Garso įrašo failas.
Pasakotojas: Šmuelis Chalozinas (ŠCH)
Kalbino: Dov Levin (DL)
Partizanai Lietuvoje
 |
| Šmuelis Chalozinas (Pranukas) (1923-2011) apie 1940 m. (šaltinis) |
DL: Mano pirmasis klausimas, pone Chalozinai, būtų toks: šiandien dar daug kalbėsime apie jūsų praleistą laiką miškuose ir kaimuose Lietuvoje, Kelmės rajone, bet kaip atsitiko taip, kad jūs nusprendėte, ir jūsų likimas, mūsų dideliam džiaugsmui, nebuvo toks, koks visų Kelmės žydų, kurie, kaip žinome, buvo nužudyti? Kaip tai įvyko, kad sugalvojote pasislėpti ir suorganizuoti būrį? Aš dar nežinau, dar papasakosite, kaip viskas prasidėjo. Ar tai buvo planas, ar atsitiktinumas, kuris vėliau, laikui bėgant, tapo tikrove?
ŠCH: Pasakysiu tau – tai buvo atsitiktinumas.
1941 m. birželio 24 d. vokiečiai įžengė į Lietuvą, į Kelmę. Tiksliau sakant, tai prasidėjo praėjus vos dviem dienoms po to, kai jie kirto sieną. Karas prasidėjo birželio 22 d., sekmadienį, o antradienio popietę vokiečiai jau buvo Kelmėje. Kelmė buvo sudeginta – rusai pasitraukdami padegė miestą.
DL: [Padegė] atsitraukdami rusai ?
ŠCH: Tu ir pats žinai apie tas ješivas.
DL: Taip, iš tiesų, esu girdėjęs apie jas.
ŠCH: Antradienį į Kelmę įžengė vokiečiai.
DL: Atsiprašau, galbūt gali papasakoti apie laikus prieš sovietų okupaciją? Pavyzdžiui, Kelmės žydus, kurie dirbo milicijoje, arba...
ŠCH: Buvo vienas, kuris buvo komunistų partijos vadovas. Jo pavardė buvo GALIBRODSKY [AHARONAS GALIBRODSKIS ?]. [4:00] [Liudininkas Vladas Nartautas savo prisiminimuose teigia, kad Kelmės kom. partijos vadovas buvo mokytojas P. Petraitis.]
DL: Gelibrodsky ?
ŠCH: GALIBRODSKY. Jis buvo kirpėjas, anksčiau sėdėjo kalėjime pas lietuvius kaip komunistas.
 |
| Dov Levin |
ŠCH: Taip, Smetonos laikais. Užėjus rusams, jis tapo kompartijos vadovu. Bet tokių buvo tik keletas žydų. Galėtum suskaičiuoti juos ant rankos pirštų. O, kas tiksliai, dabar jau tau nepasakyčiau.
DL: Manęs nedomina, kurie iš jų buvo... Mane domina, kaip po to pabėgo. Ar rusai jums padėjo bėgti ?
ŠCH: Ne.
DL: Nei vienas ? Ar kas nors iš žydų išsigelbėjo pabėgę į Rusiją ?
ŠCH: Taip, pabėgo dvi šeimos.
DL: Kokios ?
ŠCH: Tai buvo dvi žydų šeimos. Iš tų dviejų šeimų vienoje buvo du broliai [APERIAS]. [5:00]
DL: Periaš ?
ŠCH: APERIAS. Vienas brolis vardu REUVEN... Ne ne, atsiprašau, jo vardas AVRAHAM [ABROMAS]. O antro vardas... Dabar jo vardo nebeatsimenu. Šeima tiesiog pasikinkė vežimą ir jiems pavyko pabėgti su šeimomis į Rusiją. Vienas iš šios šeimos, Abromas Aperias, sugrįžo. Antrasis brolis turėjo du sūnus. Vienas iš jų žuvo tarnaudamas Lietuviškoje divizijoje [16-ta lietuviška divizija]. Spėju, kad jo vardas buvo SHIMON [SIMONAS]. REUVEN [RUVINAS - antrasis Abromo brolio sūnus] taip pat tarnavo lietuviškoje divizijoje ir grįžo sužeistas į koją. Jis iki šiol ten tebegyvena [Lietuvoje].
DL: Tai yra šios dvi žydų šeimos, kurios pabėgo ?
ŠCH: Žinau dar keletą kitų.
DL: Kokias dar žinai ?
ŠCH: Galibrodskis pabėgo, vienas pats, be žmonos ir vaikų [Janina Meraitė liudijo apie vieną Galibrodskio sūnų]. Dar buvo vaikinukas ABKE MOROVITCH [ABELIS MOROVIČIUS] [6:18], jaunuolis, kuris taip pat tarnavo lietuviškoje divizijoje. Jis irgi pabėgo. Dar buvo CHAIM-ZUNDKE CHVEIDAN [6:27], vienas iš lietuviškos divizijos didvyrių.
DL: Aš truputį esu apie jį girdėjęs.
ŠCH: CHAIM-ZUNDKE CHVAIDAN ?
DL: Taip, CHVEIDAN.
ŠCH: Aš su juo susitikau 1944 metais, kuomet lietuviška divizija įžengė į Šiaulius.
DL: Apie tai pakalbėkime pabaigoje. Kas pabėgo, tas pabėgo. O dabar pratęskime toliau.
ŠCH: Gerai, tęsiu toliau. Kas pabėgo, tas pabėgo. Visuotinis bėgimas prasidėjo labai greitai, nes karas kilo sekmadienį, o antradienį jau įžengė vokiečiai. Kai viskas prasidėjo, nebeliko laiko pabėgimui. Iš pradžių dar niekas negalvojo bėgti, o kai nusprendė, jau buvo vėlu. Mano brolis taip pat galvojo bėgti, tačiau sugrįžo, nes buvo per vėlu.
DL: Ką turi omenyje sakydamas per vėlu. Ar jį sulaikė ?
ŠCH: Buvo per vėlu, nes vokiečiai jau buvo netoli Kelmės. Jie apsupo vietovę, ir žmonės buvo priversti grįžti. Po vokiečių atėjimo, tai buvo antradienį, po dienos ar dviejų, lietuvių aktyvistai, geriau vadinkime juos žudikais, pradėjo "tvarkyti" Kelmės žydus. Kaip jau esu sakęs, jie rinko ir kalino Kelmės žydus ZUNDELIO LUNCO daržinėje. [8:00]
DL: Ar ZUNDELIS LUNCAS irgi buvo ūkininkas ?
ŠCH: Taip, jis taip pat buvo ūkininkas. Jo laukai buvo netoli Kelmės, o tiksliau sakant, aplink miestelį. Jis turėjo namelį miestelio pakraštyje, o už jo namo stovėjo jo tvartai, kuriuose laikė savo gyvulius, arklius ir atsargas.
[9:10] Galiu pasakyti, kad pirmoji Kelmės žydų auka buvo MOSHE BENIAS [MAUŠA BENIAŠAS]. Jo šeima gyveno miestelio pakraštyje, prie kelio į Šiaulius. Šeima buvo religinga ir jis pats buvo religingas jaunuolis. Lietuviai pasakė, kad jie rado pas jį ginklų. Tiksliau ne ginklų, o granatą ar kažką panašaus, kurią jis slėpė. Suprantama, kad tai buvo netiesa, bet jį nedelsiant nužudė. MAUŠA BENIAŠAS buvo pirmoji Kelmės žydų auka.
Sekantys žudymai vyko tuo metu, kada pradėjo rinkti žydus į Zundelio Lunco daržinę. Jie pranešė, kad tie, kurie blogai jaučiasi bus nuvesti pas gydytoją. [10:20] Surinko 12 žydų, nuvarė į žydų kapines ir ten nužudė.
Po to buvo dar viena auka, BINYOMIN ORL [BENJEMINAS ORELIS] [10:42]. Jis nenorėjo eiti į darbą, todėl buvo įmestas į duobę. Būdavo taip: žmogų įmesdavo į duobę neva tam, kad nušautų, tačiau nešaudė [pagąsdinti]. Jį nušovė tiesiai duobėje. Tai buvo pirmosios Kelmės aukos, dar prieš tai, kai prasidėjo masinės žudynės.
DL: Ar buvo pasipriešinimo atvejų [iš žydų tarpo] ?
ŠCH: Tuo metu – ne.
DL: O vėliau ?
ŠCH: Aš tau dar apie tai papasakosiu. Dabar norėčiau sugrįžti ir papasakoti apie savo šeimą ir tuo pačiu apie save. Kaip jau sakiau, mano tėvas buvo ūkininkas ir penki ar šeši šimtai žydų iš Kelmės subėgo pas mus. Mano vyresnis brolis vardu AHARON... Tiksliai nepasakysiu, kurią dieną, tačiau prisimenu, kad tai buvo pirmosios dienos po vokiečių įžengimo... Jam ištino žandas ir jis išėjo pas dantų gydytoją. Ir štai, kas su juo nutiko. Pakeliui jį sučiupo ir uždarė į tą pačią daržinę.
Sakyčiau, kad antradienį, o gal po savaitės, pradėjo veikti lietuvių policija. Jie pradėjo imti žydus, juos areštuoti. Jie atėjo pas mus, sušaukė, visus išrikiavo ir pranešė, kad visi vyrai, nuo mažiausių iki didžiausių, turi pasirodyti. Pagal juos, vyras yra nuo 13 ar 14 metų amžiaus iki bet kokio vyresnio amžiaus. Jie visus mus surinko, tarp jų ir mane, ir suvarė į Daržinę. Ten radau jau kitus žydus, kurie buvo priversti valyti sudegusio miestelio griuvėsius. Aš pats dirbau visą dieną iki vėlumos, o naktį praleidau ten. Iš mano šeimos ten buvau aš, du mano broliai ir tėvas. Kitą rytą mano sesuo iš namų atvežė pieno. Ji paliko vežimą su arkliu, o pati išėjo pėsčiomis. Aš vietoje jos sėdau į vežimą ir nuvažiavau. Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai vokiečiai arba lietuvių policija mane sučiupo.
DL: Vokiečiai jau buvo Kelmėje?
ŠCH: Taip, bet visus suėmimus vykdė lietuvių policija, o ne vokiečiai.
DL: Kada tai įvyko?
ŠCH: Tai turėjo būti pirmąją savaitę po vokiečių įžengimo.
DL: Birželį ?
ŠCH: Sakau, kad tai turėjo būti birželio pabaigoje arba liepos pradžioje. Tiksliau nurodyti datų negaliu, tik tai, ką šimtu procentų prisimenu.
Vėliau buvo paskelbtas įsakymas iš Kelmės lietuvių valdžios (tu žinai, kas yra valsčius?) [14:40], kad visi ūkininkai būtų paleisti. Tėvas ir brolis grįžo namo, tačiau kitas brolis [AHARONAS], kuris negrįžo, buvo išsiųstas į Raseinių kalėjimą, ir iš ten jis daugiau negrįžo. Kaip vėliau paaiškėjo, mano brolį Aharoną su kitais jaunais vyrais iš Kelmės išvežė į Raseinių kalėjimą ir ten juos nužudė.
Aš grįžau namo ir ten išbuvau iki liepos 29 dienos, Av mėnesio 5-tos dienos. Tiksliau sakant, namuose buvau iki liepos 28 d., Av mėnesio 4-tos dienos.
[ čia matomai Šmuelis suklydo, pasakydamas, kad jis namuose buvo iki pirmosios masinių žudynių akcijos, kuri įvyko liepos 29 d. Toliau jis pasakojo, kad iš namų jis pabėgo prieš antrąją žudynių akciją t.y. rugpjūčio 22 d. ]Tos dienos anksti ryte, dar prieš švintant, apie 2-3 valandą, visas ūkis, kartu su ūkiniais pastatais, buvo apsuptas.
DL: Ar rusai konfiskavo jūsų turtą ? [15:58]
ŠCH: Taip, bet tik po kažkurio laiko. Tai yra, iš visų, kurie turėjo daugiau kaip 30 hektarų. Tais metais rusų valdžia paskelbė įsakymą, kad negalima turėti žemės virš 30 hektarų. Tėvui atėmė 20 hektarų, tačiau rusai mūsų šeimai nieko ypatingo nepadarė.
DL: Kitaip tariant, jūs asmeniškai nenukentėjote?
ŠCH: Ne. Jie iš mūsų atėmė 20 hektarų, padalijo žemes į dalis, bet kiti 30 hektarų liko mums. Tuo laiku du mano broliai tarnavo rusų armijoje, tai yra, iš pradžių lietuvių, o po to [po okupacijos] - rusų. Jie iš kariuomenės sugrįžo.
 |
| Leonas Krajauskas, Kubiliškės dvaro savininkas ir Chalozinų kaimynas, apie 1935 m. (iš knygos "Senoji Kelmė") |
Nuo čia prasideda Kelmės žydų masinė tragedija. Liepos 28 d., Av mėnesio 4-tą dieną, pirmadienį prieš aušrą, pasirodė lietuvių policininkai ir mus visus pasivadino į lauką. Išgirdęs lojant šunį, laukan išėjo mano tėvas. Dabar pasakysiu įdomų dalyką. Jis išėjo laukan vienais marškiniais, tai yra, be geltonos žvaigždės ženklo. Ir kai tik [policininkai] priėjo prie namo, jie pradėjo jį [tėvą] mušti už tai, kad jis neturi užsisiuvęs Dovydo žvaigždės. Aš turėjau brolį vardu Cvi [Hiršas]. Jis vėliau žuvo, bet apie tai dar papasakosiu. [18:00] Jis [Cvi] pamatė, kad muša tėvą, ir, gindamas jį, puolė muštis su vienu iš lietuvių policininkų. Tuo metu mes dar nežinojome, kaip vokiečiai elgsis su mumis [todėl turėjome drąsos priešintis]. Mums pasisekė, kad jų [lietuvių policininkų] vadas buvo mūsų kaimynas. Nežiūrint to, vėliau jis tapo vienu iš pagrindinių Kelmės žydų žudikų. Bet tą rytą jis neleido policininkams nušauti mano brolio. Po to jie pradėjo viską plėšti. Jie ieškojo auksinių daiktų, papuošalų, kuriuos mes turėjome... Jų vado pavardė buvo KRAJAUSKAS [18:55]. Jis [Krajauskas] pasivadino mano tėvą į šalį ir pasakė pakinkyti arklį ir viską sukrauti į vežimą. Taip pat jis pasakė, kad jie pasiima su savimi visus tuo metu likusius [po pirmųjų areštų] vyrus. Po pirmų areštų jie senus vyrus paleido. Tiksliai neatsimenu, bet pas mus tuo metu buvo likę 14-16 negalinčių dirbti vyrų. Jis [Krajauskas] paaiškino, kad vyrus nuveš pas gydytoją, kuris nustatys ar jie gali dirbti, o sekančią dieną juos parveš atgal. Taip pat jis [Krajauskas] pareikalavo visų jaunų, netekėjusių merginų, nes neva jam jų reikia darbams. Kelmėje buvo didelis dvaras, kurį taip ir vadino - Kelmės dvaras. Tenai jos visos atseit dirbs. Aš ir mano brolis Cvi [Hiršas] įkinkėme du arklius į vežimą ir kartu su senoliais bei merginomis nuvykome į Kelmę. Privažiavę prie Kelmės, susidūrėme su ginkluota sargyba. Mus pasitiko sėdintis ant motociklo ir ginkluotas būrio vadas KRAJAUSKAS. Jis liepė visus išlaipinti, nes toliau visus žmones pristatys pats. Mums dviem [Šmueliui ir Cvi] jis liepė grįžti atgal. Tai įvyko pirmadienį, liepos 28 d.
Ištrauka iš K. Klastausko straipsnio "Iš pabėgėlio atsiminimų" (JAV lietuvių laikraštis "Naujienos" / 1975-02-04 ir 1975-02-05 numeriai) "[...] Atvyko į Kolumbiją ir "gyvenimo universitetą baigęs inžinierius". Tai Leonas Krajauskas su žmona. Jis Lietuvoje buvo ūkininkas, bet jau tais laikais, kada dar motociklas ir automobilis buvo didelė retenybė, jau Krajauskas Žemaitijos keliais lakstė motorizuotas. Jis pats, matomai įgimto gabumo, pats susitvarkydavo senus motociklus ir ūkį buvo sumotorizavęs. [...]"
[20:58] Tačiau antradienio rytą, apie 4-ą ar pusę 5-os valandos, jie pradėjo šaudyti Kelmės žydus. Pirmąją žinią apie tą dieną vykusias žudynes gavome, kai mano tėvas buvo išvykęs į miestą ir pakeliui sutiko pažįstamą lietuvį. Tas lietuvis jį sustabdė ir įspėjo nevykti į miestą, nes tą dieną šaudomi žydai. Tėvas nepasiekė miesto – jis grįžo tiesiai namo.
Tuo metu buvau pas kaimyną, lietuvį, ir jis man pasakojo, kad grįžo iš miesto ir ten buvo sušaudyti žydai. Sužinojęs, kad mano tėvas išvyko į miestą, iš karto grįžau namo. Tėvas jau buvo namuose, bet niekam nieko nenorėjo pasakoti. Radau jį namie gulintį lovoje, aplink stovėjo šeimos nariai, bet jis niekam nieko nesakė. Kai atėjau, tėvas pažvelgė į mane. Priėjau prie jo ir jis manęs paklausė, ar žinau, kas nutiko. Atsakiau, kad žinau, ir jis paprašė manęs niekam nieko nesakyti, nes tuo metu visi likę gyvi jau buvo arba našlaičiai, arba našlės.
Tačiau tai paslaptimi truko gal tik 15 ar 20 minučių, nes tėvas netrukus viską papasakojo.
Tai buvo 1941 metų liepos 29 diena, antradienis, penktoji Av mėnesio diena pagal žydų kalendorių.
[šaudė] ...iki aštuntos, pusės devynių... Aš pats antradienio vakarą užsėdau ant arklio ir išjojau patikrinti, ar tai, ką girdėjau, tiesa. Deja, tai buvo tiesa. Iš Kelmės žydų, kurie buvo su mumis Daržinėje, iš viso liko 52 žmonės. Juos paliko nežinia kodėl – jokios logikos nebuvo, niekas nežino, kodėl taip buvo nuspręsta. Jie tiesiog paliko tuos, kurie sėdėjo viename kampe, visiškai atsitiktinai. Net jie patys nežinojo, ar ten buvo 52 žmonės, ar daugiau, ar mažiau. Tai buvo grynas atsitiktinumas.
Jie dar iš tų 52 paėmė kelis vaikinus. Vienas iš jų liko gyvas, tai JANKEL ZAK [JAKOVAS ZAKAS], kurį jie paėmė tvarkyti nužudytųjų daiktus Kelmėje. [24:00]
DL: Kaip jis liko gyvas?
ŠCH: Jis buvo tarp tų 52-jų.
DL: Bet vėliau?
ŠCH: Jis buvo su manimi.
