(Basė Icikson)
Mano atsiminimai apie Holokaustą
(papasakota Batševai Krubelnikaitei-Levitan)
Kilus Antrajam Pasauliniam karui, aš kartu su savo mama, broliu DODIK, ištekėjusia seserimi GOLDA, jos vyru ir jų pusantrų metukų sūneliu palikome mūsų gimtą Kelmės miestą. Su savimi turėjome ryšulius su daiktais, iš kurių daugiausia buvo drabužiai. Vykome į savo giminaičio CHACKELIO KUŠELEVSKIO ūkį [PADUOLĖ kaime]. Po kelių dienų Kelmėje kilo didelis gaisras ir mes išvykome iš [KUŠELEVSKIO] ūkio. Keliavome į Šiaulius, tačiau mes miesto taip ir nepasiekėme. Pakeliui apsistojome pas pažįstamus Šaukėnuose.
Praėjus kelioms dienoms, lietuvių nacionalistai nusprendė sunaikinti visus Šaukėnų žydus. Jie iš visų surinko daiktus, o žmones uždarė vieno turtingo žydo daržinėje. Ten pat buvau uždaryta ir aš su savo šeima. Vaikus iki trylikos metų atskyrė nuo tėvų ir suvarė į kažkokį namą. Man pavyko atsidurti tame pačiame name su kitais vaikais. Tikėjausi prižiūrėti savo sesers mažametį sūnų, bet išėjo kitaip. Netikėtai pasirodė lietuvis, ant rankovės užsirišęs baltą raištį. Jis buvo vienas iš tų aktyvistų. Pavadino mane ir liepė sekti iš paskos. Aš nesupratau, kur jis mane veda, bet dariau tai, kas liepta. Mes ėjome mišku, o jam pasibaigus, priėjome vienos kaimietės namus. Vyras liepė man ten pasilikti. Turiu pasakyti, kad mums einant, jis su manimi elgėsi gerai ir nepadarė man nieko blogo. Aš nežinau, kodėl tas vyras norėjo išgelbėti būtent mane. Gal jam tiesiog pagailo tokios vargšės mergaitės, kaip aš ? Iki šiol neturiu atsakymo į šį klausimą.
Moteris, pas kurią buvau palikta, netrukus aptiko, kad aš su savimi turiu du auksinius laikrodžius. Ji paėmė juos iš manęs. Apie tai, kad esu pas tą moterį ir apie tuos laikrodžius greitai pasklido kalbos tarp netoliese gyvenančių kaimynų. Tuo metu, kai šeimininkės nebuvo namuose, tarpduryje pasirodė kita moteris. Jos pavardė buvo Sandaoskeyneh [SADAUSKIENĖ?]. Ji patarė man palikti tuos namus ir eiti kartu su ja. Paaiškėjo, kad tai buvo sąžininga ir labai tikinti moteris, kuri tenorėjo mane apsaugoti. Karo metu ji man padarė labai daug gero. Ji rūpinosi mano perkėlimu iš vienos vietos į kitą. Tai buvo jos giminaičių arba gerų pažįstamų namai. Taip pat ji pasirūpino, kad aš patekčiau pas Šaukėnų kunigą, kuris buvo geraširdis žmogus ir surado pas save saugią vietą pasislėpti. Jis mane pakrikštijo, nors tą daryti ir nevertė. Tik paaiškino, kad kaip krikščionei žmonės labiau norės man padėti ir bus lengviau pas juos prisiglausti, nes jie laikys mane kaip savą. Iš tiesų taip ir buvo.
Gyvendama pas tą kunigą, iš jo sužinojau apie išdavikišką savo bendraklasės ir buvusios geros draugės iš Kelmės elgesį. Ji atsiuntė kunigui laišką, kuriame rašė, kad ji žino jog aš slepiuosi pas jį ir kad taip elgdamasis jis eina prieš įstatymą. Toliau rašė, kad jei jis neišduos manęs policijai, tai tą padarys ji pati. Šis laiškas mane labai pritrenkė ir užgavo, nes jį parašė mano geriausia klasės draugė.
Tomis dienomis aš sužinojau, kad netrukus po to, kai mane išsivedė baltaraištis ir išgelbėjo, kiti lietuviai nužudė visus Šaukėnų žydus, tame tarpe ir mano brangią šeimą. Jie nužudė ir visus vaikus, su kuriais buvau tame name prieš išeidama. Likau vienui viena, kaip pirštas. Mano sesuo MINA pasitiko savo mirtį kurortiniame Palangos miestelyje. Ji ten buvo stovyklaujančių pionierių vadove ir žuvo kartu su visais vaikais.
