 |
| Vladas Nartautas, g. 1912 (šaltinis B.Morkaitis "Kelmės krašto policija", 2015) |
Nepamirštamas 1940-ųjų birželis - Lietuvoje nuversta A. Smetonos fašistinė buržuazinė vyriausybė! Pabūgęs liaudies rūstybės, pasigriebęs vertybių už keletą milijonų litų, A. Smetona su šeima ir generolu Musteikiu, net kelnes pasiraitęs, spruko per sieną į Vokietiją, į vokiečių fašistų globą. Tuo laiku dirbau Kaune ir kupini džiaugsmo, kad žlugo buržuazinė išnaudotojų valdžia, su darbo liaudies miniomis išsiliejome į džiaugsmingas demonstracijas. Važiuojant iš Kauno į Kelmę, pakelėse, sodybose, kaimuose ir miesteliuose matėsi džiūgaujantys darbo žmonės. Ir visose Kelmės gatvėse vyravo šventiška nuotaika.
Pirmieji naujo gyvenimo šaukliai Kelmėje buvo pogrindininkai - komunistai Petraitis [P. Petraitis iš "Sukilimas", 2 knyga, p. 137], Bielskis, P. Armonavičius, Karpavičiai ir kiti. Kelmiškiai su džiaugsmu ir gėlėmis sutiko per Kelmę žygiuojančius Raudonosios Armijos karius. Miestelio stadione, ten, kur šiuo metu yra karių kapinės, įvyko masinis darbo žmonių ir raudonarmiečių mitingas. Po jo kariai surengė koncertą. Tai buvo pirmasis Kelmės darbo liaudies ir tarybinių karių pažinties ir draugystės susitikimas. Suburtas aktyvas, miestelio jaunimas ėmė puošti gatves transparantais, plakatais - Kelmė pasipuošė šventiškai. Darbo liaudis su pakilia nuotaika pradėjo ruoštis liaudies seimo rinkimams, kurie įvyko liepos mėnesį. Iš buvusių pogrindininkų, darbininkų susikūrė valsčiaus partijos komitetas. Jo sekretoriumi tapo buvęs pogrindininkas mokytojas Petraitis. Susikūrė ir komjaunimo organizacija: sekretore buvo Bielskytė.
Partijos komiteto pavedimu teko organizuoti darbininkų ir tarnautojų profsąjungą. Pirmininku buvo išrinktas Stragauskas. Jis dirbo ir valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininku. Naujiems darbuotojams teko staiga spręsti daugybę įvairiausių klausimų. Pirmiausia rūpėjo išsaugoti turtą. Tam buvo paskirti komisarai. Man teko būti krautuvių ir bankų komisaru. Linų fabriko komisaras buvo Druktenis, pieninės - Dagys, malūnų - Butkus, įmonių ir dirbtuvių - Karpavičius, kooperatyvo - Sruogis, elektrinės - Baravikas ir batsiuvių dirbtuvių Karpavičius. Buvo organizuotos nacionalizavimo ir žemės reformos komisijos. Abiejų komisijų nariu teko būti ir man. Siekdamas palaikyti tvarką, partijos komitetas darbininkų ir valstiečių milicijos viršininku paskyrė P. Armonavičių, o būrio vadu - mane. Milicijos pareigūnais tapo Putvinskas, Butkus, Kvietkauskas, Trepenskis, Galibrodskis [Aaronas Galibrodskis ?] , Kanovičius, broliai Pečkauskiai, Račkauskas, Baravikas, Apočkinas, Šimkus, Brazlauskas, Rudaitis ir kiti. Nors buvusi policija buvo paskelbta liaudies policija, bet pareigų eiti negalėjo. Įdomus pokalbis įvyko, kai į milicijos būstinę atėjo buvęs policijos nuovada Matukas. Būstinėje buvę P. Armonavičius, Petraitis ir aš paklausėme:
 |
| Antanas Matukas Kelmės policijos nuovados viršininkas 1934-1940 m. laikotarpiu |
- Ko, ponas nuovados viršininke, norėjote?
- Matote, dar policija, pavadinta liaudies policija, veikia, o jūs jau suorganizavote kažkokią darbininkų ir valstiečių miliciją iš visokių nematytų darbininkų. Ką Jūs vieni galėsite padaryti be mūsų policijos, a ? Sakau, gal bendrai dirbsime ?
Petraitis su P. Armonavičium atsakė buvusiam nuovados viršininkui, kad darbininkų ir valstiečių milicija jokių kontaktų su buržuazine policija neturės, nes ji gynė turčių reikalus. O mūsų milicija gins darbininkų ir valstiečių reikalus. Greitai mes turėsime mokytą ir daug geresnę miliciją, negu jūsų policija. Matukas su ironija pasiklausė ir pasakė:
- Laikas parodys, kas iš to išeis...
