(Šmuelis Chalozinas)
Mano atsiminimai apie Holokaustą
(papasakota Batševai Krubelnikaitei-Levitan)
Aš esu jauniausias iš vienuolikos Chalozinų šeimos vaikų. Mes gyvenome savo ūkyje pavadinimu Licinava, apie šešis kilometrus nuo Kelmės. Daugeliui Kelmės žydų atmintyje giliai įsirėžė Chalozinų pavardė, nes hitlerinės okupacijos metu mūsų ūkis, Licinava, kaip ir kiti žydų ūkiai, tapo savotišku getu. Ši susibūrimo vieta egzistavo tik apie du mėnesius. Tai buvo patys ilgiausi mūsų šeimos ir visų kitų tomis dienomis su mumis buvusių žydų gyvenimo mėnesiai. Nežinia, ar žydų subūrimas į getą, buvo valdžios iš anksto numatytas veiksmas, ar taip išėjo savaime. Kai tik prasidėjo karas, daugelis Kelmės žydų instinktyviai paliko savo namus ir patraukė į žydų ūkius aplink Kelmę. Čia jie tikėjosi rasti prieglobstį nuo gresiančio pavojaus.
Mano tėvas, kaip ir kiti žydų ūkių savininkai, tapo pabėgėlių atstovu prieš naują valdžią. Jam leido išeiti iš savo ūkio ribų ir važiuoti į Kelmę, kur jis gaudavo nurodymus susijusius su pas mus gyvenančiais žydais. Jam taip pat leido gauti kai kurių prekių, tokių kaip druska, silkė ir kt. Mano mama, SARA REIZEL, buvo pakinkyta ruošti sriubą visiems pas mus gyvenantiems žmonėms, o tai buvo nelengvas uždavinys. Iš viso atvykusių iš miesto žmonių buvo apie 100: vyrai, moterys, vaikai, seni ir jauni. Kiekviena šeima įsikūrė kokiame nors daržinės kampe, visuoe gyvenamojo namo kambariuose ir bet kokioje kitoje susigalvotoje laisvoje vietoje.
Mano atsiminimai apie Holokaustą
(papasakota Batševai Krubelnikaitei-Levitan)
Išversta naudojantis šaltiniais:
www.jewishgen.org (tiksli nuoroda);
 |
| Šmuelis Chalozinas (Pranukas) (1923-2011) apie 1940 m. (šaltinis) |
Mano tėvas, kaip ir kiti žydų ūkių savininkai, tapo pabėgėlių atstovu prieš naują valdžią. Jam leido išeiti iš savo ūkio ribų ir važiuoti į Kelmę, kur jis gaudavo nurodymus susijusius su pas mus gyvenančiais žydais. Jam taip pat leido gauti kai kurių prekių, tokių kaip druska, silkė ir kt. Mano mama, SARA REIZEL, buvo pakinkyta ruošti sriubą visiems pas mus gyvenantiems žmonėms, o tai buvo nelengvas uždavinys. Iš viso atvykusių iš miesto žmonių buvo apie 100: vyrai, moterys, vaikai, seni ir jauni. Kiekviena šeima įsikūrė kokiame nors daržinės kampe, visuoe gyvenamojo namo kambariuose ir bet kokioje kitoje susigalvotoje laisvoje vietoje.
Mes, keturi broliai [Aharonas, Icchokas, Hiršas, Šmuelis] ir dvi seserys [Chaviva ir Sima] (kiti 2 broliai ir 3 seserys tuo metu jau buvo įsikūrę Pietų Afrikoje ir Izraelyje), tęsėme įprastus ūkiškus darbus: šienavome, arėme, ganėme gyvulius, ravėjome daržus ir visą kitą.
