Fašistų naguose
Vaclovas Rimkus
„Komunistinis žodis“, 1967 m. rugsėjo 2 d. [originalus straipsnis]
 |
| Vaclovas Rimkus (1929-2013) pedagogas, kraštotyrininkas, Žemaitijos istorinio ir kultūrinio paveldo tyrinėtojas, kraštotyros muziejaus Užventyje įkūrėjas Šaltinis http://lietuvai.lt/wiki/Vaclovas_Rimkus |
Tolimesnę okupaciją lydėjo ir vietos buržuazinių nacionalistų siautėjimas. Pirmiausia buvo susidorojama su komunistais, komjaunuoliais, tarybiniais aktyvistais ir žydų tautybės piliečiais. Jau pirmąją karo dieną Pavandenio nacionalistai, vadovaujami klebono Leono Šapokos, išvystė kruviną veiklą. Jie netoli Šlapgirio nužudė Varnių valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininką Rimkų, areštavo Bronių Petrošių iš Nagirbių kaimo, Aleksą Zelbą iš Dvarviečių, kuris vėliau buvo nužudytas Telšių kalėjime.
 Kolokša Romualdas, |
| šaltinis: "Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918-1953", 9 tomas. Visa informacija nurodytame šaltinyje: "1932 06 18 baigė Kauno "Aušros" berniukų g-ją, nuo 1940 studijavo VU. Kilus Vokietijos-SSRS karui Birželio sukilimo dalyvis, Šiaulių aps. Užvenčio vls. vadovavo sukilėlių būriui, kovojo su besitraukiančiais raudonarmiečiais. LCVA, f. 631, ap. 7, b. 10890; f. 930, ap. 7, b. 8575; LKKAS archyvas. LKK, t. 4, p. 249 " |
Vidsodyje nacionalistai, vadovaujami buvusio šaulio Telesforo Žilvyčio, areštavo 21 apylinkės aktyvistą ir kelias dienas laikė klebono svirne. Suimtiesiems teisti buvo sudaryta trijulė iš klebono Stasio Gudmono, Žilvyčio ir J. Šimkaus. Prieš vedant į teismą, suimtieji buvo verčiami atlikti išpažintį. Išpažinties metu klebonas tardė - grasino ir stengėsi palaužti suimtuosius. Po išpažinties dalį atgailavusių paleido, kitus devynis pasmerkė sušaudyti. Tam iš Kaunatavos buvo iškviestas baltaraiščių vadas Rumbutis. Bet nacionalistams savo kruvino darbo įvykdyti nepavyko: suimtieji buvo pristatyti į Šiaulių kalėjimą.
Kolainiuose buvo suimami ir varinėjami prie įvairių darbų Nikalojus Androsovas, Ivanas Ananjevas, Eugenijus Kravčenko, Vasilijus ir Fiodoras Priščepionkai ir kiti.
Vaiguvos buržuazinių nacionalistų gauja areštavo besislapstančius 7 komjaunuolius ir tarybinį lakūną Vetrovą. Aktyvistus keturias dienas išlaikė be maisto ir vandens tamsiame, drėgname rūsyje. Po to išvežė į mišką ir sušaudė. Prieš mirtį komjaunuolis Kazlauskas sušuko: "Jums teks brangiai užmokėti už savo kruvinus darbus!". Nacionalistai Vaiguvoje ilgai kankino aktyvistus Josifą Romanovą, Julių Rezgį, Rimeikį.
 | ||
| Jurgis Matulevičius, apie 1948 m, Australija https://www.naa.gov.au/
|
Kartu vyko masinės represijos ir žiaurus susidorojimas su žydų tautybės tarybiniais piliečiais. Jie buvo izoliuojami, kankinami, o vėliau masiškai žudomi. Apie tai viešai rašė tuometinė spauda. Šiauliuose išeinantis nacionalistų laikraštis "Tėvynė" 1941 m. rugpiūčio mėn. 3 dieną rašė:
"Kelmėje žydų klausimas gerai sutvarkytas. Dieną prižiūrimi žydai dirba prie griuvėsių, o vakare patalpinami už miesto į jiems skirtą daržinę".
Laikraštis tik nepaminėjo, kad po kelių dienų daugiau kaip 200 iškankintų ir išbadėjusių Kelmės žydų buvo masiškai sušaudyti už Kelmės dvaro esančioje žvyrduobėje. Šaudant nekaltus žmones,
dideliu žvėriškumu pasižymėjo M.Jokubaitis, J.Matulevičius, L.Krajauskas ir kiti.
