 |
| Kelmės mokytojas Jonas Vadeikis (1903-1982) Iš knygos "Senoji Kelmė" |
(Pabaiga. Pradžia Nr. 125 (2244).
Joje tam tikrą laiką mokytojavo žymūs žmonės: Jurgis Talmantas - žinomas kalbininkas ir vertėjas, Jonas Graičiūnas - poetas ir vertėjas, senukas dailininkas Zigmas Petravičius, kilęs iš Sirvidų dvarelio. Jo paveikslų rastume Vilniaus paveikslų galerijoje.
Šiai progimnazijai, kuri nuo 1938 m. augo į pilną gimnaziją, būtinai reikėjo patalpų. Bet šiuo reikalu niekas iš „tautos šulų“ nesirūpino, o Putvinskių vadovaujama vietos šaulių organizacija net pakišo koją. Mat, mirus seniui Putvinskiui 1930 metais, jo abu dvarus pasidalino du sūnūs. Šilo-Pavėžupio ponas Stasys Putvinskis buvo net Smetonos valdžios ministras. Senio Putvinskio vardui įamžinti užsimota Kelmėje pastatyti didelius jo vardo šaulių namus. Tam tikslui, aukas rinko visoje Lietuvoje. Aukojantiems dalino specialiai atspausdintas atvirutes, albumėlius, vaizduojančius Putvinskių šeimą ir jų dvarus. O už tas niekieno nekontroliotas aukas namų nestatė, tik nupirko seną pusantro aukšto mūrinį namuką, kur kadaise buvo diližanų stoties viešbutis ir karčiama. Jį šiek tiek suremontavo ir išnuomojo už solidžią sumą švietimo ministerijai, kad čia patalpintų progimnaziją. Anot kai kurių kelmiečių, progimnaziją nukėlė iš buvusio bravaro į buvusią karčiamą. Suremontavę buvusią diližanų arklidę, Kelmės šauliai čia įrengė gana pelningą kino seansams ir kitoms pramogoms išnuomojamą salę. Štai ir visas naujų lietuviškų ponų nuopelnas jų globojamai Kelmei. Komentarų nereikia.
1940 metų vasarą, griuvus Lietuvoje buržuazinei santvarkai ir susitvėrus Tarybų valdžiai, buvo užsimota Kelmei duoti daug ką naujo. Pirmoje eilėje buvo suprojektuota statyti naują gimnaziją, kuri jau tarybinėje santvarkoje 1941 metų pavasarį išleido pačią pirmą abiturientų laidą. Vos karui prasidėjus, 1941 metų birželio mėn. 24 dieną Kelmė visiškai nudegė, virto degėsių krūvomis ir kaminų mišku. Tuoj čia užplūdo Hitlerio kariuomenė, ėmė siautėti hitlerininkų pakalikai lietuviški buržuaziniai nacionalistai. Žvyrduobėje už Kelmės dvaro jie sušaudė daugiau kaip tūkstantį nekaltų gyventojų. 1942 m. sausio mėnesį per speigus hittlerininkai iškraustė iš likusių nuo gaisro patalpų gimnaziją ir čia įrengė „Soldatenheimą“ (kareivių namus). Gimnazijos klasės išsimėtė po likusias nuo gaisro trobas. Tik rudenį grįžo į senas bravaro patalpas. Pačiame Kelmės dvare savininko teisėmis atsisėdo atsibastęs iš Vokietijos baronas von Hahren [Haaren], kelių karininkų tėvas, būsimasis Kelmės viešpats. Į miestelį ir į apylinkės tuščius ūkius prigužėjo daug vokiškų kolonistų. Protestantų klebonijoje jiems įrengė specialią pigiai parduodamų prekių krautuvę „Nur fur Deutsh“ (Tik vokiečiams). Tačiau 1944 metų vasarą, pasigirdus rytuose patrankų dundesiui, jie spruko į vakarus, kaip žiurkės nuo potvynio. Frontas stabilizavosi prie Dubysos. O tų metų spalio mėn. 6 dieną Kelmę išvadavo Tarybinė Armija. Kelmei prasidėjo nauja, šviesi, tarybinė gadynė.
 |
| Kelmė, Tarybų aikštė pokario metais. Kelmiečiai Spalio švenčių demonstracijoje |
Rašydamas šią apžvalgėlę, turėjau tikslą duoti mūsų Kelmės istorijai lyg kokią įžangą. Vaizduodamas jos feodalinę gadynę, naudojaus reta dokumentų rinkinio knyga lenkų kalba „Evangelikų Reformatų bažnyčia Kelmėje“, Varšuva, 1912 m. Varčiau ir kitokius dokumentus vadovavaus senų žmonių prisiminimais. Žinios čia nėra pilnos.