Praėjus keletui dienų nuo karo pradžios, kai Kelmėje gaisras buvo užgesintas, mūsų kieme netikėtai pasirodė ginkluoti lietuviai. Jie įsakė visiems darbingiems vyrams vykti lagerį. Ten juos visus uždarė į Zundelio Lunco daržinę. Aš kartu su vyriausiu broliu Aharonu patekome tarp areštuotųjų. Tuo metu man buvo septyniolika metų. Daržinėje buvo labai ankšta, nes į ją uždarė vyrus ir iš kitų žydų ūkių. Šitoks žmonių suvarymas į vieną vietą buvo gerai organizuotas lietuvių kolaborantų darbas. Žinojau, kad mano tėvui ir vyresniems broliams, Icchokui ir Hiršui, kaip ūko savininkams, leido pasilikti Licinavoje. Iškentęs vieną naktį žmonių sausakimšoje daržinėje, nusprendžiau iš ten išeiti. Man pasisekė, kad tokiame dideliame būryje niekas nepastebėjo vienu žydu mažiau. Sugrįžau atgal į namus ir likau ten sekančius du mėnesius, iki pat antrų, paskutinių Kelmės žydų žudynių dienos.
Mano brolis Aharonas buvo stiprus ir augalotas vyras. Ant jo pečių gulė patys sunkiausi darbai ir atsakomybė bei sprendimai susiję su ūkio reikalais. Jis jau buvo vedęs ir jo žmona buvo paskutiniuose nėštumo mėnesiuose. Aharonas taip pat galėjo pasinaudoti savo teise ir kaip vienas iš ūkio savininkų grįžti atgal į Licinavą, tačiau kažkodėl to nepadarė ir liko. Savo nelaimei jis susidūrė su vienu iš aktyvistų, kuris, beplėšikaudamas mūsų namuose, kartu su kitais daiktais pasiėmė Aharono išeiginį kostiumą. Pamatęs lietuvį vilkintį jo drabužį, Aharonas užsidegė pykčiu. Būdamas karšto charakterio ir turėdamas didelį teisingumo jausmą, jis nusprendė atsiimti savo kostiumą ir pareikalavo iš lietuvio grąžinti ne savo daiktą. Už tokį "įžūlumą" lietuvis pradėjo Aharoną mušti, o jis duoti jam atgal. Galų gale Aharoną jėga sutramdė ir išvežė į apskrities centrą, Raseinius, kur jį uždarė į kalėjimą. Tai sužinojęs, mūsų tėvas su vieno pažįstamo lietuvio pagalba nuvyko į Raseinius ir bandė brolį išvaduoti, tačiau veltui. Mes iki šiol nežinome, kas su juo atsitiko. Aharonas niekada nebegrįžo pas mus. Jo nėščia žmona liko našle.
 |
| Ruvinas Krubelnikas (Libos Krubelnikienės vyras) Nužudytas 1941 m. |
Ir iš tiesų, 1941 m. liepos 29 dieną iš mūsų ūkio išvežė visus jaunesnius vyrus ir moteris. Tą pačią dieną jie buvo nužudyti prie žvyrduobės šalia Kelmės. Neapsakomas sielvartas ir gedulas užgulė likusius lageryje žydus. Tokia pat padėtis buvo ir kituose žydų ūkiuose, iš kurių taipogi išvežė daugelį žmonių, vyrų, moterų senelių bei vaikų ir visus sušaudė. Mes, Chalozinų vaikai, ir toliau dirbome ūkyje, tačiau ant širdies gulė sunkus akmuo, nes jautėme, kad mūsų likimas irgi yra nulemtas ir kad žydų tautos galas - ne už kalnų.
