaus ūkius Užventyje, Spygliuose, Želviuose, Čekaičiuose, Rapiškiuose ir kitur. Valsčiuje iš teisėtų savininkų atimta 4500 ha žemės. Pagaliau 1941 m. birželio 14-15 d. visų širdis sudrebino pagal Maskvos planą raudonosios armijos ir vietos kolaborantų organizuoto genocido akcija. Areštuotas ir išvežtas visų mylimas Užvenčio pradžios mokyklos mokytojas Albertas Šliažas. Išsiųstas į konclagerį Krasnojarsko krašte Užvenčio pašto viršininkas Gasparas Aleksa, o jo žmona Ona, penkiametė duktė Vitalija ir vienuolikmetis sūnus ištremti į Altajaus kraštą. Į Rusijos platybes išsiųsti inžinierius Kazys Šimkevičius iš Lapiškių, Bronislava Babrauskienė su trimis dukromis iš Užvarnio, Feliksas Radzevičius iš Želvių ir keletas kitų žmonių.
 Kolokša Romualdas, |
| šaltinis: "Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918-1953", 9 tomas. Visa informacija nurodytame šaltinyje: "1932 06 18 baigė Kauno "Aušros" berniukų g-ją, nuo 1940 studijavo VU. Kilus Vokietijos-SSRS karui Birželio sukilimo dalyvis, Šiaulių aps. Užvenčio vls. vadovavo sukilėlių būriui, kovojo su besitraukiančiais raudonarmiečiais. LCVA, f. 631, ap. 7, b. 10890; f. 930, ap. 7, b. 8575; LKKAS archyvas. LKK, t. 4, p. 249 " |
1941 m. birželio 22 d. kilęs Vokietijos-Sovietų Sąjungos karas nebuvo netikėtas Lietuvių aktyvistų frontui. Jau pirmosiomis karo dienomis Užvenčio valsčiaus partizanų būrys, vadovaujamas buvusio Lietuvos kariuomenės atsargos leitenanto, advokato Romualdo Kolokšos, stojo į ginkluotą kovą prieš besitraukiančius okupantus ir Užvenčio sovietinius darbuotojus. Užvenčio partizanų būryje kovojo užventiškiai Juozas Čepauskas, Vincas Poškus, Bronius Zablockis. Jiems talkino Jonas Atkočaitis iš Labūnavėlės kaimo, Leonardas Bielskis iš Gorainių, Stasys Gedrimas iš Rūdiškių, Kazys Jancius iš Želvių, Vincas Jarutis iš Dangvietų, Antanas Lukošius iš Volungių, Konstantinas Norkus iš Kunigiškių ir daug kitų. Iš viso suburta daugiau kaip 50 ginkluotų vyrų.
Į būrį įstojo ir Žeberių kaimo vyrai: ūkininkai Stanislovas Bružas ir jo sūnus Stasys, Alfonsas Kučinskas, Antanas Mickus, Juozapas, Kazimieras ir Stanislovas Pilipavičiai, Jonas ir Pranciškus Vasyliai, broliai Stanislovas ir Vaclovas Venckai, taip pat pas Albertą Grigą dirbęs Jonas Jankauskas. Jie sudarė atskirą LAF Užvenčio partizanų būrio Žeberių skyrių. Savo skyrininku žeberiškiai išsirinko Kazimierą Pilipavičių.
Jau pirmosiomis karo su Vokietija dienomis Užvenčio partizanai visame valsčiuje užblokavo svarbius raudonarmiečių ir vietinių aktyvistų pasitraukimo į Rusiją kelius. Šiaulių kelią saugoję partizanai Leonardas Babravskis, Alfonsas Darkintis ir Mykolas Gališanskis birželio 26 d. Dvarčiaus girelėje pastebėjo įtartiną slapuką, slenkantį Užvenčio link. Stabdomas jis leidosi bėgti. Teko atidengti ugnį. Paaiškėjo, kad bėgo pas savuosius Žeimelio valsčiaus partorgas Steponas Juozapavičius.
Dar prieš tai miestelyje patruliavusi partizanų grupė paėmė į nelaisvę keletą pavienių besitraukiančių sovietinių kareivių, areštavo beveik visą bolševikinę valsčiaus valdžią, milicininkus, komunistinės kuopelės aktyvistus. Buvo areštuotas valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininkas Aleksas Jašinskis, milicininkai Pranas Pocius ir Povilas Šimkus, žemės dalijimo komisijos pirmininkas Terentijus Priščepionka bolševikai Antanas Rimkus, Afanasijus Vaškovas, komjaunuoliai Antanas Janušas, Vytautas Mažeika, Juozas Jastrauskas, valsčiaus vykdomojo komiteto sekretorius Aleksas Naraneckas, aktyvistai: Juozas Norvaišas, Križostonas Janušas, Petras Jurevičius ir kiti. Iš viso 17 žmonių. Jie visi buvo tardomi, laikomi valsčiaus daboklėje. Apie 100 Užvenčio bolševikų žydų buvo uždaryta į getą, įrengtą Užvenčio dvaro barono salyklinėje.
Nuo teisėto atpildo į Rusijos gilumą pabėgo Užvenčio valsčiaus partorgas Antanas Juozapavičius, Steponas Ališauskas, Antanas Giedrimas, Boleslovas Jadauskas ir keletas žydų.