Panašiai buvo "tvarkomasi" ir Užvenčio, Šaukėnų, Vaiguvos valsčiuose. Ta pati "Tėvynė" 1941 m. rugpjūčio 17 d. Nr. 8 rašė:
"Nuo rugpjūčio 15 d. iš visos Šiaulių apskrities apygardos miestų ir miestelių pradėta iškelti žydai į tam tyčia parinktus getus, daugiausia esančius miestų bei miestelių pakraščiuose. Žydai iš visų Šiaulių apygardos miestų privalo būti iškelti iki rugsėjo 1 dienos".
O štai kaip tikrovėje atrodė šis "iškeldinimas". Užventyje suimtus žmones nacionalistai suvarė į bravaro salyklą, kur prileido vandens. Vėliau juos varinėjo gatvių šluoti, išviečių valyti. Kolokšas tyčiodamasis guldydavo žmones į purvyną ir vaikščiodavo jų nugaromis. Galiausiai juos išvežė į Želvių miškelį ir šaudė. Michlei Zakienei sprogstama kulka nunešė pusę pakaušio. Ji cypė. Duobėje tarp kruvinų lavonų šliaužiojo sužeisti žmonės. Tuo tarpu Užvenčio bažnyčioje buvo laikomos iškilmingos pamaldos. Kunigas Šantaras savo pamoksle ragino tikinčiuosius dėkoti dievui, kad Užventis apsigynė nuo "bolševikų smarvės". Baigę savo kruviną darbą, Butminas, Zablockis, Juozas Pieža, Mackevičius ir kiti puotavo ir kėlė tostus už "Naująją Europą".
Šaukėnuose areštuotuosius varė į sinagogą (maldos namus). Prie durų stovėjo užventiškis Kolokšas su Šaukėnų bendrininkais Vaclovu Urniežiumi, Feliksu Venckumi, Viktoru Pociu ir kiti. Iš suimtųjų atiminėjo vertingesnius daiktus, maustė žiedus, lupinėjo auksinius dantis. Paskui suimtuosius varė į Šukiškių dvarą, mušė bizūnais ir vertė dainuoti. Dvare pasmerktieji buvo uždaryti į daržinę ir dvi dienas negavo valgyti. Prie durų prieidami baltaraiščiai juokavo: "Nenusiminkite, būsite lengvesni, mažiau transporto vežant reikės!" Paskui suaugusius atskyrė ir nuvežė į Kurtuvėnų mišką. Prasidėjo masinis šaudymas. Apie šias egzekucijas galvažudys Feliksas Venckus vėliau pasakojo: "Aš ir kiti stovėjome netoli duobės. Mums atveždavo po 10 žmonių, o mes juos statėme ant duobės krašto veidais į duobę ir šaudėme. Du žmonės vienu metu šaudė į pasmerktąjį: vienas į nugarą, kitas - į galvą. Šaudėme iš 5-10 metrų nuotolio. Per dieną sušaudėme apie 300 piliečių".
Laugalio apylinkėje Padubysio kaime fašistiniai žvėrys išžudė visus žydų tautybės kaimo gyventojus, o Dubysos šlaituose sušaudyta daugiau kaip šimtas tarybinių piliečių.
Kražių valsčiuje apie 200 tarybinių žmonių buvo sušaudyta Kuprės miške, o likusieji prie Medžiokalnio.
Kada miestelių getai ištuštėjo, okupantai ėmėsi naujos komedijos - iškelti žydų tautybės piliečius į Žagarę ir ten sunaikinti. Šiauliškė "Tėvynė" 1941 m. rugpjūčio 31 d. Nr. 10 nesigailėdama rašė: "Iš visos Šiaulių apskrities miestelių ir valsčių, išskyrus Šiaulių miestą, žydų tautybės gyventojai iškeliami į Žagarę. Iškėlimas pradėtas vykdyti rugpjūčio 25 d. ir turi būti baigtas iki rugpjūčio 29 dienos".
Žagarėje siautėjo ir mūsų rajono išmatos: Užvenčio nacionalistai Kolokšas, Streckis, Darkintis, Vaiguvos budelis A. Jankauskas, 15 Šaukėnų žmogžudžių.
