Bronius Klimašauskas
Kas sudrumstė pušyno tylą
"Komunistinis žodis", 1967 spalio 26,28 d.d.
 |
| Bronislovas Klimašauskas (g. 1941.11.19) šaltinis |
ŠŪVIAI MALŪNE
Nuo seno netoli Tytuvėnų, prie geležinkelio stoties burzgė malūnas ir lentpjūvė. Valstiečiai čia atvažiuodavo susimalti grūdgalių kiaulei, susipikliavoti maišelį kviečių ragaišiui, išsipjauti lentelių stogui ar grindims. Vincas Baltrušaitis, 1941 metų birželyje ėjęs čia vedėjo pavaduotojo pareigas, pažinojo daugelį klientų, kaip šie pažinojo Vincą, buvusį pirmųjų Tarybų valdžios metų aktyvistą. Susėdę ant maišų ar rąstgalių užtraukti dūmą, ne vienas atvažiavęs, tyliai dūzgiant girnoms ir džeržgiant pjūklui, atverdavo Vincui širdį, klausinėdavo, kas bus toliau. Karas, iki dantų ginkluotos hitlerininkų voros, areštai užplūdo taip staiga ir netikėtai, kad daug kas nesusigaudė, kas laukia ateity. Tokiems V. Baltrušaitis sakė:
- Ne amžinai taip bus. Pamatysit kaip tie rudmarškiniai dums ten, iš kur atėjo. Tik jūs, vyrai, niekam neplepėkit, kad aš taip šneku. Matot, kiek tų šuniukų su baltais raiščiais Tytuvėnuose priviso.
Ėjo trečia okupacijos diena, kai, taip besišnekučiuojant, V. Baltrušaitis pamatė nuo miestelio atidrožiančius du baltaraiščius - Vincą Milių ir Stanislovą Nekrašą [1]. Ar jie buvo ginkluoti, ar ne, - Vincas iš toli neįžiūrėjo, tačiau kažkoks šiurpulingas jausmas nusmelkė kūną.
- O ką čia gali žinoti, ko jie nori, - pasiguodė šalia sėdėjusiam Pranui Bankauskui [2]. - Žinai, einam užsikelti vartus.
V.Baltrušaičio ausis ir per tas tris dienas jau buvo prisiklausiusi nemaža šiurpių žinių apie okupantus ir jų padlaižius. Girininkas Bronius Ruseckas, metęs darbą, daugiausia iš buvusių fašistinės šaulių organizacijos narių organizuoja baltaraiščių būrį, kurie areštuoja buvusius tarybinius naujakurius, komjaunuolius, aktyvistus. Stasys Gečas, Juozas Mockevičius ir kiti jau sučiupo pažangų tytuvėniškį Juozą Sebestijoną, valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininką Juozą Legecką, komjaunimo sekretorių Stepą Kalakauską [Kulakauskas], batsiuvį Kristopą Savicką. Jie uždaryti į daboklę, o Mėčius Šeferis sėdi vykdomojo komiteto patalpose. Miestelyje ant stulpų pasirodė ranka iškeverzoti rašteliai draudžiantys gyventojus vaikščioti gatvėmis nuo 6 valandos vakaro iki 7 valandos ryto, kviečiantys į pagalbą okupantams. "Be reikalo neslampinės ir Nekrašas su Miliumi", - pagalvojo V. Baltrušaitis.
Netrukus šiedu pradėjo daužyti ir spardyti vartus.
- Ko norit, vyrai?, - paklausė atbėgęs V. Baltrušaitis.
- Koks tavo reikalas ! Įleisk - ir viskas, - anapus vartų šūktelėjo V. Milius su S. Nekrašu, atstatę pistoletus. - Mes dabar valdžia.
V. Baltrušaitis, nujausdamas, kad šis susitikimas geruoju nesibaigs, nutarė, kas bebūtų, neįsileisti ginkluotų, o kol jie išlauš vartus, - pats pabėgti. Tačiau tuo metu trenkė šūvis, po to - antras, trečias ir... Vincas sukniubo, o išsigandęs P. Bankauskas nukūrė į malūną. Išlaužę vartus V. Milius su S. Nekrašu apčiupinėjo kraujuje paplūdusį V. Baltrušaitį ir nulingavo į Tytuvėnus. Pakely jau iš charakteringos barzdos atpažinę priešais atskubantį B. Rusecką, atraportavo:
- Tai tą raudonskūrį, kaip sakėt, sutvarkėm. Tik ginklo jo kišenėse neradom.
