(originalo kopija)
Tą tykų birželio rytą Vacį Urniežių pažadino iš miego kažkoks neįprastas gaudesys.
Iš vakarų galingai gausdami ir paskui save palikdami juodas tarsi suodys dūmų juostas, skrido lėktuvai. Kai lėktuvai buvo virš galvos, jis aiškiai pamatė didelius juodus kryžius.
"Dabar tai pagyvensiu, aš tiems driskiams parodysiu simpatijas bolševikams"- pagalvojo Urniežius.
Motin, ką nors užkrimsti paruošk, - sukomandavo žmonai.
Užkandęs ir ant pečių užsimetęs švarką, Urniežius patraukė į Šaukėnus. Po kelių dienų šaukėniškiai pamatė Urniežių su šautuvu. Jo akyse blykčiojo keršto ugnelės, kumščiai buvo kietai sugniaužti.
- Vyrai, mes turime didžiajam Reichui tarnauti, nes turime padėti vokiečiams nušluoti nuo žemės paviršiaus bolševikų pakalikus, - riaumojo galvažudžių vadas Kolokša [Užvenčio miestelio advokatas atsargos leitenantas Romualdas Kolokša].
- Dabar visus žydų tautybės piliečius, visus komunistus suimti ! - nuaidėjo komanda.
Baltaraiščių būryje išsijuosęs darbavosi Vacys Urniežius. Neatsiliko ir jo brolis Stasys. Šaukėniškiai dažnai matydavo juos patruliuojant gatvėse, stovint sargyboje prie pasmerktųjų.
Štai ką pasakoja pil. J. Vaičekauskas: "Aš asmeniškai mačiau, kad vokiečių okupacijos metais Urniežius saugojo areštuotus, patruliavo, darė kratas ir areštuodavo tarybinius piliečius"
- Šiandien, vyrai, darbo bus iki kaklo, - vieną rytmetį perspėjo galvažudžių gaujos vadas. Visi sėdo į mašiną ir nubirbė Kurtuvėnų linkui. Užžėlusiu miško keliuku visi baltaraiščiai pasuko į mišką. Miške, berželiais apaugusiame slėnyje, buvo iškasta didelė gili duobė. Štai ką pasakoja galvažudys Feliksas Venckus: "Aš ir kiti stovėjome netoli duobės. Mums atvesdavo po 10 žydų, o mes juos statėme ant duobės kranto veidais į duobę ir šaudėme. Du žmonės vienu metu šaudė į pasmerktąjį: vienas į nugarą, kitas į galvą. Šaudėme iš 5-10 metrų nuotolio. Per dieną sušaudėme apie 300 žydų tautybės piliečių."
Dar gerokai prieš šaudant, vyrai pradėjo stiprintis. Į šaudymo vietą buvo atgabenta duonos, lašinių ir degtinės. Pasiraitoję rankoves, baltaraiščiai maukė degtinę ir linksmai klegėjo, retkarčiais pasigirsdavo girtų daina.
- Vyrai, į darbą! - vartydamas baltas kaip svogūnus akis, išvapėjo vienas iš baltaraiščių.
Atvažiavo pirmoji mašina su pasmerktaisiais. Stumdydami ir keikdamiesi baltaraiščiai varė pasmerktuosius prie duobės. Čiurkšlėmis liejosi ašaros, baimingai lakstė mažyčių vaikų akutės, o žmogžudžiai darbavosi tarsi kokioje skerdykloje.
Vieni "stiprinosi", kiti - vienas stačias, o kitas priklaupęs taikė vis į naujas aukas. Urniežiui teko stovėti. Jis šaudė į galvas.
- Vienas malonumas - pykšteli į pakaušį, - ciniškai gyrėsi Urniežius. - Taip verkia, o kai pykšteli, viskas nutyla.