Dalis pasmerktųjų, gelbėdamiesi nuo fašistinio košmaro, priėmė katalikų tikėjimą ir tikėjosi išgelbėti savo gyvybę. Tačiau neilgam. 1941 m. gruodžio 8 d. Želvių miškelyje buvo sušaudyta apie 20 persikrikštijusių žydų. Prie duobės krašto buvo pastatyta užventiškė Cilė Olšvangienė su penkiais mažamečiais vaikučiais. Budelis Janavičius atplėšė du kūdikius nuo motinos ir jos akivaizdoje trenkė vieną į kitą. Tą pačią akimirką paklaikusią motiną pervėrė budelio durtuvas.
Nekaltų žmonių kankinimai ir žudynės tęsėsi visą hitlerinės okupacijos laikotarpį.
Šaukėnų valsčiaus nacionalistai V. Urniežius, Švedas keršto sumetimais nužudė Ramučių kaimo gyventoją, Švedo dėdę Juozą Domeikį, kėsinosi į savo uošvio gyvybę. Šaukėnų žmogžudžiai Kontvainis, A. Pustys 1944 m. nužudė Šonos kaimo gyventojus Povilą Lavicką ir Stelą Šiautkutytę. Vaiguviškį Igną Rybakovą ir jo brolį Avikisą vokiečiai pakorė Šiaulių mieste. 1942 m. vasario 26 d. Šeškupių kaimo valstietis Kupreščenko ir du jo slepiami tarybiniai belaisviai buvo pakarti Šaukėnuose. Į egzekucijos vietą buvo suvaryti aplinkinių kaimų gyventojai.
Okupacijos metais gyventojai buvo verbuojami į vadinamąją reicho darbo tarnybą, siunčiami į privalomus darbus. Verbavimas ir vežimas darbams į Vokietiją buvo maskuojamas ir įvairiais būdais grąžinamas. 1942 m. birželio 3 d. Šiaulių arbeitsamte, dalyvaujant dviem Zasės verbavimo komisijos nariams, buvo tariamasi, kaip organizuoti "savanorių" rinkimą. Daktaras Giunteris, jo pavaduotojas Šulcė kartu su Šiaulių aps. profsąjungos įgaliotiniu Stukumi ir kitais sėbrais nutarė birželio 7 d. Šaukėnuose ir Užventyje gerai išpropaguoti darbo jėgos telkimą reicho karo pramonei. Tačiau propagandai nedavus jokių vaisių, vyrai buvo užrašomi ir siunčiami į Vokietiją prievarta. Aktyviai okupantams talkininkavo valsčių viršaičiai.
Vaiguvos valsčiaus viršaitis Baltrušaitis [Aleksandras] į Saksoniją išsiuntė 4 valstiečius, tame tarpe Julių Rezgį. Pakalikas Baltrušaitis, aiškindamas Šiaulių apskrities viršininkui, kaip jis renka "savanorius", 1942 m. birželio 24 d. rašė: "Nesant savanorių į reicho pramonės telkinius, jie buvo paskirti".
Tytuvėnų valsčiaus viršaitis Povilaitis 1944 m. gegužės mėn. užrašė išsiųsti į Vokietiją dirbti Joną Banį, Antaną Česnauską, Kazį Daveikį, Grigaitį, Šidlauską, Latkauską ir kitus. Išvežamųjų sąrašą patvirtino Raseinių apskrities viršininkas Gužaitis [Pranas]. Pranas Banys kreipėsi į apskrities viršininką, prašydamas, kad paliktų jo sūnų, bet Gužaitis atsakė: "Nieko, Vokietijai žmonės reikalingi, tegul padirbės".
Vaiguvos ir Šaukėnų valsčių nacionalistai, talkininkaudami hitlerininkams, į Vokietiją išvežė Dubėnų, Levonuvkos ir Lygšelio kaimų valstiečių šeimas. Senelius išvežė į Suvalkų kraštą, o darbingas šeimas į Ašerslėbinės koncentracijos stovyklą netoli Magdeburgo. Lygšelio ir Vabalių kaimą anksti rytą hitlerininkai apsupo ir liepė per 10-15 minučių pasiimti maisto. Po to visus suvarė prie Rybakovienės pirties Levonuvkoje. Operacijai vadovavo valsčiaus policijos viršininkas Burakas. Visus suimtuosius sulaipino į mašinas ir išvežė į Vokietiją. Išvežtųjų tarpe buvo Leono Rybakovo, Sokolovo, Bakanovo ir kitų šeimos. Išvežtųjų ūkiuose įsikūrė ukrainiečių nacionalistų šeimos.
