(originalus tekstas)
 |
| Miriam Javnaitė-Voronova |
...Dega fašistų subombarduota Kelmė... Jau seniau girdėjome, kad Hitleris žydų nekenčia. Tik netikėjome vienu - , kad žydai žudomi. Man tada buvo tik 14 metų. Aš galvodavau: kodėl mane reikia nužudyti? Ką aš blogo padariau ?
Kaimynų lietuvių patariami išbėgome iš Kelmės. Atsidūrėme pas mamos giminaičius Šaukėnuose. Manėme, kad čia saugiausiai pergyventi karo baisumus. Bet tai buvo naivi, vaikiška galvosena. Rytojaus dieną ir Šaukėnuose prasidėjo represijos prieš žydus. Visus mus suvarė į šulę. Prie durų sėdėjo, kaip vėliau sužinojau, Kolokša [Užvenčio miestelio advokatas atsargos leitenantas Romualdas Kolokša] su savo draugais ir atiminėjo iš suimtųjų vertingesnius daiktus. Apiplėšę mus, žudikai išvarė visus į Šukiškių dvarą. Einant mušė bizūnais ir liepė dainuoti. Tačiau niekas iš mūsiškių burnos nepravėrė. Buvome uždaryti daržinėn. Dvi dienas negavome nei duonos, nei vandens. Prie durų priėję baltaraiščiai juokavo: "Nenusiminkite, lengvesni būsite, mažiau transporto vežant reikės..."
 Kolokša Romualdas, |
| šaltinis: "Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918-1953", 9 tomas. Visa informacija nurodytame šaltinyje: "1932 06 18 baigė Kauno "Aušros" berniukų g-ją, nuo 1940 studijavo VU. Kilus Vokietijos-SSRS karui Birželio sukilimo dalyvis, Šiaulių aps. Užvenčio vls. vadovavo sukilėlių būriui, kovojo su besitraukiančiais raudonarmiečiais. LCVA, f. 631, ap. 7, b. 10890; f. 930, ap. 7, b. 8575; LKKAS archyvas. LKK, t. 4, p. 249 " |
Paskui atskyrė vaikus nuo tėvų. Sakė, kad į pirtį varysią... Mama, mieloji mano mama, brangus tėtuši ! Niekuomet aš daugiau jūsų daugiau nebemačiau... Kuo jūs nusikaltote, kad tie baltaraiščiai jus kartu su šimtais kitų mūsų tautiečių sušaudė tarp Kurtuvėnų ir Šaukėnų prie baltojo kryžiaus!
Tik vėliau aš supratau, kad, man einant kartu su Frida Niselevičiūte, girdėjosi baisus tratėjimas... Tai jis atėmė iš manęs ir Fridos, iš šimtų kitų vaikų tėvelius...
Apie savo tėvų mirtį sužinojusi Frida išėjo iš proto. Pamišusi ji bėgiodavo po kaimus ir vis šaukdavo: "dega dangus, dega... "
Ir tai buvo tiesa: degė dangus su visais dievais, degė žemė, pasruvusi mūsų tėvų krauju. Tik vieno aš nesupratau: kur gi buvo tie visi mums dievai, kad jie leido žemėj daryti tokius baisius nusikaltimus ! Tylėjo žydų dievas, tylėjo katalikų dievas ant baltojo kryžiaus tarp Kurtuvėnų ir Šaukėnų... O į žemę gėrėsi kraujas.
Prieš vaikų sušaudymo akciją kažkas iš šaukėniškių pranešė mums, kad rytoj išveš ir mus šaudyti. Man pasisekė pabėgti. Tamsi naktis... šalta. Visą naktį aš drebu miškelyje prie Šaukėnų. Ir kita naktis ateina. Ką man toliau daryti, kas mane priglaus ? Einu naktį į miestelį.
