(Dora Šapiraitė)
Mano atsiminimai apie nacių okupaciją
(papasakota Batševai Krubelnikaitei-Levitan)
Gimiau Kelmėje 1933 metais. Šeimoje buvome du vaikai, aš ir mano brolis JOZEFAS. Kai prasidėjo Antrasis Pasaulinis karas, man buvo aštuoni metai, mano broliui - vienuolika. Mes gyvenome miesto pakraštyje. Mūsų šeima turėjo paveldėtą malūną, kurį mano tėvas [Icchokas Šapira, kilęs nuo Linkuvos] valdė. [Malūnininkas M. Zilbergas paliko malūną testamentu savo vyriausiai dukrai Taibei] Mamos sesuo ANNA ZILBERGYTĖ gyveno kartu su mumis. Zilbergų šeimoje buvo trys seserys: TAIBĖ -mano mama, ANNA ir CHANA ZILBERGYTĖ-ROZENFELDIENĖ.
Pirmą karo dieną mes išbėgome į kaimą pas mūsų tarnaitės STASĖS [STASĖ DAMANSKAITĖ] brolį ir išbuvome ten kelias dienas. Stasė pas mus dirbo tarnaite daug metų dar prieš man gimstant. Nacių okupacijos metu ji įrodė savo atsidavimą ir ištikimybę mūsų šeimai pačiu gražiausiu ir kilniausiu būdu. Mūsų namas per didžiulį Kelmės gaisrą nesudegė ir išliko, todėl po kelių dienų mes grįžome atgal, tačiau ne ilgam. Lietuvių nacionalistai vyrus suvarė į paruoštą lagerį, Zundelio Lunco daržinę. Ten juos uždarė ir kiekvieną dieną varydavo valyti sudegusio miesto griuvėsius bei dirbti kitus priverstinius darbus. Iki paskutinės gyvenimo dienos juos kankindavo, žemindavo ir tyčiodavosi iš jų. Likusios šeimos apsigyveno žydų ūkiuose. Mūsų šeima su dešimtimis kitų žydų gyveno ŠIMELIO OŠERIO ūkyje netoli Mažūnų kaimo [MAŽŪNAI]. Iš mūsų malūną atėmė ir perdavė valdyti vokiečių kilmės darbininkui, kuris anksčiau dirbo pas mano tėvą. Jam nelabai sekėsi, nes nežinojo visų malūno veikimo paslapčių, todėl tėvą atvedė iš lagerio, kad jis padėtų dirbti. Miltai buvo visiems labai reikalingi.
Mano atsiminimai apie nacių okupaciją
(papasakota Batševai Krubelnikaitei-Levitan)
Išversta naudojantis šaltiniais:
www.jewishgen.org (tiksli nuoroda);
 |
| Dora Šapiraitė-Nidel, 1948 m. (šaltinis) |
Pirmą karo dieną mes išbėgome į kaimą pas mūsų tarnaitės STASĖS [STASĖ DAMANSKAITĖ] brolį ir išbuvome ten kelias dienas. Stasė pas mus dirbo tarnaite daug metų dar prieš man gimstant. Nacių okupacijos metu ji įrodė savo atsidavimą ir ištikimybę mūsų šeimai pačiu gražiausiu ir kilniausiu būdu. Mūsų namas per didžiulį Kelmės gaisrą nesudegė ir išliko, todėl po kelių dienų mes grįžome atgal, tačiau ne ilgam. Lietuvių nacionalistai vyrus suvarė į paruoštą lagerį, Zundelio Lunco daržinę. Ten juos uždarė ir kiekvieną dieną varydavo valyti sudegusio miesto griuvėsius bei dirbti kitus priverstinius darbus. Iki paskutinės gyvenimo dienos juos kankindavo, žemindavo ir tyčiodavosi iš jų. Likusios šeimos apsigyveno žydų ūkiuose. Mūsų šeima su dešimtimis kitų žydų gyveno ŠIMELIO OŠERIO ūkyje netoli Mažūnų kaimo [MAŽŪNAI]. Iš mūsų malūną atėmė ir perdavė valdyti vokiečių kilmės darbininkui, kuris anksčiau dirbo pas mano tėvą. Jam nelabai sekėsi, nes nežinojo visų malūno veikimo paslapčių, todėl tėvą atvedė iš lagerio, kad jis padėtų dirbti. Miltai buvo visiems labai reikalingi.