Iš milicijos būstinės buvusį viršininką išprašėm.
Didelį darbą teko atlikti kaimuose. Vietoj seniūnijų organizavome apylinkes. Stambesnėse gyvenvietėse, bažnytkaimiuose, dvaruose vyko mitingai, į kuriuos susirinkdavo pagyvenę darbininkai, samdiniai, kumečiai ir jaunimas. Oratoriais daugiausiai buvo Petraitis, P. Armonavičius, Stragauskas, Karpavičius ir aš. Dvaruose ir gyvenvietėse organizavome aktyvistų grupes ir būrius.
Kelmėje suorganizavome tūkstantinį viso valsčiaus darbininkų ir valstiečių mitingą. Į jį atėjo ir buvę dvarininkai, buožės ir buržuaziniai nacionalistai. Žinoma, ne iš simpatijos Tarybų valdžiai, bet dėl žingeidumo. Mitinge kalbėjo partijos komiteto sekretorius Petraitis, iš Raseinių atvykęs buvęs pogrindininkas Katkus, P. Armonavičius ir kiti. Teko kalbėti ir man, atskleidžiant dvarininkų ir buožių išnaudotojų veidą. Po mitingo įvyko masinė demonstracija miestelio gatvėmis su transparantais, plakatais, gėlėmis ir muzika.
 |
| Povilas Armonavičius |
Po šio mitingo į partijos komitetą atėjo grupė dvarininkų ir buožių pasiskųsti, kad mitinge aš juos labai įžeidęs, pavadindamas juos kraugeriais-karapuzais, dešimtmečiais engusiais darbo žmones, gėrusiais jų kraują. Petraitis šiems lankytojams atsakė: "Ko nusipelnėte, tuo jus ir vadina: kraugeriais-karapuzais". Teko būti ir kalbėti mitinge Raseiniuose, apskrities centre. Labai gausiame mitinge įdomiai, įsimenančiai kalbėjo skulptorius V. Grybas. Jis, kreipdamasis į susirinkusius, pasakė:
- Draugai, socializmas ir komunizmas iš rytų į vakarus ritasi galinga banga per mūsų, Lietuvos, žemę. Čia jis apsistojo visiems laikams. Mes, darbo liaudis, atiduosim visas savo jėgas, kad jis ir Tarybų valdžia klestėtų ir gyvuotų per amžius. Siekdami apginti Tarybų valdžią, prireikus ir gyvybę paaukosim, o komunizmas risis tolyn į vakarus ir jokia jėga jo nesulaikys...
Skulptorius V. Grybas už komunizmą ir Tarybų valdžią greitai atidavė gyvybę - vokiečių fašistai ir buržuaziniai nacionalistai 1941 m. rugpjūčio mėnesį jį sušaudė.
1940 metų liepos 21 d. Lietuvos Respublikos seimas priėmė nutarimą dėl Lietuvos Tarybų Respublikos įsijungimo į broliškų Tarybų Sąjungos tautų šeimą. Ta proga į Kauną iš visų respublikos miestų, apskričių ir valsčių suvažiavo atstovai - delegatai nuo darbininkų, valstiečių ir inteligentijos. Kelmės valsčiaus delegaciją sudarė Petraitis, Bielskis, P. Armonavičius, Karpavičius, Stragauskas, Digrevičienė, Bielskytė. Teko dalyvauti ir man. Šimtatūkstantiniame mitinge visi vienbalsiai pritarė seimo nutarimui prisijungti prie Tarybų Sąjungos broliškų tautų. Tuomet buvo išrinkta 120 atstovų delegacija su J. Paleckiu priešakyje vykti į Maskvą, prašyti, kad Tarybų Lietuvą priimtų į Tarybų Sąjungos broliškų tautų šeimą.
