Pasakotojas: Šmuelis Chalozinas (ŠCH)
Kalbino: Dov Levin (DL)
Partizanai Lietuvoje
 |
| Šmuelis Chalozinas (Pranukas) (1923-2011) apie 1940 m. (šaltinis) |
DL: Gerbiamas Chalozinai, šiandien norėčiau pašnekėti apie jūsų gyvenimo tarpsnį, kurį praleidote Lietuvos miškuose, o tiksliau Kelmės krašte. Kaip tai atsitiko, kad savo valios dėka jūsų likimas, mūsų dideliam džiaugsmui, netapo toks, koks ištiko visus kitus Kelmės žydus, kuriuos kaip žinome, nužudė ? Kaip jums pavyko pabėgti, slėptis, o po to suburti pasipriešinimo būrį ? Papasakokite man apie tai, kaip viskas prasidėjo ? Ar tai buvo iš anksto sugalvotas planas, ar tiesiog eilė atsitiktinumų, kurie laikui bėgant ir nulėmė jūsų likimą.
ŠCH: Galiu tik patvirtinti, kad tai buvo atsitiktinumas. 1941 metų birželio 24 dieną į Lietuvą įsiveržė vokiečiai. Tiksliau sakant, tą dieną jie užėmė Kelmę.
DL: Tai yra, po dviejų dienų, kai jie kirto Lietuvos pasienį [1941 m. birželio 22 d.].
ŠCH: Tikrai taip. Karas prasidėjo 22 d., sekmadienį, o 24 d., antradienį po pietų, vokiečiai jau buvo Kelmėje. Kelmė buvo padegta. Miestelį padegė rusai ir jis sudegė.
DL: [Padegė] atsitraukdami rusai ?
ŠCH: Taip, atsitraukdami rusai padegė Kelmę. Visas miestelis paskendo liepsnose. Mano tėvas gyveno netoli Kelmės. Jis turėjo ūkį ir žemės. Tuo momentu norėjosi, o tiksliau pasakius, atsirado didelis troškimas tuojau pat su visais bėgti. Kelmės žydai bėgo visomis kryptimis ieškodami saugios vietos prisiglausti, nes visas miestelis degė. Aplink Kelmę buvo keletas žydų ūkių. Vienas iš jų - mano tėvo. Todėl nenuostabu, kad pas žydų ūkininkus subėgo jų pažįstami žmonės. Tu juk supranti, kad miestelis buvo nedidelis ir žmonės vienas kitą labai gerai pažinojo.DL: Ten buvo didelė ješiva ?
ŠCH: Tu pats žinai apie tas ješivas.
DL: Taip, iš tiesų, esu girdėjęs apie jas.
ŠCH: Antradienį į Kelmę įžengė vokiečiai.
DL: Atsiprašau, kad pertrauksiu. Gal iš pradžių papasakok apie laikus prieš sovietų valdžią arba apie žydus įsitraukusius pavyzdžiui į miliciją ar į kitas veiklas.
ŠCH: Vienas buvo kompartijos vadovu. Jo pavardė GALIBRODSKY [AHARONAS GALIBRODSKIS ?]. [4:00] [Liudininkas Vladas Nartautas savo prisiminimuose teigia, kad Kelmės kom. partijos vadovas buvo mokytojas P. Petraitis.]
DL: Gelibrodsky ?
ŠCH: GALIBRODSKY. Jis buvo kirpėjas. Kartą jį lietuviai, kaip komunistą, buvo uždarę į kalėjimą.
 |
| Dov Levin |
ŠCH: Taip, Smetonos laikais. Užėjus rusams, jis tapo kompartijos vadovu. Bet tokių buvo tik keletas žydų. Galėtum suskaičiuoti juos ant rankos pirštų. O, kas tiksliai, dabar jau tau nepasakyčiau.
DL: Manęs nedomina, kurie iš jų buvo... Mane domina, kaip po to pabėgo. Ar rusai jums padėjo bėgti ?
ŠCH: Ne.
DL: Nei vienas ? Ar kas nors iš žydų išsigelbėjo pabėgę į Rusiją ?
ŠCH: Taip, pabėgo dvi šeimos.
DL: Kokios ?
ŠCH: Tai buvo dvi žydų šeimos. Iš tų dviejų šeimų vienoje buvo du broliai [APERIAS]. [5:00]
DL: Periaš ?
ŠCH: APERIAS [APERIJAŠAS]. Vienas brolis vardu REUVEN... Ne ne, atsiprašau, jo vardas AVRAHAM [ABROMAS]. O antro vardas... Dabar jo vardo nebeatsimenu. Jie paprasčiausiai pasikinkė arklį ir visi su šeimomis sėkmingai pabėgo į Rusiją. Vienas iš šios šeimos, Abromas Aperias, sugrįžo. Antrasis brolis turėjo du sūnus. Vienas iš jų žuvo tarnaudamas Lietuviškoje divizijoje [16-ta lietuviška divizija]. Spėju, kad jo vardas buvo SHIMON [SIMONAS]. REUVEN [RUVINAS - antrasis Abromo brolio sūnus] taip pat tarnavo lietuviškoje divizijoje ir grįžo sužeistas į koją. Jis iki šiol ten tebegyvena [Lietuvoje].
DL: Tai yra šios dvi žydų šeimos, kurios prasiveržė ?
ŠCH: Žinau dar keletą kitų.
DL: Kokias dar žinai ?
ŠCH: Pabėgo ir Galibrodskis. Jis pabėgo vienas ir paliko savo žmoną su vaikais [Janina Meraitė liudijo apie vieną Galibrodskio sūnų]. Dar buvo vaikinukas ABKE MOROVITCH [ABELIS MOROVIČIUS] [6:18], jaunuolis, kuris taip pat tarnavo lietuviškoje divizijoje. Jis irgi pabėgo. Dar buvo CHAIM-ZUNDKE CHVEIDAN [6:27], vienas iš lietuviškos divizijos didvyrių.
DL: Aš truputį esu apie jį girdėjęs.
ŠCH: CHAIM-ZUNDKE CHVAIDAN ?
DL: Taip, CHVEIDAN.
ŠCH: Aš su juo susitikau 1944 metais, kuomet lietuviška divizija įžengė į Šiaulius.
DL: Apie tai pakalbėkime pabaigoje. Kas pabėgo, tas pabėgo. O dabar pratęskime toliau.
ŠCH: Gerai, tęsiu toliau. Kas pabėgo, tas pabėgo. Visuotinis bėgimas prasidėjo labai greitai, nes karas kilo sekmadienį, o antradienį jau įžengė vokiečiai. Kai viskas prasidėjo, nebeliko laiko pabėgimui. Iš pradžių dar niekas negalvojo bėgti, o kai nusprendė, jau buvo vėlu. Vienas iš mano brolių taip pat galvojo bėgti, tačiau jis sugrįžo, nes pavėlavo.
DL: Ką turi omenyje sakydamas pavėlavo. Ar jį sustabdė ?
ŠCH: Pavėlavo, nes vokiečiai jau buvo Kelmėje. Jie apsupo miestelį ir [bėgliai] buvo priversti grįžti atgal. Po vokiečių atėjimo, tai buvo antradienį, po dienos ar dviejų, lietuvių aktyvistai, geriau vadinkime juos žudikais, pradėjo "tvarkyti" Kelmės žydus. Kaip jau esu sakęs, jie rinko ir kalino Kelmės žydus ZUNDELIO LUNCO daržinėje. [8:00]
DL: Ar ZUNDELIS LUNCAS irgi buvo ūkininkas ?
ŠCH: Taip, jis taip pat buvo ūkininkas. Jo laukai buvo netoli Kelmės, o tiksliau sakant, aplink miestelį. Jis turėjo namus ir pačioje Kelmėje, ir šalia jos. Šalia jo namų buvo daržinės ir tvartai, kuriuose laikė gyvulius, arklius ir derlių.
[9:10] Galiu pasakyti, kad pirmoji Kelmės žydų auka buvo MOSHE BENIAS [MAUŠA BENIAŠAS]. Jo šeima gyveno miestelio pakraštyje, prie kelio į Šiaulius. Šeima buvo religinga ir jis pats buvo religingas jaunuolis. Lietuviai pasakė, kad jie rado pas jį ginklų. Tiksliau ne ginklų, o granatą ar kažką panašaus, kurią jis slėpė. Suprantama, kad tai buvo netiesa, bet jie [lietuviai] iškarto jį užmušė. MAUŠA BENIAŠAS buvo pirmoji Kelmės žydų auka.
Sekantys žudymai vyko tuo metu, kada pradėjo rinkti žydus į Zundelio Lunco daržinę. Jie pranešė, kad tie, kurie blogai jaučiasi bus nuvesti pas gydytoją. [10:20] Surinko 12 žydų, nuvarė į žydų kapines ir ten jie juos nužudė.
Toliau sekė kita auka vardu BINYOMIN ORL [BENJEMINAS ORELIS] [10:42]. Jie nušovė jį prie duobės. Jis nenorėjo eiti į darbą. Jie paguldė jį į duobę ir tuomet atsitiko lemtinga klaida. Tuo metu būdavo taip, kad guldydavo į duobę, atseit norėdami nušauti, taikydavosi į galvą, bet nenušaudavo. Tačiau [tą kartą] jį [Benjaminą Orelį] jie nušovė.
Tiek buvo pirmųjų aukų dar prieš jiems pradedant "tvarkyti" visus likusius Kelmės žydus.
DL: Jie juos visus nužudė ?
ŠCH: Taip. Pirmiausia pradėjo nuo Kelmės žydų.
DL: Ar buvo pasipriešinimo atvejų [iš žydų tarpo] ?
ŠCH: Tuo metu nebuvo.
DL: O vėliau ?
ŠCH: Aš tau dar apie tai papasakosiu. Dabar norėčiau sugrįžti ir papasakoti apie savo šeimą ir tuo pačiu apie save. Kaip jau sakiau, mano tėvas buvo ūkininkas ir penki ar šeši šimtai žydų iš Kelmės subėgo pas mus. Mano vyresnis brolis vardu AHARON... Tiksliai nepasakysiu, kurią dieną, tačiau prisimenu, kad tai buvo pirmosios dienos po vokiečių įžengimo... Jam ištino žandas ir jis išėjo pas dantų gydytoją. Ir štai, kas su juo nutiko. Pakeliui jį sučiupo ir uždarė į tą pačią daržinę.
Galiu pasakyti, kad nuo to antradienio [kada įžengė vokiečiai], o galbūt po savaitės, lietuvių policininkai pradėjo suiminėti pirmuosius žydus. Jie atvyko pas mus ir visus išsivarę laukan pradėjo skaičiuoti. Atrinko vyrus, jaunus ir senus, nežiūrėdami, kiek jiems metų. Nuo 14, o galbūt 13 metų amžiaus, jie jau laikė vyru. Tarp jų buvau ir aš. Tada mus visus suvarė į daržinę. Jau anksčiau ten uždarytus žydus varydavo valyti sudegusio miestelio griuvėsių. Man pačiam asmeniškai irgi teko kurį laiką ten dirbti, bet, praėjus vienai nakčiai, pabėgau. Iš mano šeimos ten buvau aš, mano du broliai ir tėvas. Sekantį rytą sesuo atvežė iš namų pieno. Ji paliko arklį su vežimu ir pati grįžo pėsčia namo, o aš vietoje jos sėdau į vežimą ir nuvažiavau. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kuomet buvau sučiuptas vokiečių ir lietuvių policijos.
DL: Ar tuo metu vokiečiai taip pat buvo Kelmėje ?
ŠCH: Tai buvo pirma savaitė po to, kai vokiečiai įžengė į Kelmę.
DL: Birželio mėnesį ?
ŠCH: Galbūt tai buvo birželio mėnesio pačioje pabaigoje arba liepos pradžioje. Nuo šio momento aš tau pateiksiu tikslias datas, kurias aš atsimenu šimtu procentų. Toliau Kelmės valsčius paskelbė įsakymą. [14:40] Tu juk žinai, ką reiškia valsčius ? Tai vietinė valdžia. Jie įsakė visus ūkininkus paleisti. Tėvas namo sugrįžo su vienu iš mano brolių, o kitą brolį [AHARONAS] išvežė į Raseinių kalėjimą, iš kurio jis nebesugrįžo. Kaip vėliau paaiškėjo, mano brolį Aharoną su kitais jaunais vyrais iš Kelmės išvežė į Raseinių kalėjimą ir ten jie juos nužudė. Aš grįžau namo ir ten išbuvau iki liepos 29 dienos, Av mėnesio 5-tos dienos. Tiksliau sakant namuose buvau iki liepos 28 d., Av mėnesio 4-tos dienos.
[ čia matomai Šmuelis suklydo, pasakydamas, kad jis namuose buvo iki pirmosios masinių žudynių akcijos, kuri įvyko liepos 29 d. Toliau jis pasakojo, kad iš namų jis pabėgo prieš antrąją žudynių akciją t.y. rugpjūčio 22 d. ]Tos dienos anksti ryte, dar prieš švintant, apie 2-3 valandą, visas ūkis, kartu su ūkiniais pastatais, buvo apsuptas.
DL: Ar rusai konfiskavo jūsų turtą ? [15:58]
ŠCH: Taip, bet tik po kažkurio laiko. Tai yra, iš visų, kurie turėjo daugiau kaip 30 hektarų. Tais metais rusų valdžia paskelbė įsakymą, kad negalima turėti žemės virš 30 hektarų. Todėl mano tėvas atmatavo 20 ha [nuo savo bendros žemės]. Bet rusų valdžia su ja nieko ypatingo nedarė.
DL: Tai yra jūs nuo to labai daug nenukentėjote ?
ŠCH: Mes nelabai. Jie atskyrė 20 hektarų, o kiti 30 ha liko kaip buvę.
Tuo laiku du iš mano brolių tarnavo rusų armijoje, tai yra, iš pradžių lietuvių, o po to [po okupacijos] - rusų. Jie iš kariuomenės sugrįžo.
 |
| Leonas Krajauskas, Kubiliškės dvaro savininkas ir Chalozinų kaimynas, apie 1935 m. (iš knygos "Senoji Kelmė") |
Nuo čia prasideda Kelmės žydų masinė tragedija. Liepos 28 d., Av mėnesio 4-tą dieną, pirmadienį prieš aušrą, pasirodė lietuvių policininkai ir mus visus pasivadino į lauką. Išgirdęs lojant šunį, laukan išėjo mano tėvas. Dabar pasakysiu įdomų dalyką. Jis išėjo laukan vienais marškiniais, tai yra, be geltonos žvaigždės ženklo. Ir kai tik [policininkai] priartėjo prie namo, jie pradėjo jį [tėvą] mušti už tai, kad jis neturi užsisiuvęs Dovydo žvaigždės. Aš turėjau brolį vardu Cvi [Hiršas]. Jis vėliau žuvo, bet apie tai dar papasakosiu. [18:00] Jis [Cvi] pamatė, kad muša tėvą, ir gindamas jį puolė muštis su vienu iš lietuvių policininkų. Tuo metu mes dar nežinojome, kaip užėję vokiečiai elgsis su mumis [todėl turėjome drąsos priešintis]. Mums pasisekė, kad jų [lietuvių policininkų] vadas buvo mūsų kaimynas. Nežiūrint to, vėliau jis tapo vienu iš pagrindinių Kelmės žydų žudikų. Tačiau tą rytą jis neleido policininkams nušauti mano brolio. Po to jie pradėjo viską plėšti. Jie ieškojo auksinių daiktų, papuošalų, kuriuos mes turėjome... Jų vado pavardė buvo KRAJAUSKAS [18:55]. Jis [Krajauskas] pasivadino mano tėvą į šalį ir pasakė pakinkyti arklį ir viską sukrauti į vežimą. Taip pat jis pasakė, kad jie pasiima su savimi visus tuo metu likusius [po pirmųjų areštų] vyrus. Po pirmų areštų jie senus vyrus paleido. Tiksliai neatsimenu, bet pas mus tuo metu buvo likę 14-16 negalinčių dirbti vyrų. Jis [Krajauskas] paaiškino, kad vyrus nuveš pas gydytoją, kuris nustatys ar jie gali dirbti, o sekančią dieną juos parveš atgal. Tuo pačiu metu jis [Krajauskas] pareikalavo visų jaunų, netekėjusių merginų, nes atseit jam jų reikia darbams. Kelmėje buvo didelis dvaras, kurį taip ir vadino - Kelmės dvaras. Tenai jos visos atseit dirbs. Aš su broliu Cvi [Hiršu] pakinkėme dvi poras arklių, susodinome [į vežimus] senius bei merginas ir nuvežėme juos į Kelmę. Privažiavę prie Kelmės, susidūrėme su ginkluota sargyba. Mus pasitiko sėdintis ant motociklo ir ginkluotas būrio vadas KRAJAUSKAS. Jis liepė visus išlaipinti, nes toliau visus žmones pristatys pats. Mums dviems [Šmueliui ir Cvi] jis liepė grįžti atgal. Tai buvo pirmadienis, liepos 28 d.
Ištrauka iš K. Klastausko straipsnio "Iš pabėgėlio atsiminimų" (JAV lietuvių laikraštis "Naujienos" / 1975-02-04 ir 1975-02-05 numeriai) "[...] Atvyko į Kolumbiją ir "gyvenimo universitetą baigęs inžinierius". Tai Leonas Krajauskas su žmona. Jis Lietuvoje buvo ūkininkas, bet jau tais laikais, kada dar motociklas ir automobilis buvo didelė retenybė, jau Krajauskas Žemaitijos keliais lakstė motorizuotas. Jis pats, matomai įgimto gabumo, pats susitvarkydavo senus motociklus ir ūkį buvo sumotorizavęs. [...]"
[20:58] Antradienį, apie 4:00-4:30 ryte, jie pradėjo šaudyti Kelmės žydus. Pirmas žmogus, iš kurio apie tai sužinojau, buvo mano tėvas. Tą dieną jis važiavo į miestą ir pakeliui jį sustabdė pažįstamas lietuvis, kuris maldavo tėvą nebevažiuoti toliau, nes pasak jo šiandien šaudo žydus. Tėvas paklausė jo ir sugrįžo atgal namo. Tuo metu aš buvau pas kaimyną, lietuvį, kuris nesenai grįžo iš miesto ir taip pat sakė, kad šiandien šaudo visus žydus. Žinodamas, kad tėvas išvažiavo į miestą, aš pasileidau bėgti namo. Ten radau jau sugrįžusį tėvą. Jis gulėjo lovoje ir su niekuo nenorėjo kalbėti. Aplinkui lovą stovėjo šeimynykščiai. Kai aš įėjau, pamatęs mane, jis suprato, kad aš viską žinau. Tėvas priėjo prie manęs ir paklausė, ar aš apie tai žinau. Atsakiau, kad taip. Tuomet jis paprašė manęs niekam šito nepasakoti, nes daugelis čia esančių jau tapo našlaičiais ar našlėmis. Tačiau paslaptimi ši žinia išbuvo tik 15 ar 20 minučių, nes neiškentęs tėvas pats viską visiems papasakojo. Tai buvo 1941 metų Av mėnesio 5-ta diena.
DL: [Liepos] 29-ta.
ŠCH: Taip, liepos 29-ta diena, Av 5-ta. Tai yra 100% . Tą pačią dieną, apie 8:00 ar 8:30 vakaro, aš šokau ant arklio ir nujojau įsitikinti, ar tos kalbos yra tiesa. Mano siaubui viskas pasitvirtino. Iš visų žydų, su kuriais mes kartu buvome daržinėje, beliko tik 52 žmonės. Aš nežinau, kodėl jų pasigailėjo. Gal būt dėl kokios nors protekcijos ? Niekas nežinojo, dėl ko. Tiesiog jie [policininkai] taip norėjo. Atskirti ir palikti gyvi žydai stovėjo kampe [daržinės]. Jų buvo 52, o gal šiek tiek daugiau ar mažiau. Iš tų 52-jų jie [policininkai] pasiėmė kelis, tarp kurių buvo ir JANKEL ZAK [JAKOVAS ZAKAS]. [24:00] Jiems buvo liepta nešti nužudytųjų drabužius į Kelmę.