1943 m. prasidėjo priverstinis vyrų ėmimas į vokiečių kariuomenę. Tytuvėnuose 1943 m. gegužės mėnesį šaukiamojo amžiaus vyrams per valsčiaus valdybą buvo įteikti pranešimai, kad jie atvyktų paskirtą dieną į mokyklą. Netrukus atvažiavo komisiją, kurios sudėtyje buvo Raseinių apskrities viršininkas Pranas Gužaitis, vokiečių karininkai, valsčiaus viršaitis Liaugaudis [Stasys] ir dar du civiliai apsirengę atstovai. Į mokyklą prisirinko daug vyrų, kuriuos saugojo policija. Komisijos priimti, vyrai buvo uždaryti į kalėjimą, mobilizuoti miestelio gyventojai Belaglovis, Viktoras Dambrauskas ir daug kitų. Varant į kalėjimą, Belaglovis leidosi bėgti. Policininkas Bredulskis ir jo sėbrai ėmė šaudyti. Vėliau iš kalėjimo pabėgo ir Dambrauskas. Tokios vyrų mobilizacijos vyko Tytuvėnuose dar keturis kartus.
Išvežtieji kankinosi koncentracijos stovyklose, kalėjime. Užventiškis Speranskis, kurį laiką buvęs uždarytas Kretingos kalėjime, prisimena: "Kameroje buvome po 40-50 žmonių, langai užkalti lentomis, lubos remiasi į galvas, miegame ant plikų narų vienas šalia kito. Čia išbuvome tris mėnesius, tardydavo kas vakarą. Tardymas prasidėdavo klausimu: "Ką gero padarei bolševikų valdžiai ?". Atsakius, kad nieko, pradėdavo mušti. Vėliau pradėdavo kankinti, lupinėdami nagus, badydami panages, kabindami už surištų rankų ant sienoje įkaltos vinies. Porą kartų mane pakabino pariestais keliais galva žemyn. Paskui vėl nuima, muša, kol apalpsti, apipila vandeniu ir egzekuciją kartoja iš naujo".
Vaiguvos vals. Klapatauskių kaimo jaunuolis Georgijus Romanovas buvo suimtas ir išvežtas į Kuldigos koncentracijos stovyklą Latvijoje. "Lagerio režimas buvo baisus, - pasakoja Romanovas, - dirbome sunkius darbus: pjovėme mišką, krovėme į vagonus smėlio maišus. Maitino labai blogai: per dieną duodavo 400 gr duonos, kuri buvo avižų ir cukrinių runkelių išspaudų mišinys. Gaudavome kartą per dieną "sriubos", t. y. nesūdyto vandens ir bulvių lupenų. Prižiūrėtojai mus dažnai mušdavo, siautė ligos, daugelis mirė. Grįžęs į namus buvau tiek nusilpęs, kad metus nieko negalėjau dirbti".
Fašistinio pragaro kančias patyrė Dubėnų kaimo gyventojai Petras Gvozdas, Ivanas Markulis, Ignas Rybakovas, Maksimas ir Zina Titovai, Aleksiejus Charnovas ir daugelis kitų. Ištremtyje Vokietijoje iš bado mirė Olga Rybakova, nuo amerikiečių lėktuvų antskrydžių žuvo Petras Gvozdas ir Aleksandra Titovaitė.
Todėl be žodžių galima įsivaizduoti tą darbo žmonių džiaugsmą, su kuriuo jie 1944 metų rudenį sutiko Tarybinės Armijos karius - išvaduotojus. Baigėsi juoda fašistinės okupacijos naktis, ir visi kelmiečiai vieningai pakilo kurti naujo, šviesaus gyvenimo.
[Komentaras: Ši Vaclovo Rimkaus paminėta laikraščio "Tėvynė" žinutė yra cituojama ne vienoje ir kitų autorių publikacijoje, pvz. ją naudoja A.Vitkus ir Ch.Bargmanas knygoje "Holokaustas Žemaitijoje" (2016 m.). Apie šią žinutę rašė ir žurnalistė Vita Morkūnienė savo straipsnyje "Trys iš sušaudytos giminės". Tą pačią citatą dar kartą panaudojo ir pats Vaclovas Rimkus knygoje "Kelmės kraštas" (1997 m.) psl. 161.