- Bravo, vyrai. Smagu su tokiais dirbti, - paplojo abiem per pečius B. Ruseckas.
OKUPANTŲ NAGUOSE
Tytuvėnams pati gamta nepašykštėjo grožio. Melsvaakiai ežerai, nepabaigiamą melodiją ošiantis senelis šilas, pušų daina ... Nesužalojo šio grožio atsitraukiantys Tarybines Armijos daliniai. Už tai jau pirmomis hitlerinės okupacijos dienomis pušynų tylą sudrumstė šūviai, žudomų ir vežamų į reicho tarnybą tytuvėniškių klyksmas.
 |
| Vladas Eigelis suimtas 1941 metais ir įkalintas Raseinių kalėjime (Iš enciklopedijos "Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918-1953" (ISBN 978-9955-415-11-4), 3 tomas, 102 psl.) |
V. Baltrušaičio nužudymas ir pirmieji areštai buvo tik pradžia tolimesniems žvėriškumams. Juk hitlerininkams nuėjo tarnauti buržuazinės padugnės, kurios griežė dantimis prieš Tarybų valdžią už tai, kad ši 1940 metais grąžino žemę tikriesiems šeimininkams - darbo liaudžiai. Toms padugnėms atsirado proga praktiškai pademonstruoti tai, ko išmoko kadaise fašistinės šaulių organizacijos pratybose, kuriems rūpėjo ne žmoniškumas ar sąžiningas darbas, o per nekaltų žmonių kraują įgytas turtas, plėšikavimai. Štai buvęs Gudelių, o vėliau - Ramoniškio mokyklų mokytojas Vladas Aigelis [VLADAS EIGELIS] buržuaziniais metais kurį laiką vadovavo Tytuvėnų šaulių būriui, 1940 metais už antitarybinę veiklą buvo areštuotas. Prasidėjus karui, jis pabėgo iš kalėjimo ir vėl atsirado Tytuvėnuose, netrukus pakeitė B. Rusecką, tapo aršiu policininkų vadu.
31 metų vyras Juozas Mockevičius vos pasirašyti temokėjo, tačiau ginklą jau buvo uostęs buržuazinėje kariuomenėje ir šaulių būryje. Kai tarp Tytuvėnų pušelių sušmėžavo hitlerininkų uniformos, jam per sunkus pasirodė darbininko - miško ruošėjo darbas geležinkelio stoty ir J.Mockevičius, iš palėpės išsitraukęs šautuvą, užsivilko policininko mundierių. Darbo su šautuvu turėjo tiek, kad nė namų apžiūrėti nebuvo laiko, todėl čia parsivežė tarybinį belaisvį, ukrainietį M. Kudrij ir dar pasitelkdavo po 2-3 sezoninius darbininkus kurie tvarkė policininko ūkį.
Į okupacinės valdžios valsčiaus viršaičio kėdę atsisėdo iš Pavengrių [Pavingrio km.] kaimo kilęs tautininkas, kelių dešimčių hektarų savininkas Vaclovas Povilaitis. Jo kišenėse žvangėjo raktai nuo daboklės ir nužudytųjų durų, jis tardavo svarų žodį dalijant nužudytųjų turtą, vaikė iš buvusių buožių žemių tarybinius naujakurius, padėjo organizuoti policininkus apylinkių miškams "šukuoti", ieškant tarybinių partizanų ir karių [3].
 |
| Dabulskis Benius po karo, (šaltinis) |
Be to, hitlerininkams tarnauti su minėtais B. Rusecku, S. Nekrašu nuėjo tytuvėniškiai Pranas Valčiukas, Benediktas Dabulskis, Stasys Gečas ir kiti. Jie uoliai vykdė visus okupacinės valdžios nurodymus, kurių pirmasis buvo susidoroti su buvusiais tarybiniais aktyvistais. Apšniukštinėję ir išvertę miestelį, prigrūdę valsčiaus daboklę nekaltų žmonių, kurių dalis tuoj buvo išsiųsti į Raseinius, baltaraiščiai pasuko į kaimus.
