(Ištrauka iš knygos "Sukilimas. 1941 m. birželio 22-28 d.", antroji knyga, sudarė Antanas Martinionis, 1995 m.)
 |
| Stefanija Baldauskaitė pamokos metu Graužikų pradžios mokykloje. 1939 m. Iš Idalijos Šilgalienės asm. albumo ("Lietuvos valsčiai. Vaiguva", leidykla Versmės, 2018 m.) |
Politinė kalinė poetė Stefanija Baldauskaitė gimė 1923 m. Brukų kaime, netoli Kražių. Mokėsi Lenkvičių pradinėje mokykloje, 1933-1936 m. - Kražių "Žiburio" gimnazijoje. 1941 metais baigusi Kelmės Vlado Putvinskio gimnaziją, mokytojavo Graužikų ir Verpenos pradinėse mokyklose (Kelmės valsčiuje). 1945 m. enkavėdistų areštuota už patriotinę kūrybą. Kalinta Kaune, vėliau - Pečioros (Komija) lageriuose, kur 1947 m. mirė.
Mokydamasi Kelmėje, S. Baldauskaitė buvo literatūrinio laikraštėlio "Žvilgsnis į gyvenimą" vyriausioji redaktorė. Būrelio susirinkimuose, literatūriniuose vakaruose klausytojus žavėjo savo eilėraščiais, apsakymais. Mokydamasi vyresnėse klasėse, rašė dienoraštį.
Sovietų Sąjungos "nenugalimajai" Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, S. Baldauskaitė nepasidavė melagingai "išvadavimo" iš ponų jungo euforijai ir skausmingai išgyveno Tėvynes tragediją.
Jau 1940 m. liepos 7 d.
savo dienoraščio puslapiuose ji sielvartauja: "...Tėvynę, dainų Lietuvą, šventąją žemę, palietė baisaus likimo ranka. Tą Lietuvą, kurią aš taip mylėjau, kurią tik laisvą ir nepriklausomą buvau įpratus matyti, dabar pamačiau svetimųjų purvinomis kojomis mindžiojamą. Atėjo minia, minia svetimtaučių, išalkusi kraujo ir mūsų ašarų, ištroškusi nekaltų žmonių kančios, ir sugriovė, sugriovė visa tai, ką buvome laisvo gyvenimo metais sukūrę savo jėgomis, savo darbu. Jie sakosi Lietuvai atnešę laisvę, lygybę bet tykoja kiekvienu momentu apraizgyti vergijos pančiais. Ne tik tykoja, bet jau juos ir atneša...
Ir kaip gaila man Lietuvos, kaip gaila tų tautos didvyrių kaulų, kapuose betrūnijančių! Ką turi jausti, ką turi išgyventi tie, kurie ėjo basi, alkani, ėjo parnešti laisvo gyvenimo savam kraštui, saviems namams?... Dabar, šiomis dienomis, minios dalyvauja mitinguose eina su raudonom vėliavom ir šaukia klaikius "valiavimus". Kur reikia verkti - džiūgauja apmulkinta tamsi liaudis, nesuprasdama nieko seka tuos vilkus avių kailiuose ir eina griauti ne tik bažnyčių, bet ir kultūros, eina atsigerti karšto garuojančio savo brolių lietuvių kraujo. Ir eina, ir sukasi gyvenimo maišaty tie patys lietuviai, kurie kovojo už Lietuvą, kurie, rodos, tikėjo ateitimi ir gyvenimu... Per dvidešimtį laisvo gyvenimo metų lietuvis pamiršo, laisvėj gyvendamas, rusų priespaudos metus. Pamiršo, kokia kaina mūsų garbingieji knygnešiai iš tų pačių rusų krauju pirko lietuvišką raidę, pamiršo, kokioj mokykloj išmoko lietuviško žodžio ir rašto... Kaip gaila, kad viskas taip greit pamirštama... Verkia dabar kapuose protėvių kaulai. Kaulai tų, kurie anoj priespaudos naktyje už savąjį kraują pirko mokslo šviesą, savo gyvybėmis nutiesė mums kelią į Laisvę. Verkia šiandien Lietuva, verkiu ir aš su nutilusių dainų Tėvyne... O, kad aš galėčiau pavirsti Prancūzijos Joana Arkiete! Užsėdusi žirgą, užsidėjusi šarvus skrisčiau per nelaimingą Lietuvą su būreliu Lietuvos patriotų. Parodyčiau priešams, ką gali tas amžius vergavęs ir kančių užgrūdintas lietuvis! Kad galėčiau sėkmingai kovoti, nemirčiau, kol paskutinis mano kraujo lašas nesudrėkintų tėviškės žemės... Laiminga buvo ta Prancūzija ir jos didvyrė Joana: ji galėjo kovoti, galėjo mirti už tai, kas tautai brangiausia. Mums, lietuviams, šiandien draudžiama gyventi ir neleidžiama mirti... Draudžiama gyventi lietuviu, neleidžiama mirti už Lietuvą. Ir nėra baisesnio dalyko, kaip nieko neveikiant laukti amžino pasmerkimo mirčiai... Šiandien pasmerkimo mirčiai turi laukti mūsų Tėvynė, kuri prieš dvidešimt metų, kraujo upėms tekant, laisvai gyventi prisikėlė. Bet tikėk, Tėvyne, tikiu ir aš - atsiras ir tavo dukrų Joanų ar sūnų Margirių ir išvaduosim Tave - nors silpną, bet nemirusią ...