Rugpjūčio 22 dieną į mūsų kiemą vėl atvažiavo lietuviai žudikai. Šį kartą jų tikslas buvo likviduoti paskutinius likusius žydus. Tą dieną jie rinko žmones ir iš kitų žydų ūkių tam pačiam tikslui. Buvo pastatyta ginkluota sargyba palei kiekvieną takelį ir žvyrkelį, vedantį į mūsų ūkį. Jie įsakė visiems susirinkti ir ruoštis vykti į darbo stovyklą. Tą dieną mano tėvas buvo Kelmėje. Iš Zundelio Lunco daržinėje buvusių vyrų sužinojęs, kas vyksta, jis suprato, kad atėjo paskutinė mūsų valanda. Tėvas namo negrįžo. Vietoje to, jis nuėjo prašyti pagalbos pas savo kaimyną Baltruką [BALTRUKAS]. Per jį tėvas perdavė mums žinią, kad tučtuojau bėgtume ir gelbėtumės. Ariau lauką, kai atbėgo sesutė Sima ir perdavė man tėvo siųstą žinią. Aš negaišdamas laiko iškinkiau arklius nuo plūgo ir nuėjau pirma pasitaikiusia kryptimi. Troškau tik vieno, būti kuo toliau nuo tos vietos. Suvokiau, kad gyvenimas daugiau niekada nebebus toks, kaip anksčiau. Tą pačią dieną aš sutikau savo tėvus, brolius ir seseris. Taip pat susitikome ir su kitais, kuriems pavyko pabėgti. Tai buvo mūsų pusbrolio REUVEN KARABELNIK žmona LIBA, su dviem mažais vaikais [Chindė (6 metų) ir Icchokas (4 metų); iš aukų sąrašo (nr. 165 ir166)] ir uošviene, ETTA BLUMA, kuri buvo mūsų tėvo sesuo. Taip pat pabėgo mūsų giminaitės CIPA KARABELNIK su dukra MALKA, MINA LEIBOVIČ su svainiu [sesers vyras IZRAELIS NACHUMOVIČIUS]. Dvi REUVEN KARABELNIK dukras, IDA ir BATŠEVA, radome kaimyno DAMANSKIO namuose. Mes iškarto supratome, kad geriausia būtų jei visi išsiskirstytume mažomis grupelėmis ir ieškotume pagalbos pas patikimus kaimynus lietuvius.
 |
| Liba Krubelnikienė (Karabelnik) (šaltinis yadvashem.org) Nužudyta 1941 m. |
Netrukus mums teko patirti ir pirmą lietuvių išdavystę. Šeimininkas mus įskundė ir turėjome iš ten bėgti. Libai nepavyko pabėgti nuo žudikų. Ją kartu su dviem vaikais ir uošviene sušaudė netoli nuo to lietuvio namų esančiame miške. Apie tai mes sužinojome vėliau, tačiau šią žinią slėpėme nuo vyresnių Karabelnik dukterų, kurios tuo metu buvo kitoje vietoje. Kuriam laikui nenorėjome joms sukelti skausmo.
Pas kaimyninius ūkininkus radome prieglobstį savo tėvams ir seserims Libai [Chavivai] ir Simai. Mums, broliams, buvo sunku pasislėpti ilgiau kurioje nors vienoje vietoje dėl mūsų žydiškos išvaizdos. Be to daugelis žmonių toje vietovėje mus pažinojo ir bet kuris galėjo išduoti. Tuo metu mes jau atskyrėme draugus nuo priešų. Be gerų ir kilnių kaimynų mes nebūtume išgyvenę. Tokie žmonės kaip PRANSKUS, KLIMAS, Tamkaeneh [TAMKIENĖ?], BALTRUKAS, MEŠKAUSKAS, VALČIUKAS ir daugelis kitų priimdavo mus be jokių papildomų sąlygų ir su didžiuliu atsidavimu saugodavo. Naktimis, lyjant lietui ar sningant sniegui, šlapi nuo galvos iki kojų, mes tyliai pasibelsdavome į langą. Jie atidarydavo mums savo duris ir įsileisdavo į savo šiltus namus. Pamaitindavo, pagirdydavo, užkaisdavo šiltą vandenį nusiprausti ir paguldydavo į savo švarias lovas. Kai mes pasilikdavome jų namuose, šie nuostabūs žmonės dienomis ir naktimis sergėdavo mus nuo bet kokio blogio. Jų žvitrios akys visomis kryptimis sekė, kad prie namų neprisiartintų nelauktas priešas. Jų ausys buvo jautrios mažiausiam garsui sklindančiam iš lauko. Ypač atidžiai klausydavosi savo ir tolimų kaimynų šunų lojimo. Šie kilnūs žmonės nieko neprašė ir nieko nesitikėjo iš mūsų. Tai buvo tiesiog pagalba, vardan pagalbos, nesavanaudiška pagalba žmonėms, kurių gyvybėms grėsė pavojus. Ir tai yra svarbu pabrėžti, nes lietuviai niekada, švelniai tariant, į žydus nežiūrėjo palankiai. Mūsų kaimynų neužvaldė tuo metu paplitusi neapykanta žydams. Jie priėmė mus su meile ir ištiesė pagalbos ranką, nors tuo pačiu rizikavo savo gyvybėmis.