1941 m. birželio 29 d. pro Žalakius, Žeberius traukėsi nuo Šlapgirio 14 ginkluotų raudonarmiečių. Jie apsistojo poilsiui Žeberių kaime Mauškalnio papėdėje. Žeberių partizanų grupei davus žinią apie tai aplinkiniams sukilėlių būriams, pirmieji rusų kareivius užpuolė sutelkta ugnimi Viekšnelių (Luokės valsčiaus) partizanai ir Žeberių vyrai: Jonas Jankauskas, abu Stanislovai Bružai, Kazimieras Pilipavičius ir Vaclovas Venckus bei Dangvietų kaimo partizanas Kazimieras Navakauskas. Susišaudymo metu buvo nukauti du raudonarmiečiai ir vienas paimtas į nelaisvę. Vėlai atėjus paspirčiai, kitiems rusams pavyko prasiveržti į Užvenčio miškus. Mūšio metu sunkiai sužeisti buvo Kazimieras Navakauskas ir Jonas Jankauskas.
Nuo pat pirmųjų karo dienų Užvenčio valsčiaus viršaičiu dirbo Lietuvių aktyvistų fronto atsiųstas į šias pareigas Vilius Prancūzevičius.
Vaclovas RIMKUS
Komentaras:
Straipsnyje apie Žeberių partizanus Vaclovas Rimkus praktiškai visus Užvenčio žydus 1941 m. įvardija kaip "bolševikus", įskaitant vaikus bei senelius. Galima tik spėti, kokių minčių ir emocijų pagautas Užvenčio kraštotyrininkas parašė šį sakinį 1994 metais, kuomet dauguma Lietuvos gyventojų buvo apėmęs svaigulys ir euforija dėl iškovotos taip trokštamos laisvės. Vėlesnėse V. Rimkaus publikacijose tokio kategoriškumo jau neberandame.
Citata iš knygos "Holokaustas Žemaitijoje" (A.Vitkus Ch.Bargmanas, 2016 m.): "1940 m. Užventyje buvo apie 1300 gyventojų. Kitais duomenimis, 1940 m. iš 900 Užvenčio gyventojų 100 buvo žydai (11%). 1941 m. Užvenčio valsčiuje gyveno 30 žydų šeimų."
Ištrauka iš istoriko Arūno Bubnio skyriaus parašyto knygai "Šiaulių getas: kalinių sąrašai" (2002 m.)
Užventis
XIX a. pabaigoje (1897 m.) Užventyje gyveno 300 žydų, jie sudarė 35% miestelio gyventojų. 1923 metų Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Užvenčio valsčiuje gyveno 173 žydai (79 vyrai ir 94 moterys). 1941 metais jų buvo apie 30 šeimų.
Nacių ir sovietų karo pradžioje Užvenčio apylinkėse susitelkusio lietuvių partizanų būrio organizatoriai ir vadai buvo Vilius Prancūzevičius (vėliau tapęs Užvenčio valsčiaus viršaičiu) ir advokatas atsargos ltn. Romualdas Kolokša. 1941 m. liepos pradžioje būriui priklausė apie 50 aktyvesnių partizanų. Jie buvo ginkluoti šautuvais, pistoletais ir ant rankų ryšėjo baltus raiščius. Pirmosiomis vokiečių okupacijos dienomis partizanų štabo sprendimu buvo suimta ir sušaudyta apie 17 sovietinių aktyvistų.
1941 m. liepos pradžioje, vokiečių valdžiai įsakius, visus Užvenčio žydus partizanai suėmė ir uždarė miestelio pakraštyje, buvusioje spirito varykloje. Suimtųjų stovyklos komendantu buvo paskirtas Užvenčio partizanų būrio vado pavaduotojas Juozas Čepauskas.
Žydų sušaudymo išvakarėse Užvenčio partizanai Želvių miške (apie 2 km nuo miestelio) iškasė didelę duobę. Kitos dienos rytą (1941 m. liepos 31-ąją) iš Šiaulių į Užventį atvyko keli vokiečių saugumo policijos karininkai. Jie ėmė vadovauti egzekucijai. Užvenčio partizanų būrio nariai, sunkvežimiu ir vežimais nuvežę žydus, daugiausia senelius, moteris ir vaikus, į Želvių mišką, čia juos perdavė šaudytojų komandai. Žydus šaudė 17 Užvenčio būrio narių ir keli vokiečių gestapininkai. Žudynėms pasibaigus, duobę užkasė patys žudikai, aukų drabužius sukrovė į vežimą ir parvažiavo į Užventį. Čia partizanai kartu su vokiečių gestapininkais girtavo, o paskui tą pačią dieną apie 20 Užvenčio būrio narių su vokiečiais nuvažiavo į Šaukėnus ir ten sušaudė suimtus vietos žydus.
Liudininkų parodymai apie nužudytų Užvenčio žydų skaičių labai skiriasi - svyruoja nuo 50 iki 150 žmonių. Dažniausiai minimas skaičius - 50-70. Tikriausiai šis skaičius arti tiesos, kadangi 1941 m. liepos 31 d. buvo sušaudyti ne visi Užvenčio žydai. Kelios grupės darbingų žydų 1941 m. vasarą išvežtos į Šiaulius ir Žagarę.
1941 m. rugpjūtį Užvenčio būrys du kartus važiavo į Šiaulius ir dalyvavo konvojuojant, šaudant ir saugant vietos žydus Bubių miške. Per šias dvi akcijas sušaudyta apie 200 Šiaulių žydų. Jų metu Užvenčio būriui vadovavo R. Kolokša.
Užvenčio partizanų būrys veikė iki 1941 m. rugsėjo. Vėliau dalis jo narių išsiskirstė po savo ūkius, kiti su būrio vadu R. Kolokša stojo tarnauti į Šiaulių policiją.
Paskutinieji Užvenčio žydai (apie 20 žmonių) sušaudyti 1941 m. gruodį Želvių miške.
Po karo sovietų saugumas suėmė apie 20 Užvenčio būrio narių. Jie buvo nuteisti įvairiomis bausmėmis (tarp jų - ir mirtimi).
A. Bubnys