1940 m. rugsėjo 16 d.
Iškilmingai prasideda 1940-1941 mokslo metai. Jie Stefanijai ir jos klasei - jau paskutiniai...
"Posėdį pradedant, nesuskamba gražieji Tautos himno žodžiai, "Internacionalas" jį pavaduoja šiandien... Pasklidus tiems svetimiems lietuvio širdžiai žodžiams, iš akių rieda ašaros. Aš negaliu pakelti paraudusių akių, bet paskui drąsiai pakeliu, nes juk mano ašaros nors truputį panašios į Kristaus, kai verkė Jeruzalės. Pagalvoju ir nusprendžiu, kad Tėvynę laidojant verkti negėda. Matau ašaros spindi ne mano vienos, bet daugelio mergaičių akyse... Atėjo vakaras, vakaras kaip ir visi. Kai kam jis buvo linksmas, nes buvo gimnazijoj pasilinksminimas. Nuėjau ten ir aš. Dainuojant "Internacionalą", vėl žibėjo akys. O pradėjus griežti muzikai, pasidarė baisiai baisiai liūdna. Balkone radau daugiau žmonių, kurie nešoko. Dieve, koks klaikus ten salėje vaizdas... Draugai ir draugės, kurie, atrodo, ir mirti už Tėvynę nebijojo kadaise, šiandien šoka ir dūksta. Jie, matyt, negalvoja nieko... Jiems niekas nesvarbu... Niekas nė negalvoja, kad mirė moksleiviams šiandien Lietuva ir lietuviai šoka savo Tėvynės laidotuvėse..."
1940 m. spalio 23 d.:
"... Ruduo visus lapus jau nuo medžių nudraskė. Nebegali niekur vasaros ženklų surasti. O geras buvo tas rudenėlis!... Jis tėviškės klevus taip gražiai mūsų trispalvėm išdabino, kad jie priminė kadaise plevėsavusias tautines vėliavas... Deja! Tos spalvos jau išbluko, išblyško mūs trispalvė, pamačiusi kraujo priplūdusią mylimos Tėvynės širdį... "
1940 m. spalio 27 d.:
"... Šiandien Kristaus Karaliaus šventė. Ji primena man praeitį... Ypač ryškiai prisimenu praėjusius metus, kai Gedimino parke iškėlėm savąją trispalvę. Deja, šiandien ji nebepuošia jau mūsų kunigaikščių kalno Vilniuje. Ten šiandien kraujo ir keršto šaukiasi raudonas skuduras. Dieve, jei grįžtų praeitis, rodos, ir vėjo staugimai virstų liūliuojančia dainos melodija, ir ruduo nežemišku pavasario šypsniu nusišypsotų...
Karaliaus šventė, bet kodėl ji tokia niūri?..."