DL: Tas iš Haifos?
 |
| Buvusi Kelmės progimnazija. Šiame pastate karo pradžioje buvo įsikūrusi laikina Kelmės valsčiaus valdyba. Pastato rūsyje buvo laikomi nužudytųjų daiktai. |
ŠCH: Taip. Jis vienintelis iš tų 52. Daugiau nežinau, ar kas nors dar iš jų išgyveno. Jis pats rado savo tėvo ir brolių paltus. Buvo dar vienas vaikinas, pavarde ROSENFELD, MENKE ROSENFELD [EMANUELIS ROZENFELDAS], bet jis žuvo vėliau. Jis taip pat važiavo su Zaku. T. y. ką reiškia važiavo? Jie paėmė juos rinkti daiktus ir vežti ten, kur anksčiau buvo lietuvių gimnazija Kelmėje. Ten rūsyje jie sudėjo daiktus. Kai jie baigė rinkti daiktus, jie juos parvežė atgal.
Po Av 10-os dienos (1941 m. rugpjūčio 3 d.) jie tuos 52 žydus paliko dirbti pas lietuvius ūkininkus, paskirstė juos po įvairias vietas.
Dabar, grįžtant prie mano istorijos. Iki rugpjūčio 22 d. jie prie mūsų, žydų ūkininkų, nebesikabinėjo. Jie mums nieko nedarė.
DL: Kiek šeimų buvo ūkininkai?
ŠCH: [26:00] Ūkininkų buvo, taip: mes, CHASIA KOSHELVISKY, MOSHE GELMAN, ZUNDE LUNTZ, MENDELSON ir SIMON OSHER. Buvo dar viena šeima, nežinau pavardės, nepamenu. Tai buvo aplinkiniai Kelmės ūkininkai, kurie turėjo savo žemės.
DL: Ar jie dirbo patys?
ŠCH: Dalis dirbo. Aš tada buvau dar mažas, tik broliai dirbo, mes turėjome lietuvius samdinius ir mes...
DL: Kitaip tariant, jūs buvote patyrę žemės ūkio darbuose?
ŠCH: Taip, taip, labai patyrę. Mes buvome vienintelė šeima apylinkėje, kuri dirbo savo žemę.
Dabar grįžkime prie 1944 m. rugpjūčio 22 d., kuomet įvyko Kelmės žydų bendruomenės visiškas sunaikinimas.
DL: Visiškas sunaikinimas ?
 |
| Jakovas Zakas (Zrielkiuks), šaltinis https://www.yadvashem.org |
ŠCH: Visiškas sunaikinimas. Išskyrus tuos, kurie pabėgo. Tai buvo penktadienis, Elul mėnesio pradžia, rugpjūčio 22 d., ryte... Norint papasakoti apie 22-ąją, reikia pradėti pasakoti iš anksčiau... Jie privertė visus žydus ūkininkus atleisti visus lietuvių samdinius, bet tuo pačiu metu jie perspėjo, kad jei žemė nebus dirbama... Vienintelis dalykas, dėl kurio galėsite likti, yra tai, kad žemė su pasėliais bus prižiūrėta.
Dabar, grįžtant prie rugpjūčio 22 d. ryto, mano tėvas išsiuntė mane arti į lauką. Paėmiau arklius ir išvažiavau arti. Tuo pačiu metu tėvas išvyko į miestelį. Atvykus į miestelį, tėvas buvo areštuotas ir pasodintas į tą pačią Daržinę su 52 žydais, kuriuos surinko atgal. Jiems buvo likusios paskutinės gyvenimo valandos.
Mano tėvas pabėgo iš daržinės, įsėdo į vežimą ir nuvažiavo atgal namo. Tačiau vietoje to, kad sugrįžtų į namus, nuvyko pas kaimyną [BALTRUKAS], kur žinojo, jog yra mano brolis.
DL: ICCHOKAS ?
ŠCH: Taip, Icchokas. Ten jis jį rado ir liepė jam greitai bėgti pas mus, nes pas mus dar buvo moterys su vaikais, plius mūsų šeima, ir pasakyti jiems, kad jo žiniomis šiandien vėl bus šaudomi Kelmės žydai. Aš ariau netoli namų, ariau ant kalvos, staiga matau, kad Icchokas šoka iš antro aukšto, o paskui jį šoka kitas brolis, vardu Cvi. Jie negalėjo išeiti pro duris, todėl jie šoka iš antro aukšto ir bėga. Vienas iš jų bėgo viena kryptimi, o kitas bėgo mano kryptimi, o paskui juos bėga kiti žydai. Čia prasideda Kelmės žydų naikinimo pradžia, t. y. faktiškai sakant, tų, kurie buvo pas mus, suėmimas.
Mačiau, kad namas apsuptas, nes jis stovėjo slėnyje. Vienam iš jų pavyksta pribėgti prie manęs ir jis man sako: "Klausyk, Šmulikai, mesk viską ir bėk! Vėliau tau papasakosiu, gaila kiekvienos sekundės!" Norėjau jį praleisti pirmą, kad nebėgtume abu kartu, tai pasakiau: "Tu bėk, o aš seksiu tau paskui". Bet kai jis nubėgo, man jau buvo per vėlu bėgti. Likau arti.
Kaip jau anksčiau sakiau, jie liepė mums atleisti visus lietuvių samdinius, todėl karves ganė dvi žydų mergaitės, viena iš jų gyvena čia, Izraelyje, ji mano... t. y. jos tėvas buvo mano pusbrolis.
 |
| Chalozinų šeimos vaikai |
ŠCH: Aš tau dar papasakosiu. Ji išsigelbėjo ir apie tai papasakosiu vėliau, o dabar norėčiau pratęsti pasakoti, kaip jie surinko žydus ir kaip aš pasprukau.
DL: Nuo čia ir prasideda tavo paties istorija ?
ŠCH: Nuo čia ir prasidėjo. Nuo čia ir prasidėjo pirmieji klaidžiojimai, pirmosios mūsų klajonių dienos. Klajonių, kurios užtruko ištisus tris metus.
Matau, kaip mano brolis pasprunka, o man bėgti jau vėlu, nes policininkas jau artinasi link manęs. Buvau užtikrintas, kad jis manęs neatpažins, kaip žydo, nes retas žydas mokėjo arti. Galbūt tai buvo... Nežinau... Bet kokiu atveju, aš nebėgau. Jis praėjo pro mane, ne... Jis man pasakė, jei prisimeni, kas yra "Dieve, dėk!" ? [32:09].
DL: "Padėk, Dieve!" ?
ŠCH: "Padėk, Dieve!" Aš įsitikinęs, kad jis palaikė mane lietuviu. Policininkas praėjo pro mane ir pasuko prie karvių, ne prie karvių, o jis nuėjo paimti tas dvi mergaites, kad jas nuvarytų pas kitus. Viena iš jų, kuri yra mano pusseserė, praeidama man linktelėjo galva ir aš jai atgal linktelėjau, kad ji nesidairytų. Kai tik policininkas nuėjo, aš iškinkiau arklį, užsėdau ant arklio ir pradėjau joti nuo tos vietos, tolti nuo namų.
DL: O kur, tu pats nežinojai.
ŠCH: Aš nežinojau kur ne tik tą dieną, bet ištisus tris metus.
DL: Iš tiesų, tu to nežinojai.
ŠCH: Aš užsėdau ant arklio ir nujojau. Kaip minėjau, mano tėvas iš miesto namo negrįžo. Jis paprašė mano brolio atnešti iš namų jo tallit ir tephilin. Galiu pasakyti, kad tai ir išgelbėjo mano sesers gyvybę. Viena iš vyresnių mano seserų [Chaviva (Liba)] nešė tėvo prašytus daiktus. Tai buvo dar prieš atvykstant policijai. Ji nuėjo pas kaimyną ir atidavė tėvui jo tallit ir tephilin. Ten jai tėvas papasakojo, kas vyksta mieste. Ji pasileido bėgti namo, tikėdamasi išgelbėti motiną ir kitą seserį. Prisiartinusi prie namų ji išvydo, kad ūkis jau yra apsuptas. Iš tolo ji matė, kad aš vis dar stoviu lauke ir laukiu. Ji pasileido bėgti link manęs, kad mane perspėtų. Ji nežinojo, kad man jau viską pasakė brolis. Kai pamačiau, kad ji bėga, prijojau prie jos ir, jei kada matei, kaip jojama Pietų Amerikoje, aš užkėliau savo seserį ant arklio.
[Kitaip šį epizodą papsakojo pati Šmuelio sesuo Chaviva]
DL: Kodėl tavo tėvas prašė atnešti tallit ir tephilin ?
ŠCH: Todėl, kad jis jau žinojo, kad niekada nebegrįš į savo namus.
DL: Tai yra... ?
ŠCH: Jis jau žinojo. Aš tau sakiau. Kada jis pabėgo iš daržinės, jis jau žinojo.
DL: Tai reiškia?...
ŠCH: Kad tai yra [galas]...
DL: Jis ruošėsi mirčiai, todėl prašė atnešti jo tallit ir tephilin ?
ŠCH: Nežinau, nenorėčiau sakyti, kad jis galvojo apie mirtį, bet jis buvo tikras, kad namo jau nebegalės grįžti. Vienas iš dviejų, arba jis mirs, arba jis pabėgs.
Aš su seserimi jojome tolyn. Pakeliui buvo toks tvenkinys. Palei jį stovėjo keli medžiai. Aš sustojau ir nulipau nuo arklio. Prie vieno iš medžių stovėjo kaimynas su žiūronais ir žiūrėjo į mus, nes jis žinojo, kad šiandien vyksta žudynės. Pasakysiu tiesiai šviesiai, jis stovėjo ir jam iš akių plūdo ašaros, tam lietuviui, nes jis žinojo, kad tai paskutinės mūsų gyvenimo valandos. [35:59]
Brolis man buvo pasakęs, kur susitiksime, jei man pavyks pabėgti. Tuo keliu ir jojau. Pakeliui sutikau gerą mūsų kaimyną, kuris vėliau pasirodė esąs labai geras žmogus. Aš perdaviau jam arklį, pasiėmiau seserį ir išėjome. Ėjome į mišką, kur, kaip buvo sutarta, turėjome susitikti su broliu, jei man pavyktų pabėgti. Miške radau brolį ir kitą savo brolį, Icchoką, kurį matėte čia.
DL: Icchoką ?
ŠCH: Icchoką ir Cvi [Hiršą].
Ten, miške, išbuvome iki sutemos. Kai sutemo, nuėjome pas kitą kaimyną, nes manėme, kad kažkas dar galėjo pabėgti iš namų ir ten ateis. Kai jau buvo visiškai tamsu, ten atėjo mūsų tėvas. Tėvas su broliu ir seserimi išėjo į kitą vietą. Aš likau su kitu broliu, Cvi. Tiksliau pasakius, tėvas pasiuntė mus apžiūrėti aplinkinius kaimynus, gal kas nors dar pabėgo.
DL: Surinkti žydus?
ŠCH: Taip, surinkti žydus ir pasižiūrėti, kas pabėgo, o kas – ne. Jis mums pasakė, kur pats keliaus. Jis prisiminė, kad turi dar vieną pažįstamą lietuvį, gal jis jam padės, ir ten nuėjo, o aš su Cvi pradėjome ieškoti. Nuėjome pas vieną kaimyną, pas kitą. Pas vieną kaimyną radome antrąją mūsų seserį [Šima]. Ji gulėjo pasislėpusi grūduose. Buvo supilta daug grūdų ir ten ją lietuvis paslėpė.
DL: Kluone ?
ŠCH: Kluone. Kai mes ją iškėlėme, ji nekalbėjo ir nevaikščiojo, ir mes iš jos nieko negalėjome sužinoti, kas pabėgo, kas nepabėgo. Mes ją paėmėme ant rankų ir pradėjome eiti su ja. Kai ji atsigavo, papasakojo mums, kad, jos žiniomis, turėtų būti pabėgusi teta, kurią išgelbėjo lietuvis, taip pat kaimynas, ir dar kiti žydai, bet jei jie yra, tai turėtų būti toje ir toje vietoje pas tą ir tą lietuvį.
Kadangi negalėjome jos palikti ir eiti ieškoti su ja, tą vakarą nusprendėme, kad pirmiausia nuvesime ją pas tėvą, ten, kur tėvas nuėjo, pas tą lietuvį. Ten paaiškėjo, kad tėvas, užuot pasibeldęs pas tinkamą lietuvį, pasibeldė pas kitą. Tas kitas buvo to lietuvio, pas kurį jis turėjo eiti, kaimynas. Čia atsitiko tragedija, nes tas lietuvis buvo vienas iš tų, kurie dalyvavo šaudyme, kur jis pasibeldė, ir tėvas jam tuo tarpu pasakė, nes patirties bėgant ir slapstantis neturėjome, jis jam pasakė, kokio lietuvio jis ieško. Taigi, kai atėjome pas tinkamą lietuvį, negalėjome būti ilgiau nei 24 valandas, nes pats tėvas pasakė, kur eina.
DL: Jis save išsidavė?
ŠCH: Pirmąją naktį, o tiksliau pirmąją dieną ir naktį, nors tėvas buvo netyčia išsiduodamas paminėjęs mūsų buvimo vietą, kaimynas vis dėlto mus priglaudė. Antrosios nakties metu tėvas su seserimis ir broliu nusprendė eiti toliau, o aš su Cvi grįžome į vietą, kurioje sesuo manė, kad dar gali būti likusių žmonių.
Kai atvykome ten, radome ne tik motiną, bet ir savo pusseseres. Radome kelias žydų moteris. Nebuvo jokių vyrų, tik moterys. Tarp moterų buvo taip: mano mama, mano pusseserė, mano pusbrolio žmona su dviem vaikais, mano tėvo sesuo, Miashnik [Mijasnik] ir mano pusseserės vyras. Ne, vis tik buvo vyras, vienas vyras buvo, Nachumas.
DL: Daugiau nei 10 žmonių.
ŠCH: Taip. Su savimi pasiėmėme taip: mamą, pasiėmėme vyrą ir išėjome. Paprašėme lietuvio, kad kitą naktį pasiimsime likusius, kai tik bus galima.
Kadangi ten, būtent ten, kur tau sakiau, kur tėvas norėjo eiti, jis jau negalėjo ten būti. Tėvui kilo mintis, kad jis turi pažįstamą lietuvį už Liolių. Žinai, kur yra Lioliai? Lioliai yra tarp Kelmės ir Raseinių, mažas miestelis. Ten, netoli Raseinių, tai yra nuo Raseinių sakyčiau 20 km, jis turėjo pažįstamą lietuvį, su kuriuo kadaise prekiavo ir galbūt jis mus ten... Tai toli nuo mūsų ir toli nuo žydų gyvenvietės, galbūt tas lietuvis mus priims.
Tėvas su mama, broliu, dviem seserimis ir vyru išėjo pėsčiomis. Aš su Cvi grįžome atgal. Radome lietuvį, nuėjome pas tą lietuvį, jis mums davė vežimą ir pasodinome pusbrolio žmoną su dviem mažais vaikais. Ten radau pusbrolio dvi vyresnes mergaites, Krubelnikaites. Abi mergaitės išgyveno. Viena yra Ida, o kita - Basė. Viena gyvena čia pat Givatayime, o kita - Nazarete.
[Batševos Krubelnikaitės pasakojimas]
DL: Ji taip pat buvo kartu su jumis vėliau?
ŠCH: Ne. Ji buvo su mumis tik pirmąsias dienas, bet pasakysiu tau, ji turi didelę tragediją papasakoti. Ji metus buvo vienuolyne.
DL: Lietuvių vienuolyne.
ŠCH: Jos mama su dviem vaikais, jos močiutė, kuri buvo mano tėvo sesuo, mes visi nuvažiavome į Liolius.
DL: Kiek jūsų iš viso tada buvo ?
ŠCH: Tuoj tau tiksliai suskaičiuosiu.
DL: Pavardes.
ŠCH: Nori pavardžių?
DL: Pirmiausia skaičių. Noriu orientuotis ir tave sekti. Atvykote į Liolius. [44:30]
ŠCH: Už Liolių...
DL: Už Liolių, į kaimą.
ŠCH: ... buvo, patys Lioliai yra kaimas, ir tai buvo rugpjūčio pabaigoje.
DL: Tai buvo rugpjūčio pabaigoje, tai turėjo būti...
ŠCH: 22-ą dieną pabėgome. Tai galėjo būti 24-a diena, ne vėliau.
DL: Kiek žmonių atvykote į Liolius?
ŠCH: Tuojau pasakysiu... Viso - 12 žmonių.
DL: 12 ?
ŠCH: [45:15] Tų 12 žmonių vardai yra tokie, jei nori žinoti:
1. Aš [ŠMUELIS];
2. ICCHOKAS [brolis]. Jis iki šiol yra gyvas;
3. CVI [brolis HIRŠAS];
4. Sesuo [CHAVIVA (Liba)];
5. Sesuo [jauniausioji - ŠIMA];
6. Mūsų tėvas [JANKELIS (JAKOVAS) CHALOZINAS];
7. Mūsų motina [SARA RAZEL-CHALOZINIENĖ];
8. Tėvo sesuo [ETTA BLUMA CHALOZINAITĖ-KRUBELNIKIENĖ (iš Libos Chalozinaitės-Gitlin liudijimo)]
9. Tėvo sūnėno [RUVINAS KRUBELNIKAS] žmona [LIBA KRUBELNIKIENĖ] su dviem mažais vaikais [jų vardai seka toliau];
10. CHINDĖ KRUBELNIKAITĖ (6 metų) [iš aukų sąrašo sudaryto 1965 m.] ;
11. ICCHOKAS KRUBELNIKAS (4 metų) [iš aukų sąrašo sudaryto 1965 m.];
12. [Šmuelio] pusseserės vyras [NACHUMAS].
[ Šis sąrašas yra patikslintas, papildant asmenų vardais ir pavardėmis. Pats Šmuelis savo pasakojime daugelio žmonių vardais ir pavardėmis nemini. ]
Štai tiek mūsų ten atėjome.
DL: Į Liolius ?
ŠCH: Pas lietuvius už Liolių.
DL: Suprantu, kad galėtumei pasakoti apie kiekvieną dieną, nes kiekviena diena buvo kaip atskiras pasaulis.
ŠCH: Aš tuoj pratęsiu, nes čia įvykiai greitai baigiasi. Viens du ir baigiasi visas reikalas.
Po kelių dienų, kai ten sėdėjome, tėvas pasakė, kad negalime būti pas tą lietuvį visi 12 žmonių. Žinojome, kad ilgai tai nesitęs, nes, pirma, lietuvis yra neturtingas ir negali mūsų išmaitinti. Antra, mūsų ieško. Jis mus pasiuntė, mane su broliu Cvi, grįžti į mūsų apylinkes, t. y. pažiūrėti aplink Kelmę, kas ten girdisi, ar nurimo, ir kaip reaguos mūsų kaimynai, ar jie pasiruošę mus priimti, ar padėti, ar ne.
Išėjome šeštadienio vakarą, sakyčiau. Tai buvo po savaitės ir tai jau turėjo būti rugpjūčio pabaiga, rugsėjo pradžia. Grįžę, mūsų kaimynai mus priėmė geranoriškai, ir mes grįžome, aš su broliu, sekmadienį atgal. Šeštadienio vakarą išėjome, o sekmadienio naktį grįžome. Kai atvykome sekmadienio vakare ir pasibeldėme pas lietuvį, jis mums pasakė: "Bėkite iš čia greitai, čia nieko nebėra!".