Mes klaidžiojome iš vienos vietos į kitą. Vėliau prie mūsų prisijungė DOVIDAS OŠERIS, kuris pabėgo iš Kauno geto. Aš visą laiką buvau su broliu Icchoku. Kitas brolis Hiršas vaikščiojo su Jakovu Zaku, kuriam kažkokiu būdu pavyko pabėgti nuo žvyrduobių ir vėliau jis mus surado. Po kurio laiko su lietuvių draugų pagalba mes apsiginklavome. Tomis dienomis laukuose galėjai rasti nemažai ginklų, kuriuos paliko besitraukianti sovietinė rusų armija. Vietiniai lietuviai tuos ginklus rinkdavo, todėl ir mes apsiginklavome. Buvom pasiruošę apsiginti tuo atveju, jei mus bandytų sučiupti ir duoti atgal žudikams taip, kaip priklauso.
Dar būdami savo ūkyje, mes, Chalozinų šeima, ir kitos žydų šeimos, nusprendėme perduoti savo dalį daiktų kaimynystėje gyvenantiems lietuviams, kad juos, dėl visa ko, pasaugotų. Tai buvo patalynė, geresni drabužiai, vertingesni indai, stalo įrankiai, papuošalai. Ir štai vieną dieną užklupo bėda, kai mes pradėjome slapstytis nuo žudikų. Bėgo laikas, po vasaros atėjo ruduo, po to - žiema, pavasaris. Mūsų drabužiai suplyšo ir virto skarmalais. Batai nuo purvo ir sniego ištižo. Mes kreipėmės į savo kaimynus, pas kuriuos palikome savo daiktus, prašydami drabužių, avalynės ir maisto. Daugelis iš jų mums padėjo ir davė tą, ką galėjo.
Vietovėje žmonės žinojo, kad mes esame ginkluoti. Apie tai žinojo ir lietuvių aktyvistai. Vietinė valdžia sustiprino mūsų paieškas. Visa apylinkė, kurioje mes slapstėmės, tapo ištisu pavojingųjų Chalozinų medžioklės plotu.
Beklaidžiodami iš vienos vietos į kitą, iš lietuvių sužinodavome apie kitur pasislėpusius žydus ir stengdavomės per informatorius su jais susirišti.
Iš tiesų susitikimai su besislapstančiais nelaimės broliais ir seserimis suteikdavo mums gyvenimo prasmės ir sumažindavo vienatvės jausmą. Tokiu būdu mes sutikome DOVIDĄ OŠERĮ, [sutuoktinius] NISSAN ir YAFA [ŠEINA] ISERLIUS. Jie pabėgo iš Kauno geto ir slapstėsi. Dvi Karabelnik mergaitės [IDA ir BATŠEVA KRUBELNIKAITĖS] prisiglaudė pas labai tikinčias lietuves, kurios jomis pasiaukojančiai rūpinosi, tačiau tuo pačiu lenkė jų dvasią ir auklėjo būti pasišventusiomis katalikėmis. Sutikome savo puseserę MINA LEIBOVIČ ir jos svainį (sesers vyrą) Izraelį [IZRAELIS NACHUMOVIČIUS]. Mūsų dideliam liūdesiui, ji ilgai neišgyveno. Ją žiauriai nužudė žmonės, pas kuriuos slėpėsi [daugiau čia]. Vieno kaimiečio namuose radome merginą vardu Chana, kurią vadinome Anečka [CHANA PELCAITĖ]. Kartą, kai jai reikėjo skubios medicininės pagalbos, mes jai suradome gydytoją, kuris pabėgo iš Kauno geto su stomatologe žmona, [gydytojo DOLNICKIO žmona buvo odontologė], marčia ir žentu [Šioje vietoje galimai yra supainiota vardinant asmenis. Detaliau papasakojo Jakovas Zakas.]. Mokytojas [?] MICHAILAS GUTMANAS taip pat slapstėsi toje vietovėje. Taip pat sutikome mergaitę vardu Moyanke iš Kelmės [MONKE MILNERAITĖ]. Ją taip pat lietuviai įskundė ir užmušė. Mes žinojome, kur slapstosi mūsų teta CIPA su dukterimi MALKA, Batya Broide [BASĖ BRAUDIENĖ] ir MIASNIK šeima.
