Trys iš sušaudytos giminės
Vita Morkūnienė
 |
| Žurnalistė, rašytoja Vita Morkūnienė (šaltinis) |
Išgelbėti buvo sunkiau
Šiuo metu yra žinoma 2300 Lietuvos šeimų, gelbėjusių žydus Antrojo pasaulinio karo metais. Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje saugomos 1057 gelbėtojams skirtos bylos. Izraelio Jad Vašem institutas iki 2001 metų spalio 1 dienos Pasaulio teisuolio atminimo medaliais Lietuvoje apdovanojo 497 asmenis. Lietuvos apdovanojimu Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi iki šiol apdovanoti 456 Lietuvos piliečiai.
Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Borisas Šteinas teigia, kad surasti ir pagerbti 1941-1944 metais žydus gelbėjusius lietuvius yra vienas iš svarbiausių bendruomenės uždavinių. Jo žodžiais, tai svarbu todėl, kad Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje buvo paprasčiau šimtą žydų nušauti, negu vieną išgelbėti. Per kelerius pastaruosius metus Šiaulių žydų bendruomenės, labiausiai jos nario Leibos Lipšico, pastangomis iš užmaršties pavyko ištraukti dar keliasdešimt gelbėtojų vardų. Gelbėtojų paieškose aktyviai dalyvavo visuomenė.
"Šiaulių kraštas" pastaruoju metu taip pat nemažai rašė apie žydų tragediją ir žydų gelbėtojus.
 |
| Rivos, Chanos ir Leizerio gelbėtojai Jonas Butkus ir Veronika Butkienė apie 1937 metus |
Medis pakirstomis šaknimis
Šiaulietis Leiba Lipšicas nupiešė Mendelevičių giminės medį. Daugelio šios giminės žmonių biografijos nutrūksta tuo pačiu metu - 1941 metų liepą ir rugpjūtį. "Sušaudyti Kelmėje... Sušaudyti Laukuvoje... Sušaudyti Kauno IX forte..."
Žinoma, kad Kelmėje ir jos apylinkėse gyveno kelios giminės kartos. Pirmieji žinomi šios giminės žmonės - Taiba Neimanienė ir Šmuėlis Neimanas Kelmėje turėjo arbatinę, benzino kolonėlę ir viešbutį. Visi jie dar gyveno savaisiais vardais ir tikėjo ateitimi. Jų palikuonys, kaip ir dauguma Lietuvos žydų, vertėsi amatais ir prekyba, turėjo krautuvėlių, malūnų, lentpjūvių.
 |
| Mendelevičių šeima. Iš kairės: Hinda Mendelevičienė, Frida, Leizeris, Chana, Riva ir pats Blekarnės malūnininkas Mauša-Leiba Mendelevičius. Fotografuota prieš karą. |
Viena šios giminės atšaka nusidriekė į Paverpenio kaimą, netoli Kelmės. Čia jau minėtų Taibos ir Šmuėlio sūnus Mauša Leiba Mendelevičius iki karo nuosavybės teise valdė 25 ha ūkį, vandens malūną su gyvenamosiomis patalpomis bei atskirą gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais. Apylinkės žmonių Blekarne vadinamame vienkiemyje Mauša su žmona Hinda užaugino tris dukras - Rivą, Chaną ir Fridą bei sūnų Leizerį. Kaip ir visi tėvai, augino gyvenimui, svajojo apie ateitį - kurį vaiką leis į mokslus, kuriam paliks malūną, o kuriam - žemę. O ateitį užbraukė karas. Lietuvoje, kaip ir visoje fašistų okupuotoje Rytų Europos teritorijoje, prasidėjo masinės žydų represijos ir žudynės.
"Žydų klausimas"
"1941 metais hitlerininkams okupavus Lietuvą, Kelmės miestelio apie 150 žydų tautybės žmonių buvo suvaryti į Paverpenio kaimą. Mūsų namų trobesiai daugeliui kelmiškių žydų buvo paskutinė jų gyvenimo gimtajame krašte vieta. Iš čia juos ginkluoti, sužvėrėję okupantų bendrininkai išvarė į paruoštas duobes. Tai buvo negirdėto žiaurumo ir skausmo vieta. Vien tik iš mūsų giminės buvo sušaudyta 15 žmonių, taip pat tėvai ir seneliai. Čia paskutiniąsias dienas praleido ir įžymaus Lietuvos rašytojo Icchoko Mero artimieji." Šitaip 1993 metais liudijo Riva, viena iš trijų malūnininko Maušos dukterų.