Vieno senuko padedama, aš Pavainiškių kaime įsikūriu pas Račkauskus. Jie neseniai buvo palaidoję dukterį, tai gerieji žmonės mane ir aprengė jos rūbais. Kurį laiką slėpiausi ant duonkepio. Tačiau buožės greitai suuodė mano buveinę.
Vieną dieną ateina pas mus baltaraištis ir sako:
- Kur laikote tą žydišką smarvę ?
Mano laimei, šeimininkams pavyko nugirdyti žudiką ir aš tuo laiku pabėgau į mišką. Girdėjau, kaip keletą kartų kažkas iššovė. Bijodamas savo viršininkų bausmės už žioplumą, baltaraištis šaudė į orą. Tuo būdu buvo vaizduojama, kad pabėgusi žydaitė Marija Javnaitė jau sušaudyta. Šeimininkai inscenizavo laidotuves. Tą dieną buvo nudvėsęs jų paršiukas. Jis buvo susuktas į drobulę ir palaidotas pamiškėje. Kaimynai apraudojo jauną žydaitę, kuriai "nepavyko" pabėgti...
Pavainiškių kaime slėpiausi iki to laiko, kai jau minėti karo belaisviai nušovė policininkus Juodkazį ir Čepulį. Pagaliau vieną rytą pajutome, kad iš visų pusių mūsų kaimus supa hitlerininkai ir vietos policija su šunimis. Račkauskai patarė man bėgti į mišką. Gavusi duonos gabalą ir lašinių brizą, aš išbėgau ir palindau po eglaite pačiame miško pakraštyje. Pasisekė - hitlerininkai neskubėjo į tankumynus... Buvo šalta žiema, o aš iki vakaro beveik nejudėdama pragulėjau su viena suknele. Ir kai vakare atėjo ieškoti manęs Račkauskaitė - aš nebegalėjau atsikelti - pilvas buvo prišalęs prie žemės... Atplėšus, ilgą laiką liko baisi žaizda.
Išlikusi gyva ir truputį apgijusi, aš išėjau ten, kur akys veda, kur kojos neša. Prisilaikydama arčiau bakūžių, alpdama iš bado, pagaliau patekau į Šiaulius ir pažįstamų dėka apsigyvendavau tai pas vieną, tai kitą šiaulietį. Ypač noriu geru žodžiu paminėti Čepaičius, mano klasės draugę Janiną Purvaneckaitę. Jie man labai daug padėjo.
Paskui vis dėlto patekau į getą, dar vėliau į kalėjimą. Bet iš mirties nagų pavyko kelintą kartą pabėgti.
Ech, norint viską papasakoti, reikėtų storą knygą parašyti. O ir atmintis labai susilpnėjo. Ką čia dar norėjau pasakyti ? Ach, tai apie tą Kolokšą ! Kol mirsiu, neužmiršiu šio baisaus žmogžudžio. Štai ką jis padarė su grupe mūsų sugaudytų iš slapstymosi vietų tautiečių.
Tai buvo paskutinėmis hitlerinės okupacijos dienomis. Ties Šaukėnais buržuaziniai nacionalistai atvarė apie penkiolika sugaudytų žydų. Kolokša apibrėžė žemėje ratą ir liepė jiems sugulti. Nesuprantantiems paaiškino: "Gulkite taip, kad ramunė išeitų..." Žmonės sugulė... Iš tikrųjų, gavosi kažkas panašaus į ramunę. Tada Kolokša pasilipo ant mašinos ir ėmė šaudyti į gulinčius...
Jo "žaidimą" stebėjusiems draugams Kolokša paaiškino:
- Na, vyrai, pralošėte penkis litrus degtinės! Aš įrodžiau, kad ramunė gali žydėti raudonai...
Iš "ramunės" lapelių tekėjo kraujas, nudažydamas margąją pievą raudonai. Kažkur netoliese žudikai gėrė laimėtą degtinę. Man atrodė, kad jie geria ne degtinę, bet nužudytųjų kraują...
Alf. Šidlauskas