Ošerio ūkyje mes gyvenome taip, kaip ir visi žydai kituose ūkiuose. Praėjus mėnesiui nuo karo pradžios, 1941 metų liepos 29 dieną, įvyko pirmosios masinės žydų žudynės. Visus jaunus žmones, vyrus ir moteris, surinko su pretekstu, kad juos ves į darbus. Praėjus kelioms valandoms jie visi buvo sušaudyti prie žvyrduobių netoli Gruževskio dvaro. Po maždaug dar vieno mėnesio, rugpjūčio pabaigoje, lietuvių kolaborantai atėjo išsivesti likusius žydus ir sušaudyti. Aš ėjau kartu savo motina, broliu ir dviem tetomis. Mes sekėme paskui vilkstinę pastočių, kuriose sėdėjo žydų šeimos kartu su pakrautais asmeniniais daiktais. Vienas lietuvių sargybinis įkalbėjo mus pasitraukti iš kolonos ir kur nors pasislėpti. Mes pasukome į šalį ir nuėjome į vieno pažįstamo ūkininko ūkį. Šio ūkininko pavardė buvo SALIAMONAS [JONAS SALIAMONAS]. Jam buvo patikėta dalis mūsų šeimos ir mūsų dėdės ROZENFELDO daiktų pasaugoti. Mes tikėjomės, kad ūkininkas mums padės ir mus paslėps, bet Saliamonas šiai minčiai nelabai pritarė. Matėme, kaip jis abejoja. Ūkininkas patarė mums dienomis slėptis miške, o nakvoti jo pirtyje, kuri buvo kiek toliau nuo jo namų. Taip prabėgo kelios savaitės. Nuo bado nusilpome. Pastoviai bijojome, kad mus suras. Mūsų buvusi tarnaitė Stasė, išgirdusi apie mūsų padėtį, kažkokiu būdu mus surado ir parsivedė mane pas save į namus. Vėliau ji atėjo ir išsivedė mano brolį, kurį priglaudė viename tolimame kaime.
Vėliau mane pas save priglaudė buvusi mano tetos Chanos Rozenfeldienės ūkvedė, STEFANIJA [STEFANIJA KULEVIČIŪTĖ]. Ji pasirūpino, kad mane priimtų į miesto našlaičių prieglaudą. Tame pačiame name buvo ir senelių namai. Aš tuose namuose buvau vienintelė žydaitė. Senelių namų direktorius buvo vienas iš kolaborantų ir aiškus antisemitas. Atėjo du valdininkai ir pradėjo mane tardyti. Nenorom aš jiems pasakiau savo žydišką vardą. Būdama dar visai jauna, aš nežinojau, kaip elgtis toje nemalonioje situacijoje. Po to, kai šie du išėjo, mano visas kūnas drebėjo iš baimės, tiesiog kalenau dantimis. Praėjus kelioms dienoms su Stefanija susisiekė policijos viršininkas, tvarkingas ir geras žmogus, kuris jai patarė mane paimti iš prieglaudos dėl ten tykančio pavojaus. Mane vežiojo iš kaimo į kaimą, iš vienų namų į kitus. Tiksliai neatsimenu, kur man teko tuomet pabūvoti. Visur buvo nesaugu, nes kaimiečiai mane atpažindavo, kaip žinomo Zilbergo, malūno savininko, anūkę [M. ZILBERGAS ir jo žmona DOBRA RUBINŠTEINAITĖ-ZILBERGIENĖ - Doros Šapiraitės seneliai]. Galų gale aš atsidūriau ZAKELIŠKIAI kaime netoli PADUBYSIS miestelio. Ten aš pragyvenau kelis mėnesius labai religingoje šeimoje. Mane nepaprastai maloniai priėmė seserys KAUŠAITĖS. Tuo metu aš jau buvau pakrikštyta. Stefanija iš anksto tuo pasirūpino, dar prieš mane apgyvendinant prieglaudoje. Jų nuomone, taip buvo didesnė galimybė išgyventi. Tuose pačiuose namuose aš radau dar tris žydų mergaites. Jos buvo vyresnės už mane. Tai buvo seserys Krubelnikaitės [Ida ir Batševa] bei Rebeka [Rivka] Mendelevičiūtė. Jos taip pat jau buvo pakrikštytos ir tapo labai nabožnomis katalikėmis. Šioje šeimoje su manimi elgėsi labai gerai: maitino, prausė, rūpinosi, kad drabužiai būtų švarūs. Taip pat elgėsi ir su kitomis mergaitėmis. Tik buvo viena problema. Ši šeima buvo labai varginga. Visi gyvenome viename kambaryje, todėl labai trūko vietos. Sunku buvo pasislėpti nuo įtarių kaimynų. Dėl tykančių pavojų Stasė mane iš ten vis išvesdavo ir vėl parvesdavo.
