Mano atsiminimai apie Holokaustą
(papasakota Idai Krubelnikaitei-Markus)
Išversta naudojantis šaltiniais:
www.jewishgen.org (tiksli nuoroda);
Kilus Antrajam Pasauliniam karui, 1941 metų birželio 22-ą dieną, aš, kartu su savo tėvais, DVORA ir ALEKSANDRAS MIASNIK, bei keturių metų sesers dukterimi [seserėčia] LIUBA pabėgome į Jakovo Chalozino ūkį, kuris buvo už kelių kilometrų nuo Kelmės. Ten mes radome kelias dešimtis kitų žydų šeimų, atbėgusių su vaikais ir seneliais. Gyvenamas namas, tvartas ir daržinė buvo sausakimši žmonių. Ten mums būnant, po trijų dienų, mums pasakė, kad visa Kelmė dega. Taip aš būdama jauna patyriau namų praradimo traumą. Mano tėvą sušaudė per pirmąsias masines žudynes prie Kelmės dvaro žvyrduobių. Mama Dvora kartu su anūke Liuba išsigelbėjo. Mane irgi paliko ūkyje, nes aš dar buvau nepilnametė. Apgaubti sielvarto, gedulo ir neviltyje, toliau gyvenome pas Chalozinus iki 1941 metų rugpjūčio 22 dienos. Tą siaubingą dieną įvyko antrosios masinės žydų žudynės. Sužinojusi, kad visi žydai yra vežami į taip vadinamą darbo stovyklą, mano mama nusprendė kartu su mumis bėgti į mišką. Miškas priklausė kaimynystėje gyvenusiam ūkininkui Damanskiui [DAMANSKIS; daugiau čia]. Ten mes radome ir kitus žydus, pabėgusius iš Chalozino ūkio. Tarp jų buvo LIBA KARABELNIK su uošviene ir dviem savo vaikais; CIPA KARABELNIK su dukterimi MALKA; Batya Broide [BASĖ BRAUDIENĖ]; MINA LEIBOVIČ ir jos svainis [sesers vyras; daugiau čia] IZRAELIS NACHUMOVIČIUS. Antrą naktį nuo mūsų atsiskyrė ir išėjo Karabelnik šeima. Kiti likome ten pat kelioms dienoms.
 |
| Kelmė. Sinagogos griuvėsiai, 1941 m. birželio 24 d. Fot. Riemann Helmut (1911-1942) |
Po dviejų dienų kažkas iš Damanskio šeimos atvedė ginkluotus lietuvių nacionalistus ir kolaborantus. Mus suėmė, susodino į vežimą ir nuvežė į Kelmę. Vienas iš ginkluotų aktyvistų liepė man lipti iš vežimo lauk. Pasak jo, aš neatrodžiau kaip žydė. Aš nenorom išlipau. Nežinojau, kur man reikia eiti. Basė Braudienė padavė man šiltą šaliką, kad nesušalčiau. Vežimas nuvažiavo tolyn ir paliko mane bejėgiškai stovėti viduryje kelio. Po kelių minučių nusprendžiau nepalikti savo mamos bei pusseserės ir sekti paskui, tačiau vežimas važiavo taip greitai, kad aš nespėjau iš paskos ir netrukus jis dingo tolumoje. Ėjau toliau ir po kelių valandų pasiekiau Kelmę. Miesto pakraštyje sutikau vieną moterį, kuri mane atpažino. Ji su užuojauta man patarė neiti į miestą, nes busiu sušaudyta kartu su savo motina, kurią prieš valandą uždarė gimnazijos rūsyje [buvusiame dvaro spirito varykloje, kurioje kurį laiką buvo ir progimnazija]. Aš nepaklausiau jos prašymo ir nuėjau į mūsų šeimos gero pažįstamo lietuvio namus, tačiau jis taip pat pabijojo su manimi prasidėti. Kai supratau, kad nuo likimo niekas manęs neapsaugos, nusprendžiau eiti į gimnaziją, kur rūsyje buvo uždarytos mama, dukterėčia, Basė Braudienė, Cipa ir Malka Karabelnik.
 |
| Kelmės progimnazijos kieme, 1932 m. Už fotografo nugaros yra progimnazijos pastatas, kurio rūsyje buvo uždarytos žydų moterys. |
Taip aš nuėjau tiesiai žudikams į rankas. Išvydę mane, jie labai nustebo ir negalėjo suprasti, kodėl aš pati nesigelbėju. Visą naktį praleidome rūsyje. Kitą rytą įėjo parapijos kunigas ir atnešė duonos su pienu. Jis pašlakstė mus šventu vandeniu, kas jo akyse reiškė, kad dabar esame pakrikštytos. Jis manė, kad būdamos katalikėmis, jie mūsų nežudys. Norėdamos nusilengvinti, turėjome pereiti per gimnazijos kiemą. Sargybinio vedama, aš išėjau į kiemą, kuris per pamokų pertrauką buvo pilnas mokinių. Mane pamatę bendraklasiai buvo pritrenkti ir bandė sargybą įkalbėti paleisti mane. Buvusiai bendraklasei Saliamonaitei [REGINA SALIAMONAITĖ] pavyko tai padaryti ir ji nusivedė mane į savo tėvų namus. Ji taip pat patikino, kad pasirūpins, jog išlaisvintų ir mano mamą. Būnant pas draugės tėvus, man pasakė, kad visas moteris iš gimnazijos rūsio paleido.