Pasiryžau iš visų jėgų išlikti gyva. Dariau viską, ką man sakė gerieji ir garbingi gelbėtojai. Klajodama iš vienų kaimiečių namų į kitus, aš dirbau visus man pavestus ūkio darbus, ganiau gyvulius.
Kartą aš nuvykau į Šiaulių getą. Ten aš prisijungiau prie geležinkelio darbininkų. Nakvodavau ne gete, o pas gerosios Sadauskienės dukterį, kuri gyveno Šiauliuose. Kai būti gete tapo pavojinga, man ir vėl padėjo geri žmonės, tokie kaip kunigas, ponia Sadauskienė ir kiti. Jie išgelbėjo mane nuo pavojaus, rasdami saugią vietą kaime netoli Kretingos. Ten išbuvau iki pat išvadavimo, po kurio aš tuojau pat palikau savo globėjus ir išėjau iš ten laisvais keliais. Buvau dar labai jauna ir neturėjau kuo pasikliauti, išskyrus save. Turėjau pati viena susikurti savo gyvenimą ir kažkaip dvasiškai atsitiesti. Tai dariau iš visų jėgų ir valios. Buvau baigusi tik tris gimnazijos klases, tačiau tai padėjo man susirasti įvairaus darbo kontorose, gamyklose ir kitose vietose.
Vėliau persikėliau gyventi į Vilnių. Ten aš ištekėjau ir pagimdžiau dukrą. Vilniuje dirbau centriniame pašte iki 1965 metų. 1966 metais Tarybų Sąjungos žydai pradėjo vykti į Izraelį. Aš degiau troškimu taip pat išvykti, nes žinojau, kad ten gyvena mano dėdė ir kiti giminaičiai. Mano vyras atsisakė išvažiuoti iš Lietuvos. Aš esu be galo jam dėkinga, kad leido man pasiimti su savimi dukrą.
1966 metais atvykau į Izraelį. Buvo nelengva pritapti naujoje vietoje. Pragyvenau dirbdama įvairiausius darbus. Ištekėjau antrą kartą. Mano dukra užaugo ir pagimdė anūkę. Jos gyvena Ramat Eliahu. Mano liūdesiui, prieš kelis metus mano vyras mirė. Vėl palikau viena, tačiau mane guodžia duktė, žentas ir mano anūkė - mano vieninteliai ir brangiausi šeimos nariai.
Mano atsiminimai apie Holokaustą
(papasakota Batševai Krubelnikaitei-Levitan)
Išversta naudojantis šaltiniais:
www.jewishgen.org (tiksli nuoroda);
Kilus Antrajam Pasauliniam karui, aš kartu su savo mama, broliu DODIK, ištekėjusia seserimi GOLDA, jos vyru ir jų pusantrų metukų sūneliu palikome mūsų gimtą Kelmės miestą. Su savimi turėjome ryšulius su daiktais, iš kurių daugiausia buvo drabužiai. Vykome į savo giminaičio CHACKELIO KUŠELEVSKIO ūkį [PADUOLĖ kaime]. Po kelių dienų Kelmėje kilo didelis gaisras ir mes išvykome iš [KUŠELEVSKIO] ūkio. Keliavome į Šiaulius, tačiau mes miesto taip ir nepasiekėme. Pakeliui apsistojome pas pažįstamus Šaukėnuose.
Praėjus kelioms dienoms, lietuvių nacionalistai nusprendė sunaikinti visus Šaukėnų žydus. Jie iš visų surinko daiktus, o žmones uždarė vieno turtingo žydo daržinėje. Ten pat buvau uždaryta ir aš su savo šeima. Vaikus iki trylikos metų atskyrė nuo tėvų ir suvarė į kažkokį namą. Man pavyko atsidurti tame pačiame name su kitais vaikais. Tikėjausi prižiūrėti savo sesers mažametį sūnų, bet išėjo kitaip. Netikėtai pasirodė lietuvis, ant rankovės užsirišęs baltą raištį. Jis buvo vienas iš tų aktyvistų. Pavadino mane ir liepė sekti iš paskos. Aš nesupratau, kur jis mane veda, bet dariau tai, kas liepta. Mes ėjome mišku, o jam pasibaigus, priėjome vienos kaimietės namus. Vyras liepė man ten pasilikti. Turiu pasakyti, kad mums einant, jis su manimi elgėsi gerai ir nepadarė man nieko blogo. Aš nežinau, kodėl tas vyras norėjo išgelbėti būtent mane. Gal jam tiesiog pagailo tokios vargšės mergaitės, kaip aš ? Iki šiol neturiu atsakymo į šį klausimą.