Ankstų vasaros rytą Mockaičių kaime suburzgė automašina ir sustojo prie namo, kuriame gyveno Jonas Baranauskas. 1940 metais šis žmogus dirbo tarybiniu milicininku Raseiniuose. Iš sunkvežimio iššoko baltaraiščiai S. Nekrašas, S. Gečas, J. Mockevičius ir, atstatę ginklus sugarmėjo į vidų.
- Greičiau renkis, bolševike. Eigelis kviečia tave papasakoti prisiminimus iš praėjusių laikų.
Trinktelėjo kabinos durelės ir mašina nulingavo į Kiškonius, Juozo Vaidelausko sodybos link. Čia pasitaikė nepravažiuojamas kelias, todėl S. Nekrašas, paliepęs draugams pasilikti su areštuotu, vienas nukėblino į trobą ir atsivarė jos šeimininką. Paskui buvo areštuotas Antanas Dargvainis iš Šukiškių, buvęs Pivoraičių apylinkės tarybos pirmininkas Aleksas Česnauskas ir kiti. Tardymas ir daboklė valsčiuje, o įtariamiems aktyvesne tarybine veikla - kelionė į apskritį - Raseinius. Kam pavyko išsisukti, tam ir vėliau hitlerininkų talkininkai nedavė ramybės. Štai Mėčius Šeferis, Kristopas Savickas ir kiti pirmomis dienomis paspruko iš nacionalistų nagų ir traukėsi su Tarybine Armija į šalies gilumą. Kažkur prie Polocko juos atkirto hitlerininkai. Vėl varginantis kelias į Tytuvėnus, o čia - areštas ir Raseinių kalėjimas.
200 GYVYBIŲ
Svaigus liepos rytas. Medumi kvepia baltais žiedais nusisagsčiusios liepaitės, miestelio gyventojai ruošiasi vesti į ganyklas gyvulius. Stiprus beldimas į duris išsklaido Stasio Kriaucevičiaus miegus. Ant slenksčio stovi policininkas Antanas Volinskis. Jis čia nevietinis, atkomandiruotas hitlerininkų kažkur nuo Šaukėnų, tačiau jau spėjęs apšilti kojas ir, liežuvį iškišęs, kelintą dieną ginkluotas laksto su draugais po miestelį. Su tokiu geriau neturėti jokio reikalo. Tačiau ginkluotam nepasipriešinsi.
- Jūs areštuotas, - burbuliuoja A. Volinskis S. Kriaucevičiui.
- Imk kastuvą ir marš į mašiną.
S. Kriaucevičius, paklusęs policininko komandai, mašinoje jau randa susodinta daugiau tytuvėniškių - Bronių Budzinauską, Bolių Valčiuką ir kitus. Iškleręs sunkvežimis nuveža žmones į 28-tą pušyno kvartalą.
- Jeigu nenorit, kad jūsų kauliukai čia supūtų, tai per valandą iškaskit dviejų metrų gylio, šešių - ilgio ir keturių - pločio duobę. Toks fiurerio įsakymas. Tik be kalbų, - įsakė policininkai.
Žmonės drebančiomis rankomis ėmėsi darbo. Kasti ne taip sunku - žemė lengva, smėlis. Ir ne vienas tada pagalvojo, kad tos duobės - ne į gera. Juk štai jau vakar ar užvakar prie valsčiaus stovėjo keli vežimai žmonių, kuriuos saugojo policininkai. Vežimai nudardėjo link Raseinių ir grįžo tušti. Sako, tuos žmones sušaudė. Kol areštuotieji kasė duobes, policijos būstinėje virė dar didesnis darbymetis. Iš Raseinių atvykęs hitlerinis komendantas Grigalavičius su būriu baltaraiščių įsakė suvaryti į sinagogą likusius žydų tautybės piliečius - moteris, vaikus, senelius. Policininkų durtuvai šmižinėjo po visą miestelį. Juos visur lydėjo areštuotųjų aimanos, ašaros, vaikų klyksmas. Tuo tarpu kita žmogžudžių grupė, papildžiusi šovinių atsargas, policijos pastate ramiai gurkšnojo naminę, laukdami komandos žygiuoti į pušyną.
- Be reikalo ponas Grigalavičius abejojo, kad mes vieni nesusitvarkysim su žydais, - dėstė, kramtydamas dešrigalį, policininkas Antanas Nūtautis. - Susitvarkysim ir nėra ko čia juos tampyti į Raseinius. Kulka į kaktą - ir viskas.