Manoma, kad pirmoji masinių žudynių akcija Kelmėje įvyko apie 1941 m. liepos 29 d., o ši įžymi laikraščio "Tėvynė" žinutė pasirodė 1941 m. rugpjūčio 3 d. Laiko skirtumas tarp šių įvykių yra kelios dienos. Kraštotyrininkas Vaclovas Rimkus šiam pranešimui suteikė makabrišką vertinimą, nes galbūt rašė įsitikinęs, jog naujienos iš Kelmės buvo perduotos jau po žudynių. Tačiau istorikas neįvertino, kiek laiko užtrunka techniškai paruošti eilinį numerį spaudai ir atspausdinti jo tiražą. Reikėtų atsižvelgti į to meto technines naujienų perdavimo, redagavimo, maketavimo, rankinio surinkimo bei tiražo atspausdinimo karo sąlygomis aplinkybes. Yra didelė tikimybė, kad ši žinutė iš Kelmės laikraščio redakcijai buvo perduota dar prieš pirmąją žudynių akciją, kuomet didžioji dauguma suimtųjų buvo uždaryti į getą, tačiau - gyvi. Laikraštis tiesiog negalėjo paminėti apie žudynes (žinoma, jei būtų norėję), nes beruošiant numerį spaudai, žinia paprasčiausiai buvo jau pasenusi.]
Panašiai buvo "tvarkomasi" ir Užvenčio, Šaukėnų, Vaiguvos valsčiuose. Ta pati "Tėvynė" 1941 m. rugpjūčio 17 d. Nr. 8 rašė:
"Nuo rugpjūčio 15 d. iš visos Šiaulių apskrities apygardos miestų ir miestelių pradėta iškelti žydai į tam tyčia parinktus getus, daugiausia esančius miestų bei miestelių pakraščiuose. Žydai iš visų Šiaulių apygardos miestų privalo būti iškelti iki rugsėjo 1 dienos".
 |
| kun. Šantaras Stanislovas, 1937-1943 m. Renavo ir Užvenčio parapijų klebonas "Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918-1953", 7 tomas |
O štai kaip tikrovėje atrodė šis "iškeldinimas". Užventyje suimtus žmones nacionalistai suvarė į bravaro salyklą, kur prileido vandens. Vėliau juos varinėjo gatvių šluoti, išviečių valyti. Kolokšas tyčiodamasis guldydavo žmones į purvyną ir vaikščiodavo jų nugaromis. Galiausiai juos išvežė į Želvių miškelį ir šaudė. Michlei Zakienei sprogstama kulka nunešė pusę pakaušio. Ji cypė. Duobėje tarp kruvinų lavonų šliaužiojo sužeisti žmonės. Tuo tarpu Užvenčio bažnyčioje buvo laikomos iškilmingos pamaldos. Kunigas Šantaras savo pamoksle ragino tikinčiuosius dėkoti dievui, kad Užventis apsigynė nuo "bolševikų smarvės". Baigę savo kruviną darbą, Butminas, Zablockis, Juozas Pieža, Mackevičius ir kiti puotavo ir kėlė tostus už "Naująją Europą".
 |
| Šaukėnų sinagoga |
 |
| Šaukėnų sinagogos išdraskytas vidus su suneštais daiktais, 1941 m. (šaltinis Šiaulių "Aušros" muziejus) |
Laugalio apylinkėje Padubysio kaime fašistiniai žvėrys išžudė visus žydų tautybės kaimo gyventojus, o Dubysos šlaituose sušaudyta daugiau kaip šimtas tarybinių piliečių.
Kražių valsčiuje apie 200 tarybinių žmonių buvo sušaudyta Kuprės miške, o likusieji prie Medžiokalnio.
Kada miestelių getai ištuštėjo, okupantai ėmėsi naujos komedijos - iškelti žydų tautybės piliečius į Žagarę ir ten sunaikinti. Šiauliškė "Tėvynė" 1941 m. rugpjūčio 31 d. Nr. 10 nesigailėdama rašė: "Iš visos Šiaulių apskrities miestelių ir valsčių, išskyrus Šiaulių miestą, žydų tautybės gyventojai iškeliami į Žagarę. Iškėlimas pradėtas vykdyti rugpjūčio 25 d. ir turi būti baigtas iki rugpjūčio 29 dienos".