Kai jau gyvenau pas Stasę mieste, ji netgi pasirūpino, kad aš mokyčiausi lietuvių mokykloje. Tikriausiai aš buvau viena iš nedaugelio mergaičių, kuri nacių okupacijos metu lankė priešų mokyklą, apsimetusi tikrų tikriausia katalikų mergaite. Stasė ir Stefanija vesdavosi mane į bažnyčią. Man labai patikdavo kunigo puošnūs blizgantys apdarai, grojanti muzika ir visa ten esanti aplinka. Tikriausiai aš buvau per jauna, kad tapčiau giliai tikinčia katalike. Mane žavėjo tik apeigų išorė.
Iš kaimiečių apie mūsų tėvo ir kitų Kelmės žydų nužudymą sužinojome iš karto. Vėliau man taip pat papasakojo ir apie mano mamos, tetų bei dviejų pusbrolių Rozenfeldų nužudymą, kuriuos išdavė ūkininkas Saliamonas. Nežiūrint to, kad jis buvo pasiturintis, tačiau jį vis tik nugalėjo gobšumas ir troškimas pasisavinti mūsų turtą. Pasirodo, kad jis taip pat buvo antisemitas, ir būtent jis pranešė valdžiai apie besislapstančius žydus.
[Fruma Miasnikaitė liudijo, kad Jono Saliamono šeimoje ją priglaudė ir padėjo išsigelbėti. Saliamonų duktė įkalbėjo sargybą ir savo buvusią bendraklasę Frumą iš kalėjimo progimnazijos rūsyje parsivedė į savo tėvų namus. Vėliau Jonas Saliamonas surado žydaitei prieglobstį pas pagyvenusį aklą žmogų, kur ji išbuvo apie pusę metų.]
***
Vieną dieną mano teta Chana Rozenfeldienė atsisveikino su mūsų grupe ir nuėjo į Kelmę. Atėjusi, ji susitiko su vienu iš aktyvistų pavarde JOKUBAITIS [MYKOLAS JOKUBAITIS], kuris ją atpažino ir netgi užšnekino. Vėliau jis savo pažįstamiems gyrėsi, kad pats likvidavo tą žydę. Jis gerai žinojo, kad ji buvo jo bendraklasio gimnazijoje Emanuelio motina.
***
Štai taip mes su broliu Jozefu, likome vieni. Brolis slėpėsi tolimuose kaimuose ir mes beveik nesusitikdavome. Stasė retai mus suvesdavo. Pamenu vieną įsimintiną atsitikimą, kuomet Stasė atvežė dėvėtų drabužių, kuriuos kunigas išdalino miesto varguoliams. Šie drabužiai buvo nužudytų žydų. Tada mano brolis tiesiog įtūžo ir pradėjo rėkti bei viską aplink mėtyti. Stasė veltui bandė jį nuraminti, sakydama, kad tie drabužiai daug labiau priklauso mums, nei kam kitam.
Štai taip aš pragyvenau fašistinės okupacijos metus, be laimingos vaikystės, be tėvų, blaškoma iš vieno kaimiečio trobos į kitą. Kartais mane priimdavo geraširdiškai, kartai - priešiškai ir abejingai.