[Apie visai kitokią Antano Nūtauto elgseną liudijo Basė Bloch]
Suvarytiems prie sinagogos tarybiniams piliečiams budeliai liepė išnešti knygas ir sukūrę iš jų laužą pradėjo kruviną egzekuciją. Užlaužę ant galvos rankas, pasmerktieji pagal komandą šoko, o policininkai juos čaižė rimbais, pagaliais.
Pagaliau pas duobkasius atbėgo suplukęs policininkas S. Gečas ir suriko:
- Greičiau baigti. Mūsiškiai jau varo.
Iš pušyno tankmės, sunkiai burgzdamas ir krypuliuodamas, išlindo sunkvežimis, prikrautas klykiančių moterų, vaikų, vyrų. "Mes, apie 10 žmonių - Antanas Jurgaitis, B. Ruseckas, A. Volinskis, J. Mockevičius, V. Aigelis [V. EIGELIS], Juozas ir Pranas Valčiukai, Benediktas Dabulskis nuėjom į mišką įkandin mašinos pėsti, - rašo žmogžudys S. Nekrašas. - Ten jau buvo iškasta duobė. Pirmiausia nurengdavom nuo atvežtųjų gerus viršutinius drabužius, o paskui būriais po 20 žmonių varėm prie duobės, liepėm šokti į ją ir melstis [4]... O mes, stovėdami ant kranto, atidengdavom ugnį. Sušaudžius vieną būrį, duobkasiai užmesdavo žemėm lavonus. Po to taip antrąjį, trečiąjį, ketvirtąjį. Iš viso tą dieną sušaudėm 150-160 žmonių. Jų likęs turtas buvo dalinamas. Man, pavyzdžiui, teko karvė ir dalis baldų". Komentarų, kaip sakoma, nereikia. Nebent galima pridurti, kad savo "uždarbį" atsiėmė ir kiti policininkai. J. Mockevičius neslepia gavęs keletą patalų, Pr. Valčiukas - patalus ir pagalvę, valsčiaus viršaitis V. Povilaitis - spintą, lovą, komodą ir t.t.
PO MASINIŲ ŽUDYNIŲ
Gyveno Tytuvėnuose plačiai apylinkėje žinomas gydytojas Chvaidenas. Mylėjo žmonės jo jautrią širdį, jis mylėjo tytuvėniškius. Pasislėpęs per masines žudynes, gydytojas tikėjosi išlikti gyvas. Bet kur tau !
... Stiprus beldimas į langą vieną naktį pažadino iš miego Reginą Docienę. Pašokusi ji pamatė lauke besistaipantį policininką J. Mockevičių.
- Išnešk raktus nuo rūsio ir mikliai jį iškraustyk, - be įžangų rėkė J. Mockevičius. - Mes čia tokį paukščiuką patupdysim.
Užsidegusi žibalinį žibintą, R. Docienė atrakino rūsį, o J. Mockevičius atvarė gydytoją, apsiavusį šlepetėm ir, matyt, nespėjusį nė viršutinių rūbų apsivilkti. Įstūmęs Chvaideną į rūsį, policininkas pradėjo jį daužyti, reikalaudamas turto. Šis tylėjo, kaip žemė. Nieko neišgavęs, žmogžudys užrakino duris, už traukė dūmą ir nukulniavo į miestą. O anksti rytą jis prisistatė su St. Nekrašu ir išsivarė Chvaideną į pušyną. Su ašarom akyse ant duobės kranto maldavo pasmerktasis pasigailėjimo, tačiau tai nesuminkštino sužvėrėjusių budelių. Juk jie jau buvo tiek ir tiek matę nekaltų žmonių kraujo. J. Mockevičius tuoj įmetė gydytoją į duobę ir pats pirmas paleido į darbą automatą. Jo įkandin prabilo S. Nekrašo šautuvas. Tie patys ginklai po dienos nutildė ir berniuką [Calis Senzulis], išlikusį nuo masinių žudynių, o S. Nekrašas didžiavosi įsigijęs puspaltį, kuriuo kadaise vaikščiojo gydytojas Chvaidenas.