 |
| Raseinių apskrities Žemės Ūkio Komisijos "Tiesa" (1940 rugpjūčio 7 d.) [...] Kelmės valsčiaus. Pirmininkas Juozas Bielskis, Kuršiukų k., nariai: Steponas Paulauskas, Varių [Varėnų] k., Kazys Jerulis [Gerulis, pagal "Kelmės kraštas" 138 psl.], Paprūdžio k., Vaclovas Buivydas, Kelmė ir Jonas Šilėnas.[...] Nuotraukos šaltinis laikraštis "Tiesa" 1940.09.03 |
Kelmėje ir visame valsčiuje vyko nacionalizacija. Kol nebuvo paliestas bagočių turtas, sukrautas iš darbo žmonių prakaito, visur buvo ramu, o kai prasidėjo nacionalizavimo kampanija, - sujudo turčiai, keikdami Tarybų valdžią, pasipylė grasinimai aktyvistams. Aktyviai vyko ir žemės reforma - buvusiems kumečiams, biedniokams, mažažemiams valstiečiams dalinome dvarų ir buožių žemes. Kiek tada buvo džiaugsmo! Žmonės, dirbę svetimiems, nemokamai gavo žemės, grūdų, inventoriaus, arklių. Naujakuriai skandavo: "Ačiū, ačiū Tarybų valdžiai!". Teko matyti, kaip, gavę žemės, Jokšas, Miniotas, Laurutis, Armalis, Každailis, Miliauskas ir daugelis kitų sėmė ją rieškučiomis, bučiavo, sakydami: "Tu dabar būsi mano, žemele maitintoja, patys dirbsim, arsim, sėsim, akėsim, patys valgysim savo užaugintą duonelę". Jie visi dėkojo Tarybų valdžiai.
 |
| Liakas (Lekas) Albertas. Nuo 1926 LŠS narys. Nuo 1937 dirbo Kelmės r. agronomu. Nuo 1937 Kelmės šaulių būrio, 1939 šaulių kuopos vadas. Šaltinis: "Lietuvos kariuomenės karininkai", 9 t. |
Dalijant žemes, buožės grasino biedniokams: "Statykitės trobesius ant ratų, greit pasikeis valdžia, reikės viską nusivežti, apleisti mūsų žemes". Bet nepabūgo biedniokai grasinimų, duodavo atkirtį. Budo gimtoji žemė dideliems darbams, prasmingam ir šviesiam gyvenimui. Tuo tarpu nepatenkinti Tarybų valdžia turtuoliai, buržuaziniai nacionalistai, klerikalai stengėsi suorganizuoti pogrindį, vadinamojo "LAF" (Lietuvos aktyvistų frontas) gaujas. Jos kūrėsi Vokietijos gestapo ir buvusio Lietuvos pasiuntinio Berlyne pulkininko K. Škirpos rūpesčiu. Iš Vokietijos buvo permesti agentai-šnipai, o Kelmės valsčiuje užverbavo "LAF" vadeivas - buvusį Ramoniškės dvaro savininką Krajauską ir buvusį valsčiaus agronomą vokietį Leką. [Ramoniškės vienkiemis buvo šalia Kubiliškės vienkiemio, kuriame gyveno stambus ūkininkas Leonas Krajauskas. Galimai L.Krajausko valdos apėmė Kubiliškę bei Ramoniškę arba V.Nartautas nevisai tiksliai nurodė Krajausko gyvenamąją vietą.]. Jie ėmėsi organizuoti ginkluotas gaujas. Mūsų milicijos būrys buvo vos susikūręs, palaikė viešąją tvarką, dirbo kūrybinį darbą. Be to, jis dar neturėjo patirties, kaip kovoti su Tėvynės priešais ir nusikaltėliais. Tuo pasinaudodami, mūsų priešai 1940 metų rugpjūčio pradžioje išdrįso slapta naktį organizuoti Kelmėje, buvusioje šaulių salėje savo sueigą. Gavę žinią, kad į ją salėje renkasi buvę dvarininkai, buržuaziniai nacionalistai, policininkai, su milicijos būriu pastatą apsupome, prie langų ir durų pastatėme sargybinius. Norėdami išgirsti, ką kalba, ką planuoja susirinkę, aš, Petraitis, P. Armonavičius ir milicininkas Kanovičius pasistatėm kopėčias iki kino aparatinės, kuri buvo antrajame aukšte, langelio... Per jį patekom į aparatinę, ėmėm žiūrėti, kas yra salėje, ir, ausis įtempę, klausytis. Sueigoje pamatėme dvarininkus Krajauską, Kareivą, Šliagerį, Ragauską, Janavičių, Mockų, Pukelį, Prekerį, Čižinauską, nacionalistą-tautininką mokytoją Latkauską, jaunalietuvių būrio vadą Rimkų, skautų šefą Litviną, šaulių būrio vadą Jurgilą [Jurgelis Adomas (LYA, f.K-1. ap.58, b.15303, l.244)], agronomą Leką, buvusį nuovados viršininką Matuką, pienininkus Grigalavičių, Petravičių ir kitus