Žagarėje siautėjo ir mūsų rajono išmatos: Užvenčio nacionalistai Kolokšas, Streckis, Darkintis, Vaiguvos budelis A. Jankauskas, 15 Šaukėnų žmogžudžių.
Dalis pasmerktųjų, gelbėdamiesi nuo fašistinio košmaro, priėmė katalikų tikėjimą ir tikėjosi išgelbėti savo gyvybę. Tačiau neilgam. 1941 m. gruodžio 8 d. Želvių miškelyje buvo sušaudyta apie 20 persikrikštijusių žydų. Prie duobės krašto buvo pastatyta užventiškė Cilė Olšvangienė su penkiais mažamečiais vaikučiais. Budelis Janavičius atplėšė du kūdikius nuo motinos ir jos akivaizdoje trenkė vieną į kitą. Tą pačią akimirką paklaikusią motiną pervėrė budelio durtuvas.
Nekaltų žmonių kankinimai ir žudynės tęsėsi visą hitlerinės okupacijos laikotarpį.
Šaukėnų valsčiaus nacionalistai V. Urniežius, Švedas keršto sumetimais nužudė Ramučių kaimo gyventoją, Švedo dėdę Juozą Domeikį, kėsinosi į savo uošvio gyvybę. Šaukėnų žmogžudžiai Kontvainis, A. Pustys 1944 m. nužudė Šonos kaimo gyventojus Povilą Lavicką ir Stelą Šiautkutytę. Vaiguviškį Igną Rybakovą ir jo brolį Avikisą vokiečiai pakorė Šiaulių mieste. 1942 m. vasario 26 d. Šeškupių kaimo valstietis Kupreščenko ir du jo slepiami tarybiniai belaisviai buvo pakarti Šaukėnuose. Į egzekucijos vietą buvo suvaryti aplinkinių kaimų gyventojai.
Okupacijos metais gyventojai buvo verbuojami į vadinamąją reicho darbo tarnybą, siunčiami į privalomus darbus. Verbavimas ir vežimas darbams į Vokietiją buvo maskuojamas ir įvairiais būdais grąžinamas. 1942 m. birželio 3 d. Šiaulių arbeitsamte, dalyvaujant dviem Zasės verbavimo komisijos nariams, buvo tariamasi, kaip organizuoti "savanorių" rinkimą. Daktaras Giunteris, jo pavaduotojas Šulcė kartu su Šiaulių aps. profsąjungos įgaliotiniu Stukumi ir kitais sėbrais nutarė birželio 7 d. Šaukėnuose ir Užventyje gerai išpropaguoti darbo jėgos telkimą reicho karo pramonei. Tačiau propagandai nedavus jokių vaisių, vyrai buvo užrašomi ir siunčiami į Vokietiją prievarta. Aktyviai okupantams talkininkavo valsčių viršaičiai.
Vaiguvos valsčiaus viršaitis Baltrušaitis [Aleksandras] į Saksoniją išsiuntė 4 valstiečius, tame tarpe Julių Rezgį. Pakalikas Baltrušaitis, aiškindamas Šiaulių apskrities viršininkui, kaip jis renka "savanorius", 1942 m. birželio 24 d. rašė: "Nesant savanorių į reicho pramonės telkinius, jie buvo paskirti".
Tytuvėnų valsčiaus viršaitis Povilaitis 1944 m. gegužės mėn. užrašė išsiųsti į Vokietiją dirbti Joną Banį, Antaną Česnauską, Kazį Daveikį, Grigaitį, Šidlauską, Latkauską ir kitus. Išvežamųjų sąrašą patvirtino Raseinių apskrities viršininkas Gužaitis [Pranas]. Pranas Banys kreipėsi į apskrities viršininką, prašydamas, kad paliktų jo sūnų, bet Gužaitis atsakė: "Nieko, Vokietijai žmonės reikalingi, tegul padirbės".