Nuo 1944 metų prasideda Kelmės istorijai patys įdomiausi ir turiningiausi puslapiai iš naujo tarybinio laikotarpio, kada tik per vieną dešimtmetį Kelmei dešimteriopai daugiau duota negu jai davė feodalai Gruževskiai per tris šimtus metų arba lietuviškoji buržuazija per savo visą viešpatavimo laikotarpį. Miesteliukas tuomet išliko toks pat mažas, nesiplėtė. Jo ribos baigėsi sulig kirke rytuose ir sulig dabartiniu vykdomuoju komitetu vakaruose. Ir neturėjo kur plėstis, nes iš vienos pusės buvo protestantų pastoriaus ir ponų Gruževskių laukai, o iš kitos pusės - klebono ir buožės Mockaus [Juozas Mockus?], „šventos ir neliečiamos“ žemės.
 |
| Kelmės progimnazijos pastatas, prieš tai buvusi ponų Gruževskių spirito varykla. Šiame pastate karo pradžioje buvo įsikūrusi laikina Kelmės valsčiaus valdyba. |
Kelmė neturėjo nė savo herbo. Juo buvo Gruževskių bajoriškasis herbas, išlikęs dar virš jų buvusių rūmų fasado: galais žemyn pasaga su panašiu į vokišką cirenkrencą keturkampiu kryžiuku viduje ir tokiu pat viršuje.
Šio šimtmečio keturių dešimčių įvykiai čia paminėti tik apgraibomis, iš mano paties prisiminimų. Šį darbą tęsti perduodu jaunajai kartai, jauniems Kelmės istorikams ir kraštotyrininkams.
Teužsidega jų jaunos širdys įamžinti visus istoriškiausius gimtojo miesto XX amžiaus įvykius. Džiugu, kad tam medžiaga jau kaupiama.
Jonas Vadeikis
 |
| „Mūsų laikraštis“, 1940 birželio 20 d. (šaltinis: https://www.epaveldas.lt/) |
Kelmė. 1940 m. birželio mėn. 9 d. Kelmėje įvyko gimnazijos įkurtuvės. Ši gimnazija turi pradžią nuo 1920 m., kada vietos inteligentai katalikai, sudarę Švietimo Draugiją, suorganizavo privatinę gimnaziją. Vėliau buvo suvalstybinta, o atliekamas turtas Kelmės R. K. Labdaringai draugijai. 1937 m. susidarius naujai Švietimo Draugijai, prie progimnazijos pradėjo kurtis aukštesnės klasės, kurių išlaikymui iki šiol buvo išleista apie 35.000 litų aukomis, o 1939 m. rugsėjo 1 d. Švietimo Ministerija įsteigė pilną Vl. Pūtvio-Putvinskio vardo gimnaziją. Dabar veikia dar tik 7 klasės, iš viso yra 9 klasės su lygiagretėmis, mokosi 267 mokiniai.
Iškilmių dieną, atvykus Šviet. Ministerijos atstovams, vietos, apylinkių ir šaulių pareigūnams, mokykla iškilmingai dalyvavo pamaldose, aplankė a. a. Vl. Pūtvio-Putvinskio kapą. Po to šaulių salėje buvo iškilmingas posėdis, meninė dalis, pietūs be svaigalų, po pietų sportas, vakarienė.
Gimnazijos dir. K. Ambroziejus, atidaręs iškilmingą posėdį paskaitė iškilmingą aktą ir sveikinimus. Mokyklos istorinę apžvalgą padarė Kelmės Šviet. Draugijos sekr. A.Vasiliauskas. Šviet. Ministerijos atstovas L.Vaitiekūnas kalbėjo apie mokyklos paskirtį: ugdyti asmenybes ir jos kultūrinį spinduliavimą aplinkai. Paskui sveikino Šiaulių gimnazijų vardu dir. p-lė Andriulytė, kuri iškėlė senosios Žemaitijos atsparumą, šventumą ir palinkėjo, kad ji taptų ir šviesaja Žemaitija. Raseinių komendantas pulk. Liormanas pasakė, kad ši mokykla nevirstų kokia spaudimo kasta, bet švietimo žiburys ir visuomenei. Dar kalbėjo tėvų komiteto vardu p. Sartorius, iškeldamas tikybinį pagrindą auklėjimui, ir p. mok. Mockienė apie tautinį susipratimą ir savigarbą.
Meninėje dalyje gražiai nuteikė savo kūriniais moksleiviai.
Tik gaila, kad kai kurie žmonės lyg nusistatę prieš kultūrinę vienybę ir gerovę, pasinaudodami šia proga per pietus pasityčiodami kalbėjo apie parapijos labdarybę ir jos veikėjus.
[...]
Pavilbėniškis
Ištrauka iš Vidmanto Lopetos straipsnio "Kelmės ir Graužikų šaulių veikla tarpukariu" ("Padubysio kronikos", 2019 m. (213))
Šaulių namai Kelmėje
Apie šaulių namų įsigijimą Vladas Putvinskis laiške žmonai aiškino: „Būriui sveika vargti ir rūpintis namų statymu. Kad kartais ne svajotų apie gatavai iškeptus balandžius. Čia pedagogika kaip su vaikais. Jei viską už juos padarysi, tai jie ištvirksta. Spausti reikia, o ne daryti už juos. Jeigu dabar kas nors būriui dovanotų gražius namus, tai padarytų būriui didžiausią nelaimę, kokią tik galima padaryti. Tai užmuštų viltį pastatyti būrį ant kojų.“
Įdomu, kad šaulių namų pastatą Kelmėje išsirinko pats Vladas Putvinskis. 1906 m. pradžioje šiame pastate jis buvo suimtas, kai atvyko pas notarą parduoti Palendrių dvarą. Tai buvo Giršavičiaus namai, kuriuose buvo įrengtas viešbutis. Gerokai vėliau, einant Kelmės miestelio gatvėmis, savo sūnui Vytautui jis nurodęs šiuos namus esant tinkamiausius šaulių namams. [...]