Kur visi dingo?
DL: Lioliuose ?
ŠCH: Taip, pas lietuvį Lioliuose.
Jis mums papasakojo, kad policija sekmadienį atliko kratą ir nieko nerado. Mes iš karto grįžome atgal. Grįžti atgal, tai nuo ten iki Kelmės 20 km, pirmyn 20 km ir atgal 20 km. Čia mes nieko nepažinojome, turėjome grįžti pas mūsų kaimynus.
Kai grįžome į Kelmės apylinkes, pas mūsų kaimynus, buvo pirmadienis, ir pirmadienio vakarą nuėjome pas lietuvį, pas kaimyną, ir paprašėme, kad jis nuvažiuotų dviračiu ir pažiūrėtų, kas ten atsitiko. [00:48:10]
DL: Prie Liolių ?
ŠCH: Mes buvome pasimetę. Nežinojome, kas vyksta.
DL: Su šeima?
ŠCH: Su šeima.
DL: Su tais 10 žmonių.
ŠCH: [00:48:45] Tas žmogus nuvažiavo ir sugrįžo. Tuo metu likimas mums iškrėtė išdaigą. Kol mes su broliu pas tą lietuvį gulėjome ant šiaudų, kitoje pusėje gulėjo mūsų tėvas su motina. Pasirodo, kad jie taip pat iki čia atėjo, bet nei mes, nei jie vienas apie kitą nieko nežinojome. Tarp mūsų buvo tik keli metrai atstumo, o mes galvojome, kad jie yra vis dar ten [prie Liolių] ir jų ieškojome.
Tėvai papasakojo, kas jiems atsitiko, kol mūsų nebuvo. Pasirodo, kad toje šeimoje, pas kurią jie slėpėsi, įvyko barnis. Žentas susipyko su uošviu, todėl jis nuėjo į policiją ir savo uošvį paskundė. Pakeliui namo, jis atsipeikėjo ir pradėjo gailėtis, dėl to ką padarė. Grįžęs žentas pripuolė prie mūsų tėvo ir pasakė: "Bėk greičiau, nes čia tuojau atvažiuos policija !".
[00:49:40] Ir tai kainavo. Jo gailestis kainavo keturias aukas. Iš karto vietoje nušovė du mažus vaikus, pusbrolio žmoną [vaikų motiną] ir tėvo seserį [vaikų močiutę]. Taigi, keturiais žmonėmis mažiau. Čia mes praradome pirmuosius keturis žmones.
[50:15] Mano pusseserę MINA SHEVELOVITCH nužudė, kai ji buvo pas lietuvį su savo buvusiu svainiu [IZRAELIS NACHUMOVIČIUS] (nes jos seserį jau buvo nužudę). Ji ryte atėjo pas lietuvių šeimą, motiną su sūnumi [Damanskis; daugiau čia]. Sūnus nuvažiavo ir parvežė policiją. Ją [Miną] nušovė vietoje, o svainiui pavyko pabėgti. Jie [baltaraiščiai] manė, kad kulka jį pasieks ir daugiau nesivijo, bet kulka nepataikė ir jam pavyko pabėgti. Jis nubėgo apie 4-5 kilometrus. Pribėgo netoliese esantį ežerą, įbrido į jį ir norėjo nusiskandinti. Ten aš jį ir sutikau. Taip jau išėjo, kad jo nei nušovė, nei jis nusiskandino.
[Kitame, vėlesniame liudijime, Šmuelis teigė, kad moters pavardė buvo Leibovič. Moters pavardę Leibovič liudijo ir J. Zakas. Gali būti, kad Šmuelis šiame pasakojime pasakė mergautinę moters pavardę t.y. Mina Ševelovičiūtė (Leibovičienė).]
DL: Likimas.
ŠCH: Tačiau vėliau jis vis tiek žuvo. Jį nužudė. Kaip tai atsitiko ? Jis nusprendė, kad daugiau nebenori klaidžioti po kaimus, ir išėjo į getą.
DL: Į Šiaulius ?
ŠCH: Jis buvo Šiaulių gete. Vėliau jį įkalino Šiaulių kalėjime ir ten girdėjau, kad jį nužudė.
Taigi, iš mūsų 12-os belikome tik šeši. Keturis praradome ten, už Liolių, o pusseserė buvo nužudyta prie Kelmės. Po visų šių įvykių jis nusprendė, kad už jokius pinigus nebeliks kaime. Šiandien mums lengva apie tai pasakoti. Įsivaizduok, tuomet kaimuose buvo labai sunku būti. Kodėl dabar sakau labai sunku? - Nes vėliau tapo lengviau, 43-ųjų pabaigoje, 44-aisiais tapo lengviau.
DL: Tai logiška.
ŠCH: Bet pirmieji mėnesiai, tai buvo Raudonosios jūros perėjimas. Bijodavai savo paties šešėlio. Jis kvietė mus eiti į getą, bet mes nėjome. Bet daugelis grįžo [į getą]. Tas pats iš geto, pamiršau jo pavardę, prašė mūsų, kad eitume į getą. Jis sakė: "Draugai, niekas nežino, kur išgyvensime. Kol esame gyvi, gyvenkime tarp žydų, eikime į Šiaulių getą".
DL: Taip jis manė?
ŠCH: Tai buvo jo nuomonė. Mes nenorėjome eiti į getą. Šiuo metu negaliu tau pasakyti, kodėl, nes tuo metu ir pats nežinojau, kas mus sulaikė nuo ėjimo į getą. Tačiau tai [jam] baigėsi mirtimi.
[54:20] Tęsiu pasakojimą toliau. Po to, kai grįžome atgal, prie mūsų prisijungė dar vienas. Tai buvo JANKELIS ZAKAS [JAKOVAS ZAKAS].
DL: JANKELIS ZAKAS ?
ŠCH: Taip. Su Jankeliu Zaku susitikau grįžtant iš Liolių, po ten įvykusių žudynių. Nuėjau pas lietuvį ir jis man sako: "Nueik į tvartą, pastogėje rasi žydą". [Jakovas Zakas liudijo, kad jį su Chalozinais suvedė kalvis Dominykas Štabokas] Užlipau į tvarto pastogę ir radau Jankelį Zaką. Jankelį pažinojau iš anksčiau. Jį pažinojau, nes buvau jo brolio draugas. Mes kartu augome, jis buvo keliais metais vyresnis už mane, o jo brolis buvo mano draugas. Taip jis prisijungė prie mūsų ir kartu klajojome nuo 1941 m. rugpjūčio 22 d., trumpiau šnekant, iki 1943 m. kovo 17 d.
Kodėl sustoju ties šia data? Tą dieną praradau brolį.
DL: Cvi ?
ŠCH: Taip, Cvi ir tėvus. 1943 m. kovo 17 d.
DL: [55:55] Tai buvo po Stalingrado.
ŠCH: Taip, po to.
Tėvą ir motiną buvome apgyvendinę pas lietuvį, kurio niekada gyvenime nepažinojome ir niekada gyvenime nežinojome, kad toks lietuvis egzistuoja [ANTANINA ir POVILAS VALČIUKAI]. Nors ir be ypatingos simpatijos lietuviams, bet galiu tau pasakyti atvirai, kad daugelis jų mums padėjo, ypač mūsų kaimynai. Labai mažai, galima suskaičiuoti ant rankos pirštų, kurie mums nepadėjo. Tačiau jų pagalba buvo lydima didelės baimės ir nuolatinės policijos grėsmės.
Tėvą ir motiną paslėpėme pas tą lietuvį. Pusantrų metų bėgyje maistu aprūpindavome juos mes.
DL: Ar tėvas tebeturėjo savo tallit ir tephilin ?
ŠCH: Jis visada turėjo tallit, tephilin, Siddur [kasdieninė ir šabo dienų maldaknygė] ir Machzor [šventinė maldaknygė]. Jis norėjo, kad šie daiktai būtų kartu su juo.
Vieną seserį [CHAVIVA (LIBA)] laikė vienas lietuvis. Kita sesuo [ŠIMA] labai gerai kalbėjo lietuviškai, todėl mes jai sugalvojome priedangą. Atnešėme jai siuvimo mašiną, visiškai naują, kuria ji mokėjo siūti, ir taip ji vaikščiodavo siūdama po kaimus kaip lietuvė. Nenoriu sakyti, kad visi lietuviai nežinojo, kad ji žydė, bet, kad būtų aišku, 90 procentų nežinojo, kad ji žydė, nei iš išvaizdos, nei iš kalbos, nei iš nieko.
Lietuviai, kurie slėpė tėvą ir motiną, buvo neturtingi.
DL: Ar turėjote pinigų? To man nepasakojai.
ŠCH: Pinigų turėjome labai mažai, bet jie nebūtų padėję. Suprask, lietuvis, kuris mums duodavo maisto, nereikalavo pinigų. Lietuvis, kuris mus įsileisdavo į namus, jokių pinigų neprašė, nes mes neidavome pas bet kurį lietuvį. Šiandien tai atrodo, kaip savaime aišku, bet tuo metu aš nežinau, ar mes tai aiškiai suvokėme. Eidavome pas vieną šeimą, kuri mus nukreipdavo pas kitą. Mes nėjome tiesiai pas bet ką ir nesibeldėme, todėl dabar žinau tik apie gerus lietuvius. Netrukus pakalbėsiu ir apie blogus. Mes nėjome tiesiai ir nesibeldėme sakydami: "Duok mums valgyti." Ne, niekada.
Tarkime, mūsų kaimynas turėjo brolį kitame kaime. Jis iš anksto su juo tarėsi:
"Kokia tavo nuomonė? Ar laikytum žydą? Ar duotum jam valgyti?"
"Taip, atvesk."
"Bet, paklausyk, tai mano pažįstami, aš už juos atsakau."
Taip mes ir vaikščiojome vis į kitą vietą. Sakau, per visus tuos tris metus ir dešimt dienų, kurias klajojau, nakvojau ne daugiau kaip devynis kartus pas lietuvius.
DL: ...kuriuos?
ŠCH: Čia buvo didelė išmintis, teisingas kelias, ne išmintis, dabar nekalbu apie išmintį, o intuicija, kad ilgiau neužsibūdavome pas vieną lietuvį. Taip tempėme laiką, dieną po dienos. Savaime suprantama, buvo didelės policijos paieškos.
DL: Jie vis dar ieškojo žydų?
ŠCH: [59:40] Už kiekvieną žydą buvo skiriama 5 tūkstančiai markių premija, už negyvą ar gyvą – tai jiems nebuvo svarbu. Be to, jis dar gaudavo kortelių.
DL: Maisto kortelių?
ŠCH: Ne maisto kortelių. To jiems nereikėjo. Lietuviai turėjo pakankamai maisto, tačiau jiems trūko daiktų.
DL: Drabužių ?
ŠCH: Taip, drabužių.
Taip klajojome nuo vieno lietuvio pas kitą, nenakvodami ir neužsibūdami. Kas kur klajojo? Tėvas su motina buvo vienoje vietoje, viena sesuo [CHAVIVA (LIBA)] buvo kitoje vietoje, o kita [ŠIMA] klajojo, kartais čia, kartais ten, kartais šen. Iš pradžių vaikščiojome aš, Jankelis Zakas, broliai Cvi ir Icchokas. Tiek mūsų liko iš tų 12 žmonių.
DL: Ar jūs visi keturiese eidavote į vieną vietą ?
ŠCH: Mes vaikščiojome poromis.
DL: Poromis.
ŠCH: Tačiau mes žinojome vienas apie kitą. Mes rinkdavomės pas tėvus, kiekvieną savaitę jiems atnešdavome maisto. Tėvas ir motina nenorėjo valgyti ne-košerinio maisto, bet jie del to neturėjo problemos, nes mes jiems atnešdavome.
Kovo 17 d. [1943 m.], tiksliau kovo 16 d., pas lietuvį buvo mano broliai Icchokas su Cvi ir Jankelis [Zakas]. Tuo metu aš buvau pas kitą lietuvį. Po kurio laiko Icchokas su Jankeliu iš ten išėjo, o mano brolis [Cvi] nuėjo parnešti malkų. Viskas prasidėjo nuo tų malkų. Matyt taip jau buvo lemta. Iš kur jis ėjo parnešti malkų? Netoliese buvo miškelis. Iš ten atsinešdavo malkas. Ryte jis nuėjo į miškelį, kad paruošti tėvui malkų kūrenimui. Likimas lėmė, kad durys atsidarė, vėjas atidarė duris, o tuo metu pro šalį ėjo to lietuvio kaimyno maždaug 12-os metų berniukas. Jis pamatė, kad žydas kapoja malkas. Jis atpažino mano brolį, kad jis žydas. Jis nuėjo ir pasakė savo tėvui. Tėvas nuėjo į policiją ir juos atvedė. Mano brolis, Cvi, tuo metu gulėjo... Dabar grįžtant atgal: brolis nenujautė, kad jam gresia nelaimė. Jis sukapojo malkas ir atnešė tėvui į namus, į kambarėlį ten, ir atsigulė ant pečiaus miegoti. Jie jį pažadino miegantį, policija jį nukėlė nuo pečiaus. Jis išėjo ir lauke suprato, kad jam atėjo galas. Jis turėjo revolverį. Mes visi buvome ginkluoti.
DL: Iš kur turėjote ginklų?
ŠCH: Iš lietuvių, raudonųjų, kuriuos jie paliko. Jie paliko Lietuvoje daug ginklų. Mes iš lietuvių gavome revolverius. O brolis turėjo vokišką pistoletą. [1:03:15]
DL: Parabelą [Parabellum] ?
ŠCH: Parabelą.
DL: Tai buvo brangus daiktas.
ŠCH: Kai tik jis pamatė...
DL: Ar jūs pirkote tuos ginklus ?
ŠCH: Negaliu pasakyti. Atrodo, kad ne.
DL: Iš lietuvių ?
ŠCH: Tikrai negaliu pasakyti.
DL: Bet jūs kiekvienas turėjote po ginklą ?
ŠCH: Kiekvienas iš mūsų turėjome po dvi granatas ir revolverį.
DL: Kodėl ?
ŠCH: [1:03:52] Tiesą sakant, tai buvo tik tam, kad... Ginklą buvo galima panaudoti tik tam tikru momentu: arba, kad kritiniu momentu išsigelbėtume, arba nusižudytume, arba tuo momentu mesti granatą ir pabėgti. Mes nesileisdavome į kovą, tuo metu ne. Vėliau buvo atvejų, apie kuriuos papasakosiu, tačiau tai buvo vėliau, ne tuo metu.
Kai brolį nutempė nuo krosnies ir išvedė į lauką, jis suprato, kad viskas baigta. Jis nuleido rankas ir bandė išsitraukti pistoletą iš kišenės. Tačiau gavo kulką į nugarą. Nepaisant to, jam pavyko ištraukti ginklą ir šauti į du policininkus. Vieną jis sužeidė į petį, kitą – į pilvą. Trečias policininkas, stovėjęs už kampo, šovė ir pataikė jam į galvą.
DL: Jis juos nušovė ar tik sužeidė ? Nežinai ?
ŠCH: Tik sužeidė. Policininkai liko gyvi, deja.
Policija pradėjo ieškoti kitų žydų name. Šeimininkas turėjo keturis vaikus, bet tuo metu jo pačio nebuvo namuose. Taip jis išsigelbėjo. Nei jo žmona, nei jis tuo metu nebuvo namie, tik vienas dvylikos metų berniukas. Policija pradėjo klausinėti jo, ar name yra daugiau žydų, bet jis nieko neišdavė.
Mano tėvas, išgirdęs triukšmą, pasislėpė dviguboje sienoje, kurią buvome jam įrengę. Tačiau jis pamiršo Siddur [maldaknygę] kambaryje.
Policija pradėjo ieškoti visame name ir įėjo į kambarį, kuriame buvo pasislėpęs mano tėvas. Jie rado jo maldaknygę ir tai sukėlė įtarimą. Jie pradėjo dar labiau ieškoti, tačiau nesugalvojo, kad name gali būti dviguba siena ir kažkas joje yra pasislėpęs.
Kai kiti trys šeimininko vaikai grįžo iš mokyklos, tarp jų buvo mergaitė. Jie ją nuvedė prie nušauto brolio ir grasino, kad, jei nepasakys tiesos, taip pat bus ir su jos tėvu. Ji tada išdavė, kad dviguboje sienoje slepiasi mano tėvas ir motina.
Policininkas bijojo atidaryti dvigubą sieną, nes galvojo, kad viduje gali būti pasala. Jis svarstė, ką toliau daryti, nes du iš jų buvo sužeisti.
DL: Trys policininkai.
ŠCH: Du policininkai. Trečias nušovė mano brolį.
DL: Tai buvo tas, kuris nušovė jį.
ŠCH: Trečiasis nušovė mano brolį.
DL: Tas, kuris buvo už kampo ?
ŠCH: Taip, iš už kampo. Brolis dar šiek tiek bėgo. Mes jį radome netoliese. Jis nubėgo apie 50-60 metrų ir ten su peršauta galva ir nugara susmuko.
Jie [policininkai] pradėjo šaudyti į dvigubą sieną. Siena pradėjo skeldėti. Bešaudant sužeidė tėvą į koją. Jie ištraukė motiną ir tėvą iš slėptuvės ir pradėjo juos tardyti. Jie norėjo sužinoti, kur slepiasi kiti šeimos nariai, nes žinojo, kad tėvas turi dar vaikų, kurie pabėgo.
Žinoma, tėvas ir motina nieko neišdavė. Jie buvo išvežti į Kelmę, o iš ten į Raseinių kalėjimą. Kiek man yra žinoma, praėjus šešioms savaitėms, jie buvo išvežti ir sušaudyti.
DL: Raseinių kalėjime ?
ŠCH: [1:08:05] Taip.
Taigi mes praradome dar tris žmones. Išlikome tik aš, Icchokas, Jankelis Zakas ir mano dvi seserys.
[Nacių policijos raportas apie aukščiau aprašytą įvykį 1943 metais Kelmėje]
DL: Ir dvi seserys.
ŠCH: Ir dvi seserys.
DL: Bet seserys nebuvo su jumis?
ŠCH: Nebuvo. Aš tau papasakosiu.
DL: Jos buvo kitoje vietoje ?
ŠCH: Taip, jos buvo kitur. Nuo 1943 m. kovo 17 d. abi seserys atsitiktinai susitiko ir buvo kartu.
Tuo metu aš buvau pas kitą lietuvį. Tą dieną, kovo 17-ąją, trečiadienį, mano lietuvis nuvažiavo į miestą ir man viską papasakojo.
DL: Ar seserys taip pat keisdavo vietas ?
ŠCH: Taip, jos taip pat keisdavo vietas, bet ne taip dažnai. Viena mano sesuo apsimesdavo nebyle ir kartais praleisdavo kelis mėnesius vienoje vietoje. Kita buvo siuvėja.
DL: Siuvėja.
ŠCH: Mano kita sesuo, kuri prastai kalbėjo lietuviškai, apsimetė nebyle ir labai kentėjo dėl to.