Stasė buvo mūsų angelas sargas net ir po išvadavimo. Mes su broliu buvome dar nepilnamečiai, todėl Stasės namuose, kurie po karo išliko nesugriauti, gyvenome ir jautėmės, kaip viena šeima. Kol mes mokėmės, ji rūpinosi visais buities, piniginiais ir namų ruošos reikalais. Taip mes užaugome ir subrendome. Pabaigusi vidurinę mokyklą, išvykau į Kauną ir mokiausi bibliotekininko profesijos. Įsidarbinusi miesto bibliotekoje pradėjau pati užsidirbti pragyvenimui. Mano brolis liko Kelmėje ir vedė.
1989-ais metais, likus dviems metams iki savo staigios mirties, mano brolis Jozefas nuvyko į mūsų tėvų žūties vietą buvusioje Jono Saliamono ūkio žemėje. Jis kasinėjo apytikrėje jų palaidojimo vietoje ir rado mūsų brangių ir mylimų žmonių kaulus. Tą vietą jis uždengė paminkline atminimo lenta. Su savo žmona jis reguliariai lankydavosi Kelmės žydų masinių žudynių vietoje. Su vietine valdžia brolis susitarė, kad ši mums šventa vieta būtų prideramai sutvarkyta ir pagerbta. 1991 metais brolis lankėsi Izraelyje pas savo dukterį Ingą, kuri jau keli metai gyveno čia. Ji lengvai pritapo prie naujos aplinkos. Dideliam liūdesiui, netrukus po šios kelionės, brolį ištiko širdies smūgis ir jis mirė.
Aš taip pat ištekėjau. Mes daug vargome Tarybų valdžios metais, tačiau galų gale, trise su mūsų dukra Aviva, išvykome į Izraelį. Šiandien turiu du anūkus ir tai yra pats nuostabiausias dalykas mano gyvenime. Duktė ir anūkai taip pat gyvena Izraelyje. Netgi čia, Izraelyje, aš ir toliau dirbu bibliotekininke ir džiaugiuosi, kad visi mano skausmai ir vargai yra praeityje.
 |
| Jonas Saliamonas Šaltinis: Čikagos laikraštis "Draugas" 1970.06.29 numeris |
Aš taip pat ištekėjau. Mes daug vargome Tarybų valdžios metais, tačiau galų gale, trise su mūsų dukra Aviva, išvykome į Izraelį. Šiandien turiu du anūkus ir tai yra pats nuostabiausias dalykas mano gyvenime. Duktė ir anūkai taip pat gyvena Izraelyje. Netgi čia, Izraelyje, aš ir toliau dirbu bibliotekininke ir džiaugiuosi, kad visi mano skausmai ir vargai yra praeityje.
 |
| Taibė Zilbergytė-Šapira (Doros mama) (šaltinis www.yadvashem.org) Nužudyta 1941 m. |
 |
| Icchokas Šapira (Doros tėvas) (šaltinis www.yadvashem.org) Nužudytas 1941 m. |
 |
| Anna Zilbergytė (Doros teta) (šaltinis www.yadvashem.org) Nužudyta 1941 m. |
Doros Šapira-Nidel laiškas Kelmės savivaldybei (gauta 2009.04.06) [originalas]
Gerb. Kelmės rajono Pirmininkui
 |
| Damanskaitė Stanislava (šaltinis yadvashem.org) |
 |
| Iš kairės į dešinę: Mošė, Emanuelis, Dovydas ir Chaimas Rozenfeldai. Nužudyti 1941 m. vasarą. (1931 m.) (šaltinis) |
Ilgus metus brolis ieškojo tos vietos, kur buvo sušaudyti mūsų mama ir artimieji ir pagaliau surado. Mano brolis pradėjo kasti ir, suradęs žmonių kaulus, sudėjo kartu į vieną vietą ir užkasė. Toje vietoje jis pastatė paminklą.
Mano brolis mirė 1992 metais. Šioje vietoje miško nebėra. Vietoje jo yra laukas, kuris priklauso privatiems žmonėms. Ten yra pasėti javai. Nėra jokio takelio ar priėjimo prie paminklo. Kada lankiausi Kelmėje, reikėjo ypatingo prašymo sodybos šeimininkų aplankyti kapą.