DL: Kaip jis išliko gyvas ?
ŠCH: Jis buvo tarp tų 52-jų.
DL: O po to ?
ŠCH: Jis buvo su manimi.
DL: Ar jis dabar gyvena Haifoje ?
 |
| Buvusi Kelmės progimnazija. Šiame pastate karo pradžioje buvo įsikūrusi laikina Kelmės valsčiaus valdyba. Pastato rūsyje buvo laikomi nužudytųjų daiktai. |
ŠCH: Taip. Jis vienintelis, kuris išliko gyvas iš tų 52-jų. Daugiau nežinau, ar kas nors dar iš jų išgyveno. Tuomet jis rado savo tėvo paltą, taip pat ir savo brolių drabužius. Ten pat buvo ir kitas vaikinukas pavarde ROSENFELD, MENKE ROSENFELD [EMANUELIS ROZENFELDAS], tačiau vėliau jis pražuvo. Jis [Rosenfeld] ėjo kartu su Zaku. Ką turiu omenyje, sakydamas, kad ėjo kartu ? Juos nusivedė, kad surinktų daiktus [nužudytųjų] ir juos suneštų į seniau buvusios Kelmės gimnazijos rūsį, į kurį jie [policininkai] viską ir krovė. Kuomet [žydai] pabaigė nešti daiktus, juos sugrąžino atgal [į daržinę]. Vėliau, po Av 5-tos dienos, jie [policininkai] tuos 52 žydus naudojo [kaip darbo jėgą nužudytųjų] turto dalijime lietuviams.
Dabar papasakosiu apie save. Buvo taip: jie mūsų [Chalozinų šeimos] nelietė ir mums nieko nedarė, nes mes buvome ūkininkai. Ir tai tęsėsi iki 1941 metų rugpjūčio 22-os dienos.
DL: Kiek buvo [žydų] ūkininkų ?
ŠCH: [26:00] Ūkininkai buvo šie: mes, CHASIA KOSHELVISKY, MOSHE GELMAN, ZUNDE LUNTZ, MENDELSON ir SIMON OSHER. Taip pat buvo dar viena šeima, kurios pavardės dabar neatsimenu. Jie gyveno ir turėjo žemės netoli Kelmės.
DL: Ar jie [žydų ūkininkai] patys dirbo žemę ?
ŠCH: Dalinai jie patys dirbo žemę. Aš buvau dar mažas, bet mano broliai dirbo [žemę]. Be to dar samdėme ne-žydus ir mes...
DL: Taip sakant jūs vertėtės žemdirbyste ?
ŠCH: Taip, taip, būtent taip. Mes vieninteliai iš aplinkinių, kurie patys dirbome.
Dabar, grįžtant į rugpjūčio 22-ą dieną, kuri tapo Kelmės žydų bendruomenės sunaikinimo diena.
DL: Visiško sunaikinimo ?
 |
| Jakovas Zakas (Zrielkiuks), šaltinis https://www.yadvashem.org |
ŠCH: Visiško sunaikinimo, išskyrus tuos, kuriems pavyko pabėgti. Viskas prasidėjo Elul mėnesio pirmos dienos t.y. rugpjūčio 22-os, ryte. Prieš papasakojant rugpjūčio 22-os dienos įvykius, reikėtų pasakyti, kad jie [valdžia] įsakė žydų ūkininkams atleisti iš darbo visus samdomus darbininkus lietuvius. Bet tuo pačiu buvo pasakyta, kad turime išlaikyti tą patį pagaminamos [žemės ūkio] produkcijos kiekį. Tai ir buvo priežastis, dėl ko mus laikė gyvus. Taip pat perspėjo, kad bus stebima, kaip vyksta darbai.
Grįžkime į rugpjūčio 22-os dienos rytą. Tėvas mane pasiuntė arti lauką. Pakinkiau arklį ir nuėjau arti. Tuo metu tėvas išvyko į miestą. Mieste jį suėmė ir uždarė į tą pačią daržinę su 52 žydais. Jiems buvo likusios paskutinės gyvenimo valandos. Tačiau tėvui pavyko pabėgti, sėsti į vežimą ir grįžti atgal. Vietoje to, kad važiuotų namo, jis nuvažiavo pas savo kaimyną [BALTRUKAS], pas kurį tuo metu buvo ir mano brolis.
DL: ICCHOKAS ?
ŠCH: Taip, Icchokas. Susitikęs su Icchoku, tėvas jam pasakė, kad jis kuo greičiau bėgtų į namus, kuriuose buvo moterys su vaikais ir mūsų pačių šeima, nes jis sužinojo, kad šiandien vėl šaudys Kelmės žydus.
Aš ariau lauką ant kalvos, netoli savo namų. Staiga matau, kaip Icchokas nušoka nuo namo antro aukšto, o paskui jį ir brolis Cvi. Jie nenorėjo būti pastebėti einantys pro duris, todėl nušoko nuo aukšto ir pasileido bėgti. Vienas jų bėgo į priešingą pusę nuo manęs, o kitas - tiesiai link manęs. Bėgo ir keletas kitų žydų. Taip prasidėjo galutinis Kelmės žydų sunaikinimas, o tiksliau sakant, sugaudymas tų, kurie gyveno su mumis ūkyje. Mačiau kaip apsupo mūsų namus, o jie [žydai] visi buvo daržinėje. Vienas iš brolių pribėgo prie manęs ir sušuko: [30:22] "Klausyk, Šmulikai, mesk viską žemėn ir bėk ! Paskui viską paaiškinsiu. Brangi kiekviena sekundė !" Aš nenorėjau, kad mus pamatytų bėgančius kartu, todėl atsakiau: "Tu bėk, o aš netrukus paseksiu paskui tave". Tačiau aš uždelsiau ir man bėgti jau buvo per vėlu. Aš toliau ariau lauką. Kaip prieš tai jau sakiau, mes buvome priversti atleisti visus samdomus lietuvių darbininkus, todėl mūsų karves ganė dvi mergaitės žydaitės. Viena iš jų dabar gyvena čia, Izraelyje. Jos tėvas buvo mano pusbrolis.
 |
| Chalozinų šeimos vaikai |
DL: Kaip ji išsigelbėjo ?
ŠCH: Aš tau dar papasakosiu. Ji išsigelbėjo ir apie tai papasakosiu vėliau, o dabar norėčiau pratęsti pasakoti, kaip jie surinko žydus ir kaip aš pasprukau.
DL: Nuo čia ir prasideda tavo paties istorija ?
ŠCH: Nuo čia ir prasidėjo. Nuo čia ir prasidėjo pirmieji klaidžiojimai, pirmosios mūsų klajonių dienos. Klajonių, kurios užtruko ištisus tris metus.
Matau, kaip mano brolis pasprunka, o man bėgti jau vėlu, nes policininkas jau artinasi link manęs. Buvau užtikrintas, kad jis manęs neatpažins, kaip žydo, nes retas žydas mokėjo arti. Gal būt dėl šios priežasties, o gal dėl kitos, aš jokiu būdu nebėgau. Jis prisiartino. Nežinau, ar tu atsimeni tą pasakymą "Dieve, padėk!" ? [32:09]
DL: Turi omenyje "Padėk, Dieve!" ?
ŠCH: Aš įsitikinęs, kad jis palaikė mane lietuviu. Jis prisiartino prie manęs. Šalia ganėsi mūsų karvės. Mano dukterėčia praėjo pro mane. Ji linktelėjo galvą. Aš atsakiau tuo pačiu, duodamas jai ženklą nekreipti dėmesio. Kai tik policininkas praėjo pro mus, aš greitai iškinkiau arklį, šokau raitas ant jo ir pasileidau zovada tolyn nuo ūkio. Jojau toldamas nuo namų.
DL: Tu nežinojai, kuria kryptimi tau joti ?
ŠCH: Aš nežinojau krypties ne tik tą dieną, bet ištisus tris metus.
DL: Iš tiesų, tu to nežinojai.
ŠCH: Kaip minėjau, mano tėvas iš miesto namo negrįžo. Jis paprašė mano brolio atnešti iš namų jo tallit ir tephilin. Galiu pasakyti, kad tai ir išgelbėjo mano sesers gyvybę. Viena iš vyresnių mano seserų [Chaviva (Liba)] nešė tėvo prašytus daiktus. Tai buvo dar prieš atvykstant policijai. Ji nuėjo pas kaimyną ir atidavė tėvui jo tallit ir tephilin. Ten jai tėvas papasakojo, kas vyksta mieste. Ji pasileido bėgti namo, tikėdamasi išgelbėti motiną ir kitą seserį. Prisiartinusi prie namų ji išvydo, kad ūkis jau yra apsuptas. Iš tolo ji matė, kaip aš ariu lauką, ir pasileido bėgti link manęs, kad mane perspėtų. Ji nežinojo, kad man jau viską pasakė brolis. Jai bebėgant aš jau buvau ant arklio ir jojau tolyn. Kai tik ją pamačiau bėgančią link manęs, aš greitai pasukau arklį ir ... Ar esi kada nors matęs, kaip jodinėja Pietų Amerikoje ? Prijojęs čiupau ją ir užsitempiau ant arklio už savęs !
[Kitaip šį epizodą papsakojo pati Šmuelio sesuo Chaviva]
DL: Kodėl tavo tėvas prašė atnešti tallit ir tephilin ?
ŠCH: Todėl, kad jis jau žinojo, kad niekada nebegrįš į savo namus.
DL: Tai yra... ?
ŠCH: Jis jau žinojo. Aš tau sakiau. Kada jis pabėgo iš daržinės, jis jau žinojo.
DL: Ką žinojo ?
ŠCH: Kad tai yra [galas]...
DL: Jis ruošėsi mirčiai, todėl prašė atnešti jo tallit ir tephilin ?
ŠCH: Nežinau. Negaliu tvirtinti, kad jis ruošėsi mirti, tačiau jis buvo užtikrintas, kad į namus jau nebegrįš. Buvo tik viena galimybė iš dviejų. Arba jis mirs, arba - pabėgs.
Mudu su seserimi jojome tolyn. Pakeliui prijojome mažą upeliuką. Palei jį stovėjo keli medžiai. Aš nušokau nuo arklio. Prie vieno iš medžių stovėjo mūsų artimas kaimynas, kuris jau žinojo, jog tą dieną bus žudynės ir matė mus bejojančius. Pasakysiu tau tiesiai šviesiai. Jis stovėjo prieš mus ir iš jo akių plūdo ašaros. Jis suprato, kad tai yra mūsų paskutinės gyvenimo valandos. [35:59]
Su broliu buvome susitarę, kur turime susitikti, jei mums pavyktų pabėgti, todėl jojau ta kryptimi. Pakeliui susidūriau su vienu iš mūsų kaimynų, kuris vėliau paaiškėjo, kad yra mums labai geras. Aš perdaviau jam arklį ir toliau su seserimi nuėjome pėsčiomis. Susitikimo vietoje, mažame miškelyje, mes radome mūsų belaukiančius abu brolius, Icchoką ir Cvi [Hiršą].
Ten visi laukėme, kol sutems. Kai tik sutemo, mes patraukėme pas kitą kaimyną, kur manėme pas jį rasti daugiau pabėgusių iš mūsų ūkio. Po kurio laiko, kai tapo visai tamsu, į tą vietą atėjo tėvas. Tėvas, mano vienas brolis ir sesuo nuėjo į dar kitą vietą, o mane su Cvi nusiuntė apžiūrėti pas artimiausius kaimynus, ar ten nėra kitų pabėgusių.
DL: Tai yra surinkti [į vieną būrį] kitus žydus ?
ŠCH: Sužinoti, kam pavyko, o kam nepavyko pabėgti, ir surinkti tuos, kuriems pasisekė. Tėvas mums pasakė, kur jis ruošiasi eiti. Jis pažinojo vieną toliau gyvenusį lietuvį, kuris galėtų mums padėti. Mes su broliu ėjome nuo vieno kaimyno pas kitą, ieškodami pabėgusių žydų. Pas vieną iš jų mes suradome mūsų jauniausiąją seserį [Sima]. Valstietis svirne buvo ją apipylęs avižomis ir taip paslėpė.
DL: Krūvoje ?
ŠCH: Taip, avižų krūvoje. Kai mes ją iš ten ištraukėme, ji negalėjo nei šnekėti, nei eiti. Ji nieko mums negalėjo pasakyti apie kitus pabėgusius. Mes paėmėme ją ant rankų ir išėjome. Kai sesutė atsipeikėjo, ji pasakė, kad, kiek jai yra žinoma, motinai su keliais kitais pavyko pabėgti ir prisiglausti pas kažkurį valstietį. Mama gali būti arba tuose, arba kituose namuose. Mes negalėjome sesutės pasiimti su savimi į žvalgybą, todėl tą vakarą visi patraukėme į tą vietą, į kurią nuėjo tėvas. Atsitiko taip, kad tėvas sumaišė namus ir pasibeldė į ne to kaimyno duris. Tas lietuvis, pas kurį tėvas atėjo, buvo vienas iš dalyvavusių [žydų] šaudyme. Tėvui jis pasakė, kad be reikalo jis bando pabėgti ir niekas jam iš to neišeis. Kaip bebūtų, bet tas valstietis parodė tėvui teisingą kelią. Susitikę pas tą lietuvį, pas kurį ir buvome susitarę eiti, mes ten galėjome išbūti ne daugiau nei parą, nes tėvas jau buvo prasitaręs, į kurią vietą jis eina.
DL: Jis save išsidavė.
ŠCH: Tą naktį, o tiksliau sakant, naktį ir visą sekančią dieną valstietis mus slėpė. Sekančią naktį tėvas, dvi seserys ir vienas brolis išėjo iš to ūkio toliau, o aš su kitu broliu Cvi nuėjome į tą vietą, kurioje sesutės nuomone, turėtume rasti kitus žmones. Nuėję ten radome ne tik savo motiną, bet ir savo pusseserę, bei kitas moteris. Vyrų nebuvo. Vienos moterys. Tarp jų buvo: mūsų motina, pusseserė, pusbrolio žmona su dviem [mažais] vaikais, mūsų tėvo sesuo, Miashnik [Mijasnik] ir pusseserės vyras. Tiesa, vis tik ten buvo vienas vyras. Jis ten buvo vienintelis.
DL: Vadinasi, ten buvo virš 10 žmonių.
ŠCH: Tikrai taip. O toliau buvo šitaip. Mes paėmėme su savimi motiną, tą vyrą ir išėjome. Prieš išeidami susitarėme su valstiečiu, kad sekantį vakarą sugrįšime ir pasiimsime likusius ir parsivesime juos į kitą surastą vietą. Kaip jau anksčiau sakiau, likti toje vietoje, kurią iš pradžių numatė tėvas, nebegalėjome. Tėvas prisiminė vieną pažįstamą lietuvį, gyvenusį kažkur už Liolių. Ar žinai, kur yra Lioliai ? Tai mažas bažnytkaimis tarp Kelmės ir Raseinių. Ten, netoli Raseinių, apytiksliai už 20 km, gyveno vienas tėvo pažįstamas, su kurio jis kažkada turėjo reikalų. Tikėjomės, kad galbūt jis mums padės. Ta vieta buvo toli nuo mūsų ūkio ir kitų žydų gyvenviečių, todėl tėvas nusprendė pabadyti paprašyti jo pagalbos. Tėvas, motina, vienas brolis, dvi seserys ir tas vienintelis vyras, apie kurį sakiau anksčiau, išėjo pėsčiomis. Aš su Cvi grįžome atgal. Pakeliui sutikome vieną lietuvį ir užsukome pas jį į namus. Jis davė mums pakinkytą vežimą, į kurį susodinome pusbrolio žmoną su jos dviem mažais vaikais. Ten pat radome dar dvi vyresnes pusseserės dukras Krubelnikaites. Jos iki šiol gyvena. Vienos vardas yra Ida, o kita - Basė. Viena dabar gyvena Givatayim, o kita Nazarete.
[Batševos Krubelnikaitės pasakojimas]
DL: Ar jos vėliau taip pat buvo su jumis ?
ŠCH: Ne, jos su mumis pabuvo tik kelias dienas. Paskui aš tau papasakosiu, kokia nelaimė vėliau jas ištiko. Tarp kitko, viena iš jų kelis metus gyveno vienuolyne.
DL: Lietuvių vienuolyne.
ŠCH: Jų mama su dviem mažais vaikais, jų močiutė, kuri buvo mūsų tėvo sesuo... visi kartu nuvažiavome į Liolius.
DL: Kiek jūsų iš viso tada buvo ?
ŠCH: Aš tau paskaičiuosiu tiksliai.
DL: Su vardais ?
ŠCH: Tau reikia jų vardų ?
DL: Pirmiausia pasakyk skaičių, kad galėčiau susidaryti bendrą vaizdą, o po to pratęsk pasakojimą. Jūs atvažiavote į Liolius... [44:30]
ŠCH: Už Liolių buvo mažas kaimelis, o ir pats Liolių miestelis buvo mažas bažnytkaimis.
DL: Tuo metu buvo rugpjūčio pabaiga ?
ŠCH: Tai buvo rugpjūčio gale. 22-tą pabėgome, todėl tada galėjo būti 24-ta, bet ne vėliau.
DL: Kiek jūsų iš viso buvo tų, kurie nusigavote iki Liolių ?
ŠCH: Tuojau pasakysiu... Viso - 12 žmonių.
DL: 12 ?
ŠCH: [45:15] Jei nori, galiu išvardinti juos.
1. Aš [ŠMUELIS];
2. ICCHOKAS [brolis]. Jis iki šiol yra gyvas;
3. CVI [brolis HIRŠAS];
4. Sesuo [CHAVIVA];
5. Sesuo [jauniausioji - SIMA];
6. Mūsų tėvas [JANKELIS (JAKOVAS) CHALOZINAS];
7. Mūsų motina [SARA RAZEL-CHALOZINIENĖ];
8. Tėvo sesuo [ETTA BLUMA CHALOZINAITĖ-KRUBELNIKIENĖ (iš Libos Chalozinaitės-Gitlin liudijimo)]
9. Tėvo sūnėno [RUVINAS KRUBELNIKAS] žmona [LIBA KRUBELNIKIENĖ] su dviem mažais vaikais [jų vardai seka toliau];
10. CHINDĖ KRUBELNIKAITĖ (6 metų) [iš aukų sąrašo sudaryto 1965 m.] ;
11. ICCHOKAS KRUBELNIKAS (4 metų) [iš aukų sąrašo sudaryto 1965 m.];
12. [Šmuelio] pusseserės vyras.
[ Šis sąrašas yra patikslintas, papildant asmenų vardais ir pavardėmis. Pats Šmuelis savo pasakojime daugelio žmonių vardais ir pavardėmis nemini. ]
Štai tiek mūsų ten atėjome.
DL: Į Liolius ?
ŠCH: Pas lietuvius už Liolių.
DL: Supratau. Žinoma, norėtųsi kalbėtis apie kiekvieną prabėgusią tuo metu dieną. Kiekviena diena buvo, kaip atskira knyga... [tačiau tam neturime laiko].
ŠCH: Tolesnius įvykius aš pasakosiu greičiau, tačiau šioje vietoje norėčiau pabaigti, nes nedaug beliko. Vienas, du ir pabaigsiu.
Po kelių dienų tėvas pasakė, kad daugiau mes čia nebegalime likti. Visų pirma tas valstietis buvo neturtingas ir negalėjo išmaitinti viso mūsų 12-os žmonių būrio, o antra, mes vis tiek galų gale turėjome ieškoti pastovesnės vietos. Todėl tėvas pasiuntė mane su broliu Cvi atgal į mūsų tėviškę, kad mes sužinotume, kas ten dabar vyksta, ar viskas jau nurimo, kaip į mus žiūrės kaimynai ir ar jie yra nusiteikę mums pagelbėti.