Tik sušaudę Tytuvėnų šile ir Gečpelkėj apie 200 nekaltų žmonių, hitlerininkai ir jų talkininkai buržuaziniai nacionalistai lengviau atsiduso. Girdi, apylinkės apvalytos nuo bolševikų ir visų kitų, skersakiuojančių į okupantus. Tačiau areštai ir pavieniai šūviai lydėjo visą okupacijos laiką. O nuožmiausi žmogžudžiai S. Nekrašas, Ant. Jurgaitis, prideramai aplaistę savo kruvinus darbus, išbildėjo į frontą padėti Hitlerio kareiviams. J. Mockevičių ir A. Nutautą, kaip nusipelniusius okupantų valdžiai, mielai priėmė apskrities policija. A. Volinskis, J. Raudys ir B. Dabulskis išvyko policininkauti kitur. Kiti iki pat Tarybinės Armijos grįžimo šlaistėsi po miestelį.
 |
| Stanislovas Nekrašas, 1950 m. (LYA, f.K-1, ap.58, b.35893.3 KAB, l. 51) |
VIETOJ EPILOGO
Šiandien Tytuvėnai - vienas gražiausių ne tik rajono, bet ir respublikos miestelių. Visi, kurie čia atvažiuoja pailsėti ir pasisemti jėgų tolesniam darbui, nė žymės neranda skaudžių praeities pėdsakų. Tik pamačius masinių žudynių vietas, nukrečia šiurpas. To, ką hitlerininkai ir vietos buržuaziniai nacionalistai išdarinėjo prieš 26 metus, niekas nepamirš. Prakeiksmas lydi kaltininkus, kurie, vengdami atsakomybės už savo nusikaltimus, įvairiais keliais bandė maskuoti kruvinas pėdas. Apsivilkęs hitlerinio kareivio mundurą, S. Nekrašas bandė padėti taisyti pašlijusius fašistinės kariaunos reikalus kažkur prie Ilmenio ežero, tačiau Tarybinei Armijai spaudžiant, pats pateko į nelaisvę, o po karo į Tytuvėnus neišdrįso grįžti - įsitrynė į Latvijos TSR Jelgavos rajono plytų fabriką, kol budri tarybinių žmonių akis jo nesurado ir ten.
1950 m. žudikas gavo pagal nuopelnus.
Griežtos bausmės susilaukė ir aršus žmogžudys J. Mockevičius. O Ant. Jurgaitis, praradęs viltį atsigriebti fiurerio armijoje, po karo toliau žudė ir kankino taikius tarybinius gyventojus, kol per susirėmimą su liaudies gynėjais buvo nukautas. Teko atsakyti už nusikaltimus ir A. Volinskiui, S. Gečui, B. Ruseckui, A. Nutaučiui, V. Povilaičiui, Pranui ir Juozui Valčiukams (dabar Pr. Valčiukas, atlikęs bausmę, gyvena Tytuvėnuose, Pievų gatvėje).
Tik V. Aigelis [V. EIGELIS], pasprukęs su hitlerininkais, įsikūrė Čikagoje, B. Dabulskis - Kanadoje. Gal ir šiandien jie plepa apie savo "žygdarbius", bando rožinėm spalvom piešti kruvinas piktadarybes. Tačiau tarybiniai žmonės žino tikruosius budelių veidus ir jų kruvinų rankų negali nuplauti nei laikas, nei Atlanto vandenys.
