 |
| Icchokas Meras (1934–2014) |
"Norėdamas paaiškinti, apie ką ši knyga, aš turėčiau paminėti vieną lietuvę moterį, Oną Šimaitę, kuri karo metu labai daug padėjo Vilniaus geto žydams. Ji dirbo Vilniaus Universiteto bibliotekoje. Geto profesūra užsakydavo knygas iš bibliotekos ir ji, naudodamasi šiuo pretekstu, surinkdavo knygas ir nešdavo ten [į geto]. Ji galėjo įeiti į geto ir tokiu būdu palaikyti ryšį. Ji man daug rašė laiškų, tačiau aš jos asmeniškai nepažinojau, mes tik susirašinėjome. Paaiškinsiu kodėl. Vėliau ją vis tik sučiupo. Ji organizavo pogrindinę pagalbos žydams veiklą už geto ribų. Ji gelbėjo kažkokius vaikus, perdavinėjo knygas, padėdavo kultūrinei geto veiklai. Ji labai labai daug ką darė. Galų gale ją vokiečiai suėmė ir išsiuntė į Dachau. Po karo iš tos koncentracijos stovyklos ji nebegrįžo [į Lietuvą]. Jai žydai pasiūlė apsigyventi Izraelyje. Manau, kad ir šiandien čia [Izraelyje] yra žydų, kuriuos ji išgelbėjo. Tačiau ji to nepanorėjo ir iki savo gyvenimo pabaigos gyveno Paryžiuje. Kai buvo išleista mano knyga "Geltonas lopas", kažkas jai ją nusiuntė. Ši knyga ją sužavėjo, nes pirmą kartą ji perskaitė lietuviškai parašytą knygą, kurios tema jai buvo labai artima. Ji su kažkieno pagalba man atsiuntė laišką, kuriame rašė, kad aš esu būtent tas žmogus, kuris privalo rašyti apie kasdienį Vilniaus geto žydų didvyriškumą. Paskui mes pradėjome susirašinėti ir ji savo laiškuose pastoviai užsimindavo apie tai, prašydavo ir reikalaudavo manęs. Ji man pasakodavo visokias istorijas iš Vilniaus geto gyvenimo. Gal dėl šios priežasties, o gal ir ne, tiksliai nežinau... Be abejo buvo dar viena svarbi priežastis. Tuo metu buvo labai daug dokumentinės literatūros apie baisumus, kaip žudė, kaip kankino ir ko tik nedarė su žydais. Tai aprašinėjo visur. Visa tai skaitančiam, galėjo pasirodyti, kad tas žydas iš žmogaus pavirto kažkokiu žemesniu "padaru", su kuriuo atlikinėja visokius eksperimentus. Žudo, kada nori, pjauna, kada nori ir t.t. Šitai man pasidarė nepriimtina. Manyje, kaip žydui, kilo kažkoks pasipriešinimas tam, kas vyksta. Jį [žydą] vaizdavo tik kenčiantį, tik žudomą ir t.t. Aš negalėjau to priimti. Aš mąsčiau taip: juk žydas taip pat yra žmogus. [...] Ona Šimaitė išaukštintai rašė man apie tai, kaip žydai priešinosi dvasiškai. Tas mane labai patraukė. Matomai dar ir dėka troškimo kažką kurti. Visa tai mane paskatino parašyti šį romaną ["Lygiosios trunka akimirką"]. Šis romanas yra neva apie Vilniaus geto, nors ten aš niekur neminiu nei Vilniaus, nei Panerių. Man atrodė, kad aš rašau apie kažką visiškai kitką. Ne apie tą pažemintą, kuris jau nebegali atsikelti. Ne apie tą, kurį šaudo, o jis net galvos pakelti nebegali, o atvirkščiai, apie tą, kuris bet kokiomis sąlygomis išlieka žmogumi. Aš taip maniau. Tikiuosi, kad daugelis mano skaitytojų šitai suprato ir galbūt dėl to šis romanas yra pats populiariausias iš visų mano knygų. Aš šito norėjau. Norėjau žydo personažo pagalba pavaizduoti bendrą žmogaus dvasinį atkaklumą. [...] Knygoje yra aprašyta pirmoji, skaisti meilė geto teritorijoje, kur viskas yra uždrausta. Ten yra ir gėlės, kurias draudžia. Ten ir žudo už tai, kad dainuojama arba suranda natas, arba atneša ko nors pavalgyti. Ten aprašyti žmonės, kurie net mirdami nepraranda savo žmogiškumo. [...] Rašant šią knygą, aš turėjau iš kitų gautos medžiagos. Reikia turėti omenyje, kad aš pats gete nebuvau, todėl man reikėjo suprasti, kas ten vyko. Daugelis, kurie patys buvo gete ir skaitė mano knygą, kalbėjo, kad gete iš tiesų buvo visiškai kitaip. Aš juos suprantu. Tačiau aš norėjau parašyti ne apie tai. Ne apie tą kasdieninį pažeminimą, ne apie socialinės psichologijos realybę. Dalis siužetų yra paimti iš kitų liudijimų ir yra realūs, o likusią dalį teko sukurti. Štai taip ši knyga buvo parašyta."
Rašytojas atskleidė, jog rašant šį romaną, vienas iš pagrindinių motyvų buvo savo kūriniu paneigti paplitusį žydo, kaip pasyvios aukos, kaip visiškai bejėgio "sutvėrimo" vaizdavimą. Vidinis prieštaravimas šiai tuometinei tendencijai ir noras polemizuoti su kitais pasakojimais apie žydų likimą karo metais galimai kilo neatsitiktinai, o iš jo vaikystės Kelmės krašte patyrimo. Būtent Kelmės apylinkėje kovoję už išgyvenimą broliai Chalozinai, Jakovas Zakas ir kiti jų draugai parodė visai kitokį žydo pavyzdį, nei jis buvo dažnai vaizduojamas po karo. Ne pastoviai kankinamą, ne pažemintą, ne bejėgį ir praradusį savigarbą, o stiprų, kovojantį už savo gyvybę ir garbę, sumanų ir reikalui esant kerštaujantį žmogų. Nežinoti apie Kelmės apylinkėje miškuose vaikščiojančius ir tam tikriems kaimiečiams baimę keliančią žydų grupę, buvo neįmanoma, tame tarpe ir mažajam Icchokui. Tai be abejonės kėlė jo pasididžiavimą savo tauta. Nieko keisto, kad šitoks vaikystėje susiformavęs vaizdinys labai prieštaravo vėliau skaitytiems dokumentiniams šaltiniams bei kitų liudininkų pasakojimams apie jų išgyvenimus. Tikėtina, kad būtent grupės Kelmės žydų sėkmingas išsigelbėjimas bei pasipriešinimas rašytojui padarė nemažą įtaką pagrindinei romano "Lygiosios trunka akimirką" idėjai ir minčiai.