Taigi, mes išėjome šeštadienio naktį, kažkur praėjus savaitei, rugsėjo pradžioje. Kai grįžome netoli savo namų, kaimynai mus priėmė geranoriškai. Sekančią dieną, sekmadienį, patraukėme atgal. Grįžome sekmadienio naktį ir pasibeldėme į mūsų lietuvio namų duris. Jis mums liepė tuojau pat bėgti iš čia, nes jau nieko iš mūsiškių nebėra. Mąstėm, kur jie visi dingo ?
DL: Tai buvo Lioliuose ?
ŠCH: Taip, pas lietuvį, kuris gyveno prie Liolių. Jis paaiškino, kad šiandien čia buvo atvažiavusi policija ir darė kratą, todėl nei vieno jau nebėra. Nieko nelaukdami, mes apsisukome ir išėjome atgal į savo tėviškę, aplink kurią gyveno mūsų kaimynai. Čia mes nei vieno nepažinojome. Iš viso tai sudarė apie 20 km kelio pirmyn ir atgal. Atsidūrę prie Kelmės, mes visą sekančią dieną, pirmadienį, klaidžiojome šen bei ten, o naktį užėjome pas vieną valstietį. Jo paprašėme, ar jis galėtų pasikinkyti arklį, nuvažiuoti ir pažiūrėti, kas ten vyksta. [00:48:10]
DL: Prie Liolių ?
ŠCH: Ši nežinia mus plėšte plėšė į gabalus.
DL: Jums rūpėjo šeima ?
ŠCH: Taip, mes pergyvenome dėl šeimos.
DL: ...dėl visų 10-ies žmonių.
ŠCH: [00:48:45] Tas žmogus nuvažiavo ten [prie Liolių] ir sugrįžo atgal. Tuo metu likimas mums iškrėtė juokingą pokštą. Kol mes su broliu pas tą lietuvį gulėjome ant šieno, kitoje šieno pusėje gulėjo mūsų tėvas su motina. Pasirodo, kad jie taip pat iki čia atėjo, bet nei mes, nei jie vienas apie kitą nieko nežinojome. Tarp mūsų buvo tik keli metrai atstumo, o mes galvojome, kad jie yra vis dar ten [prie Liolių] ir jų ieškojome.
Tėvai papasakojo, kas jiems atsitiko, kol mūsų nebuvo. Pasirodo, kad toje šeimoje, pas kurią jie slėpėsi, įvyko barnis. Žentas susipyko su uošviu, todėl jis nuėjo į policiją ir savo uošvį paskundė. Pakeliui namo, jis atsipeikėjo ir pradėjo gailėtis, dėl to ką padarė. Grįžęs žentas pripuolė prie mūsų tėvo ir pasakė: "Bėk greičiau, nes čia tuojau atvažiuos policija !".
[00:49:40] Nežiūrint jo pavėluoto gailesčio, tai mums labai daug kainavo. Tas poelgis nusinešė iš karto keturias žmonių gyvybes. Jie [policininkai] vietoje sušaudė pusbrolio žmonos du mažamečius vaikus, pačią motiną ir mano tėvo seserį [vaikų močiutę].
Sugrįžome jau be keturių žmonių. Taip praradome pirmuosius keturius savo šeimos narius.
[50:15] ...žuvo mūsų pusseserė. Jos vardas buvo MINA SHEVELOVITCH
[Kitame, vėlesniame liudijime, Šmuelis teigė, kad moters pavardė buvo Leibovič. Moters pavardę Leibovič liudijo ir J. Zakas. Gali būti, kad Šmuelis šiame pasakojime pasakė mergautinę moters pavardę t.y. Mina Ševelovičiūtė (Leibovičienė).]Ji kartu su savo buvusiu svainiu [IZRAELIS NACHUMOVIČIUS] (nes jos seserį jau buvo nužudę) užėjo į vienų lietuvių namus. Ten gyveno vieniša motina su sūnumi [Damanskis; daugiau čia]. Tą patį rytą sūnus nuvažiavo ir parvežė policiją. Moterį [Miną] ten pat ir nušovė, o vyrui pasisekė pabėgti. Jie [baltaraiščiai] galvojo, kad pataikė ir nebesivargino jo vytis, o iš tikrųjų kulkos pralėkė pro šalį ir jis sėkmingai pabėgo. Jis bėgo apie 4-5 kilometrus. Pribėgo netoliese esantį ežerą, įbrido į jį ir norėjo nusiskandinti, nei būti nušautam. Ten aš jį ir sutikau. Taip jau išėjo, kad jo nenušovė ir jis nenusiskandino.
DL: Matomai toks buvo likimas.
ŠCH: Tačiau vėliau jis vis tiek žuvo. Jį nužudė. Kaip tai atsitiko ? Jis nusprendė, kad daugiau nebenori klaidžioti po kaimus, ir išėjo į getą.
DL: Į Šiaulius ?
ŠCH: Jis išėjo į Šiaulių getą ir ten pražuvo. Negaliu pasakyti, dėl kokios priežasties, bet gete jis pakliuvo į kalėjimą.
DL: Kokia buvo jo pavardė ? Ar Šiaulių gete jie jį suėmė ?
ŠCH: Taip, jis buvo Šiaulių gete, o paskui jį uždarė į kalėjimą. Girdėjau kalbant, kad jį vėliau nužudė.
Taigi, iš mūsų 12-os belikome tik šeši. Keturis praradome ten, už Liolių, o pusseserė žuvo prie Kelmės. Po visų šių įvykių jis nusprendė, kad už jokius pinigus nebeliks kaime. Šiandien mums lengva apie tai pasakoti.
DL: Aš įsivaizduoju.
ŠCH: Tomis dienomis slapstytis kaimuose buvo baisiai sudėtinga. Kodėl aš taip sakau ? Todėl, kad vėliau, 1943 metų pabaigoje ir 1944-ų pradžioje, mums pasidarė nepalyginamai lengviau.
DL: Tai yra visiškai suprantama.
ŠCH: Išgyventi pirmaisiais mėnesiais buvo taip pat, kaip pereiti Raudonąją jūrą. Bijodavai savo paties šešėlio.
Jis ir mus ragino su juo eiti į getą, bet mes nesutikome. Daug kas pasuko į getą. Dar vienas, kurio pavardę pabandysiu atsiminti, taip pat maldavo eiti į getą. Jis sakė: "Žmonės, nei vienas iš mūsų nežinome, kur mūsų išsigelbėjimas. Kol esame gyvi, eikime į Šiaulių getą ir prisijunkime prie kitų žydų".
DL: Tokia buvo jo nuomonė ?
ŠCH: Taip. Tačiau mes nenorėjome eiti į getą. Iš tiesų aš tau negaliu atsakyti, kodėl mes taip galvojome. Aš net nežinau, kas mus sulaikė nuo noro ten eiti. Tiesiog taip viskas susiklostė.
[54:20] Tęsiu pasakojimą toliau. Netrukus po to, kai grįžome atgal, prie mūsų prisijungė dar vienas, tai yra JANKELIS ZAKAS [JAKOVAS ZAKAS].
DL: JANKELIS ZAKAS ?
ŠCH: Taip. Aš su juo susipažinau, kuomet grįžome iš Liolių po ten įvykusios nelaimės. Nuėjau pas vieną valstietį [Jakovas Zakas liudijo, kad jį su Chalozinais suvedė kalvis Dominykas Štabokas]. Jis man ir sako: "Nueik į daržinę ir užlipk į pastogę. Ten rasi žydą". Tą aš ir padariau. Užlipau ant šieno daržinėje ir ten radau Jankelį Zaką. Iki to laiko aš tik žinojau apie Jankelį, bet su juo pačiu nebuvau artimai pažįstamas. Jo brolis buvo mano vaikystės draugas ir mes kartu su juo augome. Jankelis buvo keliais metais už mane vyresnis, o aš draugavau su jo broliu. Štai taip jis prisijungė prie mūsų ir kartu klaidžiojo nuo 1941 metų rugpjūčio 22 d. iki, trumpiau šnekant, 1943 metų kovo 17-os.
DL: Kodėl mini būtent šią paskutinę datą ?
ŠCH: Todėl, kad tą dieną aš netekau savo brolio.
DL: Cvi ?
ŠCH: Taip, Cvi ir savo tėvų. Tai atsitiko kovo 17 d. [1943 m.]
DL: [55:55] Tuomet jau buvo po Stalingrado.
ŠCH: Taip, po to. Mes apgyvendinome savo tėvus pas vieną lietuvį [ANTANINA ir POVILAS VALČIUKAI], kurio iki to laiko nepažinojome ir apie jį niekada nebuvome girdėję. Galiu atvirai pasakyti ir nei kiek ne pagražindamas, kad daug lietuvių tuomet mums padėdavo, o ypatingai - mūsų kaimynai. Tik keli atsisakė padėti. Tokius būtų galima suskaičiuoti ant rankos pirštų. Tačiau ir tie patys atsisakydavo tik baisiai bijodami policijos, kuri visur mūsų ieškojo. Pusantrų metų bėgyje jie mus šelpė maistu be jokio išskaičiavimo.
Štai taip ir slinko mūsų gyvenimas. Savo tėvą su motina mes apgyvendinome to lietuvio namuose.
DL: Ar tėvas tebeturėjo savo tallit ir tephilin ?
ŠCH: Jis visa tai turėjo: tallit, tephilin, Siddur [kasdieninė ir šabo dienų maldaknygė] ir Machzor [šventinė maldaknygė]. Vyresnioji sesuo [CHAVIVA-LIBA] gyveno pas dar kitus lietuvius. Antroji, jauniausioji sesutė [SIMA], puikiai kalbėjo lietuviškai, visai be akcento. Mes jai parūpinome [fiktyvius] dokumentus ir siuvamą mašiną. Ji jau anksčiau truputį mokėjo siūti, todėl vaikščiojo iš vienos vietos į kitą, siūlydamasi lietuviams pasiūti įvairius drabužius. Iš išvaizdos ji nebuvo panaši į žydę. Negalėčiau tvirtinti, kad nei vienas valstietis nežinojo, kad ji yra žydė, bet tikrai gal būt 90 proc. iš jų to nesuprato. Jos išvaizda buvo ne kaip žydės ir kalbėjo ji ne kaip žydė. Tiesiog visai neturėjo žydei būdingų bruožų.
Tie lietuviai, kurie slėpė mūsų tėvą su motina, gyveno labai vargingai.
DL: Juk jūs neturėjote pinigų. To dar nesi minėjęs.
ŠCH: Mes turėjome truputį pinigų, bet toje situacijoje jie nebūtų niekuo padėję. Valstiečiai, kurie mus maitino, neprašė už tai nei cento. Ir tai yra faktas. Jie įsileisdavo mus į savo namus, nereikalaudami už tai jokių pinigų. Kita vertus, mes neidavome pas pirmą pasitaikiusį ir tai galbūt buvo išmintinga. Šiandien, prisimindamas tas dienas, aš galvoju, kad tai buvo labai teisingas elgesys. Tuo metu vargu ar mes tai aiškiai supratome. Mes nueidavome pas vieną šeimą, kuri mus nusiųsdavo pas dar kitą ir nesibelsdavome į pirmas pasitaikiusias duris. Tai štai, kodėl aš dabar kalbu tik apie geradarius. Vėliau trumpai užsiminsiu ir apie bloguosius. Mes nesibelsdavome į atsitiktines duris, prašydami: "Gal turite ko pavalgyti ?". To niekada nebuvo. Sakykim, mūsų kaimynas turėjo brolį gyvenantį kitame kaime. Visų pirma jis pasitardavo su savo broliu. "Kokia tavo nuomonė ? Ar tu priimsi žydą ? Ar duosi jam pavalgyti ?". "Taip, siųsk jį pas mane". "Aš juos pažįstu ir tai yra mano pareiga". Štai taip mes ir sukomės. Galiu tau pasakyti, kad visus tuos tris metus, neskaitant pirmų dešimt blaškymosi dienų, aš nepraleidau nei vienos nakties iš eilės pas tą patį valstietį.
DL: Štai kaip ?
ŠCH: Ir tai buvo išmintinga. Ne, ne neišmintinga, o tikslesnis žodis būtų, toliaregiška. Negaliu to įvardinti, kaip išminties.
DL: Intuicija ?
ŠCH: Štai taip mes diena iš dienos tempėme laiką, neišbūdami nei vienos nakties vienoje vietoje. Suprantama, kad tuo metu policija mūsų intensyviai ieškojo.
DL: Jie vis dar tęsė žydų paieškas ?
ŠCH: [59:40] Už kiekvieną pagautą žydą jiems duodavo 5000 markių premiją. Nesvarbu, ar tas žydas gyvas ar miręs. Dar papildomai gaudavo ir kortelių.
DL: Ar maisto kortelių ?
ŠCH: Ne, ne maisto kortelių. Maisto lietuviams nereikėjo. Jie jo turėjo pakankamai. Jiems trūko visokių kitokių dalykų.
DL: Drabužių ?
ŠCH: Ir drabužių taip pat.
Taip mes ir klaidžiojome iš vieno valstiečio pas kitą, neužsibūdami ilgiau vienos nakties toje pačioje vietoje. Tėvas su motina buvo pastovioje vietoje, viena sesuo [Chaviva-Liba] slėpėsi atskirai nuo jų, o antra sesuo [Sima] vaikščiojo iš vienos vietos į kitą. Vieną kartą šen, kitą kartą ten.
Aš, JANKELIS ZAKAS, mano broliai, CVI su ICCHOKU. Štai tiek mūsų liko iš visų 12-os, buvusių pačioje pradžioje.
DL: Ar jūs visi keturiese eidavote į vieną vietą ?
ŠCH: Mes vaikščiojome po du.
DL: Poromis.
ŠCH: Taip, ir kiekviena mūsų pora žinodavo, kur randasi kita pora. Kas savaitę mes visi susitikdavome pas tėvus ir atnešdavome jiems maisto. Tėvas su motina nenorėjo valgyti nekošerinį maistą, tačiau dėl to rūpesčių jie neturėjo. Mes juos aprūpindavome maistu pilnai.
Kovo 17-ą [1943 m.], o tiksliau kovo 16-ą, Icchokas, Cvi ir Jankelis Zakas buvo pas vieną lietuvį. Aš tuo metu buvau išėjęs pas kitą lietuvį. Icchokas, Cvi ir Jankelis ėjo kirsti medžių malkoms. Iš tiesų nuo tų prakeiktų malkų viskas ir prasidėjo. Iš kur gaudavome malkų ? Netoliese buvo mažas miškelis, kur mes pripjaudavome medžių. Ryte jis [Cvi] nuėjo į tą miškelį paieškoti ir tėvams parnešti malkų kūrenimui. Matyt likimas taip norėjo, kad kuomet jis skaldė malkas, papūtė vėjas ir prasivėrė [daržinės] durys. Kaip tik tuo metu pro šalį ėjo kaimyno apie 12-os metų berniukas. Jis pamatė mano brolį skaldantį malkas ir suprato, kad jis yra žydas. Grįžęs namo jis viską pasakė savo tėvui, o šis nuvažiavo į miestą ir parvežė policiją. Tuo metu brolis Cvi buvo namuose ir gulėjo. Jis nieko neįtarė apie tykančią nelaimę. Pabaigęs skaldyti jis sunešė malkas į tėvų mažą kambarėlį ir atsigulė ant pečiaus pamiegoti. Jie [policininkai] jį aptiko bemiegantį, pažadino ir liepė leistis nuo pečiaus žemyn. Išvestas laukan brolis suprato, kad jam atėjo galas. Jis su savimi turėjo revolverį. Mes visi buvome ginkluoti.
DL: Iš kur jūs gavote ginklų ?
ŠCH: [1:03:15] Ginklų mes gavome iš lietuvių. Tai buvo revolveriai, naganai, o mano brolis nešiojosi vokišką mauzerį.
DL: Parabelą ?
ŠCH: Parabelą.
DL: Tai buvo brangus daiktas.
ŠCH: Kai tik jis pamatė...
DL: Ar jūs pirkote tuos ginklus ?
ŠCH: Dabar tai negaliu pasakyti tiksliai. Tikriausiai, kad ne.
DL: Iš lietuvių ?
ŠCH: Tikrai negaliu pasakyti.
DL: Bet jūs kiekvienas turėjote po ginklą ?
ŠCH: Kiekvienas iš mūsų turėjome po dvi granatas ir revolverį.
DL: Kodėl ?
ŠCH: [1:03:52] Faktiškai ginklai būtų buvę panaudoti tik kraštutiniu atveju: arba savigynai, arba nusižudymui. Kritiniu momentu buvome pasiruošę greitai mesti granatą ir bėgti. Tik vėliau mes išdrįsome atvirai kautis. Apie tokį atsitikimą aš dar papasakosiu, bet tik ne dabar.
Jie [policinkai] liepė broliui leistis nuo pečiaus žemyn ir eiti į lauką. Brolis mato, kad jo reikalai yra visai prasti. Tą akimirką, kai jis nuleido ranką, kad išsitraukti iš kišenės pistoletą, jam šovė į nugarą, tačiau broliui užteko jėgų išsitraukti pistoletą ir iššauti atgal. Jis pašovė du policininkus. Vienam kliuvo į petį, o antram į pilvą. Trečias policininkas iš už kampo pataikė broliui tiesiai į galvą.
DL: Jis juos nušovė ar tik sužeidė ? Nežinai ?
ŠCH: Jis juos tik sužeidė. Gaila, bet jie liko gyvi.
Po to policininkai pradėjo visame name ieškoti daugiau žydų. Šeimininkas turėjo keturis vaikus. Tuo metu jo pačio namuose nebuvo, o iš jo vaikų buvo tik vienas 12-os metų berniukas. Jie pradėjo jį kvosti, kur namuose slepiasi žydai, tačiau berniukas jiems nieko nepasakė. Mano tėvas kitoje namo pusėje girdėjo šūvius lauke. Mes buvome įrengę slėptuvę su dviguba siena ir jis už tų dviejų sienų pasislėpė, tačiau pamiršo pasiimti su savimi Siddur [maldaknygę]. Policininkai apieškojo visą namą ir aptiko mažą kambarėlį, kurio vienoje sienoje buvo įrengta slėptuvė. Tame kambarėlyje jie rado tėvo paliktą maldaknygę ir pradėjo dar smarkiau naršyti. Jie net neįtarė, kad ten yra dviguba siena ir, kad kažkas už jos slepiasi. Po kiek laiko iš mokyklos grįžo kiti trys vaikai. Tarp jų buvo mergaitė. Ją nusivedė prie nušauto brolio ir privertė, tiksliau sakant, ne privertė, o pagrasino, kad jie padarys tą patį jos tėvui, jei ji nepasakys, kur slepiasi kiti žydai. Mergaitė viską išpasakojo. Ji pasakė apie slėptuvę, kurioje slėpėsi mano tėvas su motina. Iš pradžių jie pabijojo laužti sieną, nes galvojo, kad į juos gali pradėti atgal šaudyti. Tuo labiau, kad jau patyrė, kas atsitiko iš jų dviems.
DL: Trims policininkams.
ŠCH: Dviems policininkams. Trečias nušovė mano brolį.
DL: Tai buvo tas, kuris nušovė jį.
ŠCH: Trečiasis nušovė mano brolį.
DL: Tas, kuris buvo už kampo ?
ŠCH: Taip, iš už kampo. Brolis dar šiek tiek bėgo. Mes jį radome netoliese. Jis nubėgo apie 50-60 metrų ir ten su peršauta galva ir nugara susmuko.
Jie [policininkai] pradėjo šaudyti į tą dvigubą sieną. Siena pradėjo skeldėti. Bešaudant sužeidė tėvą į koją. Galų gale jie suėmė tėvą su motina. Suprantama, kad jiems jų reikėjo gyvų, nes tikėjosi iškvosti, kur randasi jų vaikai. Jie žinojo, kad mes visi pabėgome. Be abejonės, tėvai jiems nieko nepasakė. Jie nusivežė juos į Kelmę, o iš Kelmės - į Raseinių kalėjimą. Kiek man yra žinoma, po 6 savaičių juos iš kalėjimo išvedė ir sušaudė.