Moteris, pas kurią buvau palikta, netrukus aptiko, kad aš su savimi turiu du auksinius laikrodžius. Ji paėmė juos iš manęs. Apie tai, kad esu pas tą moterį ir apie tuos laikrodžius greitai pasklido kalbos tarp netoliese gyvenančių kaimynų. Tuo metu, kai šeimininkės nebuvo namuose, tarpduryje pasirodė kita moteris. Jos pavardė buvo Sandaoskeyneh [SADAUSKIENĖ?]. Ji patarė man palikti tuos namus ir eiti kartu su ja. Paaiškėjo, kad tai buvo sąžininga ir labai tikinti moteris, kuri tenorėjo mane apsaugoti. Karo metu ji man padarė labai daug gero. Ji rūpinosi mano perkėlimu iš vienos vietos į kitą. Tai buvo jos giminaičių arba gerų pažįstamų namai. Taip pat ji pasirūpino, kad aš patekčiau pas Šaukėnų kunigą, kuris buvo geraširdis žmogus ir surado pas save saugią vietą pasislėpti. Jis mane pakrikštijo, nors tą daryti ir nevertė. Tik paaiškino, kad kaip krikščionei žmonės labiau norės man padėti ir bus lengviau pas juos prisiglausti, nes jie laikys mane kaip savą. Iš tiesų taip ir buvo.
Gyvendama pas tą kunigą, iš jo sužinojau apie išdavikišką savo bendraklasės ir buvusios geros draugės iš Kelmės elgesį. Ji atsiuntė kunigui laišką, kuriame rašė, kad ji žino jog aš slepiuosi pas jį ir kad taip elgdamasis jis eina prieš įstatymą. Toliau rašė, kad jei jis neišduos manęs policijai, tai tą padarys ji pati. Šis laiškas mane labai pritrenkė ir užgavo, nes jį parašė mano geriausia klasės draugė.
Tomis dienomis aš sužinojau, kad netrukus po to, kai mane išsivedė baltaraištis ir išgelbėjo, kiti lietuviai nužudė visus Šaukėnų žydus, tame tarpe ir mano brangią šeimą. Jie nužudė ir visus vaikus, su kuriais buvau tame name prieš išeidama. Likau vienui viena, kaip pirštas. Mano sesuo MINA pasitiko savo mirtį kurortiniame Palangos miestelyje. Ji ten buvo stovyklaujančių pionierių vadove ir žuvo kartu su visais vaikais.
Pasiryžau iš visų jėgų išlikti gyva. Dariau viską, ką man sakė gerieji ir garbingi gelbėtojai. Klajodama iš vienų kaimiečių namų į kitus, aš dirbau visus man pavestus ūkio darbus, ganiau gyvulius.
Kartą aš nuvykau į Šiaulių getą. Ten aš prisijungiau prie geležinkelio darbininkų. Nakvodavau ne gete, o pas gerosios Sadauskienės dukterį, kuri gyveno Šiauliuose. Kai būti gete tapo pavojinga, man ir vėl padėjo geri žmonės, tokie kaip kunigas, ponia Sadauskienė ir kiti. Jie išgelbėjo mane nuo pavojaus, rasdami saugią vietą kaime netoli Kretingos. Ten išbuvau iki pat išvadavimo, po kurio aš tuojau pat palikau savo globėjus ir išėjau iš ten laisvais keliais. Buvau dar labai jauna ir neturėjau kuo pasikliauti, išskyrus save. Turėjau pati viena susikurti savo gyvenimą ir kažkaip dvasiškai atsitiesti. Tai dariau iš visų jėgų ir valios. Buvau baigusi tik tris gimnazijos klases, tačiau tai padėjo man susirasti įvairaus darbo kontorose, gamyklose ir kitose vietose.
Vėliau persikėliau gyventi į Vilnių. Ten aš ištekėjau ir pagimdžiau dukrą. Vilniuje dirbau centriniame pašte iki 1965 metų. 1966 metais Tarybų Sąjungos žydai pradėjo vykti į Izraelį. Aš degiau troškimu taip pat išvykti, nes žinojau, kad ten gyvena mano dėdė ir kiti giminaičiai. Mano vyras atsisakė išvažiuoti iš Lietuvos. Aš esu be galo jam dėkinga, kad leido man pasiimti su savimi dukrą.
1966 metais atvykau į Izraelį. Buvo nelengva pritapti naujoje vietoje. Pragyvenau dirbdama įvairiausius darbus. Ištekėjau antrą kartą. Mano dukra užaugo ir pagimdė anūkę. Jos gyvena Ramat Eliahu. Mano liūdesiui, prieš kelis metus mano vyras mirė. Vėl palikau viena, tačiau mane guodžia duktė, žentas ir mano anūkė - mano vieninteliai ir brangiausi šeimos nariai.