"Komunistinis žodis", 1966 m. kovo 7 d.
(originalus tekstas)
Šių dienų seniai laukiau. Juk dabar, kaip niekada, vertinamas žmogus, o ypač moteris. Kai suteikiamos įvairios lengvatos, yra lygiateisė su vyrais ir net turi savo šventę - kovo 8-ąją. Gali tu būti lietuvis, gali būti rusas ar žydas - visi lygūs, visų vienodos teisės. Bet, istorija žino laiką, kai žmogų, o ypač moterį laikė panašiu į gyvulį jau vien dėl to, kad jis buvo kitatautis, kad jis norėjo gyventi laisvai, jaustis pilnateisiu. Trūksta žodžių apibūdinti tam, ką teko pergyventi vokiečių okupacijos metu. Ir sunku apie tai kalbėti be ašarų...
Esu kražietė. Miestelyje prieš Didįjį Tėvynės karą, gyvenau kartu su tėvais ir broliu bei seserim. Džiaugėmės, kad 1940 metais atėjusi Tarybų valdžia panaikino tautinę nelygybę, atidavė valdyti kraštą paprastai darbo liaudžiai. Bet štai karas. Vos per Kražius praūžė frontas, miestelyje iš buvusių smetoninės Lietuvos šaulių, dvarponių susiorganizavo ginkluotas policininkų būrys. Vadinome juos paprastai - baltaraiščiais. Jie areštavo ir šaudė buvusius tarybinius aktyvistus, naujakurius, atiminėjo turtą.
Vieną vasaros dieną į turgavietę įsakė susirinkti visiems - miestelio gyventojams - žydų tautybės tarybiniams piliečiams. Ginkluoti baltaraiščiai mus išrikiavo ir liepė padėti po kojomis tai, ką turime. Kas nedavė - iš to plėšte išplėšė. Pamatę ant rankų žiedus, nulupo su oda. Viską surinkę į krepšius, įsakė atnešti iš namų likusius daiktus, drabužius. Juos vėliau valsčiuje išsidalino patys žmogžudžiai, o mus, apie 200 žmonių, vienmarškinius nuvarė į dvarponio Šiukštos daržinę, užsiuvo ant krūtinių ir, nugarų geltonus lopus. Taip prasidėjo nežmoniškų baisybių, žiaurumų dienos.
"Gyvenome" mes, vyrai, moterys, vaikai, blogiau kaip kiaulininke. Net jokio šiaudgalio guoliui nebuvo. Tik vėliau kažkas "susimylėjęs" atvežė iš Šiukštos kluono pelų. Maitindavo vieną kartą per dieną - virintos bulvės, pieno lašelis ir duonos kriaukšlė. O patyčios, mušimai - kiekviename žingsnyje. Getą saugojo ginkluoti baltaraiščiai.
Pabuvome čia savaitę ar daugiau. Ir štai vieną rytą prie geto privažiavo iškleręs sunkvežimis. Žmogžudžiai sumetė į jį kastuvus, liepė ruoštis. Supratome, kas mūsų laukia. Mūsų tarpe buvo viena nėščia moteris, kurią jau kankino gimdymo skausmai. Ją žmogžudžiai, neva dėdamiesi "žmoniški", paliko daržinėje gimdyti su 80-čia vaikų, o tėvus ir suaugusius išvežė į Kūprę, iš kur jie daugiau nebegrįžo. Taip šio miško smėlis priglaudė tėvą, motiną, brolį ir seserį. O man pasisekė pabėgti.
Vaikus gete išlaikė dar apie savaitę. Jų akivaizdoje minėta moteris pagimdė, o paskui, kaip pasakojo pažįstami, buvo sušaudyta prie Medžiokalnio. Jos kūdikį, sako, gyvą įmetė į duobę.
Ypač neregėtu žvėriškumu pasižymėjo Bronius Kaminskas. Pasprukę nuo mirties, du vaikai visą žiemą išsislapstė pas apylinkės gyventojus. Užuodęs juos, Br. Kaminskas nusivedė ant kapinių ir sušaudė.
Ištrūkusi iš žmogžudžių nagų, aš visą laiką slapsčiausi, kaip kurapka, ėjau per žmones. Patekau į Adomaičius pas gerą, nuoširdų valstietį Kazimierą Jankauską, kuris su manimi dalinosi paskutiniu duonos kąsniu. Ir štai kai 1944 metais, po trijų baimės ir žvėriškumų metų, pamačiau tarybinius karius, - pasijutau lyg antrąkart gimusi. Aš vėl tapau žmogum, kuriam atviros visos durys, kuris gali laisvai dirbti, džiaugtis ir mylėti. Už šias didžiąsias teises visų pirma esu dėkinga mūsų santvarkai.