DL: Raseinių kalėjime ?
ŠCH: [1:08:05] Taip. Štai taip mes netekome dar trijų šeimos narių. Faktiškai likome: aš, Icchokas, Jankelis Zakas ir mūsų dvi seserys.
DL: Dvi seserys ?
ŠCH: Dvi seserys.
DL: Bet jos nesislapstė kartu su jumis ?
ŠCH: Ne, jos buvo atskirai. Aš tau dar papasakosiu.
DL: Jos buvo kitoje vietoje ?
ŠCH: Tą kovo 17-ą dieną jos slėpėsi kitame kaime. Visai atsitiktinai tuo metu jos buvo kartu. Aš pats irgi tą dieną, kovo 17-ą, trečiadienį, buvau kitoje vietoje pas vieną lietuvį. Mano lietuvis sugrįžo iš miesto ir man viską papasakojo.
DL: Ar seserys taip pat keisdavo vietas ?
ŠCH: Jos irgi keisdavo vietas, bet ne taip dažnai. Viena sesuo vienoje vietoje išbuvo net kelis mėnesius.
DL: O kita buvo siuvėja ?
ŠCH: Kita buvo siuvėja. Ta sesuo, kuri lietuviškai kalbėjo su akcentu, apsimetė esanti nebylė. Jai buvo labai sunku tai iškęsti.
Taigi, kai mano lietuvis, sugrįžo iš miesto, jis man papasakojo, kad jie nužudė mano brolį ir abu tėvus. Tarp kitko, tas žmogus buvo vienas iš draugiškiausių lietuvių apylinkėje. Žinojau, kad mano abi seserys slepiasi netoliese. Numačiau, kad netrukus policija pradės reidą ir joms grėsė pavojus. Turėjome kuo skubiau sprukti iš tos vietovės į kitą. Lietuvis, pas kurį buvo mano seserys, taip pat nuvažiavo į miestą ir ten viską sužinojo apie sušaudymą. Jis seserų neišvarė iš savo namų. Kuomet sutemo ir mes priėjome prie jo namų, tas žmogus pagalvojo, kad ateina policija. Jis atidarė namo galines duris ir tarė seserims: "Vaikai, bėkite !" Jos pasileido bėgti, o mes paskui jas. Jos galvojo, kad jas vejasi policininkai ir bėgo visai ne į tą pusę [kurioje būtų joms saugu]. Tu negalėjai vaikščioti po Kelmės apylinkę, kur panorėjęs, o turėjai orientuotis, kur yra saugu. Suprantama, kad po kurio laiko mes sužinodavome, kurioje vietoje naršo policija. [1:10:20]
DL: Valsčiuje ?
ŠCH: Mums nieko nelaukiant reikėjo bėgti į kitą valsčių arba apskritį. Per tą laiką, kol vietinė policija susisieks su kita apskritimi ir kol jie ten surinks būrį, mes galėsime nueiti didelį atstumą. Planavome paimti seseris ir eiti į Šiaulių apskritį. Ar žinai tokį mažą miestelį Užventis ?
DL: Užventeje ?
ŠCH: Mes norėjome eiti ten, kur buvo kita apskritis, kitas valsčius. Taigi, vargais negalais mes jas [seseris] pasivijome ir kartu patraukėme ta kryptimi. Beje, tuo metu (kovo 17-ą) buvo labai šviesi naktis. Keliuose budėjo policija.
DL: Vien dėl jūsų ?
ŠCH: Be mūsų daugiau nieko ir nebuvo.
DL: Tu nori pasakyti, kad visas tas subruzdimas buvo vien dėl jūsų vienų ?
ŠCH: Kitų žydų nebuvo.
DL: Nejaugi jiems taip buvo svarbu jus sučiupti ?
ŠCH: Jiems labai reikėjo mus sučiupti ir ne tą vienintelį kartą. Noriu pabrėžti, kad jei ne mūsų kaimynai, jei ne jų pagalba, mes nebūtume išlikę.
Trumpiau sakant, tą naktį, nepriėję Užvenčio, užėjome pas vieną lietuvį. Mes jam tiesiai šviesiai viską išklojome apie save. Tai buvo toks geras žmogus, kokį sunku net su žiburiu rasti. Mes juo visiškai pasitikėjome, tačiau jis negalėjo mūsų ilgai laikyti, nes labai bijojo. Tuo metu vyko intensyvi mūsų paieška. Aš su Jankeliu Zaku išėjome link Varnių.
DL: Varniai ?
ŠCH: Ten mes radome kelias žydų šeimas. Iš tiesų ne šeimas, o pavienes pabėgusias žydes. Negaliu pasakyti, iš kur, iš kokio kaimo, jos buvo. Supratome, kad ir čia mes negalime užsibūti, todėl sugrįžome atgal. [1:13:00]
Dabar pasakosiu kas vyko po 1943 kovo 17 dienos. Tiksliai neatsimenu kurį 1943 metų mėnesį, bet garantuotai, kad po kovo 17-os dienos, atėjo žydai iš Kauno [Kauno geto]. Apie tai mums pranešė kunigas [galach] iš Kelmės. Jis juos paslėpė pas lietuvius netoli Liolių.
DL: Gal atsimeni, kokia buvo jo pavardė ?
ŠCH: Ar to lietuvio ?
DL: Ne, kunigo.
ŠCH: Jo pavardės neatsimenu. [kun. Radzvilas Alfonsas?]
DL: [1:13:50] Gal Paukštys ? [kun. Bronislovas Paukštys]
ŠCH: Negaliu pasakyti, ar jo pavardė buvo Paukštys, bet jei tau labai reikia, galėsiu sužinoti.
DL: Gal žinai tų žydų pavardes ?
ŠCH: Aš tau papasakosiu štai ką. Galbūt tau bus įdomu sužinoti, kaip tas kunigas norėjo išgelbėti žydų vaikus ? Kai tik pradėjo vesti Kelmės žydus sušaudymui, kunigas surinko žydukus savo rūsyje. Kiek jų buvo, tiksliai nepasakysiu. Lietuvių policija privertė jį vaikus atiduoti, tačiau kelis jam vis tik pavyko išgelbėti ir jie iki šiol tebegyvena. Kelmėje buvo Mere šeima. Tėvas dirbo Žydų liaudies banko [Kelmės skyriaus] direktoriumi.
DL: Ar tu kalbi apie Mer šeimą ?
ŠCH: [1:14:39] Taip, Mer. Jonkė Mer [JANINA MERAITĖ] ir jos broliukas, kurio vardo nežinau. Jie buvo maži vaikai. Tas antrasis gal kokių 6-7 metų [ICCHOKAS MERAS]. Jo vardo neatsimenu. Jie vieninteliai, kuriuos kunigui pasisekė išgelbėti.
Dabar išvardinsiu tuos, kurie atėjo iš Kauno geto. [1:15:00]
SHMUEL GOLDBERG [ŠMUELIS GOLDBERGAS]. Tas vyras, apie kurį tau žmona pasakojo. Na, tu jį žinai.
DL: Tas, kuris parašė tą knygą ?
ŠCH: Taip.
MICHKE GUTMAN [MICHAILAS GUTMANAS]. Jis kilęs iš Palangos ir studijavo teisę Kaune.
DL: Spėju, kad aš jį žinau.
 |
| Micha Gutmanas (1911-1982), foto. 1944 m. Gauta iš Izraelyje gyvenančio Baruch Gutman (Michos Gutmano sūnėno). |
ŠCH: Gutmanai iš Palangos. Michke - tikras žydas ir šaunus vaikinas. Kartu su juo buvo jo žmona [MANIA GUTMANIENĖ] ir svainė [CILĖ PAKELČIKAITĖ] (žmonos sesuo). Taip pat ten buvo gydytojas iš Skaudvilės. Jis su žmona pabėgo į Kauną, o iš ten atvyko į Kelmę. Jo pavardė - DUSHNITZKY [DOLNICKIS iš J.Zako liudijimo]. Žmona buvo odontologė, o jis [bendros praktikos] gydytojas. Aš su jais susitikau pas vieną lietuvį netoli Liolių. To žmogaus pavardė - ŠALKAUSKAS [ANTANAS ŠALKAUSKAS]. Prie mūsų prisijungė MICHKE GUTMAN [MICHAILAS GUTMANAS], SHMUEL GOLDBERG [ŠMUELIS GOLDBERGAS]... [1:16:13]
DL: Ar tai tas, kuris dirba Sochnut ? [Nepelno organizacija Izraelyje]
ŠCH: Taip, jis dirba Sochnut. Michailo žmonai ir jos seseriai aš parūpinau prieglobstį pas lietuvius. [1:16:35] Ką reiškia, parūpinau. Kad tu geriau suprastum, ką turiu omenyje, sakydamas, parūpinau, aš tau papasakosiu štai ką...
DL: ...bet tu ir pats turėjai nemažai bėdų.
ŠCH: Taip, tiesa, tačiau, kad ir kaip bebūtų, aš taip pat turėjau ir pusantrų-dviejų metų patirtį.
DL: Tu jau buvai įgijęs pasitikėjimo.
ŠCH: Kartu su pasitikėjimu aš jau buvau išplėtęs nemažą pažįstamų lietuvių ratą. Jau anksčiau tau esu sakęs, kad mes nėjome pas pirmą pasitaikiusį lietuvį, nes jei būčiau ėjęs pas bet kurį, tai manęs šiandien Giv'atayim nebūtų [1:17:05]. Tuo esu visiškai įsitikinęs. Buvo tokių atsitikimų, kaip su tuo žydu, kuris pabėgo [iš Šmuelio būrio?]. Jis daug kartų galėjo nueiti į getą, tačiau vietoje to eidavo pas pas pirmą pasitaikiusį nepažįstamą, o vieną kartą - nebegrįžo. Jį nužudė. Žinau tokių atsitikimų ir su vaikais. Ar žinai tokį mažą miestelį - Kražiai ?
DL: Taip, Kražius žinau.
ŠCH: 14-15 metų vaikai iš Kražių vaikščiojo pas atsitiktinius lietuvius. Jie paprasčiausiai nežinojo, pas kurį iš jų gaus prieglobstį. Ar žinai, kas tai yra šakės ? [1:17:40]
DL: Taip, žinau.
ŠCH: Jie nudūrė keturiolikmetį su šakėmis. Vienas lietuvis jį subadė. Jie išžudė tuos vaikus.
Aš nuvedžiau Michės Gutmano žmoną ir jos seserį pas vieną lietuvį. Įdomumo dėlei papasakosiu, kaip aš susipažinau su juo. Prisiminiau, kad seniau mano tėvas turėdavo reikalų su lietuviu, kuris buvo užsiauginęs didžiulius, vešlius ūsus. Tik dabar nesijuok. Galvoju, kur man jį dabar surasti. Tie ūsai iš tikro buvo neįprastai dideli ir įspūdingi.
DL: Jie buvo įžymūs.
 |
| Iš dešinės: Michailas Gutmanas, Mania Gutmanienė, draugė, Cilė Pakelčikaitė (Manės sesuo), Šmuelis Gutmanas (Michailo brolis, žuvęs 1943 m. prie Alekseevkos, kaunantis 16-os Lietuviškos divizijos gretose). Gauta iš Izraelyje gyvenančio Baruch Gutman (Michos Gutmano sūnėno). |
ŠCH: Būtent, kad tie ūsai visiems buvo gerai žinomi. Bėda tame, kad aš nežinojau nei to kaimo, nei jo pavardės. Net ir šiandien aš neatsimenu, kokia buvo jo pavardė. Viename mažame bažnytkaimyje buvo kunigas. Bažnytkaimį vadino PAKRAŽANTIS [1:18:43]. Jis yra šalia Kelmės. Ten buvo bažnytėlė su varpine ir jaunas kunigas.
DL: Jei gerai atsimenu, ties ta vietove vyko mūšiai tarp vokiečių ir Lietuviškos divizijos.
ŠCH: Apie Lietuvišką diviziją aš tau taip pat papasakosiu, bet vėliau. Laimė, kad pas šį kunigą buvo vienas lietuvis, kuris kažkada dirbo pas mus samdiniu. Aš nuėjau pas jį ir jis mane supažindino su kunigu. Nuėjau pas kunigą pasišnekėti. Jis mane priėmė labai draugiškai (šimtu procentu). Bešnekant aš jo paklausiau, gal jis pažįsta savo vietovėje gyvenantį vyrą su didžiuliais ūsais.
DL: Jo parapijoje.
ŠCH: Taip, jo parapijoje. Kai aš pasakiau jam, kad ieškau žmogaus su didžiuliais ūsais, jis nusijuokė, nes uždaviau lengvą klausimą. Jis man papasakojo, kur tas vyras gyvena. Kai aš ten nuėjau, šeimininko namuose neradau. Tarp kitko, jis buvo nemažas girtuoklis [1:20:10]. Jo žmona įsileido mane į vidų ir kambaryje aš pamačiau ant sienos pakabintą vyro su didžiuliais ūsais nuotrauką, iš kurios aš jį ir pažinau. Pas šituos gerus žmones aš įkurdinau MICHKES GUTMANO žmoną ir jos seserį. Ten jos išbuvo gana ilgą laiką. ŠMUELIS GOLDBERGAS nuėjo į kitą vietą. Jis neliko su mumis. Gydytojas [DOLNICKIS] pasiliko pas ŠALKAUSKĄ [1:20:55].
DL: Kokia gydytojo pavardė ?
ŠCH: DUŠNICKY [Šmuelis neatsiminė tikslios gydytojo DOLNICKIO pavardės]
DL: DUŠNICKY... taip.
 |
| Nissan Iserlis (1914.01.01 - 1971.09.14) šaltinis |
ŠCH: Jis dabar gyvena Amerikoje. Štai tiek iš viso buvo žydų aplink Kelmę. Vieną dieną (tai atsitiko tais pačiais 1943 metais) aš nuėjau pas tą patį lietuvį, apie kurį tau jau pasakojau. Pas jį aš pirmą kartą susitikau su Jankeliu Zaku. Tas lietuvis man perdavė popieriaus lapelį, kuriame buvo parašyta jidiš kalba. Laišką parašė Jankelio Zako sesuo, NISSAN ISERLIS žmona [Šeina] [1:21:45]. Štai tokiu būdu mes su jais susirišome.
DL: Ji buvo iš Kauno geto, ar ne ?
ŠCH: Ji pabėgo iš Kauno geto į Eržvilką ir iš ten atsiuntė lietuvį su laiškeliu. Ji sužinojo, kad jos brolis klaidžioja kažkur aplink Kelmę. Laiškelyje rašė, kad ji ieško savo brolio ir tikisi, kad ši žinutė jį pasieks. Ji prašė brolio, kad jis padėtų jiems persikelti į Kelmės vietovę arčiau savęs, nes prie Eržvilko jie jau nebegalėjo likti.
DL: Ar jos vyras liko Kaune ?
ŠCH: Ne.
DL: Ji buvo kartu su savo vyru ?
ŠCH: Taip. [1:22:35]
[...] Perskaitęs laiškelį, aš iš ten išėjau ir patraukiau į kitą kaimą, kuriame buvo Jankelis. Aš žinojau, kur jis yra, ir ten nuėjau. Pažadinau Jankelį ir perdaviau jam laišką. Nusprendėme surasti kokį nors valstietį, kuris mums padėtų juos parsivežti. Jis [Zakas] apsirengė ir mes išėjome. Netoli Kelmės, mūsų kaimynystėje, suradome lietuvį, kuris sutiko ten nuvažiuoti. Jo pavardė buvo DAVINAUSKAS
[Garso įraše nuo 1:23:33 labai neaiškiai tariama pavardė. Kitoje vietoje ji tariama, kaip LEVANAUSKAS]Jis atsisakė važiuoti kartu su Jankeliu, nes jo išvaizda buvo kaip tipiško žydo, juodais plaukais, ir jį galėjo lengvai atpažinti. Jis važiuosiąs tik kartu su manimi. Valstietis nenorėjo prarasti darbo dienos, todėl nusprendė išvažiuoti šeštadienio vidurnaktį, o sekmadienį jau būtume prie Eržvilko.
DL: Kodėl lietuviai jums padėdavo ? Kokios priežastys įtakojo juos tą daryti ?
ŠCH: Aš tau paaiškinsiu. Iš to, kiek su jais bendravau ir turėjau su jais artimų ryšių, aš susidariau tokią nuomonę. Buvo tokių lietuvių, kurie turėjo pažįstamus, tam tikra prasme, savus žydus. Kaip pavyzdį aš tau pateiksiu Pakražančio kunigą [1:24:39]. Jis net nežinojo, kad mano pavardė yra Chalozinas. O aš žinojau, kad jis turėjo ryšių su Kelmėje gyvenusia Rozenfeldų šeima. Jie buvo kunigo geri draugai, todėl aš pasakiau, kad esu vienas iš Rozenfeldo sūnų. Jis tikriausiai iki šiol galvoja, kad mano pavardė yra Rozenfeldas. Noriu užtikrintai pasakyti, kad jis man padėjo viskuo, ko tik aš beprašyčiau, tačiau tuo metu jis manė, kad padeda Rozenfeldo sūnui.
DL: O kaip buvo tuomet, kada susitikdavote atsitiktinius ir visiškai nepažįstamus lietuvius ?
ŠCH: Mes niekada neidavome pas visiškai nepažįstamus lietuvius, niekada. Tai buvo teisingas elgesys ir šios taisyklės mes visada laikėmės.
DL: Tu esi anksčiau kelis kartus tą pabrėžęs.
ŠCH: Jei būtume darę kitaip, tai mes niekaip nebūtume išgyvenę.
DL: Vadinasi, kiekvieną kartą jie žinojo, kas jūs esate.
ŠCH: Kiekvieną kartą mus kas nors, kam nors rekomenduodavo.
DL: Ar visi jie pažinojo [jus] ? Kodėl jie išvis tą darė ?
ŠCH: Kodėl jie tai darė ?
DL: Juk ne visiems jūs buvote savais žydais.
ŠCH: Ne visiems buvome savais žydais, tačiau buvo ir geros širdies žmonių. Buvo tokių, kurie sakydavo: "Aš visą tai matau, visus tuos šaudymus, žudymus, tačiau nenoriu turėti nieko bendro su tuo". Tiksliau sakant, kai kurie iš jų kalbėjo taip: "Ką valdžia nusprendė, tą tegul ir daro. Kaip kai kurie lietuviai nori elgtis, taip tegul jie ir elgiasi. Mes nesikišime, nes tai ne mūsų reikalas, tačiau, kad ir kas beatsitiktų, pavalgyti mes jiems visada duosime". Tarp jų buvo tokių, kuriuos mums rekomenduodavo. [1:26:16] Mes niekuomet nėjome ir nesibeldėme pas atsitiktinį valstietį, niekada. Dienos metu, kuomet šviesu, aš neidavau netgi pas tą, kuriam mane rekomenduodavo. Įprastai aš įsėlindavau į jo ūkį ir pasislėpdavau visai dienai taip, kad niekas net neužuostų jog aš netoliese esu. Kur slėpdavausi ? Aš įsėlindavau į tvartą. Jei esi matęs, tvarte karvės stovi pririštos prie ėdžių.
DL: Taip.
ŠCH: Aš nuimdavau dangtį, išmesdavau nešvarumus, pasiklodavau šiek tiek šiaudų, įlįsdavau į vidų, užsidengdavau dangčiu ir taip gulėdavau visą dieną. Valstietis galėjo prisiekti, kad pas jį jokių žydų nėra. [1:27:14] Aš nežinodavau, ar jis - geranoriškas, o gal būt - priešiškas. Bet kuriuo atveju, aš vengiau eiti pas bet kurį, kurio man niekas nerekomendavo.
DL: Tau tekdavo nakvoti po atviru dangumi ?
ŠCH: Klausi, ar teko slėptis po atviru dangumi ? Ar žinai, kas yra durpės ?
DL: Taip.