Deja tomis siaubingomis dienomis niekuo negalima buvo pasitikėti. Vieną dieną į Valčiuko namus atvyko vienas iš aktyvistų paraginti atiduoti grūdų prievolę. Tikriausiai jis pastebėjo tuo metu ten buvusius mano brolį Hiršą ir Jakovą Zaką. Įtardamas kažką negero, Jakovas išėjo iš ten tą pačią dieną. Prieš tai jis maldavo Hiršą su tėvais eiti kartu, bet Hiršas negalėjo perkelti tėvų į kitą vietą, nes paprasčiausiai kitos vietos nebuvo. Žudikus greitai pasiekė žinia, kur slepiasi paieškomi Chalozinai. Netrukus kaime pasirodė ginkluotas būrys. Jie apsupo namą ir pradėjo šaudyti. Šūviai pažadino Hiršą, kuris tuo metu miegojo ant gulto prie pečiaus. Jis čiupo savo ginklą ir pradėjo atsišaudyti. Kaimynai, kurie vėliau liudijo apie šį įvykį, patvirtino, kad Hiršui pavyko vieną užpuoliką sužeisti. Tačiau nelygioje kovoje jis pats buvo nugalėtas ir mirtinai sužeistas. Aktyvistai gudrumu ir grasinimais privertė Valčiuko vaikus (pačių šeimininkų tą dieną namuose nebuvo) pasakyti, kur slepiasi mūsų seni tėvai. Palikę Hiršo kūną gulėti kieme, jie tėvus nuvežė į apskrities centrą, Raseinius. Po kurio laiko jie buvo nužudyti kartu su FRIDA MENDELEVIČIŪTĖ, LĖJA KELCAITĖ, CHAJA GILVIČIŪTĖ [iš Jakovo Zako liudijimo JACHĖ GILVIČIŪTĖ], kurias laikė uždarytas tame pačiame kalėjime. Merginos buvo sučiuptos pasislėpusios ZAKELIŠKIAI kaime. Štai taip tą liūdną 1943 metų kovo 17-tą dieną mes netekome savo tėvų. Du metus jiems pavyko išgyventi ir mūsų širdyse ruseno viltis, kad mums tikrai pavyks juos išgelbėti, bet deja veltui. Tą baisią dieną netekome ir savo brangaus brolio Hiršo, kuris buvo protingas, išradingas, atsakingas ir drąsus žmogus. Ši baisi žinia mus visiškai sugniuždė. Galvojome, kad mūsų gyvenime nebėra nei prasmės, nei tikslo, nei krypties, nei vilties.