Nuaidėjo pakriki šūviai. Tačiau vienas pasmerktasis suakmenėjęs stovi ir negriūva į duobę. Iš galvos plona srovele veržėsi kraujas, nugara nusidažė ryškia raudona spalva. Dar kartą driokstelėjo šūvis, bet pasmerktasis nė iš vietos. Vaclovui iššoko akys ant kaktos. Tarsi pasiutęs šuo pribėgęs tvojo šautuvo buože per galvą. Pasmerktasis nugriuvo.
- Prakeiktasis, apšvirkštė krauju, - valydamas kruvinas rankas, keikėsi jis.
Nuaidėjo padrika salvė. Nugriuvo paskutinės aukos. Baltaraiščiai, užvertę galvas rinkosi į būrį.
Iš duobės pasigirdo duslus balsas. Pakilo į viršų kruvina ranka. Driokstelėjo šūvis ir kraujuota ranka nusviro.
Vėl skambėjo stiklinės. Galvažudžiai linkėjo vieni kitiems sveikatos.
- Čia darbo nebeturime, kas nori toliau pavažiuoti ? - savaitei praėjus, kreipėsi gaujos vadas.
Kartu su kitais 14 galvažudžių pareiškė norą ir Vacys Urniežius.
- Rytoj į Žagarę ! - buvo duota komanda.
Ir taip Vacys Urniežius, Feliksas Venckus ir kiti - viso 15 žmonių atsirado Žagarėje. Mat per mažai kraujo buvo Šaukėnuose, nenumalšino žmogėdrų troškulio. Žagarėje žmogžudžiai, darbavosi net kelias dienas.
Šeimininkai po šaudymo buvo dosnūs. Mat pasmerktuosius išrengdavo, o jų rūbai ir kitas turtas likdavo žmogžudžiams.
Šypsodamasis iki ausų, vilkdavo į namus sušaudytųjų daiktus Urniežius. Žmonės sako, kad jis ištisas valandas iš džiaugsmo ant rankų išnešiodavo kokį daiktą.
Štai jo bendražygis F.Venckus papasakojo: "Aš gavau sekančius daiktus: švarką, kelnes, paltą, laikrodį ir kitų smulkių daiktų."
Taip buržuaziniai nacionalistai už kruvinu pasmerktųjų prakaitu permirkusius drabužius pardavinėjo savo sąžinę, žudė nieko nekaltus žmones, kurių karštas kraujas sodriai įmerkė žemę. Iškeitė į pasmerktųjų drapanas savo sąžinę ir Urniežiai.
Yra sakoma, kad valgant apetitas didėja. Kilo apetitas žudyti ir Vaciui Urniežiui. Nuo jo rankos, kaip kalba žmonės žuvo Ramučių kaimo gyventojas Juozas Domeikis. Praėjo beveik dvidešimt metų, daug daug vandens nutekėjo Ventos upe, bet Domeikienės širdį tarsi replėmis suspaudžia, kai jos ausį pasiekia Urniežiaus vardas.
Uoliai tarnavo Vacys okupantams. Okupacinė valdžia išleido įsakymą lupti kiaulių odą. Mat "geležinei" armijai stigo batų, reikėjo odos. Kai kas nors iš kaimo gyventojų patylomis pjaudavo kiaulę ir odos nenulupdavo, Urniežius sužinojęs išdroždavo:
- Taip ir užrašysim.
Tačiau neilgai teko rašyti. Pergalingų Tarybinės Armijos smūgių remiama, "geležinė" armija bėgo kaip patrakusi. Kai pasigirsdavo kanonada, Vacio veidas apsiniaukdavo. Bijodamas teisėto atpildo už padarytus nusikaltimus, už atimtas gyvybes, Vacys Urniežius išnešė savo kailį. Dabar jis už anapus vandenų, renka trupinius nuo dėdės Samo stalo ir, gal būt, planuoja vėl žudyti žmones bei maišais tempti daiktus - užmokestį už sąžinę. Ne, to jau nebus !
Jūsų laikas pasibaigė, žmogžudžiai!
J. Audronaša