ŠCH: Laukuose stovėdavo durpių kupetos. Naktį mes jas praardydavome ir įlįsdavome į vidų. Tačiau visų geriausia ir saugiausia vieta buvo lietuvių kapinės. [1:27:55]
DL: Kapinės.
ŠCH: Mes susirasdavome kokio nors turtingo dvarponio kapą (juos laidodavo tokiuose mažuose pastatuose). Atidarydavome mažas dureles ir įšliauždavome vidun. Tai buvo pati saugiausia vieta. Niekas ten neidavo ir niekas nelandžiodavo.
DL: Jiems nejauku būtų ten lįsti, ko nors ieškoti.
ŠCH: Naktimis garantuotai ten niekas nevaikščiojo, išskyrus sekmadieniais, kuomet galėjo apsilankyti kapinėse šeimos nariai. Kitais atvejais buvo visiškai saugu.
DL: Jūs susikūrėte tam tikrą sistemą.
ŠCH: Tai atėjo su laiku. Kodėl aš tau pradžioje sakiau, kad mes bijojome net savo šešėlio ? Taip buvo tik iš pradžių. Vėliau mes jau turėjome visko. Drabužių, maisto. O kaip gi būtume be jų ? Su laiku įsigijome visko, ko reikia. Taip sakant, buvome praėję profesinius kursus, jei tai galima pavadinti profesija. Sakoma, kad seną vilką - sunku nušauti. Šioje vietoje aš, kaip žmogus sėkmingai slapstęsis pusantrų metų, noriu tau pasakyti, kad mus be kitų dalykų lydėjo ir sėkmė. Sunku pagauti tą, kurį lydi sėkmė. Tokio žmogaus orientacija ir visas mąstymas buvo sukoncentruoti vieninteliam tikslui - išlikti. Mūsų klausa ir akylumas išsivystė, taip, kad net sunku paaiškinti. Su laiku mūsų pojūčiai pasidarė tokie...
DL: Užaštrinti.
ŠCH: Ypatingai užaštrinti. Ką dar tau papasakoti ?
DL: Noriu paklausti, ar tau teko panaudoti ginklą ? [1:29:55]
ŠCH: Aš ginklą naudojau tik 1944-ais metais.
DL: Tačiau tavo pasakojime mes dar neatėjome į 1944-uosius.
ŠCH: Ne.
DL: Mes dar tik 1943-ių pabaigoje.
ŠCH: Mes dar 1943-ių pabaigoje. Toliau buvo taip. Prie mūsų prisijungė ISERLIS [1:30:09].
DL: Taip, tiesa. Tu pradėjai ieškoti jam vietos.
ŠCH: Ne, tuo metu aš išvažiavau su lietuviu.
DL: Šeštadienio naktį.
ŠCH: Šeštadienio naktį. Sekmadienio ryte mes atvažiavome į Nemakščius. Ar tau girdėtas toks miestelis ?
DL: Žinoma. Jis yra netoli nuo GARUSHT [?]. [1:30:30]
ŠCH: Gal būt. Ten mums atsitiko vienas įvykis. Lietuvis paliko mane ir išėjo nusipirkti cigarečių. Paskui aš supratau, kad jam ne cigarečių reikėjo, o išgerti. Man tas įvykis kainavo labai daug nervų. Aš buvau paliktas vienas sekmadienio rytą viduryje miestelio, kuomet buvo pilna privažiavusių lietuvių, vaikščiojo policininkai. O mano lietuvis vis negrįžta. Kad įtartinai nestovėti vietoje, aš arklį tai iškinkau, tai vėl pakinkau ir vėl iškinkau, ir vėl pakinkau. Kiekviena sekundė atrodė, kaip amžinybė. Pagaliau grįžta girtas mano lietuvis, Levanauskas [1:31:00]. Mes vėl sėdame į vežimą ir važiuojame iki pat to kaimo, kurį savo laiške minėjo ISERLIS. Kai atvažiavome, aš savo lietuviui sakau, kad čia rasime žydų. Jis nustebęs paklausė: "Šmulikai, iš kur tu žinai ?"
DL: Tu nujautei.
ŠCH: Iš tikro tuo metu manęs Šmuliku nevadino. Visi valstiečiai mane vadino Pranuku. [1:31:25]
DL: Pranuku ?
ŠCH: Taip. Mes visi buvome pasivadinę lietuviškais vardais ir jais kreipdavomės vienas į kitą. Jei kas nors kvietė žydišku vardu, mes neatsiliepdavome. Kas nors atsitiktinai tamsoje klausydamas nebūtų žinojęs, kad čia yra žydų [1:31:41]. Mes kiekvienas turėjome po antrą vardą. Mane vadino Pranuku, mano brolį - Kazimieru, Jankelį - Jonu. Taip pat ir visos merginos turėjo po kitą vardą.
Kai mes privažiavome tą namą, iš jo išėjo jaunas vaikinukas ir paklausė, ko mums čia reikia. Mes atsakėm, kad norime užeiti ir pašnekėti. "Prašau" - atsakė jis. Mes paklausėme: "Klausyk, ar tu nunešei tą laišką ?" (iš tiesų kalbėjau ne aš, o mano lietuvis). Jis papasakojo, kad mums kažkas paliko laiškelį, kuriame buvo parašytas šis adresas. Šeimininkas viską neigė, sakydamas, kad nieko apie tai nežino. Kol mes ten sėdėjome ir kalbėjomės, aš išgirdau, kaip kažkas ant namo aukšto vaikšto. Aš ir klausiu šeimininko: "Ar tai tavo katės...?" Tai buvo sutarta frazė. Aš jam daviau suprasti, kad žinau, jog pas jį turi ateiti svečias ir jis bus paslėptas ant namo aukšto. Namai buvo maži ir jis niekur nuo mūsų negalėjo pabėgti. Ką tokiu atveju jis mums atsakytų ? Jei būtų reikėję, mes būtume palaukę valandą dvi ir išvažiavę, tačiau jei išgirstume garsus nuo aukšto, šeimininkas turėjo atsakyti, kad tai jo katės ant aukšto šėlsta. Aš šeimininkui sakau: "Na ir sunkios tavo katės, kad net žingsniai jų girdisi". Kai tik aš tai ištariau, jis man parodė, kad nusiųsčiau savo lietuvį į lauką, ir mes galėsime pakalbėti prie keturių akių. Kai lietuvis išėjo laukan, šeimininkas prisipažino, kad pas jį slepiasi žydai. Aš jam paaiškinau, kad to lietuvio jis gali nebijoti, nes jis žino, kad aš esu žydas. "Pats matai, kad jis čia atvažiavo juos paimti ir tu jam gali kalbėti viską atvirai". Pagaliau šeimininkas mane palydėjo ant namo aukšto ir ten aš radau: dvi suaugusias moteris su dviem vaikais, pusseserę, kitą moterį, kurios vyro tuo metu ten nebuvo, jos vyro seserį su dviem vaikais ir dar vieną moterį, kuri kažkada dirbo Kelmėje ir mane atpažino. Aš ją taip pat atpažinau. Jie visi žinojo, kad pas ISERLĮ turi apsilankyti. Jie galvojo, kad aš esu Jankelis, nes ISERLIS pasakė, kad atvažiuos jo žmonos brolis. Jie man paaiškino, kad ISERLIS yra kažkur už 12-13 kilometrų nuo čia, o gal net ir toliau. [1:34:11] Aš pats ten važiuoti negaliu, nes nesenai vyko policijos reidas ir visi [čia esantys] pabėgo ir išsislapstė. Trumpiau kalbant, mano lietuvis su šeimininku nuvažiavo į tą vietą, kad parsivežti juos [ISERLĮ su žmona]. Prieš išvažiuojant šeimininkas man pasakė, kad ten yra dar vienas žydas iš Kelmės, DOVIDAS OŠERIS. Jis dabar gyvena Amerikoje.
DL: Ošeris ? [1:34:35]
ŠCH: Ošeris. Aš jį gerai pažinojau. Kai tik išgirdau, kad DOVYDAS OŠERIS yra gyvas, aš parašiau jam žinutę. Rašau, kad esu Šmulikas, toks ir toks, jei neturi vietos, kur pasislėpti ar norėtum persikelti, tai prisijunk prie ISERLIO ir bandysime išgyventi visi kartu. Vienu žodžiu, sekmadienio naktį jie dar negrįžo. Prasidėjo didelė liūtis. Praėjo pirmadienis. Ankstų antradienio rytą ISERLIS atvažiavo su savo žmona ŠEINKA (ŠEINA), o su jais kartu ir DOVIDAS OŠERIS. Ryte mes pavalgėme, atvykusieji šiaip ne taip pradžiuvo, o mano lietuvis ir sako: "Aš daugiau kaip dviejų žydų nevešiu, nes kelias blogas ir pilnas pelkių". Jis priimtų į vežimą tik tą moterį ir mane, nes iki čia su juo kartu atvažiavau. Akivaizdu, kad kiti likusieji vieni [pėsti] nenueis 60-70 kilometrų. Jie ką tik atvykę iš geto ir nežino kelio, todėl mes pasodinome Šeiną ir Iserlį į vežimą, o mudu su Dovidu Ošeriu išėjome pėsčiomis Kelmės link. Lietuviui aš paaiškinau, kur jam reikia juos nuvežti, nes vieta jau buvo paruošta iš anksto. Ten jų jau laukė Jankelis Zakas. Vienu žodžiu, antradienio naktį mes atėjome į vieno valstiečio namus. Jo pavardė - VALČIUKAS [POVILAS VALČIUKAS]. [1:36:23] Jis gyveno netoli kelio iš Kelmės į Kražius. Tai buvo mūsų galutinis tikslas. Šis lietuvis, taip pat mums buvo labai geras.
 |
| Antanina ir Povilas Valčiukai (šaltinis) |
[antra juostos pusė]
Taigi, atvažiavo MICHAELIS GUTMANAS ir jo žmona, su jais - gydytojas Dushnitzky [DOLNICKIS] ir ŠMUELIS GOLDBERGAS. Po to atvyko NISSAN ISERLIS su žmona ir DOVIDKE OŠERIS. Vėliau aš susitikau su mergina iš Šiaulių geto pavarde MOST. [1:38:18]
DL: ŠOŠANA MOST ?
ŠCH: Taip. Tu pats su ja pakalbėk, ji tau viską papasakos.
DL: Aš jos senokai nemačiau.
ŠCH: Pasakyk, kad tu buvai pas mane, Šmuliką, ji tau viską papasakos. Jei turi kantrybės, aš tau papasakosiu, kaip aš ją suradau. Taigi, Šošankė Most pabėgo iš Šiaulių geto ir pasislėpė pas vieną valstietį. Lygtais Kražiuose ji turėjo pusbrolį, o gal draugą, jauną lietuvį, kuris ją išgelbėjo ir atrodo, kad vedė ją. Tiksliai tau to negaliu pasakyti. Bet kuriuo atveju, ji pas tą valstietį gyveno. Aš turėjau vieną pažįstamą lietuvį, kuris dirbo malūne svėrėju. Jis sverdavo grūdus. Jis buvo geras vyras ir aš pas jį, progai pasitaikius, užeidavau. Jis man perduodavo šovinių ir visokios vertingos informacijos. Malūnas buvo ta vieta, kurioje susirinkdavo nemažai valstiečių ir jie tarpusavyje apie viską šnekėdavosi. Kaip jau sakiau, jis dirbo Kražių malūne svėrėju. Vieną 1943 metų, nepamenu ar spalio, ar lapkričio mėnesio, dieną aš ėjau pro malūną. Jis mane pamatė ir mirktelėjo, kad aš užeičiau. Jis daugmaž žinojo, kurie valstiečiai mane pažįsta asmeniškai, todėl gali mane atpažinti, o kurie manęs nepažįsta. Kai aš atėjau pas jį, jis man sako: "Leiskimės žemyn ir pirmiausia šio to užkąskime". Mums bevalgant, atsiveria durys ir įeina vienas lietuvis apie 70-75 metų amžiaus. Ko jis čia atėjo ? Pasirodo, kad jis norėjo be eilės, po blatu susimalti savo grūdus. Žiemą vokiečiai konfiskavo ir pasiėmė iš malūnų variklius [1:40:20], todėl valstiečiai nešė kyšius malūnininkams, kad jie jiems sumaltų grūdus. Dėl to pačio reikalo atėjo ir tas lietuvis. Kai tik jis mane pamatė, tarė: "Aš pažįstu tave, paršeli". Mano pažįstamas jo paklausė: "Iš kur tu jį pažįsti ?" "Nuo pat jo mažų dienų". - atsakė jis ir pridūrė, kad Jankelio sūnus niekada nevalgė kiaulienos. Kai tik jis ištarė Jankelio sūnus, o mano tėvo vardas iš tiesų buvo Jankelis, aš atsistojau ir paklausiau: "Iš kur tu žinai, kad aš esu Jankelio sūnus ?" Jis tarė: "Klausyk, gal tu manęs ir nepažįsti, bet aš pažinojau tavo tėvą ir žinau, kas jūs tokie esate. Aš tau norėčiau kai ką pasakyti". Jis paprašė mano draugo nesiklausyti ir tęsė toliau: "Mano namuose yra viena žydaitė. Ji pas mane atėjo iš Šiaulių geto ir gyvena keletą mėnesių. Ji nori susitikti su kitais žydais. Tu neįsivaizduoji, kokia jai būtų didžiulė dovana, jei aš jai atvesčiau kitą žydą". Kaip sakoma, atsargų ir Dievas saugo. Aš bijojau ten eiti, nes to valstiečio nepažinojau, o be to jis žinojo, kas aš ir kad esu Jankelio sūnus. Jis man papasakojo, kokiame kaime gyvena, kur jo namas ir kaip ten nueiti. Vienu žodžiu, aš jam pasakiau, kad dviejų savaičių bėgyje užsuksiu pas jį. Ar dieną, ar naktį, tiksliai negaliu pažadėti, o dabar gali eiti. "Tau nereikės duoti kyšio. Tik tylėk ir niekam neprasitark, kad čia sutikai žydą. Aš pakalbėsiu su savo pažįstamu [malūnininku] ir jis sumals tavo grūdus." Kai tik jis išėjo, pasakiau savo pažįstamui, kad tučtuojau važiuoju ten, iškarto. Ką reiškia važiuoju ? Aš turėjau dviratį !
DL: Ar tu jį buvai nusipirkęs ?
ŠCH: Ne, aš jo nepirkau. Aš jį susikombinavau. Turėjau jį pasislėpęs šalikelėje ir, jei reikėdavo nuvykti, kur nors toliau, pasiimdavau. Malūnininkui pasakiau, kad jis senio grūdus maltų, bet lėtai, lėtai ir taip jį užlaikytų. Tegul nesumala jų iki pat vidurnakčio, o aš tuo tarpu nuvažiuosiu ten ir pažiūrėsiu, ar senis sakė teisybę. Jei jis tikrai sako tiesą, tada malk jam grūdus be eilės. Neužlaikyk jo 2-3 dienas. Malūnininkas man sako: "Pranuk, prižadu. Aš nuo jo nenuleisiu akių. Jis be mano žinios niekur paslapčia neišeis. Gali drąsiai važiuoti".
Mūsų besislapstančių grupėje galiojo susitarimas niekada vienam neiti į nežinomą vietą, nepranešus kitiems. Jei kuris iš mūsų dingtų ar būtų nužudytas, mes turime žinoti, kuris valstietis mums pakenkė ar išdavė, kad vėliau, atėjus tinkamam laikui, galėtume su juo atsiskaityti.
DL: Iš tiesų ? Jūs taip buvote tarpusavyje susitarę ?
ŠCH: Taip.
DL: Ir valstiečiai tai žinojo ?
ŠCH: Nei vienas iš mūsų neidavo į nepažįstamą vietą pats sau vienas, niekam nepranešęs. Jei vis tik reikėdavo eiti, tai būtinai palikdavo kokį nors ženklą, kad jei jis dingtų, būtų žinoma, kurioje vietoje tai atsitiko.
DL: Ar lietuviai apie tai žinojo ?
ŠCH: Jie žinojo.
DL: Ar tu jiems tiesiai taip ir sakei ?
ŠCH: Tiems lietuviams, kurie buvo mums geri, to pasakoti nereikėjo. Mes jiems negrasinome ir jokio reikalo jiems duoti grąžos mums nebuvo. Pažinojome vieną lietuvį, kuris iš pradžių buvo geranoriškas, tačiau vėliau kažkodėl persimainė ir tapo priešiškas mūsų atžvilgiu. Kartą jo geras pažįstamas priėjo prie manęs ir pasakė: "Būk atsargus su juo. Jis gali tave nušauti". Nuo to laiko aš laikiausi nuo jo atokiau. Susitariau, kad jo pažįstamas pakviestų jį į sutartą vietą, o aš tuo metu pasislėpiau rugiuose. Kai jis ėjo pro šalį, aš pasirodžiau jam, išsitraukiau revolverį, atstačiau į jį ir sakau: "Tau nepavyks manęs pagauti. Žinai kodėl ? Todėl, kad tu niekada nežinai, kur aš esu. O aš tave galiu surasti bet kada. Jei nori, aš tau galiu per kelias dienas įrodyti, kad tu nuo manęs niekur negali pabėgti". Aš gerai pažinojau jo namus, nes iš pradžių mes pas jį slėpėmės. Jis turėjo dviejų metų dukrą. Aš tyliai įsėlinau pas jį ir per langą išsinešiau jo vaiką. Aš ją nešiojau su savimi ištisą dieną, o paskui prisipažinau tam lietuviui, kad aš tai padariau.
Tarp kitko, pasakysiu tau štai ką. Iš tiesų mes negalėjome daryti bet ko toje vietoje todėl, kad visų pirma mes tikėjomės ištikus bėdai, jog lietuviai mus įsileis vidun, o antra, daugelis jų - mūsų buvę kaimynai. Ten jokių žudynių negalėjo būti ir mes to vengėme, nes kitaip būtume atkreipę policijos dėmesį ir dėl to prasidėtų gaudynės. Ta vietovė buvo mūsų paskutinis prieglobstis.
DL: Todėl jūs nenorėjote jo prarasti.
ŠCH: Mes esame padarę klaidų, tačiau kitoje vietoje.
DL: Kurioje vietoje tai įvyko ?
ŠCH: Gerai, aš tau papasakosiu. [1:46:30]
DL: Palauk truputį ir pabaik pasakoti apie tą lietuvį, kurio dukrą tu pavogei...
ŠCH: Vaiką aš jam grąžinau, tačiau leidau suprasti...
DL: Ką ?
ŠCH: Vakare parnešiau ją atgal ir leidau lietuviui suprasti, kad kitą kartą jis gali ir nebesulaukti savo dukros. Jei nori matyti ją gyvą, tegul mums padeda. Ne tiek padeda, kiek bent nebando mus išduoti. Nuo to laiko jis apie mus policijai nieko nepasakojo. Tas lietuvis manęs neišdavė. Mes eidavome jo laukais, tačiau jis apsimesdavo, kad nieko nemato. Vėliau aš kalbėjausi su jo žmona ir jai pasakiau: "Klausyk, tu juk žinai, kad mūsų gyvybės nevertos nei cento. Jūs mums netrukdote ir mes jums netrukdysime. Bet jei nors vienas iš mūsų dėl jūsų kaltės žus, tuomet žinok, kad ne tik tavo vaikas [nukentės], bet aš jus sudeginsiu. Jei ne aš tą padarysiu, tai tą padarys kiti mūsiškiai. Vis tiek atsiras tas, kas jums kai ką padarys". [1:47:50]
Dabar grįžkime prie pasakojimo apie ŠEINKĘ [ŠOŠANA MOST].
DL: Gerai, bet apie ją vėliau. Dabar mane sudomino, ką tu esi lietuviams padaręs. Nesvarbu ar tai atsitiko anksčiau, ar vėliau.