Nuo tos dienos prasidėjo mano gyvenimas, jei tai galima pavadinti gyvenimu, pilnas baimės, nugarą laužančių darbų, vienatvės ir visiško atskyrimo nuo išorinio pasaulio. Saliamonų ūkyje pabuvau trumpai. Kai didžiausias pavojus praėjo, man surado saugesnę vietą. Jie mane nuvedė pas Saliamonui [JONAS SALIAMONAS] pažįstamą seną ir aklą bajorą [angliškame tekste - "a squire", hebrajiškai - פריץ (fritz)] ir paliko pas jį už tarnaitę. Ponas [angliškame tekste "a Poritz"] nekentė žydų, nes 1940-ais rusų okupacijos metu visą jo šeimą ištrėmė į Sibirą. Dėl to jis kaltino žydus, nes, pasak jo, visi žydai buvo komunistai. Nežiūrint to, jis manęs pasigailėjo, sakydamas, kad aš esu per jauna ir negalėjau visame tame dalyvauti.
Pas tą žmogų gyvenau pusę metų. Jis mane saugojo nuo visų pavojų. Būčiau gyvenusi ir ilgiau, jei ne jo ūkvedys, kuris žinojo apie mano kilmę ir grasino išduoti valdžiai. Kai padėtis tapo pavojinga, senas ponas, susitaręs su vietiniu kunigu, surganizavo mano perkėlimą pas vieną kaimietį. Šioje naujoje vietoje aš gyvenau labai ilgai. Man jaunai ir nepratusiai buvo labai sunku dirbti pavestus ūkio darbus, kurie mane sekino. Kankino begalinė vienatvė. Užgeso paskutinis vilties spindulys sulaukti kitokio gyvenimo.
1943 metais senasis bajoras mirė ir aš pasiryžau nueiti į jo laidotuves. Šis žmogus buvo plačiai žinomas ir visų gerbiamas, todėl jį palydėti į paskutinę kelionę susirinko žmonės iš viso rajono. Būdama gausiame žmonių būryje, aš pajutau, kad kažkas yra pasikeitę. Jie būrėsi aplink mane ir pasakojo man apie vokiečių dideles netektis prie Stalingrado ir kitose vietose. Viena lietuvė moteris, kuri pasak jos buvo prijaučianti komunistams, pakvietė mane gyventi pas save. Aš iš karto sutikau. Tuo metu aš pirmą kartą sutikau besislapstančius JAKOVĄ ZAKĄ ir CHANĄ PELCAITĘ. Jie pasakė, kad mano mama, mano dukterėčia Liuba ir sesuo RACHELĖ yra Šiaulių gete. Po to, kai moteris paleido iš gimnazijos rūsio, mama pėsčia kartu su mano mažąja dukterėčia nuėjo į Šiaulius. Pasiryžau jas iš ten ištraukti. Tai padaryti man padėjo ta pati pažįstama moteris, pas kurią tada gyvenau. Aš perkėliau savo mamą ir Liubą pas katalikų vienuoles į Vaiguvos našlaičių namus. Ten jos išbuvo iki pat išvadavimo. Sesuo Rachelė nusprendė pasilikti gete. Iš ten su visai kitai likusiais žydais ji buvo išvežta į koncentracijos stovyklą Vokietijoje.
Pasibaigus mūšiams tarp kariaujančių pusių atėjo ilgai laukta išvadavimo diena. Susirinkau savo daiktus ir kartu su mama bei mažąja Liuba išvykome kurti savo naujo gyvenimo Šiauliuose. Tuo metu pas mus sugrįžo sesuo Rachelė, kuri išgyveno koncentracijos stovykloje. Visos kartu bandėme šiaip taip gyventi.
Tuomet sutikau savo būsimą vyrą AHARON AMIT, kuris buvo kilęs iš Šiaulių ir taip pat išgyveno koncentracijos stovykloje Vokietijoje. Abu mes nusprendėme ištrūkti į Izraelį. Susirišome su žmonėmis, kurie organizavo nelegalų išvykimą ir taip prasidėjo mūsų pilnas kliūčių kelias. Apsimetę Lenkijos piliečiais, mes pasiekėme Vokietiją. Ten mes prisijungėme prie kibbutz [kibuco], kuriame vyko apmokymai būsimiems naujiems Izraelio gyventojams. 1946 metais gavau leidimą vykti, nes jau buvau paskutiniuose nėštumo mėnesiuose. Atvykau į Izraelį ir apsistojau Kibbutz Afikim, kuriame gimė mano vyriausias sūnus Yair. Kibuce gyvenau viena, be savo vyro. Kai mūsų sūnui buvo dešimt mėnesių, vyras vargais negalais laivu “Exodus” atvyko iš Europos į Izraelį.