[ Žemiau tame pačiame tekste yra paminėtas policininkas Grigoravičius, kaip dar vienas pasipriešinimo sovietų valdžiai dalyvis. Ši asmens pavardė gana dažnai minima istorinių įvykių Kelmėje ir Raseiniuose kontekste. Įvairiuose dokumentuose tas pats asmuo dirbęs policininku vienur buvo vadinamas Grigaravičiumi, kitur Grigalavičiumi, o šiame tekste dar ir Grigoravičiumi. Tikslūs šio asmens vardas ir pavardė yra Aleksas Grigaravičius. Jis kurį laiką dirbo policininku Kelmėje, o prasidėjus karui tapo vienu iš pagrindinių Holokausto vykdytoju Raseiniuose. Daugiau apie jį skaityti čia. Tarp išvardintų antisovietinio susirinkimo šaulių salėje dalyvių yra minimi pienininkai Grigalavičius ir Petravičius. Manau, kad šioje teksto vietoje įsivėlė redakcinė klaida ir vietoje žodžio pienininkai iš tiesų turėjo būti žodis policininkai. Loginių klaidų tekste yra įvelta ir daugiau. Pavyzdžiui, šio teksto gale autorius pokaryje žuvusį savo brolį įvardijo savo paties vardu ir pavarde. Iš to galima spręsti, kad tekstas buvo arba redakcijoje paruoštas gana atmestinai, arba pats autorius painiojosi savo prisiminimuose. Tarp kitko, policininkas Aleksas Grigaravičius iš tiesų turėjo ryšį su pienininkyste. Po karo jis kurį laiką buvo įsidarbinęs Šilalės rajone, Kiaukų kaime pieno surinkimo punkte vedėju ir dirbo iki 1947 metų, kuomet jį suėmė. Galimai šis faktas "sužaidė" išdaigą V.Nartauto atmintyje, nes vis tik nuo aprašytų įvykių buvo praėję 45 metai. ]
Sueigai vadovavo Krajauskas. Jis visaip liaupsino fašistinę Vokietiją ir Hitlerį, vis kartojo: "Kai prasidės karas, mus išgelbėti iš bolševikų gali tik Vokietija, Hitleris. O karas bus greitai". Krajauskas tikino, kad negalima sėdėti, sudėjus rankas, ir laukti - reikia nedelsiant veikti, burtis į slaptus "LAF" būrius, naikinti aktyviuosius bolševikų pareigūnus, komunistus, komjaunuolius ir žydus.
 |
| Leonas Krajauskas, Kubiliškės dvaro savininkas (iš knygos "Senoji Kelmė") |
Kai Krajauskas pasakė: "...naikinti ir žydus" - milicininkas Kanovičius ėmė žydžiuodamas keikti:
- Vet, rupūžės, fašistai - naikins ir žydus. Ko mes laukiame - užpulkime salėje ir suimkime. Jeigu priešinsis - sušaudyti!
- Ką tu, iš proto išsikraustei ? - Kanovičių tyliai ramino Petraitis. - Mes neturim teisės šaudyti, o sulaikyti suspėsim, nes jie apsupti. Geriau paklausykim, ką toliau kalbės.
Sunerimęs Kanovičius nenorėjo sutikti, sukosi ir už kažko užkliuvo, ėmė bildėdamos kristi dėžės. Išgirdę virš galvų, aparatinėje bildesį, susirinkę iškart sukluso ir metėsi iš salės per atsarginį išėjimą - turbūt suprato, kad sekami. Prie išėjimo sargyboje stovėjo milicininkai Putvinskis ir Galibrodskis. Šturmu besiverždami, sueigos dalyviai pervertė milicininkus, šie ėmė šaudyti iš pistoletų ir šaukti: "Bėga, bėga!". Kol kopėčiomis nusileidome iš aparatinės, kol subėgo visi prie atsarginio iš ėjimo, susirinkusių neliko nė kvapo - visi išbėgiojo. Visi buvom nepatenkinti tokia baigtimi, bet labiausiai triukšmavo Kanovičius ir Galibrodskis:
- Kokia čia mūsų milicija, jei visi fašistai iš po nosies pabėgo ! - nerimo jie.
Visus ramino Petraitis:
- Niekur jie nepabėgs - visus pažįstam. Paskelbsim liaudžiai, kad žinotų, kas organizuoja gaujas prieš tarybinę santvarką ir darbo liaudį. O juos areštuosim.
Tokia buvo pirmoji mūsų ir, deja, nesėkminga operacija. O po to išaiškinom tris slaptus ginklų sandėlius, nuginklavom ir areštavom gaujų narius. Tik "LAF" organizatoriaus dvarininko Krajausko ir policininko Grigoravičiaus nesisekė surasti - jie pasislėpė giliame pogrindyje.