ŠCH: 1944 metų pradžioje padėtis kaimuose buvo tokia: lietuviai parsiveždavo pas save į ūkius karo belaisvius kaip darbininkus [1:48:21] Belaisviai prieš mus nebuvo nusistatę. Jie nežinojo, kas su jais atsitiks, tačiau buvo užtikrinti, kad atėję pas lietuvį bent gaus pavalgyti. 1944 metais mums apsisaugoti jau padėjo desantininkai [1:48:40], kuriuos nuleido iš rusų pusės. Tarp jų buvo minuotojas. Tada mes pradėjome gauti ginklų. Prieš tai mes kiekvienas turėjome po pistoletą, o nuo 1944 metų pradžios jau buvome ginkluoti rusiškais automatais.
DL: Iš kur juos gavote ?
ŠCH: Iš lietuvių [Iš Nissan Iserlio pokalbio, daugelis desantininkų buvo lietuviai]. Nors ir padarėme tam tikrų klaidų, tačiau ginklų gavome iš lietuvių. Matau, kad tau tas labai domina. Nuo 1944 metų pradžios mes tapome daug aktyvesni. Nori žinoti, ką darėme ? Jei kurį lietuvį reikėdavo pašalinti, mes jį pašalindavome.
DL: Kodėl jį reikėdavo pašalinti ?
ŠCH: Kai kurie lietuviai buvo... Ne, geriau pasakysiu taip. Lietuviai buvo kelių rūšių. Vieniems buvo visiškai vienodai, ar tu gyvas, ar tu miręs. Kiti norėjo tave tiesiog sunaikinti. Dar kiti tau duodavo pavalgyti, bet pasakydavo: "Išeik, aš tavęs negaliu priimti ir pas save nelaikysiu". Tik mažas procentas pasakydavo, kad aš tau padėsiu. Buvo ir tokių, kurie tave paskųsdavo arba įskųsdavo savo kaimynus, kad mus sučiuptų. Tai atsitiko netoli Kražių, kur mes susidūrėme su policijos būriu. Tame kaime pas lietuvį buvo du rusų belaisviai [1:51:05] ir jie buvo nusprendę...
DL: Gal kartais pameni, jų pavardes ?
ŠCH: Negalėčiau dabar pasakyti. Turėčiau paklausti savo brolio. Gal jis atsimena ? Minutę... Jis gyveno netoli Kražių. Visiškai tai iš galvos išėjo. Dabar negaliu atsiminti. Jei tau reikia, aš sužinosiu to lietuvio pavardę.
Ten buvo du rusų belaisviai ir policija norėjo juos suimti.
DL: Tie belaisviai buvo pabėgę ?
ŠCH: Vienas jų buvo pabėgęs, o kitas tiesiog dirbo pas tą lietuvį legaliai. [1:51:40]
DL: Kodėl jie norėjo suimti legalų belaisvį ?
ŠCH: Aš nežinau. Šito aš negaliu tau pasakyti. Mums einant pro tą kaimą, išgirdome kaip policija šaudo į belaisvius. Mes puolėme jiems padėti ir susirėmėme su tais policininkais.
DL: Kodėl jūs jiems padėjote ?
ŠCH: Visų pirma, tas lietuvis [pas kurį buvo belaisviai] buvo vienas iš mūsiškių [IPOLITAS LENDZBERGAS ?].
DL: Tai yra, jūs bėgote padėti tam lietuviui ?
ŠCH: Iš dalies, taip. Aš negaliu pasakyti, kas tuo metu mums labiau rūpėjo, ar mūsų lietuvis, ar tie belaisviai.
DL: Kodėl ?
ŠCH: Visų pirma, belaisviai buvo mūsų pažįstami. Mes juos pažinojome iš anksčiau. O antra, tai buvo gera proga susikauti su vienoje vietoje susibūrusia policija. Taip prasidėjo mūsų kautynės su jais.
DL: Ką tu turi omenyje, sakydamas kautynės ?
ŠCH: Jie apsupo belaisvius, o mes apsupome juos ir pradėjome vienas į kitą šaudyti. Mūsų būryje buvome: aš, mano brolis, MICHKE GUTMANAS, LEIBKE BRETAS ir DOVIDAS OŠERIS. [1:52:50]
 |
| Leiba (Leonas) Bretas (Leon Brett) Nuotrauka iš Vokietijos Feldafing pabėgėlių stovyklos registracinės kortelės 1946 m. (šaltinis) |
DL: LEIBKE BRETAS ?
ŠCH: Taip.
DL: ...o jis ?
ŠCH: Jis gyvas.
DL: Bet jis pas jus atėjo vėliau ?
ŠCH: Jis, praėjus kuriam laikui, atėjo pas mus iš Šiaulių geto. Taigi, prasidėjo susišaudymas. Iš jų du... [nušauti]. Vėliau radome vieno nukirstą plaštaką.
DL: Vieno iš jūsiškių ?
ŠCH: Vieno iš policininkų.
DL: Tai granata [nutraukė] ?
ŠCH: Ne, iš kulkosvaidžio.
DL: Iš kulkosvaidžio ? Jūs šaudėte iš kulkosvaidžio ?
ŠCH: Mes turėjome lengvą kulkosvaidį. Taip pat turėjome rusiškus automatus su diskinėmis dėtuvėmis, jei žinai tokius.
DL: Taip, taip.
ŠCH: Ir pistoletus.
DL: Jūs visą laiką nešiodavotės pistoletus ?
ŠCH: Žinoma. 1944-ais visuomet turėdavome pistoletus.
DL: Jūs visada su jais vaikščiodavote ?
ŠCH: Būdavo kartais, kad ir nesinešdavome.
DL: Ar tuo metu jūsų taktika kaip nors pasikeitė ?
ŠCH: Tuo metu mes pradėjome vaikščioti tik naktimis. Jei kam nors reikėdavo eiti dienos metu, tai eidavo tas, kurio iš veido negalėjai atpažinti, kad jis yra žydas. Jis apsirengdavo valstietiškais rūbais. Aš dažnai vaikščiojau apsivilkęs šaulio kelnes. Tarp kitko, aš jas dar čia, Izraelyje, tebeturiu. Kažkur esu padėjęs. [Šaulių sąjungos uniformos kelnės].
DL: Kokias kelnes ?
ŠCH: Nuo šaulių [uniformos]. Tu juk atsimeni.
DL: Na taip. Jos buvo pilkos.
ŠCH: Ne, jos buvo žalsvos. Tai buvo išskirtinės kelnės.
DL: Teisybė.
ŠCH: Švarkas turėjo keturias kišenes ir stačią apykaklę. Dar būdamas Vokietijoje aš jį turėjau. Kelnes atsiminimui parsivežiau į Izraelį. Kažkur jos pas mane yra. Numoviau jas nuo vieno šaulio. [1:54:27] [Šmuelis Chalozinas Palestiną pasiekė 1946 metų vasarą]
DL: Kur jūs paslėpdavote ginklus, kai reikėdavo kur nors nueiti ?
ŠCH: Mes ginklų nepalikdavome be priežiūros. Juos visada saugodavo kuris nors iš mūsų. Jei kam nors reikėdavo persikelti, pavyzdžiui, į kitą vietą, ar nunešti žinutę, ar atsinešti, ką nors, ko neturėjome, tuomet jis visuomet eidavo pasiėmęs tik revolverį arba porą granatų. Šautuvas būdavo paliekamas pas draugą.
DL: Grįžkime prie susišaudymo su policija ? [1:54:57]
ŠCH: Iš tiesų tuomet nei vienas iš mūsų nebuvo sužeistas. Žinau iš kalbų, kad vienas policininkas žuvo. Tai įvyko 1944 metais, galbūt 1944-tų balandžio mėnesį. [1:55:40]
DL: Ar belaisviai jums kartais padėdavo ?
ŠCH: Apie tai negalėjo būti nei kalbos. Pasakysiu tau štai ką. Belaisviai turėjo ne mažiau bėdų, nei mes.
DL: Mažiau bėdų ?
ŠCH: Ne mažiau. Nors jie buvo laisvesni, nei mes, tačiau valstiečiai į juos žiūrėjo, kaip į svetimkūnius. Belaisvio, kuris buvo pas valstietį, netykojo nužudyti, negaudė, tačiau jis visą laiką buvo prižiūrimas ir nuo jo niekada nenuleisdavo akių. Neatmenu nei vieno atsitikimo, kuomet koks nors belaisvis mums būtų pakenkęs. To nėra buvę.
DL: Anksčiau minėjai keletą rusų diversantų. [1:56:48]
ŠCH: Juos nuleido 1943 metais netoli Memelio [Klaipėdos].
DL: Aperjas ? [Aperjašas]
ŠCH: Taip. Jei gerai atsimenu, jo vardas buvo Leizeris. Jis buvo kartu su kitais trimis, iš kurių du buvo lietuviai. Tie du lietuviai atėjo iki mūsų vietovės. Jiems reikėjo gauti iš mūsų informacijos. Mūsų rajone jokių partizanaujančių lietuvių negalėjo būti, nes 99% jų buvo nusiteikę prieš tai... Kita vertus, pas mus buvo reti miškai. 1944 metais mes susiorganizavome į grupes po du-tris žmonės. Eidavo dvi grupės po du arba trys grupės po tris žmones. Viskas būdavo suplanuota iš anksto. Jei naktį eidavome pas kokį nors valstietį, tada trimis grupėmis po tris. Tuo metu mes kaime ieškodavome patikimų lietuvių ir visai nebebijojome.
DL: Kokiu tikslu jūs ten eidavote ? Pernakvoti ? [1:58:38]
ŠCH: Tuo metu jau mums pernakvoti nebebuvo problema.
DL: Tapo lengviau ?
ŠCH: Mes nebebijojome lietuvių taip, kaip anksčiau. Baimė išgaravo. Tiksliau sakant, naujoji lietuvių valdžia t.y. lietuvių skaičius policijoje nustojo augti, nes vėjas pradėjo pūsti iš kitos pusės. Frontas persilaužė į priešingą pusę ir lietuviai pamatė, kad vokiečiams ateina galas, kad jie čia nebebus amžinai. 1941-1942 metais jie galvojo, kad vokiečiai pasiliks amžiams, bet įvykiai pakrypo kita linkme ir vokietis pradėjo trauktis. Viską paspartino antrojo, Vakarų fronto, atidarymas. Papūtė kiti vėjai ir viskas pasikeitė.
DL: Jūs tai pajutote. Ar Plechavičiaus narių buvo jūsų apylinkėje ?
ŠCH: Kas jie tokie ?
DL: Kiek aš atsimenu, Plechavičiaus vietinė rinktinė veikė labiau Rytinėje Lietuvoje.
ŠCH: Aš tau pasakysiu, jei nori žinoti, kas mūsų ieškodavo ir kas mums labiausiai keldavo bėdų.
DL: Kas jus persekiojo ?
ŠCH: Pirmiausia tai tie lietuviai, kurie patys dalyvavo žudynėse. Jie gyveno kaimuose. Be jų dar buvo šauliai. Sekantys buvo...
DL: Ar tada dar buvo šaulių [Lietuvos Šaulių Sąjungos narių] ? [2:00:20]
ŠCH: Tuo metu jie jau nebebuvo šauliais, tačiau pačioje pradžioje, kada užėjo vokiečiai, šauliai manė, kad jie gaus... [politinę nepriklausomybę]
DL: Taip, taip.
ŠCH: ... ir jie, kaip lietuvių tautos patriotai, pradėjo organizuotis. Dalis iš jų tapo žydšaudžiais.
DL: Taip.
ŠCH: Jie dalyvavo žydų žudynėse.
DL: Ar jie iki paskutinės dienos jus persekiojo ?
ŠCH: Jie kaimuose buvo kaip milicininkai. Panašiai, kaip kažkada Izraelyje buvo...
DL: Mufta ? [nesuprantmai]
ŠCH: Ne.
DL: Muter. [Gal Nuter ? Neaiškiai]
ŠCH: Taip. Jie dirbo policininkų darbą, tik už tai negaudavo algos. Jie turėdavo registruotą pistoletą ir buvo policijos pagalbininkai.
DL: Pagalbinė policija. [2:01:30]
ŠCH: Jie dalyvaudavo visuose reiduose. Sakykime, jei vienoje ar kitoje vietoje vykdavo reidas, tuomet visada kartu su policija dalyvaudavo ir tie pagalbiniai, kurie buvo pavojingesni nei patys policininkai. Kodėl ? Ogi todėl, kad su laiku mes jau žinojome, kuris yra policininkas, o pagalbinių mes gerai nepažinojome ir negalėjome atpažinti, kas jis iš tiesų yra. Nebent jis pats kam nors pasigirdavo. Štai su tokiais mes ir turėjome reikalų. Ką tau dar papasakoti ?
DL: Dabar papasakok apie Šiaulių getą.
ŠCH: Ar tu nori sužinoti, kas pabėgo iš Šiaulių geto ?
DL: Ne, ne. Noriu žinoti, kas jums iš Šiaulių geto padėdavo. Ar jūs prašydavote ko nors iš jų ?
ŠCH: Jei gerai pamenu, tai buvo 1943 metais, gal būt 1943 metų pabaigoje. Keletas mūsų pažįstamų lietuvių galėdavo įeiti į getą. Ką turiu omenyje, sakydamas, įeiti į getą. Jei tau šiek tiek žinoma apie Šiaulių getą, turėtum žinoti, kad ten žydai dirbo Frenkelio fabrike. [2:02:44]
DL: Taip, žinau.
ŠCH: Lietuviai ten veždavo žalias odas ir tokiu būdu žydai palaikydavo ryšį su jais. Tarp tų lietuvių buvo ir mūsų pažįstami, kurie paprašius galėjo įeiti į fabriką su keliomis odomis ir ta proga susitikti su žydais. Ten buvo vienas žydas pavarde DAVIDOV. Su jo sūnumis mes palaikėme ryšį [2:03:13]. Tėvo mes nepažinojome. Aš tau dar papasakosiu apie tą Davidovą ir kaip 1944 metais atsirado galimybė kai kuriems žydams ištrūkti iš geto, tačiau dabar yra netinkamas laikas apie tai kalbėti.
DL: Kodėl netinkamas ? Man teko susitikti su keliais žmonėmis iš Šiaulių ir esu jų paklausinėjęs apie tuos įvykius. Noriu sužinoti teisybę, kaip tai vyko.
ŠCH: Teisybė yra tokia...
DL: Dalį jos aš pats žinau ir vėliau galėsiu tau papasakoti apie tai.
ŠCH: Iš tiesų, 1944 metais, žydas esantis gete negalėjo patikėti, kad kas nors iš žydų kaimuose išliko gyvas, nes jis žinojo, ką lietuviai su jais padarė. Tai slėgė, nes galbūt jis niekada nebuvo sutikęs geranoriško lietuvio, kuris jam norėtų padėti. Jis net neįsivaizdavo, kad kas nors gali tris metus klaidžioti po kaimus ir išlikti gyvas.
DL: Aš irgi nebūčiau patikėjęs, kad tai yra įmanoma.
ŠCH: ...bet 1943 metais Šiaulių gete... Davidovas žinojo, kad yra išgyvenusių žydų apylinkėje. Pamenu, kad jis vieną kartą iš Šiaulių geto mums atsiuntė batų. Ar siuntė ir drabužių, aš nepamenu, bet batus mes gavome.
[ Benjamin Levine knygoje They Were Set Ablaze ("מען האט זיי פארברענט") (ISBN: 978-1-946124-99-9) aprašydamas savo tėvo Misha Levine gyvenimą pirmoje XX a. pusėje, paminėjo Šiauliuose gyvenusį kailių siuvėją Hiršą Davidovą. Knygoje rašoma, kad Davidovas buvo vienas iš devynių Šiauliuose veikusių kailių siuvimo įmonių savininkų. Jo įmonė, įsikūrusi Vilniaus gatvėje 66, samdė 20 darbuotojų ir buvo iš visų didžiausia. Karo metu, kuomet visi Šiaulių žydai buvo suvaryti į getus, vokiečių valdžia leido Davidovui su šeima pasilikti savo namuose ir su savo darbininkais tęsti įmonės veiklą. Valdžiai reikėjo, kad produkcija iš kailių nesustotų. Visi darbuotojai, įskaitant ir Davidovą su šeima, turėjo nešioti geltonas žvaigždes. Įmonė buvo pavadinta Fabrikas Nr.5. Į ją vokiečiai suvežė pačias geriausias siuvimo mašinas iš kitų Šiaulių kailių siuvimo įmonių, bei kitų užgrobtų kraštų. Žinia apie aukštą gaminių kokybę pasklido greitai ir aukšto rango vokiečių karininkai tapo dažnais įmonės klientais. Jie užsakinėdavo kailius savo žmonoms, meilužėms, motinoms. Kiekvieną dieną lankydavosi karininkai iš Wehrmacht'o, Gestapo ir apskrities komisariato. Atvykdavo net iš Kauno Generalkomisariato ar net iš Rygos Reichskomisariato. Tuo metu įmonėje kailius siuvo apie 30 darbininkų. ]
DL: Kas jums juos siuntė ? Ar jis asmeniškai, ar viso geto vardu ?
ŠCH: Šito aš nežinau.
DL: Nežinai ?
ŠCH: Šito aš tau negaliu pasakyti. Su Davidovu aš nebuvau asmeniškai susitikęs ir jo asmeniškai nepažinojau. Vėliau jis buvo nužudytas.
DL: Kur ? Gete ?
ŠCH: Ne.
DL: Vokietijoje ?
ŠCH: Vienas jaunas lietuvis išvežė jį iš geto, tačiau Kuršėnų policija juos pagavo. Tas jaunuolis vos išliko gyvas. Jei iš tiesų kada nors yra buvę lamedvavnik [2:05:30], tuomet tas lietuvis tikrai buvo vienas iš jų.
[ Žydų misticizme ir kabaloje yra tikima, kad kiekvienu duotu laikotarpiu, kiekvienoje kartoje, yra nemažiau kaip 36 teisuoliai (Tzadikim). Tų žmonių niekas nežino ir, pasak kai kurių versijų, net jie patys to apie save nežino. Šių 36 asmenų pagalba Dievas kaskart išgelbėja visą žmoniją, net jei ji nusiristų iki visiško barbariškumo. Teisuoliai neišsiskiria iš eilinių žmonių, netgi gali būti nepatrauklūs ir išoriškai atstumiantys. Kiekviena žydų abėcėlės raidė turi savo atitinkamą skaičių (https://en.wikipedia.org/wiki/Gematria). Skaičių 36 galima užrašyti raidėmis Lamed (ל) ir Vav (ו), todėl teisuolius vadina lamedvavnik-ais (ל"ו). Daugiau apie tai. ]
DL: Jei jis yra lamedvavnik-as, ar mes neprivalėtume žinoti jo pavardę ?
 |
| Alfonsas Songaila po karo (šaltinis) |
ŠCH: Aš tuojau ją atsiminsiu... Jo pavardė buvo STABUK. [2:05:40]
[ Akivaizdu, kad Šmuelis, prabėgus nemažai laiko, tiksliai neatsiminė teisingos to jauno lietuvio pavardės. Sprendžiant pagal jo pasakotas aplinkybes, tas jaunuolis buvo ALFONSAS SONGAILA. Šmuelio tėvų ūkio kaimynystėje gyveno kalvis Dominykas Štabokas su šeima. Jie tarpusavyje gerai sugyveno ir prieš karą, ir karo metu. Kalvis Štabokas turėjo to pačio amžiaus, kaip ir Šmuelis, sūnų Stanislovą (1922-1996). Panašu, kad Šmuelis sumaišė Alfonso Songailos pavardę su savo kaimyno Štaboko pavarde.]
DL: Stabuk ? Lamedvavnik-ų nebuvo gausiai lietuvių tarpe.