Lietuvos provincijoje, 1941 m. kada buvo šaudomi žydai, liudininkų nebuvo. Aplinkui buvo uždaryti visi keliai. Buvo tiktai žydai, kuriuos šaudė ir šaudytojai. Taip pat viskas vyko tame Aukštmiškio miške 1941 m. vėlyvą rudenį.
Apie paminklą man papasakojo brolis, nes aš jau gyvenau Izraelyje.
Bijau, kad vieną dieną kam nors ateis į galvą žiauri mintis panaikinti tą paminklą. Prašau Jūsų pagalbos išsaugoti tą šventą mano šeimai vietą.
Iš anksto dėkoju.
Su pagarba Dora Šapira-Nidel
 |
| Juozas (Jozefas) Šapira. 1973 m. (šaltinis) |
Vaidilutės Volskytės straipnis „Pareiga“
(„Kolūkiečio kalendorius“, 1968 m.) [originalus straipsnis]
 |
| Vaidilutė Volskytė (šaltinis) |
Ėjo sunkūs okupacijos metai. Tūkstančiams žmonių pražudė jaunystę, nutildė vaikišką juoką, atėmė jėgas, gyvybę. Bet neatėmė tikėjimo žmogumi, jo gera širdimi. Neatėmė tikėjimo tiesos pergale.
Kokiais tai keliais žinia, kad Aukšmiškyje slapstosi gerai pažįstami, artimi žmonės, pasiekė Kelmės miestelio gyventojas STASĘ DAMANSKAITĘ ir STEFANIJĄ KULEVIČIŪTĘ. "Bobulė", taip vadino S. Damanskaitę Šapirų vaikai... ji augino juos; ji jautė pareigą padėti jiems. Pareiga... Kaip skirtingai supranta ją žmonės! Jeigu šimtai hitlerininkų ėjo, žudė, atlikdami savo "pareigą fiureriui", tai paprasta lietuvė moteris gelbėjo vaikus, atlikdama šventą ir kilnią žmogaus pareigą. Moterys ryžosi eiti ieškoti besislapstančiųjų ir padėti jiems, kaip ten bebūtų. Penkias dienas jos vaikščiojo po mišką. Vis bevaisiai buvo jų ieškojimai. Stefanija smarkiai pasidūrė koją ir buvo priversta grįžti namo. O likusi viena Stasė Damanskaitė tą pačią dieną sutiko besislapstančiuosius, išvargusius, išsekusius, bet vis neprarandančius vilties.
Tą pačią dieną ji parsivedė į Kelmę mažąją Dorą. Kadangi pati gyveno pas svetimus, mergaitę apgyvendino pas Stefaniją Kulevičiūtę, kuri jau rūpinosi, kur toliau galima būtų palaikyti mergaitę, kol praeis tas baisusis košmaras... Netrukus iš miško atsivedė Juozą. O kai po kelių dienų nuėjo parsivesti jų motinos, miške jos neberado. Neberado ir daugiau čia besislapsčiusių žmonių. Mišką apieškojo hitlerininkai, o žmones, gyvenusius jame, čia pat sušaudė. Ir šiandien nežino vaikai, kuris žemės kauburėlis Aukšmišky jų motinos kapas. Nors daug metų praėjo nuo anų šiurpių dienų, ir šiandien išgelbėtieji žmonės gerai prisimena tas moteris - didelės širdies, pareigingas ir teisias. Per visus okupacijos metus vaikus globojo tai vieni, tai kiti Kelmės rajono žmonės. Ir šalia dviejų gerų moterų pavardžių atsirado naujos: seserys KAUŠAITĖS, ŠIMULIAI, ŽUKAUSKAI, ADOMAVIČIAI, - pavardės žmonių, sugebėjusių lemiamu momentu parodyti žmogišką šilumą, atlikti žmogiškąją pareigą.
V. VOLSKYTĖ
Doros Šapira-Nidel giminių kapo vieta ir nuotraukos