"Žydų klausimas" nebuvo jokia paslaptis. Apie tai atvirai rašė tuometinė fašistinė spauda. "Kelmėje žydų klausimas gerai sutvarkytas. Dieną prižiūrimi žydai dirba prie griuvėsių, o vakare patalpinami už miesto į jiems skirtą daržinę", - 1941 metų rugpjūčio 3 dieną rašė Šiauliuose leidžiamas nacistinis laikraštis "Tėvynė". Tiesa, "Tėvynė" nutylėjo, kad prieš kelias dienas, liepos 26-ąją, apie 2 kilometrus į šiaurę nuo Kelmės buvo sušaudyti 483 žydų tautybės vyrai, moterys ir vaikai.
Kitų Kelmės žydų laukė toks pats likimas.
Į naują gyvenimą pro Butkų vartus
 |
| Mikalina Kalinienė, pažinojusi Mendelevičių ir Butkų šeimas |
Žinios apie Chaną ir Leizerį gana kuklios.
Mažiausiai žinoma apie trečiąją Mendelevičių dukterį Fridą. Mikalina Kalinienė linkusi teigti, kad karo pradžioje Frida taip pat buvo Paverpeny, vėliau slapstėsi pas kažkokią siuvėją Biržuose. Tikra tik viena žinia - 1941 metais Frida Mendelevičiūtė buvo sušaudyta Kaune, IX forte.
Riva: Butkai tapo tikrąja jos šeima
1941-ųjų liepą Rivai buvo 21eri. Ji buvo neseniai ištekėjusi. Jos vyras buvo nušautas su pirmaisiais - liepos 26-ąją. Mūsų kalbinti žmonės nebeprisiminė jo vardo. Icchoko Mero knygoje "Geltonas lopas" (1960), novelėje "Rytoj rytą" minimi Riva ir jos vyras Motelis (Morduchas) Rubinšteinas. Tačiau, ar toks ir buvo Rivos vyro vardas, galėtų pasakyti tik autorius.
Mikalinai Kalinienei Riva pasakojo, kad kartu su kitomis moterimis ir vaikais ji buvo uždaryta savo tėvo daržinėje, Paverpenio kaime. Suprasdamos, kas jų laukia, jaunesnės moterys viena kitą ragino rizikuoti - bėgti. Senos žydės sakė neisiančios prieš likimą, nes vis tiek joms laikas mirti. Parklupusios, pasikeisdamos moterys po pamatais rankomis išsikasė duobę ir motinų palaimintos pabėgo. Kiek buvo bėglių - Riva neminėjusi. Moterys bėgo į nežinią - kas kur. Riva, Chana ir Leizeris pasibeldė į Butkų duris. Riva Butkų namuose išsislapstė iki pat karo pabaigos. Namuose buvo užtverta antra siena. Tame tarpusienyje Riva laukė ramesnių laikų, gryno oro įkvėpdama tik naktimis. Riva ir labiausiai ją globojęs Butkų sūnus Rapolas buvo bendraamžiai. Greitai jie tapo artimi. Pasak Mikalinos Kalinienės, pasibaigus karui, 1945-aisiais, Riva susigrąžino tėvo malūną. Į Blekarnę parsivežė visą savo gelbėtojų šeimą, kuri dabar buvo ir jos šeima. Netrukus Rapolas buvo pašauktas į kariuomenę. 1949-aisiais jiedu susituokė. Vėliau apsigyveno Šiauliuose, užaugino tris vaikus.
Riva mirė 1994, o Rapolas 2000 metais. Abu palaidoti Bazilionuose (Šiaulių rajone).