Vaiguvos ir Šaukėnų valsčių nacionalistai, talkininkaudami hitlerininkams, į Vokietiją išvežė Dubėnų, Levonuvkos ir Lygšelio kaimų valstiečių šeimas. Senelius išvežė į Suvalkų kraštą, o darbingas šeimas į Ašerslėbinės koncentracijos stovyklą netoli Magdeburgo. Lygšelio ir Vabalių kaimą anksti rytą hitlerininkai apsupo ir liepė per 10-15 minučių pasiimti maisto. Po to visus suvarė prie Rybakovienės pirties Levonuvkoje. Operacijai vadovavo valsčiaus policijos viršininkas Burakas. Visus suimtuosius sulaipino į mašinas ir išvežė į Vokietiją. Išvežtųjų tarpe buvo Leono Rybakovo, Sokolovo, Bakanovo ir kitų šeimos. Išvežtųjų ūkiuose įsikūrė ukrainiečių nacionalistų šeimos.
1943 m. prasidėjo priverstinis vyrų ėmimas į vokiečių kariuomenę. Tytuvėnuose 1943 m. gegužės mėnesį šaukiamojo amžiaus vyrams per valsčiaus valdybą buvo įteikti pranešimai, kad jie atvyktų paskirtą dieną į mokyklą. Netrukus atvažiavo komisiją, kurios sudėtyje buvo Raseinių apskrities viršininkas Pranas Gužaitis, vokiečių karininkai, valsčiaus viršaitis Liaugaudis [Stasys] ir dar du civiliai apsirengę atstovai. Į mokyklą prisirinko daug vyrų, kuriuos saugojo policija. Komisijos priimti, vyrai buvo uždaryti į kalėjimą, mobilizuoti miestelio gyventojai Belaglovis, Viktoras Dambrauskas ir daug kitų. Varant į kalėjimą, Belaglovis leidosi bėgti. Policininkas Bredulskis ir jo sėbrai ėmė šaudyti. Vėliau iš kalėjimo pabėgo ir Dambrauskas. Tokios vyrų mobilizacijos vyko Tytuvėnuose dar keturis kartus.
Išvežtieji kankinosi koncentracijos stovyklose, kalėjime. Užventiškis Speranskis, kurį laiką buvęs uždarytas Kretingos kalėjime, prisimena: "Kameroje buvome po 40-50 žmonių, langai užkalti lentomis, lubos remiasi į galvas, miegame ant plikų narų vienas šalia kito. Čia išbuvome tris mėnesius, tardydavo kas vakarą. Tardymas prasidėdavo klausimu: "Ką gero padarei bolševikų valdžiai ?". Atsakius, kad nieko, pradėdavo mušti. Vėliau pradėdavo kankinti, lupinėdami nagus, badydami panages, kabindami už surištų rankų ant sienoje įkaltos vinies. Porą kartų mane pakabino pariestais keliais galva žemyn. Paskui vėl nuima, muša, kol apalpsti, apipila vandeniu ir egzekuciją kartoja iš naujo".
Vaiguvos vals. Klapatauskių kaimo jaunuolis Georgijus Romanovas buvo suimtas ir išvežtas į Kuldigos koncentracijos stovyklą Latvijoje. "Lagerio režimas buvo baisus, - pasakoja Romanovas, - dirbome sunkius darbus: pjovėme mišką, krovėme į vagonus smėlio maišus. Maitino labai blogai: per dieną duodavo 400 gr duonos, kuri buvo avižų ir cukrinių runkelių išspaudų mišinys. Gaudavome kartą per dieną "sriubos", t. y. nesūdyto vandens ir bulvių lupenų. Prižiūrėtojai mus dažnai mušdavo, siautė ligos, daugelis mirė. Grįžęs į namus buvau tiek nusilpęs, kad metus nieko negalėjau dirbti".
Fašistinio pragaro kančias patyrė Dubėnų kaimo gyventojai Petras Gvozdas, Ivanas Markulis, Ignas Rybakovas, Maksimas ir Zina Titovai, Aleksiejus Charnovas ir daugelis kitų. Ištremtyje Vokietijoje iš bado mirė Olga Rybakova, nuo amerikiečių lėktuvų antskrydžių žuvo Petras Gvozdas ir Aleksandra Titovaitė.
Todėl be žodžių galima įsivaizduoti tą darbo žmonių džiaugsmą, su kuriuo jie 1944 metų rudenį sutiko Tarybinės Armijos karius - išvaduotojus. Baigėsi juoda fašistinės okupacijos naktis, ir visi kelmiečiai vieningai pakilo kurti naujo, šviesaus gyvenimo.
V. RIMKUS
Užvenčio politinio švietimo kabineto vėdėjas, kraštotyrininkas