Užauginome tris savo vaikus. Kibbutz Afikim jau gyvenu 46 metus. Mūsų sūnūs vedė ir jau patys yra tėvai. Mano mama mirė Lietuvoje. Vėliau dukterėčia Liuba taip pat atvyko į Izraelį. Tarybinei valdžiai pareiškiau, kad ji yra mano duktė ir kad leistų jai vykti į Izraelį pagal šeimų susijungimo programą. Mano prašymą patenkino. Liuba sukūrė savo šeimą ir gyvena Haifoje. Sesuo Rachelė su šeima atvyko prieš Šešių Dienų karą. Šiandien ji gyvena su savo ištekėjusia dukterimi Lėja Kiryat Motzkin.
Mano svajonės išsipildė. Mes išgyvenome. Mums pavyko įveikti visas kliūtis ir išvengti liūdno Kelmės žydų bendruomenės likimo. Tebūnie amžinai palaimintas Kelmės žydų atminimas.
 |
| Jonas Saliamonas Šaltinis: Čikagos laikraštis "Draugas" 1970.06.29 numeris |
Pas tą žmogų gyvenau pusę metų. Jis mane saugojo nuo visų pavojų. Būčiau gyvenusi ir ilgiau, jei ne jo ūkvedys, kuris žinojo apie mano kilmę ir grasino išduoti valdžiai. Kai padėtis tapo pavojinga, senas ponas, susitaręs su vietiniu kunigu, surganizavo mano perkėlimą pas vieną kaimietį. Šioje naujoje vietoje aš gyvenau labai ilgai. Man jaunai ir nepratusiai buvo labai sunku dirbti pavestus ūkio darbus, kurie mane sekino. Kankino begalinė vienatvė. Užgeso paskutinis vilties spindulys sulaukti kitokio gyvenimo.
 |
| Regina Saliamonaitė, Saldaitis, Čiurlys g. 1925 m. vasario 15 d. Graužuose, Kelmės vls., Raseinių aps. (šaltinis "JAV lietuviai", 1998 m., 1 tomas) |
Pasibaigus mūšiams tarp kariaujančių pusių atėjo ilgai laukta išvadavimo diena. Susirinkau savo daiktus ir kartu su mama bei mažąja Liuba išvykome kurti savo naujo gyvenimo Šiauliuose. Tuo metu pas mus sugrįžo sesuo Rachelė, kuri išgyveno koncentracijos stovykloje. Visos kartu bandėme šiaip taip gyventi.
Tuomet sutikau savo būsimą vyrą AHARON AMIT, kuris buvo kilęs iš Šiaulių ir taip pat išgyveno koncentracijos stovykloje Vokietijoje. Abu mes nusprendėme ištrūkti į Izraelį. Susirišome su žmonėmis, kurie organizavo nelegalų išvykimą ir taip prasidėjo mūsų pilnas kliūčių kelias. Apsimetę Lenkijos piliečiais, mes pasiekėme Vokietiją. Ten mes prisijungėme prie kibbutz [kibuco], kuriame vyko apmokymai būsimiems naujiems Izraelio gyventojams. 1946 metais gavau leidimą vykti, nes jau buvau paskutiniuose nėštumo mėnesiuose. Atvykau į Izraelį ir apsistojau Kibbutz Afikim, kuriame gimė mano vyriausias sūnus Yair. Kibuce gyvenau viena, be savo vyro. Kai mūsų sūnui buvo dešimt mėnesių, vyras vargais negalais laivu “Exodus” atvyko iš Europos į Izraelį.
Užauginome tris savo vaikus. Kibbutz Afikim jau gyvenu 46 metus. Mūsų sūnūs vedė ir jau patys yra tėvai. Mano mama mirė Lietuvoje. Vėliau dukterėčia Liuba taip pat atvyko į Izraelį. Tarybinei valdžiai pareiškiau, kad ji yra mano duktė ir kad leistų jai vykti į Izraelį pagal šeimų susijungimo programą. Mano prašymą patenkino. Liuba sukūrė savo šeimą ir gyvena Haifoje. Sesuo Rachelė su šeima atvyko prieš Šešių Dienų karą. Šiandien ji gyvena su savo ištekėjusia dukterimi Lėja Kiryat Motzkin.
Mano svajonės išsipildė. Mes išgyvenome. Mums pavyko įveikti visas kliūtis ir išvengti liūdno Kelmės žydų bendruomenės likimo. Tebūnie amžinai palaimintas Kelmės žydų atminimas.