Tačiau laikas nesustojo vietoje ir gyvenimas ėjo toliau. Troškimas gyventi stūmė mus pirmyn ir vertė kovoti už savo gyvybes. Taip, 1944 m. rugpjūčio 12 d., mes, palaužti ir sugniuždyti, patyrę vienatvę ir kančias, pagaliau sulaukėme išvadavimo dienos. Dar nenutilus mūšiams tarp atsitraukiančių vokiečių ir artėjančių rusų, mūsų likusi šeima kartu su bičiuliu Dovidu Ošeriu patraukėme į Šiaulius. Patyrėme daug sunkumų, kol pagaliau pasiekėme savo tikslą. Po to, kai mes tame mieste galutinai įsikūrėme, mums pavyko susirišti su žmonėmis atvykusiais iš Izraelio. Jie nelegaliai organizavo išlikusių žydų išvykimą į Izraelį. Mūsų šeima buvo geriausias pavyzdys tokių išsigelbėjusių žydų.
Mums pavyko įgyvendinti taip trokštamą viltį išvykti į Izraelį. Sunkiai praeinamais keliais, slapta prasmukdami pro sienų užkardas, su padirbtais dokumentais apsimetę lenkų kaimiečiais mes pagaliau pasiekėme savo kelio tikslą. [Šmuelis Chalozinas Palestiną pasiekė 1946 metų vasarą] Aš, kartu su broliu Icchoku, dalyvavau Izraelio Nepriklausomybės kare, taip pat ir kituose karuose už Izraelio valstybę. Čia mes sukūrėme savo šeimas ir giliai įleidome šaknis. Begaliniam liūdesiui, mūsų tėvams ir broliams Aharonui bei Hiršui nebuvo lemta patirti laimės gyventi savo šalyje, Izraelyje. Tebūnie šventas jų ir visų Kelmės žydų, žuvusių Holokauste, atminimas !
 | ||
Chana Pelcaitė (1926.06.08 - 2014.11.24) |
[Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje parengtas tekstas apie žydų grupę, pabėgusią iš Kauno geto]
Daugelis šių žmonių išgyveno iki karo pabaigos, tačiau kai kurie žuvo tragiškomis aplinkybėmis. Kiek leido sąlygos, mes stengėmės lankyti besislapstančius žydus. Pavyzdžiui, kartais aplankydavome NISSAN ISERLIS su žmona [Šeina], kurie laikėsi kashrut dietos. Mes stengėmės jiems parūpinti produktų, kurių gaudavome iš kaimiečių arba patys iš jų paimdavome. Tiekti kashrut maisto savo tėvams buvo vienas iš svarbiausių mūsų rūpesčių ir tam reikalui darėme viską, ką galėjome.
Norėčiau papasakoti apie liūdną savo brangių tėvų ir brolio Hiršo likimą. Radome puikią slėptuvę pas neturtingą ūkininką Valčiuką [POVILAS VALČIUKAS ir ANTANINA VALČIUKIENĖ]. Vyras savo namuose meistriškai įrengė dvigubą sieną, už kurios buvo beveik ideali slėptuvė. Nežinant buvo neįmanoma atrasti šią slėptuvę, nebent kas nors parodytų, kaip į ją patekti. Mūsų tėvai ten sėdėjo ištisomis dienomis. Vakarais jie išlįsdavo į lauką trumpam įkvėpti gryno oro ir nusilengvinti. Mes tiekdavome maistą, nes ūkininkas buvo biednas ir vos galėjo išmaitinti savo šeimą. Jo geraširdiškumas ir atsidavimas buvo neišmatuojami ir už tai mes jį labai gerbėme. Nešdavome maistą bei drabužius, kuriuos gera valia arba grasindami jėga gaudavome iš priešiškai nusiteikusių kaimiečių, ir atiduodavome Valčiukui. Rūpindavomės, kad tėvams nieko netrūktų. Dažnai juos nakties priedangoje lankydavome. Vieną kartą buvome atvedę pas juos ir savo dvi seseris. Iš esmės Valčiukų namai tapo mūsų šeimos susitikimo vieta, kuri mums atrodė saugi.