Chana: pasirinko vienuolės gyvenimą
Jaunesnioji Rivos sesuo Chana Butkų namuose užsibuvo neilgai. Ją išvežė į Vaiguvą. Dvare, kurios savininkė buvo Rusteikaitė, buvo vaikų prieglauda. Vaikais rūpinosi ir juos aptarnavo vienuolės. Toje prieglaudoje Chana buvo vienuolių pakrikštyta, gavo Aldonos vardą ir buvo globojama iki pat 1944ųjų. 1944-ųjų vasarą, artėjant Raudonajai armijai, vienuolės pasitraukė iš pradžių į Vokietiją, o iš ten - į JAV. Jos išsivežė ir Chaną Aldoną, ir dar keletą prieglaudos vaikų. Žinoma, kad Amerikoje Chana tapo vienuole.
Riva ir Chana nepasimetė, žinojo viena apie kitą. Susitikti joms nebeteko, tačiau iki gyvenimo galo seserys susirašinėjo, skambindavo viena kitai.
Chana nekart prašė sesers atsiųsti jai gintaro trupinėlių, prašė lietuviškų tautinių rūbų. Už tai, ką teko išgyventi karo metais, ji nepyko ant visos Lietuvos. Chana Aldona prieš kelerius metus Amerikoje mirė. Tiksli data ir vieta šiandien nežinomos.
Leizeris: už pogrindinę veiklą kalėjo Intoje
Leonas Mendelevičius yra vienintelis gyvas šios istorijos liudytojas. Apsidžiaugėme sužinoję, kad jis gyvena Vilniuje. Tikėjomės daugiau sužinoti apie seserų Rivos ir Chanos išsigelbėjimo aplinkybes, papildyti šykščias žinias apie gelbėtojus Butkus, apie jo paties gyvenimo vingius. Deja. Leizeris Leonas Mendelevičius "Šiaulių kraštui" atsakė, kad jam tai neįdomu ir jis visai nenorįs apie tai kalbėtis. Neįkalbinėjome, neklausėme kodėl. Tenka tenkintis tais trupiniais, kuriuos pavyko surankioti patiems.
Leizeris (Leonas) Mendelevičius saugumo sumetimais mažai tebūdavo Butkų namuose. Jis gyveno pas apylinkių ūkininkus ir ganė jų gyvulius kaip Butkų atžala. Kai kas iš ūkininkų, gal ir numanydamas, kad Leonas yra žydukas, tylėjo. Tačiau atsirado ir tokių, kurie grasindami ginklu, įdavė jį policijai. Jonui Butkui teko pakratyti piniginę, duoti kyšių ir gelbėti savo globotinį.
Vokiečiams pasitraukus, Leonas lankė Kelmės gimnaziją ir įsitraukė į aktyvią pogrindinę veiklą. Už rezistencinę veiklą 1948 metų pavasarį su grupe draugų buvo suimtas NKGB (Valstybės saugumo liaudies komisariatas). Karinio tribunolo buvo nuteistas 10 metų lagerio. Šią bausmę atliko Intoje. Lietuvos politinių kalinių sąjungos narys. Pažymėjimo numeris 286.
Gelbėtojai Butkai: suprato mirties ir gyvybės kainą
Veronika ir Juozas Butkai su savo vaikais, be kurių nebūtų jau papasakoto trijų žmonių gyvenimo, lyg ir liko šios istorijos šešėlyje. Jie patys garbės neieškojo, kiti jų per daug neliaupsino ir nesidomėjo, kodėl jie, rizikuodami savo ir savo vaikų gyvybėmis, gelbėjo svetimus. Gal jie kitaip suprato, kas sava, o kas svetima, kas amžina, o kas laikina? Kokia yra mirties ir kokia yra gyvybės kaina.
Ta pati Mikalina Kalinienė, paprašyta prisiminti gelbėtojus Butkus, žodžių buvo taupi. "Tai buvo paprasti žmonės. Ramūs ir darbštūs. Turėjo kažkiek žemės. Jų sodyba buvo graži, tvarkinga, skardiniu stogu. Su jų sūnum Rapolu lankėm Elvyravos mokyklą - jis buvo mylimas ir giriamas, pavyzdingas mokinys. Nei apie Butkus, nei apie jų vaikus neteko išgirsti nė vieno blogo žodžio. Nei jiems gyviems esant, nei po jų mirties."
Jonas Butkus mirė 1963 metais, Veronika Butkienė mirė 1970-aisiais. Anapilin iškeliavę ir visi trys jų vaikai, savo tėvų išmokyti sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis išlikti žmonėmis.
Vita MORKŪNIENĖ