Per trumpą laiką Kelmėje buvo atkurta Tarybų valdžia, normaliai dirbo visos įstaigos, prekyba. Turėjom gausų aktyvą, daug jaunimo. Visi dirbo su dideliu pakilimu.
1940 metų rugsėjo mėnesį iš Raseinių į Kelmę buvo atsiųstas milicijos viršininku buvęs pogrindininkas Palubeckas. Mes su P. Armonavičium perdavėm jam darbininkų ir valstiečių milicijos būrį ir visą policijos archyvą.
Kelmėje, rekomenduotas buvusių pogrindininkų Katkaus, Petraičio, Bielskio, Armonavičiaus, buvau priimtas į Komunistų partiją. Partijos komitetas mane pasiuntė į Raseinius. Čia priėmė apskrities vidaus reikalų skyriaus viršininkas A. Gudžiūnas, partijos apskrities komiteto sekretorius S. Filipavičius. Pasiuntė mane dirbti Šimkaičių valsčiaus milicijos viršininku.
O paskui buvo nuožmus karas su fašistine Vokietija, kovojau 16-osios lietuviškosios divizijos gretose. Vadavom Panevėžį, Šiaulius, Bubius, Kelmę, Tauragę, Ž. Naumiestį, Vainutą, Gargždus, Klaipėdą, kovojom Latvijoje, Kurše.
1946-1947 metais jau dirbau Tytuvėnų valsčiaus milicijos skyriaus viršininku, buvau pirminės partinės organizacijos sekretorius. Kartu su tvirtos valios, talentingu organizatoriumi, partijos valsčiaus komiteto sekretoriumi P. Sprauniu, vykdomojo komiteto pirmininku Pranckumi ir kitais organizavome pirmuosius tarybinius ūkius, kolūkius, kovojom su, "LLA" (Lietuvos laisvės armijos) gaujomis. Iš tarybinių aktyvistų, darbininkų, valstiečių organizavome liaudies gynėjų būrius. Banditai žudė niekuo nekaltus žmones, nuo jų rankų žuvo ir mūsų darbuotojai. Daug kartų teko žiūrėti mirčiai į akis, daug sunkesnis mums buvo frontas iš visų pusių, daug kartų mus "teisė" sušaudyti ir pakarti. Bet pamažu visas negandas įveikėm.
Iš Tytuvėnų, kuriant naujas apskritis, partija pasiuntė vėl į Kelmę - buvau pirmuoju Kelmės apskrities milicijos viršininku, pirminės partinės organizacijos sekretoriumi. Čia buvau išrinktas apskrities Tarybos deputatu. Apskrities centro įstaigos Kelmėje kūrėsi ypač sunkiai dėl pastatų stokos, nes miestelis per karą buvo ištisai sudegęs, nebuvo patalpų įstaigoms, butų darbuotojams. Bet viską šiaip taip išsprendėme, su entuziazmu dirbome atkuriamąjį darbą - buvo atstatoma, valoma nuo griuvėsių Kelmė, kilo įmonės. Daug dirbo energingi apskrities vadovai - partijos apskrities komiteto pirmasis sekretorius V. Bieliauskas, vykdomojo komiteto pirmininkas J. Čiulada. O prikelti apskritį iš karo ir pokario sunkumų trukdė ir miškuose pasislėpę banditai. Pamenu, 1949 metų vasarą būrio vadas Vladas Nartautas, mano brolis, su liaudies gynėjais Pučkoriškės kaime, Klimo sodyboje pakliuvo į pasalą. [Čia yra įsivėlusi painiava su Vlado Nartauto brolio vardu ir pavarde, nes B.Morkaitis knygoje "Kelmės krašto policija" mini būtent Vladą Nartautą, kaip sėkmingai išgyvenusį pokario metus ir būtent šių 1985 metais rašytų atsiminimų autorių.] Brolį sunkiai sužeidė, jis po kiek laiko mirė. Tokių netekčių turėjome ir daugiau - klasių kovoje žuvo gerų draugų, pareigūnų, niekuo nekaltų žmonių. Visada su pagarba prisimenu visus, kovojusius už naują šviesų gyvenimą. Kai kam nebuvo lemta to gyvenimo sulaukti.
Tiek bendrais bruožais išsaugojo atmintis kelmiškių džiaugsmą, atkuriant Tarybų valdžią 1940-siais, kovas su klasiniu priešu tuomet ir po karo, kuriamąjį darbą.
V. NARTAUTAS
Karo, VRM ir darbo veteranas, pensininkas