Taigi, kai mano lietuvis grįžo iš miesto, jis papasakojo man, kad mano brolis ir tėvas buvo nužudyti. Atsitiktinai šis ūkininkas buvo vienas geriausių žmonių mūsų apylinkėje. Aš žinojau, kad abi mano seserys slepiasi netoliese, bet supratau, jog toje vietoje ilgiau likti nebegalima, nes policija pradės reidą, todėl turėjome bėgti.
Vos sutemus, atėjo mano brolis Icchokas. Jis dar nežinojo, kad aš jau viską žinau, todėl atėjo man pranešti. Mes kartu nusprendėme išvesti seseris iš tos vietos. Tačiau jų lietuvis taip pat buvo mieste ir sužinojo apie įvykius. Jis nenorėjo jų išvaryti, bet, kai sutemo ir mes pasirodėme, jis pagalvojo, kad ateina policija. Jis atidarė galines namo duris ir tarė seserims: „Vaikai, bėkit!“ Seserys išbėgo pirmos, mes bėgome iš paskos. Jos manė, kad jas persekioja policija. Tiksliai nežinodamos, kur bėgti, jos nubėgo į priešingą pusę. Visame Kelmės valsčiuje pasidarė nebesaugu ir mes ten nebegalėjome būti.
DL: Valsčiuje.
Laikui bėgant, įgijome patirties ir supratimo, kad iš tos vietovės, kur ieško policija, reikia bėgti iš karto į kitą apskritį, arba į kitą rajoną. Nes kol jie susisieks su kita apskritimi, kol jie surinks policiją, tuo tarpu galima nueiti toli. Mes planavome pasiimti seseris ir bėgti į Šiaulių apskritį. Mes norėjome, jei esi girdėjęs apie miestelį Užventis... [1:10:20]
DL: Užventis?
ŠCH: Mes norėjome traukti ten, pakeisti apskritį, palikti šį valsčių. Po didelių pastangų mes susirinkome ir pradėjome eiti. Atsitiktinai tą kovo 17 d. buvo labai šviesi naktis. Policija buvo išsiųsta ant kelių.
DL: Tik dėl jūsų?
ŠCH: Be mūsų daugiau nieko ir nebuvo.
DL: T. y. visa blokada buvo tik dėl jūsų?
ŠCH: Kitų žydų nebuvo.
DL: Jie norėjo tik jus sugauti?
ŠCH: Jie ne tik tą dieną norėjo mus sugauti.
Turiu pabrėžti, kad jei ne mūsų kaimynai, jei jie nebūtų mums davę to pirmutinio palaikymo, mes nebūtume išlikę.
Trumpai tariant, mes nuėjome netoli Užvenčio. Ten užėjome pas vieną lietuvį. Papasakojau jam tiesą. Kaimai tapo... Tai buvo toks geras žmogus, kokį sunku net su žiburiu rasti. Mes juo visiškai pasitikėjome, tačiau jis negalėjo mūsų ilgai laikyti, nes labai bijojo. Tuo metu vyko intensyvi mūsų paieška. Aš su Jankeliu Zaku išėjome į Varnius.
DL: Varnius ?
ŠCH: Ten mes radome kelias žydų šeimas. Iš tiesų ne šeimas, o pavienes pabėgusias žydes. Radome vieną žydę. Negaliu pasakyti, iš kokio kaimo ji buvo. Supratome, kad ir čia mes negalime užsibūti, todėl sugrįžome atgal. [1:13:00]
Dabar pasakosiu kas vyko po 1943 kovo 17 dienos. Tiksliai neatsimenu kurį 1943 metų mėnesį, bet tikrai, kad po kovo 17-os dienos, atėjo žydai iš Kauno [Kauno geto]. Apie tai mums pranešė kunigas [galach] iš Kelmės. Jis juos paslėpė pas lietuvius netoli Liolių.
DL: Gal atsimeni, kokia buvo jo pavardė ?
ŠCH: Ar to lietuvio ?
DL: Ne, kunigo.
ŠCH: Jo pavardės neatsimenu. [kun. Radzvilas Alfonsas?]
DL: [1:13:50] Gal Paukštys ? [kun. Bronislovas Paukštys]
ŠCH: Negaliu pasakyti, ar jo pavardė buvo Paukštys, bet jei tau labai reikia, galėsiu sužinoti.
DL: Gal žinai tų žydų pavardes ?
ŠCH: Aš tau papasakosiu štai ką. Galbūt tau bus įdomu sužinoti, kaip tas kunigas norėjo išgelbėti žydų vaikus ? Kai tik pradėjo vesti Kelmės žydus sušaudymui, kunigas surinko žydukus savo rūsyje. Kiek jų buvo, tiksliai nepasakysiu. Lietuvių policija privertė jį vaikus atiduoti, tačiau kelis jam vis tik pavyko išgelbėti ir jie iki šiol tebegyvena. Kelmėje buvo Mer šeima. Tėvas dirbo Žydų liaudies banko [Kelmės skyriaus] direktoriumi.
DL: Mer ?
ŠCH: [1:14:39] Taip, Mer. Jonkė Mer [JANINA MERAITĖ] ir jos broliukas, kurio vardo nežinau. Jie buvo maži vaikai. Tas antrasis gal kokių 6-7 metų [ICCHOKAS MERAS]. Jo vardo neatsimenu. Jie vieninteliai, kuriuos kunigui pasisekė išgelbėti.
Dabar išvardinsiu tuos, kurie atėjo iš Kauno geto. [1:15:00]
SHMUEL GOLDBERG [ŠMUELIS GOLDBERGAS]. Tas vyras, apie kurį tau žmona pasakojo. Na, tu jį žinai.
DL: Tas, kuris parašė tą knygą ?
ŠCH: Taip.
MICHKE GUTMAN [MICHAILAS GUTMANAS]. Jis kilęs iš Palangos. Kaune jis studijavo teisę.
DL: Spėju, kad aš jį žinau.
 |
| Micha Gutmanas (1911-1982), foto. 1944 m. Gauta iš Izraelyje gyvenančio Baruch Gutman (Michos Gutmano sūnėno). |
ŠCH: Gutmanai iš Palangos. Michke - tikras žydas ir šaunus vaikinas. Kartu su juo buvo jo žmona [MANIA GUTMANIENĖ] ir svainė [CILĖ PAKELČIKAITĖ] (žmonos sesuo). Taip pat ten buvo gydytojas iš Skaudvilės. Jis su žmona pabėgo į Kauną, o iš ten atvyko į Kelmę. Jo pavardė - DUSHNITZKY [DOLNICKIS iš J.Zako liudijimo]. Žmona buvo odontologė, o jis [bendros praktikos] gydytojas. Aš su jais susitikau pas vieną lietuvį netoli Liolių. To žmogaus pavardė - ŠALKAUSKAS [ANTANAS ŠALKAUSKAS]. Prie mūsų prisijungė MICHKE GUTMAN [MICHAILAS GUTMANAS], SHMUEL GOLDBERG [ŠMUELIS GOLDBERGAS]... [1:16:13]
DL: Ar tai tas, kuris dirba Sochnut ? [Nepelno organizacija Izraelyje]
ŠCH: Taip, jis dirba Sochnut. Michailo žmonai ir jos seseriai aš parūpinau prieglobstį pas lietuvius. [1:16:35] Ką reiškia, parūpinau. Kad tu geriau suprastum, ką turiu omenyje, sakydamas, parūpinau, aš tau papasakosiu štai ką...
DL: ...bet tu ir pats turėjai nemažai bėdų.
ŠCH: Taip, tiesa, tačiau, kad ir kaip bebūtų, aš taip pat turėjau ir pusantrų-dviejų metų patirtį.
DL: Tu jau buvai įgijęs pasitikėjimo.
ŠCH: Kartu su pasitikėjimu aš jau buvau išplėtęs nemažą pažįstamų lietuvių ratą. Jau anksčiau tau esu sakęs, kad mes nėjome pas pirmą pasitaikiusį lietuvį, nes jei būčiau ėjęs pas bet kurį, tai manęs šiandien Giv'atayim nebūtų [1:17:05]. Tuo esu visiškai įsitikinęs. Tuo metu, jei kas nors eidavo pas atsitiktinį lietuvį, rizikuodavo gyvybe, nes vienas klaidingas žingsnis galėjo baigtis mirtimi. Vienas tokių atvejų nutiko mažame Kražių miestelyje. Ar žinai tokį mažą miestelį - Kražiai ?
DL: Taip, Kražiai.
ŠCH: 14-15 metų vaikai iš Kražių nuėjo pas atsitiktinius lietuvius. Jie paprasčiausiai nežinojo, pas kurį iš jų gaus prieglobstį. Ar žinai, kas tai yra šakės ? [1:17:40]
DL: Taip, šakės.
ŠCH: Jie nudūrė keturiolikmetį su šakėmis. Vienas lietuvis jį subadė. Jie išžudė tuos vaikus.
Aš nuvedžiau Michės Gutmano žmoną ir jos seserį pas vieną lietuvį. Įdomumo dėlei papasakosiu, kaip aš susipažinau su juo. Prisiminiau, kad seniau mano tėvas turėdavo reikalų su lietuviu, kuris buvo užsiauginęs didžiulius, vešlius ūsus. Tik dabar nesijuok. Galvoju, kur man jį dabar surasti. Tie ūsai iš tikro buvo neįprastai dideli ir įspūdingi.
DL: Jie buvo įžymūs.
 |
| Iš dešinės: Michailas Gutmanas, Mania Gutmanienė, draugė, Cilė Pakelčikaitė (Manės sesuo), Šmuelis Gutmanas (Michailo brolis, žuvęs 1943 m. prie Alekseevkos, kaunantis 16-os Lietuviškos divizijos gretose). Gauta iš Izraelyje gyvenančio Baruch Gutman (Michos Gutmano sūnėno). |
ŠCH: Būtent. Tie ūsai buvo visiems gerai žinomi. Bėda tame, kad aš nežinojau nei to kaimo, nei jo pavardės. Net ir šiandien aš neatsimenu, kokia buvo jo pavardė. Viename mažame bažnytkaimyje buvo kunigas. Bažnytkaimį vadino PAKRAŽANTIS [1:18:43]. Jis yra šalia Kelmės. Ten buvo bažnytėlė su varpine ir jaunas kunigas.
DL: Jei gerai atsimenu, ties ta vietove vyko mūšiai tarp vokiečių ir Lietuviškos divizijos.
ŠCH: Apie Lietuvišką diviziją aš tau taip pat papasakosiu, bet vėliau. Laimė, kad pas šį kunigą buvo vienas lietuvis, kuris kažkada dirbo pas mus samdiniu. Aš nuėjau pas jį ir jis mane supažindino su kunigu. Nuėjau pas kunigą pasišnekėti. Jis mane priėmė labai draugiškai (šimtu procentu). Bešnekant aš jo paklausiau, gal jis pažįsta savo vietovėje gyvenantį vyrą su didžiuliais ūsais.
DL: Jo parapijoje.
ŠCH: Taip, jo parapijoje. Kai aš pasakiau jam, kad ieškau žmogaus su didžiuliais ūsais, jis nusijuokė, nes uždaviau lengvą klausimą. Jis man papasakojo, kur tas vyras gyvena. Kai aš ten nuėjau, šeimininko namuose neradau. Tarp kitko, jis buvo nemažas girtuoklis [1:20:10]. Jo žmona įsileido mane į vidų ir kambaryje aš pamačiau ant sienos pakabintą vyro su didžiuliais ūsais nuotrauką, iš kurios aš jį ir pažinau. Pas šituos gerus žmones aš įkurdinau MICHKES GUTMANO žmoną ir jos seserį. Ten jos išbuvo gana ilgą laiką. ŠMUELIS GOLDBERGAS nuėjo į kitą vietą. Jis neliko su mumis. Gydytojas [DOLNICKIS] pasiliko pas ŠALKAUSKĄ [1:20:55].
DL: Kokia gydytojo pavardė ?
ŠCH: DUŠNICKY [Šmuelis neatsiminė tikslios gydytojo DOLNICKIO pavardės]
DL: DUŠNICKY?
 |
| Nissan Iserlis (1914.01.01 - 1971.09.14) šaltinis |
ŠCH: Jis dabar gyvena Amerikoje. Štai tiek iš viso buvo žydų aplink Kelmę. Vieną dieną, tais pačiais 1943 metais, aš nuėjau pas tą patį lietuvį, apie kurį tau jau pasakojau. Pas jį aš susitikau su Jankeliu Zaku. Tas lietuvis man perdavė popieriaus lapelį, kuriame buvo parašyta jidiš kalba. Laišką parašė Jankelio Zako sesuo, NISSAN ISERLIS žmona [Šeina] [1:21:45]. Štai tokiu būdu mes su jais susirišome.
DL: Ji buvo iš Kauno geto ?
ŠCH: Ji pabėgo iš Kauno geto į Eržvilką ir iš ten atsiuntė lietuvį su laiškeliu. Ji sužinojo, kad jos brolis klaidžioja kažkur aplink Kelmę. Laiškelyje rašė, kad ji ieško savo brolio ir tikisi, kad ši žinutė jį pasieks. Ji prašė brolio, kad jis padėtų jiems persikelti į Kelmės vietovę arčiau savęs, nes prie Eržvilko jie jau nebegalėjo likti.
DL: Ar jos vyras liko Kaune ?
ŠCH: Ne.
DL: Ji buvo kartu su savo vyru ?
ŠCH: Taip. [1:22:35]
DL: Atrodo, kad jis buvo policininkas gete, prie vartų, sargyboje.
ŠCH: To negaliu tau pasakyti. Aš nebuvau Kauno gete ir nenoriu apie tai kalbėti. Tegul kiti tai pasakoja.
DL: Aš jį atsimenu.
ŠCH: Nežinau, nieko nežinau.
Perskaitęs laiškelį, aš iš ten išėjau ir patraukiau į kitą kaimą, kuriame buvo Jankelis. Aš žinojau, kur jis yra, ir ten nuėjau. Pažadinau Jankelį ir perdaviau jam laišką. Nusprendėme surasti kokį nors valstietį, kuris mums padėtų juos parsivežti. Jis [Zakas] apsirengė ir mes išėjome. Netoli Kelmės, mūsų kaimynystėje, suradome lietuvį, kuris sutiko ten nuvažiuoti. Jo pavardė buvo DAVINAUSKAS
[Garso įraše nuo 1:23:33 labai neaiškiai tariama pavardė. Kitoje vietoje ji tariama, kaip LEVANAUSKAS]Jis atsisakė važiuoti kartu su Jankeliu, nes jo išvaizda buvo kaip tipiško žydo, juodais plaukais, ir jį galėjo lengvai atpažinti. Jis važiuosiąs tik su manimi. Valstietis nenorėjo prarasti darbo dienos, todėl nusprendė išvažiuoti šeštadienio vidurnaktį, kad sekmadienį jau būtume prie Eržvilko.
DL: Kodėl lietuviai jums padėdavo ? Kokios priežastys įtakojo juos tą daryti ?
ŠCH: Aš tau paaiškinsiu. Iš to, kiek su jais bendravau ir turėjau su jais artimų ryšių, aš susidariau tokią nuomonę. Buvo tokių lietuvių, kurie turėjo pažįstamus, tam tikra prasme, savus žydus. Kaip pavyzdį aš tau pateiksiu tą lietuvį iš Pakražančio [1:24:39]. Jis net nežinojo, kad mano pavardė yra Chalozinas. O aš žinojau, kad jis turėjo ryšių su Kelmėje gyvenusia Rozenfeldų šeima. Jie buvo jo geri draugai, todėl aš pasakiau, kad esu vienas iš Rozenfeldo sūnų. Jis tikriausiai iki šiol galvoja, kad mano pavardė yra Rozenfeldas. Noriu užtikrintai pasakyti, kad jis man padėjo viskuo, ko tik aš beprašyčiau, tačiau tuo metu jis manė, kad padeda "Rozenfeldo sūnui".
DL: O kaip buvo tuomet, kada susitikdavote atsitiktinius ir visiškai nepažįstamus lietuvius ?
ŠCH: Mes niekada neidavome pas visiškai nepažįstamus lietuvius, niekada. Tai buvo teisingas elgesys ir šios taisyklės mes visada laikėmės.
DL: Tu anksčiau kelis kartus esi tą pabrėžęs.
ŠCH: Jei būtume darę kitaip, tai mes niekaip nebūtume išgyvenę.
DL: Vadinasi, jie visada žinojo, kas jūs esate?
ŠCH: Kiekvieną kartą mus kas nors, kam nors rekomenduodavo.
DL: Bet kodėl jie padėjo?
ŠCH: Kodėl jie tai darė ?
DL: Juk ne visiems jūs buvote savais žydais.
ŠCH: Ne visiems buvome savais žydais, tačiau buvo ir geros širdies žmonių. Buvo tokių, kurie sakydavo: "Aš visą tai matau, visus tuos šaudymus, žudymus, tačiau nenoriu turėti nieko bendro su tuo". Kiti sakydavo taip: "Ką valdžia nusprendė, tą tegul ir daro. Kaip kai kurie lietuviai nori elgtis, taip tegul jie ir elgiasi. Mes nesikišime, nes tai ne mūsų reikalas, tačiau, kad ir kas beatsitiktų, pavalgyti mes jiems visada duosime". Beje, tai buvo tik tie lietuviai, kuriuos mums rekomenduodavo. [1:26:16] Mes niekuomet nėjome ir nesibeldėme pas atsitiktinį lietuvį, niekada. Dienos metu, kuomet šviesu, aš neidavau netgi pas tą, kurį man rekomenduodavo. Įprastai aš įsėlindavau į jo ūkį ir pasislėpdavau visai dienai taip, kad niekas net neužuostų jog aš netoliese esu. Kur slėpdavausi ? Aš įsėlindavau į tvartą. Jei esi matęs, tvarte karvės stovi pririštos prie ėdžių.
DL: Taip.
ŠCH: Aš nuimdavau dangtį, išmesdavau mėšlą, pasiklodavau šiek tiek šiaudų, įlįsdavau į vidų, užsidengdavau dangčiu ir taip gulėdavau visą dieną. Valstietis galėjo prisiekti, kad pas jį jokių žydų nėra. [1:27:14] Aš nežinodavau, ar jis geras, ar blogas. Bet kuriuo atveju, aš vengiau eiti pas bet kurį be pažinčių.
DL: Tau tekdavo nakvoti po atviru dangumi ?
ŠCH: Klausi, ar teko slėptis po atviru dangumi ? Ar žinai, kas yra durpės ?
DL: Taip.
ŠCH: Laukuose stovėdavo durpių kupetos. Naktį mes jas praardydavome ir įlįsdavome į vidų. Tačiau visų geriausia ir saugiausia vieta buvo lietuvių kapinės. [1:27:55]
DL: Kapinės?
ŠCH: Mes susirasdavome kokio nors turtingo pono kapą (juos laidodavo tokiuose mažuose pastatuose). Atidarydavome mažas dureles ir įšliauždavome vidun. Tai buvo pati saugiausia vieta. Niekas ten neidavo ir niekas nelandžiodavo.
DL: Jiems nejauku būtų ten lįsti, ko nors ieškoti.
ŠCH: Naktimis garantuotai ten niekas nevaikščiojo, išskyrus sekmadieniais, kuomet galėjo apsilankyti kapinėse šeimos nariai. Kitais atvejais buvo visiškai saugu.