ŠCH: Aš tau vėliau pasakysiu pilnai jo vardą ir pavardę. Ne veltui jį vadinu lamedvavnik-u. Jam kiekvienas žydas buvo švenčiausias. Jis buvo jaunas lietuvis. Rūpinosi keliomis žydėmis iš Užvenčio. Kiekvieną kartą užėjęs pas jį ir pasakęs, kad reikia nuvažiuoti į getą, jis be svarstymo važiuodavo. Šis biednas vaikinas pasikinkydavo savo vos gyvą kuiną ir važiuodavo į getą. Ten jis susitikdavo su Davidovu. Iš geto jis išvežė LEIBKĘ BRETĄ ir dar keletą, tarp kurių buvo FRUMANAS.
DL: Ką tokį ?
ŠCH: Frumaną.
DL: Frumaną ?
ŠCH: Jis išvežė Frumaną iš geto. Jis padarydavo viską, ką tik paprašysi, nežinojo žodžio ne, aukojosi rizikuodamas savo gyvybe. Policija jį žiauriai sumušė. Jie jį pagavo kartu su Davidovu ir vos iš ten ištrūko gyvas. Dovidovą jie nužudė. Kuršėnų policininkai jį paleido, nes jis atidavė jiems tuo metu turėtus pinigus. Jis manė, kad dabar yra laisvas, tačiau kuršėniškiai iš karto paskambino į Šaukėnų policiją ir perspėjo juos, kad pakeliui pas juos važiuoja toks ir toks. Jie jį sučiupo ir, kadangi jis daugiau nebeturėjo, ką jiems duoti, buvo žiauriai sudaužytas. Viską, ką jis turėjo, buvo jo arklys ir vežimas. Jo visas kūnas buvo nusėtas mėlynėmis nuo mušimo. [2:07:27]
[ Kiek kitokias šio įvykio aplinkybes papasakojo pats Alfonsas Songaila http://www.issigelbejesvaikas.lt/content.php?id=10974 ]
DL: Ar tai buvo jūsų vienintelis ryšys su Šiauliais ? [2:07:28]
ŠCH: Viena iš su mumis buvusių merginų, Frumke Mejasnik [Fruma Miasnikaitė], nuėjo į Šiaulių getą, kad parsivesti iš ten savo motiną. Frumai pasisekė ir ji parsivedė savo motiną pas mus.
DL: Taigi, kiek galų gale, jūsų būryje buvo žmonių ? Tu man pasakodamas pamini vis naujas pavardes.
ŠCH: Aš bepasakodamas nuklydau į kitą temą.
DL: Tikrai. Pavyzdžiui, pasakyk man, kiek jūsų buvo 1944 metų pabaigoje, prieš ateinant rusams ? Kiek iš viso jūsų buvo ?
ŠCH: Kiek mūsų buvo ?
DL: Taip.
ŠCH: Aš tuoj tau pasakysiu. Man reikia paskaičiuoti.
DL: Skaičiuokime kartu.
ŠCH: Mūsų buvo 4...[skaičiuoja]
DL: Tai yra, jūs du broliai Chalozinai, Jankelis Zakas...
ŠCH: Jankelis Zakas ir dvi mano seserys.
DL: ...ir dvi seserys.
ŠCH: Niske Iserlis [Nissan Iserlis], Šeinke Iserlis [Nissan Iserlio žmona Šeina], Michke Gutman [Michailas Gutmanas].
DL: Ar tu dabar pats skaičiuoji ? Ne ?
ŠCH: Mes keturi, Jankelis Zakas, viso 5.
DL: Palauk. Jankelis Zakas yra kartu su seserimis ir broliais. Seserys ir broliai sudaro 4, prie jų pridedame Jankelį Zaką ir gauname 5. Toliau pridedame Iserlį ir gauname 6. Su jo žmona gauname 7.
ŠCH: Gutmanas su dviem moterimis, tai yra žmona ir jos seserimi.
DL: Gauname 10. Su Šošana Mahst gauname 11.
ŠCH: Su Frumke Mejasnik yra 12. Frumanas yra 13.
DL: Bretas.
ŠCH: Leibke Bretas [Leiba Bretas] - 14, Frumano žmona - 15. Jų duktė - 16. Senutė, Frumanienės motina.
DL: Mejasnik ?
ŠCH: Ne Mejasnik... Frumano žmonos motina.
 | ||
Chana Pelcaitė (1926.06.08 - 2014.11.24) |
DL: Jau turime 17.
ŠCH: Vieną minutę, aš dar prisiminsiu. Jankelio Zako dabartinė žmona Pelc, Anške Pelc... Chanke Pelc [Chana Pelc].
DL: Jau 18.
ŠCH: Toliau Dovidke Ošeris.
DL: Ošeris. Jau turime 19.
ŠCH: Kas dar. Dar dvi mergaitės, kurios buvo ne su mumis, bet kitoje Kelmės vietovėje. Jų pavardė Karabelnik.
DL: Karabelnik. Jos dabar gyvena čia, Izraelyje.
ŠCH: Taip, jos dabar gyvena Izraelyje. Dar buvo Frumkes Mejasnik motina.
DL: Kurią ji parsivedė iš Šiaulių geto.
ŠCH: Turime 22. Cipe Karabelnik su savo dukterimi Malka. Cipe gyvena čia [Izraelyje]. Gaila, bet jos duktė mirė... Cipe Karabelnik, Malka Karabelnik, Base Broide [Basė Braudienė]. Po tiek daug metų...
DL: Base Broide taip pat buvo jūsų rajone ?
ŠCH: Taip. Ja rūpinosi Chaja Roz, kuri buvo šviesių plaukų ir paskutinė atvykėlė iš Kauno geto [iš pačios Chajos Roz liudijimo žinoma, kad ji nebuvo Kauno gete. Matyt Šmuelis susipainiojo].
DL: Chaja ?
ŠCH: Chaja Roz.
DL: Chaja Roz ?
ŠCH: Ji pati buvo iš Kauno, bet tuo laiku ji pabėgo iš Šiaulių geto. Ji buvo Šiaulių gete.
DL: Tu kalbi jau apie kitą grupę.
ŠCH: Jei vardinti atskirai pagal grupes... Cipe Karabelnik buvo kitoje grupėje, Malka...
DL: Ar pastarosios priklausė kitai grupei ?
ŠCH: Visi tie, kuriuos tau dabar paminėjau, buvo Kelmės apylinkėje. [2:11:50]
DL: Vadinasi, iš viso...
ŠCH: Mes, kurie pastoviai visą laiką tarpusavyje bendravome, buvome šie: aš, mano brolis, dvi seserys, Michke Gutmanas, jo dvi moterys t.y. jo žmona ir žmonos sesuo, Leibke Bretas, Davidke Ošeris.
DL: Frumanas.
ŠCH: Frumanas prisijungė atėjęs iš Šiaulių geto, bet jau pačioje pabaigoje. Jį išvedė tas pats lietuvis.
DL: Kokia jo pavardė ?
ŠCH: Stapuk. [Šmuelis supainiojo savo kaimyno Štaboko pavardę su tikra gelbėtojo pavarde t.y. Alfonsas Songaila].
DL: Stapuk. Dar buvo du Mero vaikai.
ŠCH: Teisybė, dar du vaikai. Be šių dar buvo keli iš Kelmės: Rivka Mendelovičiūtė su broliu. Jei tu turi laiko, aš tau galiu papasakoti daugiau apie Mero vaikus, bet jei neturi...
DL: Apie tai vėliau. Tu nuklydai nuo pagrindinės temos ir norėčiau sugrįžti atgal. Papasakok apie jūsų grupę. Kas jai vadovavo ? Ar gali papasakoti apie tai ?
ŠCH: Grupei vadovavo du žmonės. Vienas iš jų buvau aš. Antrasis buvo rusas, karo belaisvis vardu Viktor. Faktiškai tas Viktoras ir buvo vadas.
[ Michailas Gutmanas savo autobiografijoje rašė, kad buvusių karo belaisvių partizanų grupei vadovavo Raudonosios Armijos kapitonas Viktor Griščenkov.]
DL: Kas jis toks buvo ? Karo belaisvis ar desantininkas ?
ŠCH: Karo belaisvis.
DL: Karo belaisvis.
ŠCH: Jis neteko pirštų viename iš mūšių, vykusių 1945-tais.
DL: Tu turi omenyje 1944-tais ?
ŠCH: Iš tikrųjų 1941-tais... Jis taip pat visą laiką slapstėsi... Jam neteko būti lageryje. Tas gojus išmoko puikiai kalbėti lietuviškai. Jis sakėsi, kad jo uošvienė buvo žydė, bet negalėčiau tau to užtikrintai pasakyti.
DL: Kuo jis jums padėdavo ?
ŠCH: Kuo jis padėdavo ? Iš tiesų jis mažai mums kuo padėdavo, tačiau atėjus 1944 metams mes pradėjome...
DL: Gauti įvairių daiktų...
ŠCH: Pradėjome gauti geresnių ginklų. Be įprastų revolverių mes jau turėjome automatus.
DL: Tarp kitko, ar moterys, pavyzdžiui tavo seserys, irgi buvo apsiginklavusios ?
ŠCH: Ne, jos neturėjo ginklų. Klausi, kuo jis mums padėdavo ?
DL: Sakei, kad jis buvo jūsų vadas.
ŠCH: Ką turiu omenyje, sakydamas vadas. Aš tau tai paaiškinsiu.
DL: Ar jis koordinuodavo ? Ar jis buvo asmuo, kuris žinojo visą informaciją ?
ŠCH: Pagrinde žinios ateidavo iš karo belaisvių ir desantininkų.
DL: Desantininkų.
ŠCH: Bet jie buvo...
DL: Jie suteikdavo jums žinių ir tuo viskas pasibaigdavo ? Ir viskas ?
ŠCH: Ir viskas.
DL: Ir daugiau jūs jokios iš jų naudos negaudavote ?
ŠCH: Ne, jokios daugiau naudos negaudavome.
DL: Nei iš vieno jų ?
ŠCH: Atvirkščiai, jie gaudavo naudą iš mūsų.
DL: Iš jūsų ?
ŠCH: Aš tau pasakysiu, kokią naudą jie iš mūsų turėjo. Kartą vieną desantininką sužeidė ir jie atėjo pas mus. Visi jie buvo gojai. Tiksliai nepamenu, bet galbūt tarp jų buvo ir Aperjašas.
DL: Ar Aperjašas išgyveno ?
ŠCH: Žinoma. Aš su juo buvau susitikęs po karo. Jų padėtis buvo skirtinga, nei mūsų. Jie neturėjo pažinčių tarp Kelmės krašto lietuvių, o mes, tuo tarpu, turėjome dviejų su puse metų patirtį ir tai davė vaisių.
DL: Jie buvo, kaip organizatoriai ?
ŠCH: Gal tau atrodys keistoka, o gal ir ne, tačiau aš tau pasakysiu štai ką. Nežinau, kaip tau paaiškinti, bet 1944-ais pas mus atsirado daugiau žmonių. Tuo metu pas mus atsirado tam sąlygos. Jankelis Zakas, aš ir mano brolis buvome būrio stuburas t.y. tie žmonės, kurie gerai pažinojo vietovę. Turėk omenyje, kad viskas vyko tik naktimis. Mes niekada nevaikščiodavome viešais keliais, o tik per laukus. Tačiau nauji atvykėliai... Pas mus jau atsirado galimybė juos priimti.
DL: Ar jūs perdavėte žinią į getą, kad jie gali ateiti ?
ŠCH: Apie tai aš tau jau anksčiau sakiau ir kažką daugiau pasakoti apie tai nematau prasmės.
DL: Kodėl ? Aš esu kalbėjęs su žmonėmis iš geto. Kalbėjau su Jozefu Leibovičiumi. Jis tavo pavardę minėjo. [2:17:14]
ŠCH: Mes prašėme Davidovą, kad siųstų pas mus žmones.
DL: Kas tas Davidovas buvo ? Žydas, ar ... ?
ŠCH: Tiesiog žydas. Aš jo asmeniškai nepažinojau, todėl tikrai nenorėčiau apie tai daugiau plėstis. Jį nužudė. Jis ir taip nešė didelę naštą ant savo pečių.
DL: Aš taip pat nenoriu kalbėti išskirtinai apie jį, tik noriu išsiaiškinti, ar bendrai gete buvo žinoma, kad yra galimybė iš jo išeiti.
ŠCH: Negalėčiau tvirtinti, kad apie tai Šiaulių žydai žinojo, bet patvirtinu, kad mes dėl to kreipėmės į Davidovą.
DL: Tame tarpe ir į Davidovą ?
ŠCH: Kitų ryšių gete mes neturėjome.
DL: Jūs neturėjote kitų šaltinių ?
ŠCH: Ne, todėl aš ir nenoriu, ką nors daugiau kalbėti apie Šiaulių žydus, nes jei jaunimas būtų žinojęs, kad yra tokia galimybė, kad yra, kas nori ir gali juos priimti ir kad yra tam sąlygos, galbūt jie būtų tuo pasinaudoję. Tragedija buvo tame, kad žydai gete nežinojo, kad tokia galimybė yra.
DL: Teisybė.
ŠCH: ... kad yra, kas paremtų, žengiant pirmus žingsnius.
DL: Iš tiesų jie to net neįsivaizdavo. Iš kitos pusės, Jerušalmis [Eliezer Yerushalmi] savo storoje knygoje, pavadintoje "Lita", paminėjo, kad buvo tokie broliai Hilozin.
ŠCH: Tai apie mudu su broliu.
DL: Aš klausinėjau apie tokius Hilozinus, bet niekas apie juos nežinojo.
ŠCH: Hilozinai tai - Chalozinai. [2:18:43]
DL: Taip, tačiau tai reiškia, kad vis tik jie kažką apie jus buvo girdėję.
ŠCH: Tuo metu jie jau žinojo.
DL: Jų vyresnieji jau žinojo.
ŠCH: ... nuo 1943 metų, kuomet nužudė mano brolį.
DL: Cvi.
ŠCH: Cvi. Kada jis išėjo. Tai buvo policija. Tu juk žinai, ką tuo metu veikė policija. Tada buvo peršauti du policininkai.
DL: [žinojo] kad juos peršovė žydas... [2:19:00]
ŠCH: Jie visi, ir ne vien tik Kelmės policija, bet ir Šiauliuose, žinojo apie mus. Jie žinojo, kad mes esame apylinkėje. Jei nori žinoti, aš tau pasakysiu. Keletas Šiaulių žydų buvo atėję iki mūsų. 1943-ais aš sutikau porą žydų iš Šiaulių geto. Tuos žydus getas išsiuntė prikasti bulvių ir keletą iš jų aš sutikau.
DL: Taip.
ŠCH: Aš pakalbėjau su dviem (su vienu iš jų po karo aš dar kartą susitikau). Mes juos tuomet raginome: "Bėkite ! Mes čia slapstomės jau du metus". O jie atsakė: "Ne". Ir ką aš tau dabar turėčiau pasakyti ? Praėjus tiek daug metų nuo tų įvykių, aš vis dar netikiu, net esu įsitikinęs, kad 1944-ais didžioji dalis geto žydų būtų turėję tiek drąsos, kad ryžtųsi bėgti iš ten. Kai kurie, nedidelė dalis iš jų, drąsesni, jaunimas ryžosi tam, tačiau aš pats mačiau, kokioje būsenoje pas mus atėjo Leibke Bretas. [Leibos Bret video pasakojimas] Jis turėjo ištverti didžiulę įtampą. Dar buvo toks vaikinukas Hirške Roz... [Hiršo Roz mamos Chajos pasakojimas]
DL: Ar Hirške Roz vėliau, karo pabaigoje, pabėgo į miškus ?
ŠCH: Hirške Roz pabėgo į miškus ?
DL: Ne ?
ŠCH: Amžinatilsis Hirške Roz žuvo.
DL: Jis žuvo kaudamasis Raudonojoje Armijoje.
ŠCH: Teisingai, taip ir buvo. Tuomet mes pas juos nusiuntėme savo [lietuvį] draugą Stapuk [Alfonsas Songaila], kad jis parvestų [iš geto] Hirškę Roz, tačiau vietoje jo atėjo Leibke Bretas. Štai taip Bretas pas mus ir atsirado. O kodėl ? Todėl, kad tuo metu Roz galvojo, kad tuo metu yra netinkamas laikas pabėgimui. Kadangi viskas jau buvo suruošta, tai jis pasiūlė bėgti kuriam nors iš savo draugų. Kas bus, tas bus, ir Bretas pasiryžo bėgti vietoje jo. [2:21:05]
DL: Taip, tai buvo iš Masada jaunimo sąjungos Šiauliuose. Levi Shalit išleido knygą "Štai taip mes žuvome", kurioje jis šiek tiek aprašė apie Bret pabėgimą, tačiau be smulkesnių detalių.
ŠCH: Aš tau galiu tiksliai papasakoti, kaip Leibke Bretas atėjo. Tą naktį, kai mes jį ištraukėme iš geto, aš su juo susitikau.
DL: Kaip pavardė to, kuris turėjo parvesti Roz ?
ŠCH: [02:21:34] Lietuvis Stapuk [Alfonsas Songaila].
DL: Iš kur jis žinojo, kad Roz yra Šiaulių gete ?
ŠCH: Mes jam pasakėme, kad jis ten yra.
DL: Jūs Roz pažinojote iš anksčiau ?
ŠCH: Jis buvo kelmiškis. Mes sužinojome, kad jis yra Šiaulių gete, ir ieškojome būdų, kaip jį iš ten ištraukti. Mes nusiuntėm pas jį savo lietuvį, kad susirištų su juo, tačiau Roz atsakė, kad... (bent taip mums perdavė tas lietuvis). O gal tai mums pasakė pats Bretas ? Dabar tiksliai neatsimenu. Tarp kitko, Bretas dar iki šiol gyvena.
DL: O kur Leibke Bretas dabar yra ?
ŠCH: Jis yra Amerikoje.
DL: Amerikoje ?
ŠCH: Roz atsakė, kad jis nori, jog mes jam pasakytume tikslią mūsų buvimo vietą, adresą. Tačiau mes niekada neturėjome pastovios buvimo vietos. Jis ateisiąs pas mus tada, kuomet gete jam visai nebebus kur dingti. Toks buvo Hirškes Roz atsakymas. Ir kas iš to išėjo ? Gerai, kad jis vietoje savęs pasiuntė Leibkę Bretą. Šiandien, po tiek laiko, išknisti kažką daugiau apie tai vargu ar galima.
DL: Aš nieko ir neknisu.
ŠCH: Čia aš sau pasisakiau.
DL: Man svarbiausia yra sutikrinti ir patvirtinti kuo daugiau faktų.
ŠCH: Kalbant apie Šiaulių getą, faktas yra toks, kad aš nežinau, kaip būtų 1943-ais, tačiau 1944-ais informacija apie esamą kontaktą už geto ribų būtų labai jiems padėjusi. Jie juk matė, kad artinasi galas, ir paskutiniu momentu žmogus natūraliai būtų daręs viską, kad išsigelbėtų. Tokia mano nuomonė išliko ir iki šios dienos.
DL: Sutinku.
ŠCH: Kadangi jie neturėjo patikimų ryšių už geto ribų, tai išėjimas iš ten ir klaidžiojimas jiems būtų reiškęs liūdną galą. Buvo tokių, kurie išėjo, tačiau galų gale vis tiek sugrįžo, nes jie neturėjo pažįstamų lietuvių, pas kuriuos galėtų nueiti. Jie pamatė, kad vieniems neįmanoma dieną naktį išgyventi. Aš taip manau.
DL: [02:23:32] Ar tau teko girdėti apie tokį Antaną ? Jis buvo advokatas, pusiau žydas, pusiau lietuvis.
O gal teko girdėti apie vieną karo belaisvį, žydą vardu Lazar ? Jis buvo vlasovietis. [Rusų generolo Andrejaus Vlasovo armijos karys. ]
ŠCH: Palauk minutę, gal kažką ir atsiminsiu.
DL: Jis stengėsi susirišti su Šiaulių getu ir perduoti jiems ginklų.
ŠCH: Deja nežinau.
DL: Nežinai ? O ką Iserlis jums pasakojo apie Kauno getą, kuomet jis atėjo pas jus ? Gal kalbėjo apie pabėgimą į miškus, ar kažką panašaus ? ... Į Augustavo girią arba Rūdninkus ?