Br. Klimašauskas
Pastabos:
1. Nekrašas Stanislovas, sūnus Vinco, gimęs 1908 m., Pamilščio viensėdyje, Tytuvėnų valsčiuje, eigulio šeimoje. Nuo 1932 m. Lietuvos šaulių sąjungos narys. Suimtas 1950 m. rugsėjo 22 d., nuteistas mirties bausme. Sušaudytas 1951 m. balandžio 18 d. Vilniuje. (LYA, f.K-1, ap.58, b.35893/3). Suėmimo metu su žmona Marija Markovna Nekrašas gyveno Latvijoje, Jelgavos raj., Cenu pagasts ir dirbo plytų gamykloje "Spartakas" šaltkalviu. Žmona Marija Markovna Nekrašas, gimusi 1919 metais Грышкавичи kaime, Кривичи rajone, Молодечно apskrityje, Baltarusija (LYA, f.K-1, ap.58, b.35893/3 l.7). Grįžti atgal;2. Bankauskas Pranas, apie 40 metų, gyvenęs Patytaukio kaime, mirė 1945 metais; (LYA, f.K-1, ap.58, b.35893/3 BB l.189); Grįžti atgal
3. Buvęs Raseinių apskrities viršininkas Pranas Gužaitis apklausoje liudijo, kad Tytyvėnų valsčiaus viršaičiu kažkuriuo laikotarpiu buvo Stasys Liaugaudis (LYA, f.K-1. ap.58, b.35733, l.144) Grįžti atgal
4. Didžioji dalis straipsnio yra parengta pagal suimtojo S. Nekrašo bylą (LYA, f.K-1, ap.58, b.35893/3 BB). S.Nekrašo pasakojime apie žudynių detales yra ranka parašytas žodis ложится [liet. gultis], o ne žodis молиться [liet. melstis]. (LYA, f.K-1, ap.58, b.35893/3 BB l.20,56) Grįžti atgal
 |
| Eigelis Vladas, "Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918-1953" (ISBN 978-9955-415-11-4), 9 tomas, 173 psl.: |
Tytuvėnai. Gegužės 15 d. būrys šventė Kariuomenės ir Visuomenės dieną. Organizuotai būrys dalyvavo pamaldose ir kapinėse. Po pamaldų mokyklos kieme įvyko iškilmingas posėdis. Garbės prezidiuman pakvietė svečią savanorį Rusecką, rinktinės atst. S. Kazlauską, taut. skyr. pirmininką Starkų, valsčiaus viršaitį, seniūnus ir vietos visuomenės veikėjus. Būrys ta proga gavo šautuvų. G. Kr. Paj. R. komiteto pirmininkas Starkus įteikė 7 šautuvus paaukotus vietos visuomenės, 1 šautuvą įteikė Tytuvėnų girininkijos girininkas Ruseckas su eiguliais ir agr. Rimdžius, Tytuvėnų smulkaus kredit. draugijos vardu 1 šautuvą. Visi įteikdami šautuvus perskaitė įteikimo aktus ir pasakė atitinkamas kalbas. Būrio vadas ats. j. ltn. Eigelis priėmė šautuvus ir padėkojo visuomenei už auką. Po to reikšmingas momentui pritaikintas kalbas pasakė rinktinės atst. S. Kazlauskas, svečias savanoris Ruseckas ir vietos mokytojas S. Kazlauskas. Po iškilmingo posėdžio šauliai pavaikščiojo miestelio gatvėmis, linksmai dainuodami.Šaulys.
Tytuvėnai. Sausio 21 d. būrio metiniame susirinkime būrio vadas mok. Kairaitis pranešė apie būrio 1939 m. veiklą. Tarybos vardu pranešė š. Br. Šulcas. 1930 m būrys įgijo dūdų orkestrui instrumentus ir muziko Patapavičiaus vadovaujamas orkestras per labai trumpą laiką išmoko gana gerai groti. 1939 m. būrys eksploatavo Tytuvėnų vasarvietės maudykles. Priimta 1940 m. sąmata ir darbų planas. Į tarybą išrinkti: K. Dovydaitytė, K. Ivanauskas, V. Šedys ir S. Nekrošas. Į revizijos komisiją: J. Miceika, P. Kudžmauskas ir B. Šulcas. Įsteigtas raitininkų skyrius, kuriam vadovauja K. Ivanauskas.L. V.
Tytuvėnai. Vasario 2 d. būrys suruošė vakarą. Vaidinta 2 v. komedija "Gavau žmoną". Šauliai B. Rupša ir E. Šafranauskas atliko keletą kupletų. Griežė savas dūdų orkestras. Naująją tarybą sudaropirm. pavad. nuov. virš-kas K. Ivanauskas,sekr. - mok. K. Dovydaitytė,ižd. — seniūnas V. Šedys iršviet. vad. — S. Nekrošas.Šilius
Žinutė laikraštyje "Komjaunimo tiesa" (1940 m. lapkričio 12 d.)
TYTUVĖNAI: "Lapkričio 7-tą dieną Tytuvėnų komjaunuoliai iškilmingai šventė Spalių Revoliucijos minėjimą. Būstinė buvo labai gražiai išpuošta. Ant visų miestelio namų plevėsavo raudonos vėliavos. Buvo suorganizuotas bendras komjaunuolių vakaras. Daugiausia prie tos šventės prisidėjo drg. Šulcaitė, drg. Kulakauskas, drg. Bulvaitė". (R.B.)