DL: Jūs susikūrėte tam tikrą sistemą.
ŠCH: Tai atėjo su laiku. Kodėl aš tau pradžioje sakiau, kad mes bijojome net savo šešėlio ? Taip buvo tik iš pradžių. Vėliau mes jau turėjome visko, drabužių, maisto. O kaip gi būtume be jų ? Su laiku įsigijome visko, ko reikia. Taip sakant, buvome praėję profesinius kursus, jei tai galima pavadinti profesija. Sakoma, kad seną vilką - sunku nušauti. Šioje vietoje aš, kaip žmogus sėkmingai slapstęsis pusantrų metų, noriu tau pasakyti, kad mus be kitų dalykų lydėjo ir sėkmė. Sunku pagauti tą, kurį lydi sėkmė. Tokio žmogaus orientacija ir visas mąstymas buvo sukoncentruoti vieninteliam tikslui - išlikti. Mūsų klausa ir akylumas išsivystė, taip, kad net sunku paaiškinti. Su laiku mūsų pojūčiai pasidarė tokie...
DL: Užaštrinti.
ŠCH: Ypatingai užaštrinti.
Ką dar tau papasakoti ?
DL: Noriu paklausti, ar tau teko panaudoti ginklą ? [1:29:55]
ŠCH: Aš ginklą naudojau tik 1944-ais metais.
DL: Tačiau tavo pasakojime mes dar neatėjome į 1944-uosius.
ŠCH: Ne.
DL: Mes dar tik 1943-ių pabaigoje.
ŠCH: Mes dar 1943-ių pabaigoje. Toliau buvo taip. Prie mūsų prisijungė ISERLIS [1:30:09].
DL: Taip, tiesa. Tu pradėjai ieškoti jam vietos.
ŠCH: Ne, tuo metu aš išvažiavau su lietuviu.
DL: Šeštadienio naktį.
ŠCH: Šeštadienio naktį. Sekmadienio ryte mes atvažiavome į Nemakščius. Ar tau girdėtas toks miestelis ?
DL: Žinoma. Jis yra netoli nuo GARUSHT [?]. [1:30:30]
ŠCH: Galbūt. Ten man atsitiko vienas įvykis. Lietuvis paliko mane ir išėjo nusipirkti cigarečių. Paskui aš supratau, kad jam ne cigarečių reikėjo, o išgerti. Man tas įvykis kainavo labai daug nervų. Aš buvau paliktas vienas sekmadienio rytą viduryje miestelio, kuomet buvo pilna privažiavusių lietuvių, vaikščiojo policininkai. O mano lietuvis vis negrįžta. Kad įtartinai nestovėti vietoje, aš arklį tai iškinkau, tai vėl pakinkau ir vėl iškinkau, ir vėl pakinkau. Kiekviena sekundė atrodė, kaip amžinybė. Pagaliau grįžta girtas mano lietuvis, Levanauskas [1:31:00]. Mes vėl sėdame į vežimą ir važiuojame iki pat to kaimo, kurį savo laiške minėjo ISERLIS. Kai atvažiavome, aš savo lietuviui sakau, kad čia rasime žydų. Jis manęs paklausė: "Šmueli, iš kur žinai, jau užuodei ?"
Tada nesivadinau Šmueliu, visi lietuviai mane vadino Pranuku. [1:31:25]
DL: Pranuku ?
ŠCH: Taip, visi mes turėjome lietuviškus vardus. Einant naktį, jei kas nors išgirstų šaukiant vardą, tai turėjo būti lietuviškas, o ne žydiškas vardas, kad niekas neįtartų, jog mes žydai. [1:31:41]. Mes kiekvienas turėjome po antrą vardą. Mane vadino Pranuku, mano brolį - Kazimieru, Jankelį - Jonu. Taip pat ir visos merginos turėjo po kitą vardą.
Kai mes privažiavome tą namą, iš jo išėjo jaunas vaikinukas ir paklausė, ko mums čia reikia. Mes atsakėm, kad norime užeiti ir pašnekėti. "Prašau" - atsakė jis. Mes paklausėme: "Klausyk, ar tu nunešei tą laišką ?" (iš tiesų kalbėjau ne aš, o mano lietuvis). Jis papasakojo, kad mums kažkas paliko laiškelį, kuriame buvo parašytas šis adresas. Šeimininkas viską neigė, sakydamas, kad nieko apie tai nežino. Kol mes ten sėdėjome ir kalbėjomės, aš išgirdau, kaip kažkas ant namo aukšto vaikšto. Aš ir klausiu šeimininko: "Čia katės pas tave...?" Tai buvo mano užuomina. Norėjau parodyti, kad suprantu – kažkas slepiasi pas juos. Namai buvo maži, šeimininkas galėjo žydą paslėpti tik palėpėje, o jei sėdi ten valandą dvi, juk reikia kojas pajudinti. Jei ką nors išgirsdavo, sakydavo: "Va, katės laksto palėpėje". Aš šeimininkui sakau: "Na ir sunkūs žingsniai tavo kačių". Kai tik aš tai ištariau, jis man parodė, kad nusiųsčiau savo lietuvį į lauką, ir mes galėsime pakalbėti prie keturių akių. Kai lietuvis išėjo laukan, šeimininkas prisipažino, kad pas jį slepiasi žydai. Aš jam paaiškinau, kad to lietuvio jis gali nebijoti, nes jis žino, kad aš esu žydas. "Pats matai, kad jis čia su manimi atvažiavo juos paimti ir tu jam gali kalbėti viską atvirai". Pagaliau šeimininkas mane palydėjo ant namo aukšto ir ten aš radau:
moterį iš Eržvilko su dviem vaikais, kitą moterį, kurios vyro tuo metu ten nebuvo, jos vyro seserį su dviem vaikais ir dar vieną moterį, kuri kažkada dirbo Kelmėje ir mane atpažino. Aš ją taip pat atpažinau.
Jie visi žinojo, kad pas ISERLĮ turi apsilankyti. Jie galvojo, kad aš esu Jankelis, nes ISERLIS pasakė, kad atvažiuos jo žmonos brolis. Jie man paaiškino, kad ISERLIS yra kažkur už 12-13 kilometrų nuo čia, o gal net ir toliau. [1:34:11] Bet ten dabar negaliu eiti, nes buvo didelis policijos reidas ir jie visi iš ten pabėgo.
Trumpai šnekant, mano lietuvis su tuo vaikinu vakare nuėjo jų [ISERLĮ su žmona] parsivežti. Prieš eidami parsivežti, būtent ta šeima iš Eržvilko, žydai, papasakojo, kad yra dar vienas vaikinas iš Kelmės, vardu DOVIDAS OŠERIS, kuris dabar yra Amerikoje.
DL: Ošeris ? [1:34:35]
ŠCH: Ošeris. Aš jį pažinojau. Kai tik išgirdau, kad DOVYDAS OŠERIS yra gyvas, aš parašiau jam žinutę. Rašau, kad esu Šmulikas, toks ir toks, jei neturi vietos, kur pasislėpti ir norėtum persikelti, tai prisijunk prie ISERLIO ir bandysime išgyventi visi kartu. Vienu žodžiu, sekmadienio naktį jie dar negrįžo. Prasidėjo didelė liūtis. Praėjo pirmadienis. Ankstų antradienio rytą ISERLIS atvažiavo su savo žmona ŠEINKA (ŠEINA), o su jais kartu ir DOVIDAS OŠERIS. Ryte mes pavalgėme, atvykusieji šiaip ne taip išsidžiovino, o mano lietuvis ir sako: "Aš daugiau kaip dviejų žydų nevešiu, nes kelias blogas ir pilnas pelkių". Jis priimtų į vežimą tik tą moterį ir mane, nes iki čia su juo kartu atvažiavau. Akivaizdu, kad kiti likusieji vieni [pėsti] nenueis 60-70 kilometrų. Jie ką tik atvykę iš geto ir nežino kelio, todėl mes pasodinome Šeiną ir Iserlį į vežimą, o mudu su Dovidu Ošeriu išėjome Kelmės link pėsčiomis. Lietuviui aš paaiškinau, kur jam reikia juos nuvežti, nes vieta jau buvo paruošta iš anksto. Ten jų jau laukė Jankelis Zakas. Vienu žodžiu, antradienio naktį mes atėjome į vieno valstiečio namus. Jo pavardė - VALČIUKAS [POVILAS VALČIUKAS]. [1:36:23] Jis gyveno netoli kelio Kelmė-Kražiai. Tai buvo mūsų galutinis tikslas. Šis lietuvis, taip pat mums buvo labai geras.
 |
| Antanina ir Povilas Valčiukai (šaltinis) |
[antra juostos pusė]
Taigi, atvažiavo MICHAELIS GUTMANAS ir jo žmona, su jais - gydytojas Dushnitzky [DOLNICKIS] ir ŠMUELIS GOLDBERGAS. Po to atvyko NISSAN ISERLIS su žmona ir DOVIDKE OŠERIS. Vėliau aš susitikau su mergina iš Šiaulių geto pavarde MAST. [1:38:18]
DL: ŠOŠANA MAST ?
ŠCH: Taip. Tu pats su ja pakalbėk, ji tau viską papasakos.
DL: Aš jos senokai nemačiau.
ŠCH: Pasakyk, kad tu buvai pas mane, Šmuliką, ji tau viską papasakos. Jei turi kantrybės, aš tau papasakosiu, kaip aš ją suradau. Taigi, Šošankė Mast pabėgo iš Šiaulių geto ir pasislėpė pas vieną lietuvį. Ji turėjo kažkokią pusseserę Kražiuose arba tolimą giminaitę, kurią išgelbėjo lietuvis vaikinas ir, atrodo, vedė ją, to negaliu jums pasakyti, nes tiksliai nežinau. Bet kuriuo atveju, ji buvo pas tą lietuvį. Aš turėjau vieną pažįstamą lietuvį, kuris dirbo malūne svėrėju. Jis sverdavo grūdus. Jis buvo geras vyras ir aš pas jį, progai pasitaikius, užeidavau. Jis man perduodavo šovinių ir visokios vertingos informacijos. Malūnas buvo ta vieta, kurioje susirinkdavo nemažai ūkininkų ir jie tarpusavyje apie viską šnekėdavosi. Kaip jau sakiau, jis dirbo Kražių malūne svėrėju. Vieną dieną, 1943 metais, nepamenu ar spalį, ar lapkritį, aš ėjau pro malūną. Jis mane pamatė ir pakvietė užeiti. Jis daugmaž žinojo, kas mane pažįsta asmeniškai, todėl gali mane atpažinti, o kurie manęs nepažįsta. Kai aš atėjau pas jį, jis man sako: "Leiskimės žemyn ir pirmiausia šio to užkąskime". Mums bevalgant, atsiveria durys ir įeina vienas lietuvis apie 70-75 metų amžiaus. Ko jis čia atėjo ? Jis norėjo be eilės, po blatu, susimalti savo grūdus. Žiemą vandens malūnai veikė prastai, nes variklius buvo konfiskavę vokiečiai. [1:40:20], todėl ūkininkai davė kyšius malūnininkams, kad jie jiems sumaltų grūdus be eilės. Dėl to pačio reikalo atėjo ir tas lietuvis. Kai tik jis mane pamatė, tarė: "Aš pažįstu tave, paršeli". Mano pažįstamas jo paklausė: "Iš kur tu jį pažįsti ?" "Nuo pat jo mažų dienų". - atsakė jis ir pridūrė, kad Jankelio sūnus niekada nevalgė kiaulienos. Kai tik jis ištarė Jankelio sūnus, o mano tėvo vardas iš tiesų buvo Jankelis, aš atsistojau ir paklausiau: "Iš kur tu žinai, kad aš esu Jankelio sūnus ?" Jis tarė: "Klausyk, gal tu manęs ir nepažįsti, bet aš pažinojau tavo tėvą ir žinau, kas tu esi. Aš tau norėčiau kai ką pasakyti". Jis paprašė mano draugo nesiklausyti ir tęsė toliau: "Mano namuose yra viena žydaitė. Ji pas mane atėjo iš Šiaulių geto ir gyvena keletą mėnesių. Ji nori susitikti su kitais žydais. Tu neįsivaizduoji, kokia jai būtų didžiulė dovana, jei aš jai atvesčiau žydą". Kaip sakoma, atsargų ir Dievas saugo. Aš bijojau ten eiti, nes to valstiečio nepažinojau, o be to jis žinojo, kas aš ir kad esu Jankelio sūnus. Jis man papasakojo, kokiame kaime gyvena, kur jo namas ir kaip ten nueiti. Vienu žodžiu, aš jam pasakiau, kad dviejų savaičių bėgyje užsuksiu pas jį. Ar dieną, ar naktį, tiksliai negaliu pažadėti, o dabar gali eiti. "Tau nereikės duoti kyšio. Tik tylėk ir niekam neprasitark, kad čia sutikai žydą. Aš pakalbėsiu su savo pažįstamu [malūnininku] ir jis sumals tavo grūdus." Kai tik jis išėjo, pasakiau savo pažįstamui, kad tučtuojau važiuoju ten, iškarto. Ką reiškia važiuoju ? Aš turėjau dviratį !
DL: Ar tu jį buvai nusipirkęs ?
ŠCH: Ne, aš jo nepirkau. Aš jį susikombinavau. Turėjau jį pasislėpęs šalikelėje ir, jei reikėdavo nuvykti, kur nors toliau, pasiimdavau. Malūnininkui pasakiau, kad jis to vyro grūdus maltų, bet lėtai, lėtai ir taip jį užlaikytų. Tegul nesumala jų iki pat vidurnakčio, o aš tuo tarpu nuvažiuosiu ten ir pažiūrėsiu, ar jis sakė teisybę. Jei jis tikrai sako tiesą, tada malk jam grūdus be eilės. Neužlaikyk jo 2-3 dienas. Malūnininkas man sako: "Pranuk, prižadu, aš nuo jo nenuleisiu akių. Jis be mano žinios niekur paslapčia neišeis. Gali drąsiai važiuoti".
Mūsų grupėje galiojo susitarimas niekada vienam neiti į nežinomą vietą, nepranešus kitiems. Jei kuris iš mūsų dingtų ar būtų nužudytas, mes turime žinoti, kuris valstietis mums pakenkė ar išdavė, kad vėliau, atėjus tinkamam laikui, galėtume su juo atsiskaityti.
DL: Iš tiesų ? Jūs taip buvote tarpusavyje susitarę ?
ŠCH: Taip.
DL: Ir valstiečiai tai žinojo ?
ŠCH: Nei vienas iš mūsų neidavo į nepažįstamą vietą pats sau vienas, niekam nepranešęs. Jei vis tik reikėdavo eiti, tai būtinai palikdavo kokį nors ženklą, kad jei jis dingtų, būtų žinoma, kurioje vietoje tai atsitiko.
DL: Ar lietuviai apie tai žinojo ?
ŠCH: Jie žinojo.
DL: Ar jūs jiems taip ir pasakėte?
ŠCH: Tiems lietuviams, kurie buvo mums geri, to pasakoti nereikėjo. Mes jiems negrasinome ir jokio reikalo jiems duoti grąžos mums nebuvo. Pažinojome vieną lietuvį, kuris iš pradžių buvo geranoriškas, tačiau vėliau kažkodėl persimainė ir tapo mums priešiškas. Kartą jo geras pažįstamas priėjo prie manęs ir pasakė: "Būk atsargus su juo. Jis gali tave nušauti". Nuo to laiko aš laikiausi nuo jo atokiau.
Susitariau, kad jo pažįstamas pakviestų jį į sutartą vietą, o aš tuo metu pasislėpiau rugiuose. Kai jis ėjo pro šalį, aš pasirodžiau jam, išsitraukiau revolverį, atstačiau į jį ir sakau: "Tau nepavyks manęs pagauti. Žinai kodėl ? Todėl, kad tu niekada nežinai, kur aš esu. O aš tave galiu surasti bet kada. Jei nori, aš tau galiu per kelias dienas įrodyti, kad tu nuo manęs niekur negali pabėgti". Aš gerai pažinojau jo namus, nes iš pradžių mes pas jį slėpėmės. Jis turėjo dviejų metų dukrą. Aš tyliai įsėlinau pas jį ir per langą išsinešiau jo vaiką. Aš ją nešiojau su savimi ištisą dieną, o paskui pasakiau tam lietuviui, kad aš tai padariau.
Tarp kitko, pasakysiu tau štai ką. Iš tiesų mes negalėjome daryti bet ko toje vietoje todėl, kad visų pirma mes tikėjomės ištikus bėdai, jog lietuviai mus įsileis vidun, o antra, daugelis jų - mūsų buvę kaimynai. Ten jokių žudynių negalėjo būti ir mes to vengėme, nes kitaip būtume atkreipę policijos dėmesį ir dėl to prasidėtų gaudynės. Ta vietovė buvo mūsų paskutinis prieglobstis.
DL: Ar negalvojote nusižengti šiai taisyklei?
ŠCH: Buvo atvejų, kai mes tai darėme, bet ne tame rajone.
DL: Kur jūs tai darėte?
ŠCH: Tuoj tau pasakysiu. [1:46:30]
DL: Palauk truputį ir pabaik pasakoti apie tą lietuvį, kurio dukrą tu pavogei...
ŠCH: Vaiką aš jam grąžinau, tačiau leidau suprasti...
DL: Ką ?
ŠCH: Vakare parnešiau ją atgal ir leidau lietuviui suprasti, kad kitą kartą jis gali ir nebesulaukti savo dukros. Jei nori matyti ją gyvą, tegul mums netrukdo. Jei nepadeda, tai bent netrukdo. Nuo to laiko jis apie mus policijai nieko nepasakojo. Tas lietuvis manęs neišdavė. Mes eidavome jo laukais, tačiau jis apsimesdavo, kad nieko nemato. Vėliau aš kalbėjausi su jo žmona ir jai pasakiau: "Klausyk, tu juk žinai, kad mūsų gyvybės nevertos nei cento. Jūs mums netrukdote ir mes jums netrukdysime. Bet jei nors vienas iš mūsų dėl jūsų kaltės žus, tuomet žinok, kad ne tik tavo vaikas [nukentės], bet aš jus sudeginsiu. Jei ne aš tą padarysiu, tai tą padarys kiti mūsiškiai. Vis tiek atsiras tas, kas jums kai ką padarys". [1:47:50]
Dabar, grįžkime prie ŠEINKĖS [ŠOŠANA MAST].
DL: Gerai, bet apie ją vėliau. Dabar mane sudomino, ką tu esi lietuviams padaręs. Nesvarbu ar tai atsitiko anksčiau, ar vėliau.
ŠCH: 1944 metų pradžioje padėtis kaimuose buvo tokia: lietuviai parsiveždavo pas save į ūkius karo belaisvius kaip darbininkus [1:48:21] Belaisviai prieš mus nebuvo nusistatę. Jie nežinojo, kas su jais atsitiks, tačiau buvo užtikrinti, kad atėję pas lietuvį bent gaus pavalgyti. 1944 metais mums apsisaugoti jau padėjo desantininkai [1:48:40], kuriuos nuleido iš rusų pusės. Tarp jų buvo minuotojas. Tada mes pradėjome gauti ginklų. Prieš tai mes kiekvienas turėjome po pistoletą, o nuo 1944 metų pradžios jau buvome ginkluoti rusiškais automatais.