ŠCH: Ne, apie tai nieko nežinau.
DL: Aš ruošiuosi pats su Iserliu apie tai pašnekėti. Tuo metu jie išėjo iš Kauno geto į miškus, apie 350 žmonių. Apie tai aš esu parašęs knygą pavadinimu "Pogrindžio karta". Tau ji turėtų būti įdomi. Po to įvykiai vystėsi toliau. Prie Jurbarko ir Raseinių žydai išsikasė bunkerius. Ar apie tai esi ką nors girdėjęs ?
ŠCH: Jurbarke buvo žydai iš Eržvilko. Paklausyk, ką aš tau sakau... Apie tai aš nieko nežinau.
DL: Raseiniai... Ten taip pat buvo...
ŠCH: Jurbarko žydai. Galbūt mes šnekame apie tuos pačius dalykus.
DL: [02:25:00] Pagal mums abiem pažįstamas pavardes aš galėčiau tai nustatyti. Pavyzdžiui, buvo toks draugas vardu Taršis.
ŠCH: Jehudke Taršis.
DL: Jehudke Taršis. Spėju, kad jis slapstėsi bunkeryje.
ŠCH: Jehudkę Taršis aš gerai pažįstu.
DL: Tu vieną kartą apie jį esi paminėjęs.
ŠCH: Aš su Jehuda Taršis susitikau 1944-ai metais. Jis buvo vertėjas [vok. Dolmetscher]. [02:25:19]
DL: Taip.
ŠCH: Vertė iš rusų į lietuvių kalbą. Pirmą kartą aš su juo susitikau Kelmėje. Jis atvyko, kaip vertėjas.
DL: Kaip su jumis elgėsi rusų armija ? Ar jie jus įvertino, už tai, kad jiems padėjote ?
ŠCH: Nori, aš tau papasakosiu, kaip mus išvadavo ?
DL: Žinoma.
ŠCH: Mums bebūnant kažkur tarp Kelmės ir Užvenčio, prisiartino frontas ir mes sužinojome, kad Šiauliai jau yra paimti. Vietovėje maždaug tarp Užvenčio, Kražių mes visi pradėjome burtis į vieną vietą. Tai buvo 1944 metų rugpjūčio 12-ta diena.
DL: Taip.
ŠCH: Aš tau galiu tiksliai pasakyti, kada buvau išvaduotas. Tai įvyko penktadienį. Prieš tai, ketvirtadienio naktį, aš su Leibke Bretu prisėlinome arčiau fronto. Mes buvome apytiksliai 2 km atstumu nuo jo. Mes perėjome vokiečių frontą ir su kitais mūsų vyrukais susirinkome į vieną daržinę. Penktadienio ryte, gulėdami toje dažinėje, nusprendėme, kad čia yra nesaugu ir išėjome į lauką. Tuomet mus pamatė rusai. Jie negalėjo žinoti, kad esame žydai. Jie tik matė kažkokius susibūrusius žmones. Ta vieta dar buvo vokiečių kontrolėje, todėl rusai nežinojo, ką apie mus galvoti. Jie pradėjo į mus šaudyti. Mes sukritome ant žemės. Pirmą valandą, o gal pusę dviejų aš pasakiau savo draugams: "Vienas iš dviejų. Arba už pusvalandžio mes būsime išvaduoti, arba ne. Aš einu tiesiai pas rusus".
DL: Ar jūs turėjote su savimi ginklų ?
ŠCH: Mes buvome pasiėmę ginklų, bet paskui juos palikome. Į kišenę įsikišau revolverį ir patraukiau į rusų pusę. Man buvo paprasčiau nei kitiems iš mūsų, nes aš labai gerai pažinojau tas vietoves. Nuėjau kilometrą ar pusantro ir susidūriau su pirmaisiais rusais. Susitikimas įvyko taip: aš prisiartinau prie didelio pastato, kieme pamačiau stovinčius kareivius, tačiau iš nuotolio buvo sunku nustatyti ar tai vokiečiai, ar rusai, nes jie buvo apsirengę kaip iš razvedkes [žvalgai su maskuojančia apranga], jei tau tai pažįstama. [02:28:27]
DL: Taip, taip...
ŠCH: Žali drabužiai.
DL: Maskirovkes [komufliažas].
ŠCH: Teisingai. Iš tolo negalėjau nustatyti ar jie vokiečiai, ar rusai. Iš už namo kampo išėjo pagyvenęs lietuvis. Aš jį pasišaukiau ir paklausiau, kas jie tokie yra. Jis man atsakė, kad - rusai. Aš jo klausiu: "Iš kur tu žinai ?" Senolis atsakė, kad jis su jais kalbėjosi rusiškai (jis dar nuo caro laikų žinojo rusų kalbą). Kai išgirdau, kad jie yra rusai, aš išėjau iš slėptuvės. Mane iš karto pamatė. Pribėgo du automatais ginkluoti kareiviai. Jiems besiartinant, aš iškėliau rankas aukštyn. Kareiviai mane apčiupinėjo ir surado revolverį. Aš dar turėjau ir vokišką granatą. Ar tu prisimeni tas vokiškas granatas ?
DL: N.A. [neaiškiai] granatą ?
ŠCH: Neee... Vokiškos turėjo...
DL: Medinę rankeną ?
ŠCH: Medinę rankeną su ištraukiama virve...
DL: Kažkada tokios pat buvo ir lietuviškos granatos. [02:29:20]
ŠCH: Apie lietuviškas nieko negaliu pasakyti. Vokiškose tu turėjai atsukti koto galą, ištraukti špagatą ir tokiu būdu įsijungdavo sprogdiklis. Aš jiems pasakiau, kad esu žydas. Vienas iš jų pastatė mane prie sienos ir saugojo, o antras nubėgo matomai pranešti vadui. Atėjo karininkas, nuo galvos atsidengė savo kapiušoną ir paklausė, kas aš toks. Aš atsakiau, kad esu žydas. Rusiškai kalbėjau labai prastai, bet jis man nieko blogo nepadarė. Netrukus prie mūsų pribėgo dar vienas kareivis. Jis liepė man atsisukti į jį ir nuleisti rankas. Tas kareivis man ir sako: "Pasakyk man, kokie žodžiai seka po "Sh'ma Yisroel" [malda atliekama mažiausiai tris kartus dienoje]". Tuo momentu aš negalėjau ištarti nei žodžio.
DL: Sustingo liežuvis.
ŠCH: Taip, sustingo liežuvis, bet kai atsipeikėjau, aš jam pratęsiau: "Sh'ma Yisroel Hashem Elokeinu Hashem Echad..." [Klausyk, o Izraeli, Viešpats yra mūsų Dievas, Viešpats vienatinis...]. Kai tik aš išpyškinau tą eilutę, kareivis apkabino mane ir pradėjo bučiuoti. Jis iš karto karininkui pasakė, kad aš esu 100 % žydas, nes jei žinau maldos žodžius, tuomet nėra jokios abejonės. Karininkas manęs paklausė, kur yra vokiečiai. Naktį iš ketvirtadienio į penktadienį aš mačiau, kad vokiečiai kirto fronto liniją. Mačiau, kur jie koncentruoja savo tankus ir artileriją, ir nurodžiau tą vietą. Jis iš karto davė įsakymą pakraštyje stovintiems dviem artilerijos junginiams ir prasidėjo šaudymas. Bešaudant, mes pamatėme, kaip iš už medžių pradėjo lysti vokiečių tankai. Karininkas paplojo man per petį, sakydamas: "Jei norėsi prisijungti prie mūsų, būsi mano svečias".
DL: Ar tai buvo lietuviška divizija ?
ŠCH: Neee... Apie ją aš tau galėsiu vėliau papasakoti. Aš jam pasakiau, kad už kilometro ar pusantro yra dar žydų ir aš, jei man būtų leista, norėčiau juos parvesti. Man grąžino revolverį ir granatą. Aš jam sakau: "Paleiskite mane ir aš juos atsivesiu". Jie mane paleido. Aš sugrįžau pas savus vaikinus ir pranešiau jiems, kad mane jau išlaisvino ir grįžau juos parvesti. Karininkas davė ženklą, kad jie į mus nešaudys ir leido mums eiti. Tokiu būdu mes visi parbėgome pas rusus. Pirmas mūsų sutiktas žydas, o tiksliau antras, buvo karininkas, vyresnysis leitenantas. Jis mus pasitiko pirmoje apkasų linijoje, iš kur mus nuvedė į jų stovyklą. Ten mes praleidome naktį iš penktadienio į šeštadienį. Šeštadienį mus areštavo ir nugabeno arčiau Šiaulių išsiaiškinti, kas mes tokie esame.
DL: Į kontržvalgybą.
ŠCH: Taip, į kontržvalgybą. Mus pralaikė, jei neklystu, dvi dienas, o po to, kaip suimtuosius, nugabeno į Šiaulius. Šiauliuose mus pamatė desantininkai, kurie mus pažino. Jie taip pat buvo išvaduoti.
DL: Kaip to žydo pavardė, kuris buvo tarp jų [desantininkų] ?
ŠCH: Ne, tą kartą aš su juo nesusitikau.
DL: Kokia jo pavardė ?
ŠCH: Aperjas.
DL: Aperjas... Keista pavardė.
 |
| Kestučio būrio vadas Jurgis Baščiulis (Stalionis) (iš albumo "Lietuvos partizanai", 1967, Vilnius) |
ŠCH: Aš nesusitikau su Aperjašu, tačiau ten buvo vienas lietuvis pavarde Stalionis ["Kęstučio" partizanų būrio vadas Jurgis Baščiulis, slapyvardžiu Stalionis]. Kartą su tuo Stalioniu aš buvau susitikęs 1943 metais ir mudu šnekėjomės. Kalbėjome, kad abiems labai norisi dar pagyventi. Kai tik jis pas mus apsilankė, netrukus mus paleido. Po to išdavė dokumentus ir leidimus.
DL: Kokius dokumentus jis jums išdavė ?
ŠCH: Jis mums dokumentuose įrašė, kad mes 3,5 mėnesio buvome partizanais.
DL: Gal kartais turi išsaugojęs tą dokumentą, o gal tavo brolis turi ?
ŠCH: Nemanau, kad kuris nors iš mūsų dar jį beturime. Mes viską sudeginome palikdami Lietuvą, kartu su pasais, viską. Tačiau pas vieną galėjo užsilikti.
DL: Aš labai norėčiau padaryti to dokumento fotokopiją.
ŠCH: Gal būt Leibke Bretas jį yra išsisaugojęs ?
DL: Ar gali tai sužinoti ?
ŠCH: Nežinau, dabar nepasakyčiau.
DL: Tu turi jo adresą ?
ŠCH: Taip, jis jį turėjo. Leibke Bretas turėjo. Nesu tuo užtikrintas, nes mes išvykome nelegaliai.
 |
| "Kęstučio" partizanų būrio nario pažymėjimas išduotas Michailui Gutmanui. Pasirašė būrio vadas Baščiulis ir komisaras Bračas. Gauta iš Izraelyje gyvenančio Baruch Gutman (Michailo Gutmano sūnėno) |
DL: Taip.
ŠCH: Mes viską sudeginome. Tuomet Šiauliuose mums išdavė leidimus.
DL: Jus priskyrė prie armijos ?
ŠCH: Ne, mes buvome kaip apsauginiai, Gehilfs polizei [civilinė apsauga]. Jie mus pastatė saugoti paštą, prie Novater [nesuprantamas žodis]. Jei tu žinai, ten, kur buvo vokiečių sandėliai.
DL: Strateginiuose taškuose.
ŠCH: Vėliau, jau mums bebūnant Šiauliuose, rugpjūčio 15-tą, o gal 16-tą... Ne, ne, 13-tą arba 14-tą. Ne, tai turėjo būti rugpjūčio 14-tą. 12-tą mus išvadavo, toliau šeštadienis buvo 13-ta, [Šmuelis skaičiuoja], 14-ta, 15-ta ir 18-tą dieną pasirodė Lietuviškoji divizija. Rugpjūčio 18-tą vokiečiai pradėjo artintis prie Šiaulių.
DL: Taip, taip.
ŠCH: Vokiečiai artėjo. Tuo metu pro mus jojo jaunas vaikinas, šiauliškis, pavarde Petlickis. Jis buvo rusų armijos staršyna [старшина - rus. vyresnysis seržantas].
DL: Petlickis ?
ŠCH: Jis buvo geras vaikis.
DL: Esu girdėjęs, kad jis užsiėmė kerštavimais, ar kažkuo panašiu.
ŠCH: Aš tau galiu apie jį papasakoti.
DL: Taip sutapo, kad aš apie jį vakar skaičiau.
ŠCH: Apie Petlickį ?
 |
| "Kęstučio" būrio komisaras Benediktas Bračas (iš albumo "Lietuvos partizanai", 1967, Vilnius) |
DL: Taip.
ŠCH: O kas apie jį parašė ?
DL: Apie jį rašė Yona Rozenfeld.
ŠCH: Yona Rozenfeld ? Kas jis toks ? [2:35:42]
DL: Jis dirbo Šiaulių NKVD.
ŠCH: Tas Rozenfeld !
DL: ... dabar jis kibuce.
ŠCH: Kibuce.
DL: Lahavot HaBashan kibuce.
ŠCH: Lahavot HaBashan.
DL: Taip.
ŠCH: Supratau. Aš tau galiu papasakoti apie Petlickį. Petlickis po išvadavimo nužudė kelis gojus. Jis žudė ne pirmus pasitaikiusius, o tuos, kurių rankos buvo suteptos krauju. Jis dirbo kontržvalgyboje.
DL: Ar jis buvo iš Lietuviškos divizijos ?
ŠCH: Taip. Smulkmenų nežinau, bet jis tarnavo Lietuviškoje divizijoje. To vaikino krūtinė buvo pilna prisagstyta medaliais. Jo užduotis būdavo pereiti frontą į priešo užnugarį ir parsivesti, kaip jie tai vadino, liežuvį.
DL: Yazyk. Taip. Iš tiesų, jie taip vadino. [2:36:34]
ŠCH: Kuomet jis parvesdavo liežuvį, jis gaudavo dvi savaites laisvadienių. Toks buvo jo darbas. O tų dviejų savaičių bėgyje jis eidavo į kaimus. Ir koks žydas jam galėjo paprieštarauti ?
DL: Iš kur jis yra ?
ŠCH: Vaikinukas buvo šiauliškis.
DL: Šiauliškis ?
ŠCH: Pirmą kartą aš su juo susitikau rugpjūčio 18-tą. Tuo metu vokiečiai buvo maždaug už 4 kilometrų nuo Šiaulių. Jis jojo arkliu. Aš stovėjau sargyboje prie Šiaulių pašto, jei tu žinai Šiaulius. Jis jojo zovada pro mus ant arklio. Arklys juodas, o jis pats irgi tamsaus gymio. Jis nusistebėjo, kad čia stovi žydų jaunuoliai. Sustabdė arklį ir sako: "Bėkite iš čia, bepročiai ! Ko čia stovite ?!"
DL: Jidiš kalba ?
ŠCH: Ji-i-di-š-š ! Jis mums sako: "Bėkite ! Vokiečiai yra už 4 kilometrų ! Dievas žino, kas čia netrukus dėsis. Aš esu kariškis ir neturiu pasirinkimo, o jūs nebijokite, bėkite į Radviliškį". Po išvadavimo jis buvo pirmasis, kuris patarė, ką mums toliau daryti. Mes jo paklausėme ir patraukėme Radviliškio link. Ten mes visi susirinkome ir išvykome į Panevėžį.
 |
| 1944 m. rugpjūčio 13 d. Šiauliuose grupė civilių kalbasi su raitu raudonarmiečiu. (asociatyvinė nuotrauka) Šaltinis: Museum Berlin-Karlshorst- Inv. Nr:205457 |
DL: Ar tau teko matyti majorą Vilenskį [Volfas Vilenskis] ? [2:38:02]
ŠCH: Ką tokį?
DL: Vilenskį.
ŠCH: Vilenskį ?
DL: Ne ?
ŠCH: Esu apie jį girdėjęs, kad jis yra didvyris [apdovanotas Tarybų Sąjungos Didvyrio medaliu].
DL: Taip.
ŠCH: Štai taip maždaug ir buvo. Buvo dar ir kita grupė, kuri keršijo gojams. Tu to nežinai ? Aš tau kai ką papasakosiu. Po išvadavimo mes sugrįžome į Šiaulius. Visa apskritis, nuo Kelmės iki Skaudvilės, iki pat Raseinių, iki Varnių ir atgal, iki Šaukėnų, mums buvo pažįstama, kaip penki pirštai, nes mes po ją klaidžiojome ištisus tris metus. Mes žinojome, ir iš tikrųjų žinojome, apie tam tikrus gojus iš mūsų apylinkės. Mes juos suiminėjome. Ką tai reiškia patys suiminėjome ? Vienu metu mes dirbome Kelmės policijoje [milicijoje], o dar kitu - Šiauliuose. Mes juos visus ištraukėme į dienos šviesą. Kartais mes patys tai darydavome, o buvo ir tokių atvejų, kaip tai atsitiko su vienu vyruku. Kokia jo buvo pavardė ? Nebepamenu. Mes jį sudeginome.
DL: Kuriuo metu tai įvyko ?
ŠCH: Po išvadavimo.
DL: Sudeginote ? Bet juk jums neleido taip elgtis.
ŠCH: Kartu dalyvavo ir policija [milicija].
DL: Ką tu tuo nori pasakyti ?
ŠCH: Jis gyveno Kražių valsčiuje. [02:40:06]
DL: Na, gerai, o paskui ?
ŠCH: Mes jo visur ieškojome, bet niekaip negalėjome rasti.
DL: Vadinasi, jis buvo medžiojamas ?
ŠCH: Ten buvo viena lietuvė mergina. Ji tarnavo pas to vyro tėvą. Vienu metu [prieš karą] ji ir pas mus [Chalozinus] dirbdavo. Mergina pasakė, kad tas vyras yra pasislėpęs šieno kupetoje. Jis ten gulėjo. Mes visaip bandėme prisiartinti prie jo ir jį iš ten ištempti, tačiau niekaip negalėjome. Kai tik jis suprato, kad įkliuvo, pradėjo į mus šaudyti. Bešaudant kupeta užsidegė ir jis ten sudegė.
DL: Ar tuo metu kartu buvo ir lietuvių milicininkų, ar vien tik žydai ?
ŠCH: Lietuvių buvo, daug lietuvių.
DL: Gerai, apie tai pasakoti galima iki begalybės. Matau, kad jau pavargai. Dabar apie dokumentavimą. Už maždaug dviejų savaičių aš tau pateiksiu visą pokalbį užrašytą popieriuje. Būk mielas, paklausk savo brolio apie visas tas pavardes, kurių tu šiandien neatsiminei.
ŠCH: Kurių pavardžių tau reikia ? Pasakyk man, kas tau yra svarbiausia.
 |
| Šmuelis Chalozinas (1923-2011) vieta - Izraelis |
DL: Šio pokalbio metu aš tavęs esu jau paklausęs. Visus mano klausimus tu surasi parašytus raštu.
ŠCH: Taip, žinoma. Juk viskas bus parašyta.
DL: Duok tai paskaityti ir savo broliui. Gal vėliau atsiminsi dar ką nors.
ŠCH: Ką daugiau ? Pasakyk, kad aš žinočiau, kurie laikotarpiai tave labiausiai domina.
DL: Mane domina Šiaulių getas, kontaktai su Šiaulių getu.
ŠCH: Prie to aš daugiau neturiu ką pridurti.
DL: Gal būt yra daugiau pavardžių žmonių, kurie ten buvo.
ŠCH: Ar ten buvusių žydų ?
DL: Taip.
ŠCH: Galbūt mes ir sužinosime...
DL: Tai štai. Aš esu labai dėkingas. Po 3-4 savaičių tu gausi visą pokalbį užrašytą. Labai jums ačiū, pone Chalozinai.
Pabaiga