Ištrauka iš knygos „Štai jų tikrasis veidas“
(sudarė T. Butkus, 1963 m. ) [visa knyga]
KRUVINI SIUNTINIAI
Vyt. PIKTURNA
 |
| Vytautas Jonas Pikturna (1930-2017) Lietuvos žurnalistas, redaktorius (šaltinis) |
Tuo metu Matulevičius mokėsi Kelmės gimnazijos penktoje klasėje, bet mokslą metė ir išėjo... žudyti žmonių ! Šešiolikametis paauglys mielai priimamas į baltaraiščių būrį. Nežiūrint jaunumo, Jurgio „darbu" vyresni žmogžudžiai patenkinti - jo rankose šautuvas nevirpa sušaudant kelių mėnesių amžiaus kūdikį ar žilaplaukį senuką.
[Galbūt žurnalistas V. Pikturna, rašydamas šią apybraižą, rėmėsi Adolfo Žemecko bylos medžiaga, kurioje buvo įrašyti galimai klaidingi Jurgio Matulevičiaus gimimo metai t.y. 1925-ti. Pats J. Matulevičius pabėgėlių stovykloje Vokietijoje deklaravo, kad yra gimęs 1921 gegužės 10 d. Todėl 1941 metais jam buvo ne 16, o 20 metų.]
 |
| Jurgis Matulevičius, apie 1948, Australija https://www.naa.gov.au/ |
Tytuvėniškiai gerai atsimena vieną pokalbį tarp Jurgio ir jo sėbro K. Tamkaus. Jie abu, gerokai išgėrę, minėjo neseniai įvykusias masines žudynes, prisiminė sušaudytųjų turtą, ir J. Matulevičius, žiūrėdamas į savo pusbačius, pasakė Tamkui:
- O vieną žydo tuflį, Kazy, tu vis tik man iš po panosės nušvilpei. Dabar nei tau iš jo nauda, nei man. Susitarkim taip - už tą batą - puslitrį statau aš, o tu man tuflį grąžini.
Nesmerkia motina savo Jurgiuko. Štai ką pasakoja Matulevičienės kaimynas J. Sebestijonas, kuris 1942 metų pavasarį paklausė Matulevičienę, kodėl jos sūnus šaudo žmones.
- Mano sūnus šaudo ne žmones, o žydus už tai, kad jie dievu netiki...
Ar begalima „gudriau" atsakyti?
Kaip pasižymėjęs žmogžudys, Jurgis Matulevičius nuo 1942 metų priimamas į žandarmeriją. Apie šio laikotarpio jo veiklą prisimena E. Jasevičius. Pastarajam 1942 metų rudenį teko būti vardinėse pas P. Banį. Ten Matulevičius kalbėjo:
- Žydus jau iššaudėme, o dabar svarbiausias mūsų uždavinys - išgaudyti tarybinius partizanus. Tam yra specialus Hitlerio įsakymas, kuriuo reikalaujama apvalyti Lietuvą nuo žydų ir komunistų. Šį įsakymą mes įvykdysim, ir Lietuva bus švari kaip stiklinė.
Toliau jis pasigyrė, kad baudžiamasis dalinys Kurtuvėnų miške surado tarybinių partizanų žeminę, kurią likviduojant ir jis dalyvavęs.
- Už tai baudžiamojo būrio viršininkas mane dosniai apdovanojo,- gyrėsi jis,- davė beveik naują kostiumą ir chrominius batus.
Vardinėse Matulevičius kaip tik buvo apsiavęs tais batais.
Siautėjo, talkininkavo fašistams Matulevičius Kaune, Tauragėje, betgi ir savo gimtųjų vietų neužmiršdavo. "Nepasididžiuodavo" grįžęs atostogų jis kartu su seniūnu ir pakiemiais pavaikščioti, patikrinti, ar kuris mažažemių neslepia karvės, ar neskriaudžia „didžiosios Hitlerio imperijos".
Į Kelmę Matulevičius atskubėjo ir 1944 metų rudenį, kai veržliais Raudonosios Armijos smūgiais hitlerininkai buvo atblokšti iki Dubysos. Apsikarstęs ginklais, jis trainiojosi po miestelį ir ilgesingai žiūrėjo Tytuvėnų link - mat, tenai liko nemažai prisiplėšto turto.
 |
| Jurgis Matulevičius, apie 1953, Australija https://recordsearch.naa.gov.au/ |
Paskutinėmis hitlerinės okupacijos Kelmėje dienomis Matulevičius suiminėja žmones, siunčia juos į fašistines mirties stovyklas. Jausdamas, kad liaudis jo darbus atitinkamai įvertins, jis, susigriebęs išžudytųjų žmonių brangenybes, sprunka į Vakarus, kur susiranda naujus šeimininkus. Ir štai, karui pasibaigus, iš ten pradeda plaukti laiškai ir siuntiniai.
Tytuvėnų miesto gyventoja Teklė Matulevičienė dabar dažnai parsineša iš pašto siuntinius. Dosnus pasidarė jos sūnelis. Ir ko jam nebūti dosniam - juk išbėgdamas jis išsivežė nužudytųjų turtą. Nesvarbu, kad jis nekaltu krauju aplaistytas - už auksą Vakaruose viskas perkama ir viskas parduodama.
Tie, kurie perkate iš jo motinos užjūrio „dovanas", pagalvokite, kokia kaina jos įgytos.
 |
| Jurgio Matulevičiaus registracijos kortelė Vokietijos pabėgėlių stovykloje. Joje pažymėta, kad J. Matulevičius 1948.10.31 dieną jau buvo išvykęs į Australiją. Asmens užsiėmimo laukelyje pažymėta - studijuojantis menininkas. |