DL: Iš kur juos gavote ?
ŠCH: Iš lietuvių [Iš Nissan Iserlio pokalbio, daugelis desantininkų buvo lietuviai]. Buvo atvejų, kai ginklus paimdavome per prievartą. Matau, kad tave tas labai domina. Nuo 1944 metų pradžios mes tapome daug aktyvesni. Nori žinoti, ką darėme ? Jei kurį lietuvį reikėdavo pašalinti, mes jį pašalindavome.
DL: Kodėl jį reikėdavo pašalinti ?
ŠCH: Kai kurie lietuviai buvo... Ne, geriau pasakysiu taip. Lietuviai buvo kelių rūšių. Vieniems buvo visiškai vienodai, ar tu gyvas, ar tu miręs. Kiti norėjo tave tiesiog sunaikinti. Dar kiti tau duodavo pavalgyti, bet pasakydavo: "Išeik, aš tavęs negaliu priimti ir pas save nelaikysiu". Tik mažas procentas pasakydavo, kad aš tau padėsiu. Buvo ir tokių, kurie tave paskųsdavo arba įskųsdavo savo kaimynus, kad mus sučiuptų. Tai atsitiko netoli Kražių, kur mes susidūrėme su policija. Tame kaime pas lietuvį buvo du rusų belaisviai [1:51:05] ir jie buvo nusprendę...
DL: Gal kartais pameni to lietuvio pavardę ?
ŠCH: Negalėčiau dabar pasakyti. Turėčiau paklausti savo brolio. Gal jis atsimena ? Minutę... Jis gyveno netoli Kražių. Visiškai tai iš galvos išėjo. Dabar negaliu atsiminti. Jei tau reikia, aš sužinosiu to lietuvio pavardę.
Ten buvo du rusų belaisviai ir policija norėjo juos suimti.
DL: Tie belaisviai buvo pabėgę ?
ŠCH: Vienas jų buvo pabėgęs, o kitas tiesiog dirbo pas tą lietuvį legaliai. [1:51:40]
DL: Kodėl jie norėjo suimti legalų belaisvį ?
ŠCH: Aš nežinau. Šito aš negaliu tau pasakyti. Mums einant pro tą kaimą, išgirdome kaip policija šaudo į belaisvius. Mes puolėme jiems padėti ir susirėmėme su tais policininkais.
DL: Kodėl jūs jiems padėjote ?
ŠCH: Visų pirma, tas lietuvis [pas kurį buvo belaisviai] buvo vienas iš mūsiškių [IPOLITAS LENDZBERGAS ?].
DL: Tai yra, jūs bėgote padėti tam lietuviui ?
ŠCH: Iš dalies, taip. Aš negaliu pasakyti, kad tuo metu mums labiau rūpėjo mūsų lietuvis, nei tie belaisviai.
DL: Kodėl ?
ŠCH: Visų pirma, belaisviai buvo mūsų pažįstami. Mes juos pažinojome iš anksčiau. O antra, tai buvo gera proga susikauti su vienoje vietoje susibūrusia policija. Taip prasidėjo mūsų kautynės su jais.
DL: Ką tu turi omenyje, sakydamas kautynės ?
ŠCH: Jie apsupo belaisvius, o mes apsupome juos ir pradėjome vienas į kitą šaudyti. Mūsų būryje buvome: aš, mano brolis, MICHKE GUTMANAS, LEIBKE BRETAS ir DOVIDAS OŠERIS. [1:52:50]
 |
| Leiba (Leonas) Bretas (Leon Brett) Nuotrauka iš Vokietijos Feldafing pabėgėlių stovyklos registracinės kortelės 1946 m. (šaltinis) |
DL: LEIBKE BRETAS ?
ŠCH: Taip.
DL: ...o jis ?
ŠCH: Jis gyvas.
DL: Bet jis pas jus atėjo vėliau ?
ŠCH: Jis po kurio laiko atėjo pas mus iš Šiaulių geto. Taigi, prasidėjo susišaudymas. Iš jų du... [nušauti]. Vėliau radome vieno nukirstą plaštaką.
DL: Vieno iš jūsiškių ?
ŠCH: Vieno iš policininkų.
DL: Su granata ?
ŠCH: Ne, iš kulkosvaidžio.
DL: Iš kulkosvaidžio ? Jūs šaudėte iš kulkosvaidžio ?
ŠCH: Mes turėjome lengvą kulkosvaidį. Taip pat turėjome rusiškus automatus su diskinėmis dėtuvėmis, jei žinai tokius.
DL: Taip, taip.
ŠCH: Ir pistoletus.
DL: Jūs visą laiką nešiodavotės pistoletus ?
ŠCH: Žinoma. 1944-ais visuomet turėdavome pistoletus.
DL: Jūs visada su jais vaikščiodavote ?
ŠCH: Būdavo kartais, kad ir nesinešdavome.
DL: Ar tuo metu jūsų taktika kaip nors pasikeitė ?
ŠCH: Tuo metu mes pradėjome vaikščioti tik naktimis. Jei kam nors reikėdavo eiti dienos metu, tai eidavo tas, kurio iš veido negalėjai atpažinti, kad jis yra žydas. Jis apsirengdavo kaimietiškais rūbais. Aš dažnai vaikščiojau apsivilkęs šaulio kelnes. Tarp kitko, aš jas dar čia, Izraelyje, tebeturiu. Kažkur esu padėjęs. [Šaulių sąjungos uniformos kelnės].
DL: Kokias kelnes ?
ŠCH: Nuo šaulių [uniformos]. Tu juk atsimeni.
DL: Na taip. Jos buvo pilkos.
ŠCH: Ne, jos buvo žalsvos. Tai buvo išskirtinės kelnės.
DL: Teisybė.
ŠCH: Švarkas turėjo keturias kišenes ir stačią apykaklę. Dar būdamas Vokietijoje aš jį turėjau. Kelnes atsiminimui parsivežiau į Izraelį. Kažkur jos pas mane yra. Numoviau jas nuo vieno šaulio. [1:54:27] [Šmuelis Chalozinas Palestiną pasiekė 1946 metų vasarą]
DL: Kur jūs paslėpdavote ginklus, kai reikėdavo kur nors nueiti ?
ŠCH: Mes ginklų nepalikdavome be priežiūros. Juos visada saugodavo kuris nors iš mūsų. Jei kam nors reikėdavo persikelti, pavyzdžiui, į kitą vietą, ar nunešti žinutę, ar atsinešti, ką nors, ko neturėjome, tuomet tas visuomet eidavo pasiėmęs tik revolverį arba porą granatų. Šautuvas būdavo paliekamas pas draugą.
DL: Grįžkime prie susišaudymo su policija. [1:54:57]
ŠCH: Iš tiesų tuomet nei vienas iš mūsų nebuvo sužeistas. Žinau iš kalbų, kad vienas policininkas žuvo. Tai įvyko 1944 metais, galbūt 1944-tų balandžio mėnesį. [1:55:40]
DL: Ar belaisviai jums kartais padėdavo ?
ŠCH: Apie tai negalėjo būti nei kalbos. Pasakysiu tau štai ką. Belaisviai turėjo ne mažiau bėdų, nei mes.
DL: Mažiau bėdų ?
ŠCH: Ne mažiau. Nors jie buvo laisvesni, nei mes, tačiau valstiečiai į juos žiūrėjo, kaip į svetimkūnius. Belaisvio, kuris buvo pas valstietį, netykojo nužudyti, negaudė, tačiau jis visą laiką buvo prižiūrimas ir nuo jo niekada nenuleisdavo akių. Neatmenu nei vieno atsitikimo, kuomet koks nors belaisvis mums būtų pakenkęs, to nėra buvę.
DL: Anksčiau minėjai keletą rusų diversantų. [1:56:48]
ŠCH: Taip, buvo diversantų. Vienas iš jų buvo žydų jaunuolis, Abraomo Aperjašo sūnus.
DL: Kaip jis ten pateko?
ŠCH: Jis buvo nuleistas parašiutu 1943-aisiais, kažkur vidurio regione.
DL: Leizeris?
ŠCH: Taip, Leizeris. Atrodo toks jo buvo vardas. Jis buvo kartu su kitais trimis, iš kurių du buvo lietuviai. Tie du lietuviai atėjo iki mūsų vietovės. Jie reikalavo iš mūsų informacijos. Mūsų rajone jokių partizanaujančių lietuvių negalėjo būti, nes 99% jų buvo nusiteikę prieš tai... Tačiau žydų grupės galėjo veikti. Miškai ten buvo maži.
1944 metais mes jau buvome suorganizavę grupes, kurios veikė trimis grupelėmis po du ar tris žmones. Pavyzdžiui, trys grupės po du žmones arba trys po tris. Visi veikė susitelkę. Jei vakarop eidavome pas kokį ūkininką, į ūkį ateidavo nedideli būriai. Tuo metu jau nesirinkdavome „gerų“ ūkininkų – eidavome į bet kurį kaimą, nesibaimindami gyventojų.
DL: Kokiu tikslu jūs ten eidavote ? Pernakvoti ? [1:58:38]
ŠCH: Tada, bent jau mums, nakvynė nebebuvo problema. Buvo tikslai.
DL: Ar tuo metu sumažėjo baimė dėl lietuvių?
ŠCH: Taip, lietuvių jau nebijodavome taip, kaip anksčiau. Taip pat pastebėjome, kad naujų lietuvių policininkų beveik neatsirasdavo. Jie jau matė Vokietijos pabaigą. Tuo metu atmosfera keitėsi – lietuviai suprato, kad vokiečiai nėra amžini. Kas buvo 1941–1942 metais, kai visi galvojo, jog vokiečiai čia liks amžinai, jau pasikeitė. Situacija apsivertė, nes rusai pradėjo veržtis atgal. Be to, prasidėjo Vakarų frontas, ir atmosfera visiškai pasikeitė.
DL: Ar "plechavičiukų" buvo jūsų rajone ?
ŠCH: Kas?
DL: Kiek aš atsimenu, Plechavičiaus vietinė rinktinė veikė labiau Rytinėje Lietuvoje.
ŠCH: Aš tau pasakysiu, jei nori žinoti, kas mus persekiojo ir kas mus kankino. Pirmiausia tai tie lietuviai, kurie patys dalyvavo žudynėse, iš kaimų. Be jų dar buvo šauliai. Po to buvo...
DL: Šauliai vis dar egzistavo? [Lietuvos Šaulių Sąjunga] ? [2:00:20]
ŠCH: Jie jau nebesivadino šauliais. Bet pirmomis dienomis, kai vokiečiai įžengė, šauliai manė, kad gaus valdžią, taip, taip, ir taps lietuvių tautos didvyriais. Jie pradėjo organizuotis ir dalis iš jų tapo žydšaudžiais.
DL: Jie dalyvavo šaudymuose?
ŠCH: Taip, jie dalyvavo šaudymuose.
DL: O kas dar ?
ŠCH: Jie, po to buvo policininkai kaimuose. T. y., kad būtų aišku, kaip čia Izraelyje kadaise buvo...
DL: Mufta ? [nesuprantmai]
ŠCH: Ne.
DL: Muter. [Gal Nuter ? Neaiškiai]
ŠCH: Taip, pagalbinė policija. Jie dirbo policijos darbą, tik už tai negaudavo algos. Jie oficialiai turėdavo šautuvą ir buvo policijos pagalbininkai.
DL: Pagalbinė policija. [2:01:30]
ŠCH: Jie dalyvaudavo visuose reiduose. Sakykime, jei vienoje ar kitoje vietoje vykdavo reidas, tuomet visada kartu su policija dalyvaudavo ir tie pagalbiniai, kurie buvo pavojingesni nei patys policininkai. Kodėl ? Ogi todėl, kad su laiku mes jau žinojome, kuris yra policininkas, o pagalbinių mes gerai nepažinojome ir negalėjome atpažinti, kas jis iš tiesų yra. Nebent jis pats kam nors pasigirdavo. Štai su tokiais mes ir turėjome reikalų. Ką tau dar papasakoti ?
DL: Dabar papasakok apie Šiaulių getą.
ŠCH: Ar tu nori sužinoti, kas pabėgo iš Šiaulių geto ?
DL: Ne, ne. Noriu žinoti, ar turėjote ryšių su Šiaulių getu. Prašėte iš jų ko nors, ar kaip?
ŠCH: Atrodo, kad tai buvo 1943 metais, arba 1943 metų pabaigoje, Šiaulių getas mums... Mes turėjome lietuvių, kurie važiuodavo į Šiaulių getą. Ką reiškia važiuodavo į Šiaulių getą? Žydai dirbo Frenkelio fabrike. [2:02:44]
DL: Taip, žinau.
ŠCH: Lietuviai važiuodavo ten mainyti kailius, t. y. žalias odas. Tai buvo vieta, kur žydas galėjo susitikti su lietuviu iš išorės. Mūsų lietuviai nuvažiuodavo. Ką reiškia mūsų? Mūsų pažįstamas lietuvis važiuodavo mainyti kelių kailių ir tuo metu susitikdavo. Ten buvo žydas, pavarde DAVIDOV. Su to Davydovo sūnumis mes susirašinėjome. Pačio tėvo mes nepažinojome. Tuoj papasakosiu tau apie tuos dalykus.
Buvo laikas, 1944 metais, kai iš Šiaulių geto dar buvo galima išvesti žydus, tačiau gal neverta apie tai pasakoti ?
DL: Kodėl ne? Aš irgi susisieksiu su draugais iš Šiaulių ir paklausiu jų apie tuos dalykus. Noriu žinoti tiesą.
ŠCH: Tiesa yra tokia...
DL: Šiek tiek aš ir pats žinau. Vėliau papasakosiu tau keletą dalykų apie tai.
ŠCH: Tiesa buvo tokia, kad 1944 metais geto žydas negalėjo įsivaizduoti, kad kaime galima išgyventi, nes jis matė, kaip elgiasi lietuviai. Jo patirtis privertė taip manyti. Jis niekada galbūt nesusidūrė su geru lietuviu, kuris būtų jam padėjęs. Jis nesitikėjo, kad kas nors galėtų klaidžioti po kaimus trejus metus ir išgyventi.
DL: Aš taip pat nebūčiau tuo patikėjęs.
ŠCH: ...bet 1943 metais Šiaulių gete... Davidovas žinojo, kad yra išgyvenusių žydų apylinkėje. Pamenu, kad jis vieną kartą iš Šiaulių geto mums atsiuntė batų. Ar siuntė ir drabužių, aš nepamenu, bet batus mes gavome.
[ Benjamin Levine knygoje They Were Set Ablaze ("מען האט זיי פארברענט") (ISBN: 978-1-946124-99-9) aprašydamas savo tėvo Misha Levine gyvenimą pirmoje XX a. pusėje, paminėjo Šiauliuose gyvenusį kailių siuvėją Hiršą Davidovą. Knygoje rašoma, kad Davidovas buvo vienas iš devynių Šiauliuose veikusių kailių siuvimo įmonių savininkų. Jo įmonė, įsikūrusi Vilniaus gatvėje 66, samdė 20 darbuotojų ir buvo iš visų didžiausia. Karo metu, kuomet visi Šiaulių žydai buvo suvaryti į getus, vokiečių valdžia leido Davidovui su šeima pasilikti savo namuose ir su savo darbininkais tęsti įmonės veiklą. Valdžiai reikėjo, kad produkcija iš kailių nesustotų. Visi darbuotojai, įskaitant ir Davidovą su šeima, turėjo nešioti geltonas žvaigždes. Įmonė buvo pavadinta Fabrikas Nr.5. Į ją vokiečiai suvežė pačias geriausias siuvimo mašinas iš kitų Šiaulių kailių siuvimo įmonių bei kitų užgrobtų kraštų. Žinia apie puikią gaminių kokybę pasklido greitai ir aukšto rango vokiečių karininkai tapo dažnais įmonės klientais. Jie užsakinėdavo kailius savo žmonoms, meilužėms, motinoms. Kiekvieną dieną lankydavosi karininkai iš Wehrmacht'o, Gestapo ir apskrities komisariato. Atvykdavo net iš Kauno Generalkomisariato ar net iš Rygos Reichskomisariato. Tuo metu įmonėje kailius siuvo apie 30 darbininkų. ]
DL: T. y., kas tai atsiuntė, jis asmeniškai ar iš geto?
ŠCH: Šito aš nežinau.
DL: Nežinai ?
ŠCH: Šito aš tau negaliu pasakyti. Su Davidovu aš nebuvau asmeniškai susitikęs ir jo asmeniškai nepažinojau. Vėliau jis buvo nužudytas.
DL: Kur, Gete ?
ŠCH: Ne.
DL: Vokietijoje ?
ŠCH: Vienas jaunas lietuvis išvežė jį iš geto, tačiau Kuršėnų policija juos pagavo. Tas jaunuolis vos išliko gyvas. Jei iš tiesų kada nors yra buvę lamedvavnik [2:05:30], tuomet tas lietuvis tikrai buvo vienas iš jų.
[ Žydų misticizme ir kabaloje yra tikima, kad kiekvienu duotu laikotarpiu, kiekvienoje kartoje, yra nemažiau kaip 36 teisuoliai (Tzadikim). Tų žmonių niekas nežino ir, pasak kai kurių versijų, net jie patys to apie save nežino. Šių 36 asmenų pagalba Dievas kaskart išgelbėja visą žmoniją, net jei ji nusiristų iki visiško barbariškumo. Teisuoliai neišsiskiria iš eilinių žmonių, netgi gali būti nepatrauklūs ir išoriškai atstumiantys. Kiekviena žydų abėcėlės raidė turi savo atitinkamą skaičių (https://en.wikipedia.org/wiki/Gematria). Skaičių 36 galima užrašyti raidėmis Lamed (ל) ir Vav (ו), todėl teisuolius vadina lamedvavnik-ais (ל"ו). Daugiau apie tai. ]
DL: Lamedvavnik-as. Reikia sužinoti jo pavardę.
 |
| Alfonsas Songaila po karo (šaltinis) |
ŠCH: Aš tuojau ją atsiminsiu... Jo pavardė buvo STABUK. [2:05:40]
[ Akivaizdu, kad Šmuelis, prabėgus nemažai laiko, tiksliai neatsiminė teisingos to jauno lietuvio pavardės. Sprendžiant pagal jo pasakotas aplinkybes, tas jaunuolis buvo ALFONSAS SONGAILA. Šmuelio tėvų ūkio kaimynystėje gyveno kalvis Dominykas Štabokas su šeima. Jie tarpusavyje gerai sugyveno ir prieš karą, ir karo metu. Kalvis Štabokas turėjo to pačio amžiaus, kaip ir Šmuelis, sūnų Stanislovą (1922-1996). Panašu, kad Šmuelis sumaišė Alfonso Songailos pavardę su savo kaimyno Štaboko pavarde.]
DL: Stabuk ? Lamedvavnik-ų nebuvo gausiai lietuvių tarpe.