Daugelis šių žmonių išgyveno iki karo pabaigos, tačiau kai kurie žuvo tragiškomis aplinkybėmis. Kiek leido sąlygos, mes stengėmės lankyti besislapstančius žydus. Pavyzdžiui, kartais aplankydavome NISSAN ISERLIS su žmona [Šeina], kurie laikėsi kashrut dietos. Mes stengėmės jiems parūpinti produktų, kurių gaudavome iš kaimiečių arba patys iš jų paimdavome. Tiekti kashrut maisto savo tėvams buvo vienas iš svarbiausių mūsų rūpesčių ir tam reikalui darėme viską, ką galėjome.
 |
| Antanina ir Povilas Valčiukai (šaltinis) |
Deja tomis siaubingomis dienomis niekuo negalima buvo pasitikėti. Vieną dieną į Valčiuko namus atvyko vienas iš aktyvistų paraginti atiduoti grūdų prievolę. Tikriausiai jis pastebėjo tuo metu ten buvusius mano brolį Hiršą ir Jakovą Zaką. Įtardamas kažką negero, Jakovas išėjo iš ten tą pačią dieną. Prieš tai jis maldavo Hiršą su tėvais eiti kartu, bet Hiršas negalėjo perkelti tėvų į kitą vietą, nes paprasčiausiai kitos vietos nebuvo. Žudikus greitai pasiekė žinia, kur slepiasi paieškomi Chalozinai. Netrukus kaime pasirodė ginkluotas būrys. Jie apsupo namą ir pradėjo šaudyti. Šūviai pažadino Hiršą, kuris tuo metu miegojo ant gulto prie pečiaus. Jis čiupo savo ginklą ir pradėjo atsišaudyti. Kaimynai, kurie vėliau liudijo apie šį įvykį, patvirtino, kad Hiršui pavyko vieną užpuoliką sužeisti. Tačiau nelygioje kovoje jis pats buvo nugalėtas ir mirtinai sužeistas. Aktyvistai gudrumu ir grasinimais privertė Valčiuko vaikus (pačių šeimininkų tą dieną namuose nebuvo) pasakyti, kur slepiasi mūsų seni tėvai. Palikę Hiršo kūną gulėti kieme, jie tėvus nuvežė į apskrities centrą, Raseinius. Po kurio laiko jie buvo nužudyti kartu su FRIDA MENDELEVIČIŪTĖ, LĖJA KELCAITĖ, CHAJA GILVIČIŪTĖ [iš Jakovo Zako liudijimo JACHĖ GILVIČIŪTĖ], kurias laikė uždarytas tame pačiame kalėjime. Merginos buvo sučiuptos pasislėpusios ZAKELIŠKIAI kaime. Štai taip tą liūdną 1943 metų kovo 17-tą dieną mes netekome savo tėvų. Du metus jiems pavyko išgyventi ir mūsų širdyse ruseno viltis, kad mums tikrai pavyks juos išgelbėti, bet deja veltui. Tą baisią dieną netekome ir savo brangaus brolio Hiršo, kuris buvo protingas, išradingas, atsakingas ir drąsus žmogus. Ši baisi žinia mus visiškai sugniuždė. Galvojome, kad mūsų gyvenime nebėra nei prasmės, nei tikslo, nei krypties, nei vilties.
 |
| Šmuelis Chalozinas (1923-2011), vieta - Izraelis |
Mums pavyko įgyvendinti taip trokštamą viltį išvykti į Izraelį. Sunkiai praeinamais keliais, slapta prasmukdami pro sienų užkardas, su padirbtais dokumentais apsimetę lenkų kaimiečiais mes pagaliau pasiekėme savo kelio tikslą. [Šmuelis Chalozinas Palestiną pasiekė 1946 metų vasarą] Aš, kartu su broliu Icchoku, dalyvavau Izraelio Nepriklausomybės kare, taip pat ir kituose karuose už Izraelio valstybę. Čia mes sukūrėme savo šeimas ir giliai įleidome šaknis. Begaliniam liūdesiui, mūsų tėvams ir broliams Aharonui bei Hiršui nebuvo lemta patirti laimės gyventi savo šalyje, Izraelyje. Tebūnie šventas jų ir visų Kelmės žydų, žuvusių Holokauste, atminimas !