1940 m. Vėlinių išvakarėse:
"... Vakaras. Lauke žvarbus vėjas, sniegas ir lietus. Lyg tyčia blogas oras, ir kapinėse nedaug žvakelių tedega. Sustoju čia prie vieno, čia prie kito pažįstamo kapo. Nuėjusi prie Vlado Putvinskio poilsio vietelės randu Mykolą [Mykolas Jokubaitis?]. Skaudu. Abiejų akyse sublizga ašaros. Ant kapo vėjo blaškomos dreba tik kelios žvakelės. Aplink tylu, ramu... Niekas nė neprisimena vyro, kuris dėl Lietuvos ir jos laisvės kovojo... "
1940 m. lapkričio 7 d.:
"... Salėje grojo orkestras. Klasės draugai ir draugės džiaugėsi ilgom revoliucijos švenčių atostogom... Programa silpnai vyksta. Susirinkę žydpalaikiai labai boikotuoja tautinius šokius. Tai jiems pavyksta. Rusiškai dainai tie patys tipai sukelia nežmoniškas ovacijas. Prasideda šokiai. Kai kurios mergaitės pasilieka su tautiniais rūbais. Ateina žydas ir išvaro persirengti. Tai labai sugadino ir taip jau slogią mano nuotaiką. Ilgai su Maryte Krečmeraite verkiau prie krosnies. Paskui labai aštriai kalbėjau su direktoriumi. Vienu žodžiu, šis žydo išsišokimas paveikė visus mokinius... Ne veltui bolševikų šventės rytą rado prie salės iš papuošimų vien penkiakampes žvaigždes bešviečiant, prie stiebo raudonoji vėliava irgi per naktį išgaravusi buvo. Nemakščių gatvėj keturios vėliavos, per pusę nupjautos, gatvėj atsidūrė. Bravo vyrai! Kovoja, dirba, gina savo teises, matydami, kad nebetoli laikai, kada už lietuvišką žodį į Sibirą važiuoti reikės... Lapkričio 7 d. rytą virš gimnazijos rūmų iš karto nepastebėjau mūsų trispalvės. Tiesa, ji neplevėsavo, tik ramiai kabėjo, šiek tiek gėdinosi šlykščių pavergėjų žvilgsnių. Gal norėjo ilgiau išsilaikyti?... Daugelis ją matė ir daugelio veidus šventiškas malonus šypsnys nuspalvino. Tą dieną visi ir stebėjosi drąsa ir pasiryžimu ano šaunaus berniuko... "
1941 m. spalio 15 d.
"...Aš - mokytoja, Graužikų "liktarna". Graužikai - Putvinskio tėviškė, to didžiojo lietuvio gimtasis kampelis, jo paties žingsniais išvaikščiotas. Deja, dabar ir jis toks liūdnas atrodo, gelsvai bei rausvai išsipuošusių lapų ir linažiedžių ežerėlių fone pasimetęs... Šėlstanti pavergėjų gauja, prisisiautėjusi per metus ir nujausdama greitą pabaigą, ėmėsi tremties. Jie išvežė dešimtis tūkstančių pačių tauriausių Lietuvos sūnų, jų kaulais nukloti visi pakeliai į Kazachstaną ir šiaurės Sibiro taigas. Lietuvis, kaip nusikaltėlis, apiplėšiamas, apdrabstomas purvais ir tremiamas iš Tėvynės. Tai buvo anais carų laikais. Bet kad ir kaip ten būtų, paskutinių metų vergija nepalyginamai laisvesnė už carų despotizmą. Raudonasis teroras parodė savąjį "rojų", kurį daugelis lietuvių į pragarą išmainytų. Šią vasarą stovėjau prie Rainių kankinio Zigmunto Stabinskio kapo, prie kapo aukos už Lietuvą. Jis dar laimingas, bent jo palaikų nevalkios svetimos šalies šunys. O kur palaidota Graužikų dvaro savininkų Vytauto ir Elenos Pūtvių-Putvinskių šeima, jų mažamečiai vaikai Giedrė, Vytenis, Algirdas ir trijų metukų Tautvilas bei Vytauto motina senutė Emilija Putvinskienė - Lietuvos šaulių močiutė? Į kurią pasvietę ištremtos kelmiškių Mockų, Latkauskių, Narbutų, Hurčinų, Liaudanskių ir kitos šeimos, kurių žinau tik vieną vardą - lietuviai? Grįžo iš Raseinių kalėjimo Liudas Karpis, Vytautas Butkus ir Jokubauskas, o Merkys nurimo kažkur Dubysos pakrantėj kartu su savo mokytoju Jonu Rusu, Kražių kunigu Stanislavu Rimkumi, su kun. Sušinsku ir dešimtimis bei šimtais kitų. Jiems likimas nelėmė sulaukti naujo gyvenimo... Aš irgi buvau šešis mėnesius čekistų draugų globojama. Saugumo viršininkas, "draugas" Matulevičius "švietė" mane, siūlė revolverį nusišauti ir kitokias komedijas krėtė. Gal ir aš būčiau netrukus patekusi į politinių kalinių sąrašus..."
Parengė ir parinko Vaclovas RIMKUS