ŠCH: Aš tau vėliau pasakysiu pilnai jo vardą ir pavardę. Ne veltui jį vadinu lamedvavnik-u. Jam kiekvienas žydas buvo švenčiausias. Jis buvo jaunas lietuvis. Rūpinosi keliomis žydėmis iš Užvenčio. Kiekvieną kartą užėjęs pas jį ir pasakęs, kad reikia nuvažiuoti į getą, jis be svarstymo važiuodavo. Šis biednas vaikinas pasikinkydavo savo vos gyvą arklį ir važiuodavo į getą. Ten jis susitikdavo su Davidovu. Iš geto jis išvežė LEIBKĘ BRETĄ ir dar kelias moteris.
DL: Ką [dar išvežė] ?
ŠCH: Frumaną.
DL: Frumaną ?
ŠCH: Jis išvežė Frumaną iš geto. Jis padarydavo viską, ko tik paprašysi, nežinojo žodžio ne, aukojosi rizikuodamas savo gyvybe. Policija jį žiauriai sumušė. Jie jį pagavo kartu su Davidovu ir vos iš ten ištrūko gyvas. Davidovą jie nužudė. Kuršėnų policininkai jį paleido, nes jis atidavė jiems pinigus. Jis manė, kad dabar yra laisvas, tačiau kuršėniškiai iš karto paskambino į Šaukėnų policiją ir perspėjo juos, kad pakeliui pas juos važiuoja toks ir toks žydas su žmona. Jie jį su žmona sučiupo ir, kadangi jis daugiau nebeturėjo, ko jiems duoti, buvo nužudyti. Stabuks [Alfonsas Songaila] primuštas pabėgo, palikęs savo arklį ir vežimą. Tai buvo visas jo turtas. [2:07:27]
[ Kiek kitokias šio įvykio aplinkybes papasakojo pats Alfonsas Songaila http://www.issigelbejesvaikas.lt/content.php?id=10974 ]
DL: Ar tai buvo jūsų vienintelis ryšys su Šiauliais ? [2:07:28]
ŠCH: Viena iš su mumis buvusių merginų, Frumke Mejasnik [Fruma Miasnikaitė], nuėjo į Šiaulių getą išvesti iš ten savo motiną. Frumai pasisekė ir ji parsivedė ją pas mus.
DL: Taigi, kiek galų gale, jūsų būryje buvo žmonių ? Tu man pasakodamas pamini vis naujas pavardes.
ŠCH: Aš bepasakodamas nuklydau į kitą temą.
DL: Tikrai. Pavyzdžiui, pasakyk man, kiek jūsų buvo 1944 metų pabaigoje, prieš ateinant rusams ? Kiek iš viso jūsų buvo ?
ŠCH: Kiek mūsų buvo ?
DL: Taip.
ŠCH: Aš tuoj tau pasakysiu. Man reikia paskaičiuoti.
DL: Skaičiuokime kartu.
ŠCH: Mūsų buvo 4...[skaičiuoja]
DL: Tai yra, jūs du broliai Chalozinai, Jankelis Zakas...
ŠCH: Jankelis Zakas ir dvi mano seserys.
DL: ...ir dvi seserys.
ŠCH: Niske Iserlis [Nissan Iserlis], Šeinke Iserlis [Nissan Iserlio žmona Šeina], Michke Gutman [Michailas Gutmanas].
DL: Ar tu dabar pats skaičiuoji ? Ne ?
ŠCH: Mes keturi, Jankelis Zakas, viso 5.
DL: Palauk. Jankelis Zakas yra kartu su seserimis ir broliais. Seserys ir broliai sudaro 4, prie jų pridedame Jankelį Zaką ir gauname 5. Toliau pridedame Iserlį ir gauname 6. Su jo žmona gauname 7.
ŠCH: Gutmanas su dviem moterimis, tai yra žmona ir jos seserimi.
DL: Gauname 10. Su Šošana Mast gauname 11.
ŠCH: Su Frumke Mejasnik yra 12. Frumanas yra 13.
DL: Bretas.
ŠCH: Leibke Bretas [Leiba Bretas] - 14, Frumano žmona - 15. Jų duktė - 16. Senutė Frumanienės motina.
DL: Mejasnik ?
ŠCH: Ne Mejasnik... Frumano žmonos motina.
 | ||
Chana Pelcaitė (1926.06.08 - 2014.11.24) |
DL: Jau turime 17.
ŠCH: Vieną minutę, aš dar prisiminsiu. Jankelio Zako šiandieninė žmona Pelc, Anuške Pelc... Chanke Pelc [Chana Pelc].
DL: Jau 18.
ŠCH: Toliau Dovidke Ošeris.
DL: Ošeris. Jau turime 19.
ŠCH: Kas dar. Dar dvi mergaitės, kurios buvo ne su mumis, bet kitoje Kelmės vietovėje. Jų pavardė Karabelnik.
DL: Karabelnik. Jos dabar gyvena čia, Izraelyje.
ŠCH: Taip, jos dabar gyvena Izraelyje. Dar buvo Frumkes Mejasnik motina.
DL: Kurią ji parsivedė iš Šiaulių geto.
ŠCH: Turime 22. Cipe Karabelnik su savo dukterimi Malka. Cipe gyvena čia [Izraelyje]. Gaila, bet jos duktė mirė... Cipe Karabelnik, Malka Karabelnik, Base Broide [Basė Braudienė]. Po tiek daug metų...
DL: Base Broide taip pat buvo jūsų rajone ?
ŠCH: Taip. Ja rūpinosi Chaja Roz, kuri buvo šviesių plaukų, paskutinė iš Kauno geto [iš pačios Chajos Roz liudijimo žinoma, kad ji nebuvo Kauno gete. Matyt Šmuelis susipainiojo].
DL: Chaja ?
ŠCH: Chaja Roz.
DL: Chaja Roz ?
ŠCH: Kaunietė, bet tuo laiku ji pabėgo iš Šiaulių geto. Ji buvo Šiaulių gete.
DL: Tu kalbi jau apie kitą grupę.
ŠCH: Jei vardinti atskirai pagal grupes... Cipe Karabelnik buvo kitoje grupėje, Malka...
DL: Ar pastarosios priklausė kitai grupei ?
ŠCH: Visi tie, kuriuos tau dabar paminėjau, buvo Kelmės rajone. [2:11:50]
DL: Vadinasi, iš viso...
ŠCH: Mes, kurie pastoviai visą laiką tarpusavyje bendravome, buvome šie: aš, mano brolis, dvi seserys, Michke Gutmanas, jo dvi moterys t.y. jo žmona ir žmonos sesuo, Leibke Bretas, Davidke Ošeris.
DL: Frumanas.
ŠCH: Frumanas prisijungė atėjęs iš Šiaulių geto, bet jau pačioje pabaigoje. Jį išvedė tas pats lietuvis.
DL: Kokia jo pavardė ?
ŠCH: Stapuk. [Šmuelis supainiojo savo kaimyno Štaboko pavardę su tikra gelbėtojo pavarde t.y. Alfonsu Songaila].
DL: Stapuk. Dar buvo du Mero vaikai.
ŠCH: Teisybė, dar du vaikai. Be šių dar buvo keli iš Kelmės: Rivka Mendelovičiūtė su broliu. Jei tu turi laiko, aš tau galiu papasakoti daugiau apie Mero vaikus, bet jei neturi...
DL: Apie tai vėliau. Tu nuklydai nuo pagrindinės temos ir norėčiau sugrįžti atgal. Papasakok apie jūsų grupę. Kas jai vadovavo ? Ar gali papasakoti apie tai ?
ŠCH: Grupei vadovavo du žmonės. Vienas iš jų buvau aš. Antrasis buvo rusas, karo belaisvis vardu Viktor. Faktiškai tas Viktoras ir buvo vadas.
[ Michailas Gutmanas savo autobiografijoje rašė, kad buvusių karo belaisvių partizanų grupei vadovavo Raudonosios Armijos kapitonas Viktor Griščenkov.]
DL: Kas jis toks buvo ? Karo belaisvis ar desantininkas ?
ŠCH: Karo belaisvis.
DL: Karo belaisvis.
ŠCH: Jis neteko pirštų viename iš mūšių, vykusių 1945-tais.
DL: Tu turi omenyje 1944-tais ?
ŠCH: Iš tikrųjų 1941-tais... Jis taip pat visą laiką slapstėsi... Jam neteko būti lageryje. Tas gojus išmoko puikiai kalbėti lietuviškai. Jis sakėsi, kad jo uošvienė buvo žydė, bet negalėčiau tau to užtikrintai pasakyti.
DL: Kuo jis jums padėdavo ?
ŠCH: Kuo jis padėdavo ? Iš tiesų jis mažai mums kuo padėjo, tačiau atėjus 1944 metams mes pradėjome gauti geresnių ginklų. Be įprastų revolverių mes jau turėjome automatus.
DL: Tarp kitko, ar moterys, pavyzdžiui tavo seserys, irgi buvo apsiginklavusios ?
ŠCH: Ne, jos neturėjo ginklų. Klausi, kuo jis mums padėdavo ?
DL: Kaip jis padėjo jums?
ŠCH: Vadovavimu. Vadovavimas buvo toks, aš tau paaiškinsiu. Jis koordinavo veiksmus, jis buvo informacijos šaltinis.
DL: Vienintelė informacija buvo iš pabėgusių, iš desantininkų?
ŠCH: Iš desantininkų.
DL: Bet desantininkai...
ŠCH: Jie suteikdavo mums žinių ir tuo viskas pasibaigdavo
DL: Ir viskas ?
ŠCH: Ir viskas.
DL: Ir daugiau jūs jokios iš jų naudos negaudavote ?
ŠCH: Ne, jokios daugiau naudos negaudavome.
DL: Nei iš vieno jų ?
ŠCH: Atvirkščiai, jie gaudavo naudą iš mūsų.
DL: Iš jūsų ?
ŠCH: Aš tau pasakysiu, kokią naudą jie iš mūsų turėjo. Kartą vieną desantininką sužeidė ir jie atėjo pas mus. Visi jie buvo gojai. Tiksliai nepamenu, bet galbūt tarp jų buvo ir Aperjašas.
DL: Ar Aperjašas išgyveno ?
ŠCH: Žinoma. Aš su juo buvau susitikęs po karo. Jų padėtis buvo skirtinga, nei mūsų. Jie neturėjo pažinčių tarp Kelmės krašto lietuvių, o mes, tuo tarpu, turėjome dviejų su puse metų patirtį.
DL: Taip, buvote patyrę.
ŠCH: Todėl sakau tau, deja, gal tuo metu trūko proto, gal to nesuvokėme... Nežinau, kaip tą dabar pavadinti. Tačiau 1944 metais pas mus galėjo atsirasti didesnis skaičius žmonių, nes tam buvo vietos, kadangi pagrindinė jėga buvo patikimi žmonės: Jankelis Zakas, aš, mano brolis – tie, kurie gerai pažinojo apylinkes. Reikėjo žinoti kaimus, nes visas judėjimas vyko naktį. Tiesiai keliais negalėjai eiti, reikėjo kirsti laukus, tačiau naujai atvykę... Bet vietos buvo.
DL: Ar jūs prašėte, kad ateitų iš geto?
ŠCH: Kaip jau sakiau, neverta apie tai kalbėti...
DL: Kodėl neverta? Aš esu kalbėjęs su žmonėmis iš geto. Kalbėjau su Jozefu Leibovičiumi. Jis tavo pavardę minėjo. [2:17:14]
ŠCH: Mes prašėme Davidovą, kad siųstų pas mus žmones.
DL: Kas buvo Davydovas, tiesiog žydas ar...?
ŠCH: Nežinau, asmeniškai jo niekada nepažinojau. Jis buvo nužudytas ir paliko daug neatsakytų klausimų.
DL: Aš neklausiu išskirtinai apie jį, bet ar jūsų žinios pasiekė Šiaulių žydus, kad jie gali išeiti?
ŠCH: Nežinau, ar pasiekė Šiaulių žydus, negaliu kalbėti apie Šiaulių žydus. Galiu tik pasakyti, kad mes kreipėmės į Davidovą.
DL: O po Davydovo?
ŠCH: Kitų ryšių gete mes neturėjome.
DL: Kito kontakto neturėjote.
ŠCH: Mes neturėjome kito kontakto, todėl nenoriu kalbėti apie Šiaulių žydus. Nes galbūt jaunimas, jei jie būtų žinoję, draugai, kad yra žmonių kaime, kurie gali ir nori juos priimti ir jie turi kur eiti. Visa nelaimė buvo ta, kad geto žydas nežinojo, kad tokia galimybė yra.
DL: Teisybė.
ŠCH: Jiems reikėjo padėti žengti pirmą žingsnį.
DL: Tai tiesa, jie negalėjo įsivaizduoti tokio dalyko. Iš kitos pusės, Jerušalmis [Eliezer Yerushalmi] savo storoje knygoje pavadintoje "Lita" paminėjo, kad buvo tokie broliai Hilozin.
ŠCH: Tai apie mudu su broliu.
DL: Aš klausinėjau apie tokius Hilozinus, bet niekas apie juos nežinojo.
ŠCH: Hilozinai tai - Chalozinai. [2:18:43]
DL: Taip, tačiau tai reiškia, kad vis tik jie kažką apie jus buvo girdėję.
ŠCH: Tuo metu jie jau žinojo. Jie girdėjo apie mūsų suimtus tėvus, nuo 1943 metų, kuomet nužudė mano brolį.
DL: Cvi.
ŠCH: Cvi, kada jį nušovė... Įsivaizduok, koks kilo sujudimas, kai du policininkus sužeidė. Sunku net nusakyti.
DL: Ir dar žydas... [2:19:00]
ŠCH: Ne tik Kelmės policija, visas Šiaulių getas žinojo apie mus. Pavyzdžiui, jei nori žinoti, kartą atėjo du žydai iš Šiaulių. 1943 m. sutikau du žydus, kurie buvo išsiųsti iš Šiaulių geto į Kelmę kasti bulvių.
DL: Taip.
ŠCH: Aš su tais dviem žydais pakalbėjau (su vienu iš jų po karo aš dar kartą susitikau). Mes juos tuomet raginome: "Bėkite ! Mes čia slapstomės jau du metus". O jie atsakė: "Ne".
Ką noriu tuo pasakyti? Aš netikiu, kad 1944 metais jie būtų bėgę. Praėjus tiek metų, vis dar esu įsitikinęs, kad 1944 metais dauguma jų nebūtų bėgę, net ir žinodami, kad galima užmegzti ryšį su žydų vaikinais ir prisijungti prie jų, gauti pirminę pagalbą. Kai kurie iš jaunimo žinojo apie mus, galbūt ne visi, bet keletas žinojo. Pavyzdžiui, Leibke Bretas [Leibos Bret pasakojimo video įrašas]. Bet jis atėjo pas mus visiškai atsitiktinai. Vietoje jo turėjo būti Hiršas Rozas [Hiršo Roz mamos Chajos pasakojimas]. Vėliau, prieš pat galą, Hirške Rozas pabėgo į mišką.
DL: Hirške Roz pabėgo į mišką ?
ŠCH: Amžinatilsis Hirške Roz žuvo.
DL: Raudonojoje armijoje jis žuvo.
ŠCH: Teisingai, Hiršas Rozas. Mes siuntėme vežimą, tą patį vaikiną Stapuką [Alfonsas Songaila], parsivežti Hiršą Rozą ir vietoj Hiršo Rozo atvažiavo Leiba Bretas. Taip pas mus atsirado Leiba Bretas. O kodėl? Nes Hiršas Rozas nusprendė, kad dar ne laikas.
Kadangi jau buvo paruoštas vežimas, jis paklausė: "Draugai...". Leiba Bretas buvo jo draugas ir jis pasakė: "Aš važiuoju, kas bus, tas bus." [2:21:05]
DL: Taip, tai buvo iš organizuoto jaunimo „Masada“, kuri veikė Šiauliuose. Jie apie tai užsimena. Levis Šalomas išleido knygą „Taip mes mirėme“, kurioje jis mini įvykį, kai Leiba Bretas pabėgo, tačiau detalių neaprašo.
ŠCH: Galiu tiksliai pasakyti, kaip Leiba Bretas pas mus atėjo, nes buvau ten, kai jis atėjo. Tą naktį, kai jis buvo atvežtas iš geto, aš jį sutikau.
DL: Kas turėjo atvežti Rozą?
ŠCH: [02:21:34] Tas vaikinas, Stapukas. [Alfonsas Songaila].
DL: Iš kur jis žinojo apie Rozą?
ŠCH: Mes žinojome, kad jis yra Šiaulių gete.
DL: Ar tu jį pažinojai?
ŠCH: Jis buvo kelmiškis. Mes žinojome, kad Hirškė Rozas yra ten, ir norėjome jį išvesti iš Šiaulių geto. Mes pasiuntėme jam pasiuntinį, kad jis susirištų su juo, tačiau vietoj to... Hirškės Rozo atsakymas buvo tikrai toks, bent jau taip mums pasakojo jaunuolis ar Leiba Bretas, kuris iki šiolei gyvena.
DL: O kur Leibke Bretas dabar yra ?
ŠCH: Amerikoje.
DL: Amerikoje ?
ŠCH: Rozas paprašė palikti jam adresą, tačiau aš niekada neturėjau jokio adreso. Kai jis nuspręs, kad gete nebėra kur dingti, tada jis ir ateis. Tai buvo Hirškės Rozo žodžiai. Bet gerai, kad jis atsiuntė Leibą Bretą. Šiandien nebėra ko ieškoti...
DL: Aš nieko ir neieškau.
ŠCH: Čia aš sau pasisakiau.
DL: Noriu pirmiausia konstatuoti faktus.
ŠCH: Faktas yra tai, ką žinau. Kalbant apie Šiaulių getą, galiu pasakyti savo nuomonę, kuri išliko tokia pat iki šiol: nežinau, ar jei Šiaulių gete būtų žinoję, kad yra patikimas kontaktas, tai būtų daug padėję 1943 metais, bet 1944 metais tai būtų daug padėję. Nes jie matė, kad pabaiga arti ir reikia paskutinę akimirką gelbėtis.
DL: Taip.
ŠCH: Tačiau, kadangi jie neturėjo patikimo ryšio, ieškoti laimės buvo labai sunku. Buvo pavyzdžių, kuomet žmonės išėjo, tačiau buvo priversti grįžti. Jie susidūrė su lietuviais, kurie negalėjo jų priimti. Jie pamatė, kad nėra kur praleisti nei dieną, nei naktį. Tai, mano manymu, buvo pagrindinė problema.
DL: [02:23:32] Ar tau teko girdėti apie tokį Antaną ? Jis buvo advokatas, pusiau žydas, pusiau lietuvis.
ŠCH: Ne, neteko.
DL: O gal teko girdėti apie vieną karo belaisvį, žydą vardu Lazar ? Jis buvo vlasovietis. [Rusų generolo Andrejaus Vlasovo armijos karys. ]
ŠCH: Nesu girdėjęs šios istorijos.
DL: Palauk, palauk, galbūt galiu papasakoti apie jį. Jis norėjo užmegzti ryšį su getu ir perduoti jiems ginklų, bet vėliau...
ŠCH: To nežinau.
DL: Nežinai ? O kai pas jus atvyko Iserlis, ar jis jums papasakojo ką nors apie Kauną, kad einama į mišką, apie tuos dalykus? Apie Augustavo miškus, Rūdninkų girią, apie tuos dalykus?
ŠCH: Ne, negaliu tau pasakyti.
DL: Dar pasikalbėsiu su Iserliu. Tada iš Kauno geto išėjo į miškus apie 350 žmonių. Aš parašiau knygą apie tai, "Pogrindžio istorija". Gerai, galbūt tau būtų įdomu ją pavartyti ? Vėliau buvo istorija apie tai, kad Jurbarke buvo žydų. Jurbarke ir Raseiniuose buvo bunkeriuose pasislėpusių žydų – ar žinai tą istoriją?
ŠCH: Jurbarke, tai yra Eržvilko žydai. Klausyk, ką tau pasakysiu, apie šią istoriją nežinau.
DL: Ten buvo Raseiniuose.
ŠCH: Jurbarko žydai. Manau, kad kalba eina apie tą patį. Pagal vardus galėsiu nustatyti. Čia yra vienas Jehuda Taršiš. [02:25:00]
DL: Jehudke Taršiš.
ŠCH: Jehuda Taršiš. Atrodo jis išsigelbėjo iš bunkerio. Aš gerai pažįstu Jehudą Taršišą.
DL: Ar jūs kada nors kalbėjote apie tai?
ŠCH: Aš su Jehuda Taršiš susitikau 1944-ai metais. Jis buvo vertėjas [vok. Dolmetscher]. Vertė iš rusų į lietuvių kalbą. Pirmą kartą aš su juo susitikau Kelmėje. Jis atvyko kaip vertėjas. [02:25:19]
DL: Kaip jus priėmė rusų armija? Ar jie jus pripažino už tai, ką darėte, kad padėjote?
ŠCH: Nori, aš tau papasakosiu, kaip mus išvadavo ?
DL: Žinoma.
ŠCH: Kai frontas artėjo, mes išgirdome, kad Šiauliai jau paimti. Mes buvome tarp Kelmės ir Užvenčio, toje apylinkėje. Užventis, Kražiai, tose apylinkėse. Mes pradėjome rinktis ten. Tai buvo 1944 metų rugpjūčio 12 d.
DL: Taip.
ŠCH: Pirmiausia, galiu tiksliai pasakyti, kada buvau išlaisvintas. Ketvirtadienio vakarą, būtent su Leiba Bret, mes ėjome arčiau fronto. Ketvirtadienio vakarą mes priėjome prie fronto, gal už 2 km. Iš vienos pusės girdėjome vokiečių judėjimą. Praėjome ir ten jau buvo susirinkę mūsų žmonės. Penktadienio rytą mes buvome ten, tokioje dauboje, ir pamatėme, kad tai nėra gera vieta. Įėjome į tokį slėnį ir rusai mus ten pastebėjo.
Rusai nežinojo, kad mes esame žydai. Jie matė, kad ten kažkas renkasi. Galbūt jie manė, kad tai kiti, nes ten, kur mes buvome, vis dar buvo vokiečiai. Jie pradėjo į mus šaudyti ir ant mūsų pradėjo kristi sviediniai. Apie pirmą valandą, pusę antros, aš pasakiau: "Draugai, vienas iš dviejų, arba aš būsiu išlaisvintas per pusvalandį, arba ne. Aš einu pas rusus dabar."
DL: Ar jūs vis dar turėjote ginklų?
ŠCH: Mes turėjome, bet ginklus palikome. Aš pasiėmiau revolverį į kišenę ir pradėjau eiti pas rusus. Man galbūt buvo lengviau, nei visiems iš visos grupės, nes aš jau buvau ten apsipratęs toje vietovėje. Pradėjau eiti pas rusus ir nuėjęs kilometrą, pusantro, aš susitikau su pirmaisiais rusais.
Susitikimas įvyko taip: buvo didelis pastatas ir kai priėjau prie to pastato, pamačiau stovinčius kareivius, bet buvo labai sunku iš tolo atpažinti, ar tai vokiečiai, ar rusai, nes jie buvo apsirengę kaip iš razvedkes [žvalgai su maskuojančia apranga], jei žinai. [02:28:27]
DL: Taip, taip...
ŠCH: Žali drabužiai.
DL: Maskirovkes [komufliažas].
ŠCH: Taip, ir neįmanoma atpažinti, ar tai vokietis, ar rusas. Ir taip stovėdamas ten, pastato kampe, eina pro šalį nepažįstamas lietuvis. Aš jį pašaukiau ir klausiu: "Pasakyk man, kas ten yra?" Jis sako: "Rusai". Sakau: "Iš kur žinai?" Jis sako: "Aš kalbėjau su jais rusiškai". Tas senas lietuvis moka rusiškai dar nuo caro laikų.
Kai išgirdau, kad tai yra rusai, aš išėjau. Kai jie mane pamatė, du kareiviai atbėgo su automatais rankose ir mane pasitiko. Prieš jiems pribėgant, aš pakėliau rankas ir pasakiau jiems, kad esu žydas. Jie mane apieškojo ir rado revolverį, ir dar turėjau vokišką granatą su... Ar prisimeni vokiškas granatas?
DL: Kaip kiaušinis ?
ŠCH: Ne, su medine rankena. Ir dar su virvele, kad ištrauktum...
DL: Dar buvo lietuviškos granatos tokios. [02:29:20]
ŠCH: Apie lietuviškas negaliu tau pasakyti. Bet ten reikėjo pasukti, ištraukti tokią virvelę.
Aš ją paslėpiau po švarku. Pasakiau jiems, kad esu žydas. Vienas mane pastatė prie sienos ir liko su manimi, o kitas nubėgo pasakyti, matyt, savo karininkui. Karininkas priėjo, atsidengė kapiušoną ir klausia manęs, kas aš esu. Sakau, kad esu žydas. Aš labai prastai kalbėjau rusiškai, bet jis manęs daug nekamantinėjo. Po dviejų sekundžių atbėgo kareivis ir liepė man atsisukti į sieną. Aš pakėliau rankas ir jis man sako: "Pasakyk man, kas sakoma po "Sh'ma Yisroel" [malda atliekama mažiausiai tris kartus dienoje]"? Tą akimirką negalėjau kalbėti, atėmė žadą.
Bet po to atsigavau ir tęsiau: "Šema Izrael Adonai Eloheinu Adonai Echad" [Klausyk, o Izraeli, Viešpats yra mūsų Dievas, Viešpats vienatinis...]. Kai jam pasakiau šią eilutę, jis priėjo prie manęs, apkabino ir pasakė iš karto karininkui, kad tai yra 100% žydas. Jei jis žino šią eilutę, tai yra žydas.
Aš jiems pasakiau, kad... Jis manęs iš karto paklausė, kur yra vokiečiai. Ir kadangi tą naktį iš ketvirtadienio į penktadienį mes perėjome vokiečių frontą, aš mačiau jų tankų su patrankomis koncentraciją. Aš jiems parodžiau, kur tai yra. Jis iš karto davė signalą ant kalvos stovėjusioms dviem patrankoms. Prasidėjo šaudymas. Kai jie pradėjo šaudyti, mes pamatėme, kaip iš miško lenda vokiečių tankai. Tas karininkas man paplojo per petį ir pasakė: "Dabar, jei nori pereiti pas mus, prašau, eik."
DL: Ar tai buvo lietuviška divizija ?
ŠCH: Ne, apie lietuvišką diviziją galiu papasakoti.
Aš jam pasakiau, kad čia yra žydų, už kilometro, pusantro, ir aš noriu juos atvesti, jei jis leis man eiti. Revolverį jis jau buvo paėmęs, paėmė ir granatą. Sakau: "Leisk man eiti, aš juos atvesiu." Jis man leido eiti. Aš nuėjau ir juos atvedžiau.
DL: Ar su granata? Jis ją paėmė?
ŠCH: Taip, jis paėmė granatą.
Aš grįžau ir pasakiau draugams, kad esu jau išlaisvintas, atėjau dabar jų pasiimti ir mes visi pereisime pas juos. Karininkas iš karto davė signalą, kad niekas neatidengtų ugnies, ir mums leido pereiti. Taip mes perėjome.
Pirmasis žydas, kurį sutikome – tiksliau, antrasis – buvo žydų karininkas, vyresnysis leitenantas. Jis mus pasitiko pirmoje apkasų linijoje.
Iš ten mus nuvežė prie Bubių. Ten mes nakvojome naktį iš penktadienio į šeštadienį. Šeštadienį mus visus suėmė ir nuvežė prie Šiaulių, suimtus, tirti, kas mes esame.
DL: Kontržvalgyba.
ŠCH: Kontržvalgyba. Ten mus laikė, jei neklystu, dvi dienas, o po to kaip suimtus atvežė į Šiaulius. Šiauliuose mus sutiko desantininkai, kurie mus pažino. Jie taip pat jau buvo išlaisvinti.
DL: Kokia to žydo pavardė? Jis taip pat buvo ten?
ŠCH: Ne, tuo metu aš to žydo nesutikau.
DL: Kokia jo pavardė ?
ŠCH: Aperjas.
DL: Aperjas... Keista pavardė.
 |
| Kestučio būrio vadas Jurgis Baščiulis (Stalionis) (iš albumo "Lietuvos partizanai", 1967, Vilnius) |
ŠCH: To Aperjašo nesutikau. Ten buvo vienas vaikinas pavarde Stalionis ["Kęstučio" partizanų būrio vadas Jurgis Baščiulis, slapyvardžiu Stalionis]. Su juo buvau susitikęs 1943 metais. Kai sužinojome, kad jis čia yra, pasakėme, kad norime susitikti. Kai jis atėjo, jis mus iš karto išvedė, mums iš karto davė dokumentus ir jis mus paskyrė sargybiniais.
DL: Kokius dokumentus jis jums išdavė ?
ŠCH: Jis mums iš karto davė dokumentus, kad mes 3,5 mėnesio buvome partizanais.
DL: Ar turi tą dokumentą? Gal tavo brolis turi?
ŠCH: Nemanau, kad kuris nors iš mūsų dar jį beturime. Mes viską sudeginome palikdami Lietuvą kartu su pasais, viską. Gal pas kurį nors jis dar užsiliko ?
DL: Man būtų labai įdomu nufotografuoti tokį dokumentą.
ŠCH: Tokį dokumentą gali turėti Leiba Bretas. Nežinau tiksliai, negaliu tau pasakyti.
DL: Tu turi jo adresą ?
ŠCH: Taip, jis turėjo. Aš, Leiba Bretas turėjo... Nežinau, ar Leiba jį dar vis turi, nes išvykome iš Lietuvos nelegaliai ir viską sudeginome.
Mus tada paskyrė sargybiniais Šiauliuose.
DL: Kaip kareivius ?
 |
| "Kęstučio" partizanų būrio nario pažymėjimas išduotas Michailui Gutmanui. Pasirašė būrio vadas Baščiulis ir komisaras Bračas. Gauta iš Izraelyje gyvenančio Baruch Gutman (Michailo Gutmano sūnėno) |
ŠCH: Ne, mes buvome kaip apsauginiai, Gehilfs polizei [civilinė apsauga], prie Novater [neaiškus pavadinimas], jei žinai. Ten buvo vokiečių sandėliai, strateginėse vietose.
Ir vėliau, kai jau atvykome į Šiaulius, tai turėjo būti rugpjūčio 15-oji ar 16-oji. Ne, rugpjūčio 13-oji ar 14-oji. Ne, turėjo būti rugpjūčio 14-oji, nes rugpjūčio 12-ąją išsilaisvinome, o šabas buvo rugpjūčio 13-ąją. Rugpjūčio 14, 15... Rugpjūčio 18-ąją atvyko Lietuviškoji divizija. Rugpjūčio 18-ąją vokiečiai pasitraukė iš Šiaulių.
Ir kai jie prisiartino prie Šiaulių, prie mūsų pribėgo šiaulietis vaikinas, toks Petlickis. Jis buvo rusų armijos staršyna [старшина - rus. vyresnysis seržantas].
DL: Petlickis ?
ŠCH: Labai geras vaikinas.
DL: Girdėjau, kad jis kažkaip atkeršijo.
ŠCH: Galiu papasakoti ir apie jį.
DL: Aš kaip tik vakar skaičiau apie jį.
ŠCH: Apie Petlickį ?
 |
| "Kęstučio" būrio komisaras Benediktas Bračas (iš albumo "Lietuvos partizanai", 1967, Vilnius) |
ŠCH: Kas rašo apie jį?
DL: Apie jį rašė Yona Rozenfeld.
ŠCH: Yona Rozenfeld ? Kas jis toks ? [2:35:42]
DL: Jis dirbo Šiaulių NKVD.
ŠCH: Tas Rozenfeld ?
DL: Ne.
ŠCH: Kibuce?
DL: Kibuce...
ŠCH: Lahavot HaBashan.
DL: Lahavot HaBashan.
ŠCH: Teisingai. Galiu pasakyti apie tą Petlickį. Pietlickis nužudė, po išsivadavimo, kelis gojus, bet ne be priežasties. Jis dirbo kontržvalgyboje.
DL: Ar jis buvo iš Lietuviškos divizijos ?
ŠCH: Nežinau tiksliai, ar jis buvo Lietuviškoje divizijoje, bet to vaikino krūtinė buvo pilna prisagstyta medaliais. Jo darbas buvo pereiti frontą ir atvesti... Jie tai vadino liežuviu.
DL: Yazyk. [2:36:34]
ŠCH: Po to, kai jis atvesdavo, gaudavo dviejų savaičių atostogas. Tai buvo jo darbas. Per tas dvi savaites jis važiuodavo į kaimus ir, kuris žydas jam ką nors pranešdavo, jis...
DL: Iš kur jis pats?
ŠCH: Jis šiaulietis.
DL: Jis pats šiaulietis ?
ŠCH: Pirmą kartą jį sutikau rugpjūčio 18 d. Jis jojo ant arklio, o vokiečiai buvo 4 km nuo Šiaulių. Aš stovėjau, jei žinote Šiaulius, prie Šiaulių fabriko. Aš stovėjau ten. Prajodamas pro mane, taip, jodamas ant arklio, visas juodas, vienas, ir visas juodas, pamatė žydų vaikiną. Jam pasirodė, kad čia stovi žydai, o jis dar nebuvo čia susitikęs žydų. Jis sustabdė arklį ir sako: "Žydai, eikite iš čia, kvailiai! Ko jūs čia stovite?"
DL: Jidiš kalba ?
ŠCH: Ji-i-di-š-š ! Jis mums sako: "Bėkite iš čia ! Vokiečiai yra už 4 kilometrų, tuoj jie įeis. Dievas žino, kas čia bus. Aš, sako jis, aš esu kareivis, neturiu pasirinkimo. Ko jūs bijote? Eikite iš čia, eikite į Radviliškį." Su tais savo žodžiais jis mums davė pirmąją laisvės pamoką ir mes nuėjome į Radviliškį. Aš atvykau į Radviliškį. Ten mes vėl susitikome ir iš ten pabėgome į Panevėžį.
 |
| 1944 m. rugpjūčio 13 d. Šiauliuose grupė civilių kalbasi su raitu raudonarmiečiu. (asociatyvinė nuotrauka) Šaltinis: Museum Berlin-Karlshorst- Inv. Nr:205457 |
DL: Ar tau teko matyti majorą Vilenskį [Volfas Vilenskis] ? [2:38:02]
ŠCH: Ką tokį?
DL: Vilenskį.
ŠCH: Vilenskį ?
DL: Ne ?
ŠCH: Esu apie jį girdėjęs, kad jis yra didvyris [apdovanotas Tarybų Sąjungos Didvyrio medaliu].
DL: Taip.
DL: Taigi. Ar jūsų grupė vėliau atkeršijo gojams, ar jūs jau negalėjote?
ŠCH: Pasakysiu jums štai ką. Po to, kai mes išsilaisvinome ir po to, kai mes grįžome atgal į Šiaulius, visoje srityje nuo Kelmės iki Skaudvilės, iki pat Raseinių ir iki Varnių - visi tie gojai, kuriuos mes žinojome, o mes žinojome, nes 3 metus toje apylinkėje vaikščiojome... Tai buvo iš tikrųjų mūsų sritis. Prie Raseinių; aplink Raseinius; aplink Skaudvilę; aplink Varnius ir atgal, aplink Šaukėnus - tai buvo mūsų sritis.
Iš to regiono, kurį mes pažinojome, arba mes patys juos suėmėme, arba... Ką reiškia "mes patys suėmėme" ? Vienu metu mes dirbome Kelmės policijoje [milicijoje], kitu laiku dirbome Šiauliuose. Mes juos visus ištempėme. Buvo atvejų, kai mes patys suėminėjome, o buvo atvejų, kai vieną... Kokia jo pavardė... Pamiršau pavardę. Mes jį sudeginome...
DL: Po to?
ŠCH: Taip, po išsivadavimo. Sudeginome daržinėje.
DL: Jums nebuvo leista taip elgtis.
ŠCH: Kartu dalyvavo ir policija [milicija].
DL: Ką tu tuo nori pasakyti ?
ŠCH: Jis buvo... Tai buvo Kražiuose. [02:40:06]
DL: Na gerai, o paskui ?
ŠCH: Jo ieškojo, bet niekur negalėjo rasti.
[Kai surado] jį apsupo. Ten buvo mergina, tarnaitė, dirbo pas jo tėvą. O ta tarnaitė kadaise dirbo pas mus [Chalozinus] ir ji man pasakė, kad jis yra šiaudų krūvoje, kad ten jis guli. Kiek stengėmės jį iš ten ištraukti, niekaip negalėjome. Nutaikęs palankų momentą jis pradėjo šaudyti. Tuomet mes jį padegėme ir ten jis sudegė.
DL: Ar tuo metu kartu buvo ir lietuvių milicininkų, ar vien tik žydai ?
ŠCH: Lietuvių buvo, daug lietuvių.
DL: Gerai, apie tai pasakoti galima iki begalybės. Matau, kad jau pavargai.
Dabar apie dokumentus. Už dviejų savaičių gausi visą užrašytą pokalbį. Būk mielas, paklausk savo brolio apie visas tas pavardes, kurių tu šiandien neatsiminei.
ŠCH: Kurių pavardžių tau reikia ? Pasakyk man, kas tau yra svarbiausia.
 |
| Šmuelis Chalozinas (1923-2011) vieta - Izraelis |
DL: Šio pokalbio metu aš jau tavęs esu paklausęs. Visus mano klausimus tu surasi parašytus raštu.
ŠCH: Taip, žinoma. Juk viskas bus parašyta.
DL: Duok tai paskaityti ir savo broliui. Gal vėliau atsiminsi dar ką nors.
ŠCH: Ką daugiau ? Pasakyk, kad aš žinočiau, kurie momentai tave labiausiai domina.
DL: Mane domina Šiaulių getas, ryšiai su Šiaulių getu.
ŠCH: Prie to aš daugiau neturiu ką pridurti.
DL: Gal būt yra daugiau pavardžių žmonių, kurie ten klajojo.
ŠCH: Kažkas iš žydų, kurie klajojo?
DL: Galbūt galima dar kažką rasti.
DL: Viskas. Labai tau ačiū. Per 3-4 savaites gausi tai raštu.
Labai ačiū, pone Chalozinai.Pabaiga