Šis chuliganizmo atvejis kitiems pasitarnavo pavyzdžiu - kovo 3 d. Kelmėje jau septyni vietos lietuviai, linkę į chuliganizmą, apkumščiavo septynis vietos žydus. Trims iš brutaliausiai pasielgusių lietuvių iškeltos bylos, kaltieji nubausti piniginėmis baudomis po 1000 ar 500 litų, arba po 20 parų arešto. Saugumui atrodė, kad tai organizuotos muštynės, nes buvo susirinkę apie 100 žmonių, tačiau, kadangi iš minios prie žydų mušimo niekas neprisidėjo, policijai įsikišus, stebėtojai greitai išsiskirstė. Tačiau kitą dieną du tipai sumušė Simoną Jakubovitz, devyniolikos metų Palestinos pilietį, atvykusi į Kelmę studijuoti rabinų seminarijoje. Vaikinui sužalota galva, abu mušeikos, 20 ir 25 metų amžiaus, nubausti l mėnesio areštu. [57 VSD ir krim. Policijos Šiaulių apygardos 1939 kovo 6 d . biuletenis Nr. 36 // CVA. F. 378. Ap.5. B. 4421. T. 2. L. 460-461]
Apskritai visuomenėje kartas nuo karto prasiverždavo antižydiškos nuotaikos, pagrįstai keldamos ištisų miestelių žydų bendruomenių nerimą dėl ateities. Žydų ištiestą ranką atstumiantis įvykis 1939 m. buvo jų geros valios ignoravimas Jurbarke, gyventojams suaukojus pinigų Ginklų fondui. Vietos žydai norėjo, kad jų atstovas būtų pakviestas į kooperacijos ir Jūros dienos šventę, kurios metu už surinktas lėšas Jurbarko skyriaus šauliams turėjo būti įteikti 46 šautuvai . Prieš šventę Žydų karių sąjungos Jurbarko skyriaus pirmininkas Izaokas Fridmanas atsiklausė rengėjų, kokia forma jis galėtų dalyvauti ceremonijoje, kaip turi elgtis žydų organizacijos, tačiau šie pasakė, kad jie atsiklaus valdžios. Vėliau paaiškinta, kad iš Kauno pasiūlyta žydams nedalyvauti šventėje. Žydai teisėtai pasipiktino, nes iš 3000 surinktų litų ginklams vien Jurbarko žydai suaukojo 50-60 proc. visos šios sumos. Lojaliausi Lietuvos valstybei žydai piktai kalbėjo, kad, kuomet reikia pinigų ginklams pirkti, jie yra reikalingi, kai reikia ginklus iškilmingai įteikti - žydų nebereikia. Tuo tarpu dalis lietuvių jautėsi lyg ir patenkinti, kad žydai nedalyvavo šventėje, kalbėta, ,"kad nors kartą lietuviai padarė šventę be žydų", - pastebėjo saugumo valdininkai. [VSD ir krim . policijos Šiaulių apygardos 1939. Vlll.19 d . biuletenis// CVA. F. 378. Ap. 5. 13. 4421. T. 1. L. 181]
Tuo tarpu chuliganiški išpuoliai vis pasitaikydavo, antižydiškas chuliganiškas akcijas inspiruodavo vietiniai antisemitai. 1939 m. rugpjūčio 17 d. Mažeikiuose, Ventos paplūdimyje, apie 20 vaikėzų aplaidė akmenimis besimaudančius žydus - chuliganų tarpe buvo gimnazistų, tarnautojų vaikų. Juos sukurstė mokesčių inspekcijos tarnautojas Burneckas. [VSD ir krim. policijos Šiaulių apygardos 1939. Vlll. 18 d . biuletenis / / CVA. F. 378. Ap. 5. B. 4421. T. 1. L. 184]
Ar šie faktai buvo tipiški, kasdieniški visai Lietuvai? Jokiu būdu ne. Ir šie, paminėtieji, buvo surinkti tik iš Lietuvos slaptųjų tarnybų suvestinių, apie juos rašyti spaudoje neleido cenzūra. Tai daugiau išimtys, prie jų dar galima pridėti keliolika namų ištepliojimą dažais, raginančių nepirkti pas žydus. Chuliganiški veiksmai, kaip matėme, neretai buvo skatinami verslininkų, kurie konkuravo su žydų verslininkais, tačiau tenka daryti išvadą, kad nors ir nemasiniai, ir nekasdieniai tie lietuvių nacionalistų ar paprastų chuliganų veiksmai įnešdavo pagrįsto nerimo žydų bendruomenėse, liudijo, kad antisemitizmas turi savo šalininkų, kurie imasi ir fizinių veiksmų prieš žydus, kad viešos antižydiškų akcijų prevencijos nėra, o chuliganai ir antisemitai suvaldomi tik jėgos struktūrų, t.y. valstybinės valdžios organų veiksmų dėka, tokie įvykiai bylojo, kad tam tikra pikta, agresyvi srovė prieš žydus egzistuoja.
Suprantama, kad buvo atvejų, kai į tokius ar panašius faktus reaguodavo ir žydai, tai paprastai buvo susiję su jų antipatijomis diktatūroms, fašizmui. 1936 m. lapkričio 15 d. Kaune, Laisvės Alėjoje esančioje kavinėje greta staliuko, už kurio vaišinosi Petras Gavėnas ir žydų tautybės Jakovas Muleris, netoliese prisėdo du italai. Išgėręs J. Muleris pradėjo šūkauti, kad nebūtų dainuojamos itališkos dainos, kad jos būtų lietuviškos, kad nereikia ir Musolinio, kuris yra kiaulė ir jam reikia padaryti "šneit" (atseit - papjauti). Italų kamivojažierius Argenziano Arpidi, išklausęs viską, ką dėstė Muleris, įsiutęs smogė jam kėde, kliuvo ir Mulerio sugėrovui Gavėnui. Kavinėje įsiplieskė muštynės, Muleris svaidė kėdes į italus. Abu karštakošiai Arpidi ir Muleris - policijos buvo suimti ir nugabenti į policijos nuovadą. [VSD 1936.XJ.15 d. biuleteni s Nr. 274 // CVA. F. 378. Ap.10. 13. 88a. T. 2. L. 419]
Kartais keltos bylos ir politikuojantiems žydams . Tauragėje 1939 m. lapkritį prekybininkui Berui Benjaminovičiui iškelta byla už Lietuvos ir lietuvių tautos įžeidimą, kai pašte jis (tiesa, nepasakyta dokumente, kokiame kontekste) pranašo tonu pareiškė: "Kas tik kovos su žydais , tai tas ir žus. Taip žuvo Lenkija, žus Vokietija ir Lietuva. Tą parūpins žydai". [VSD ir krim. policijos Šiaulių apygardos 1940 m. vasario 5 d . biuletenis / / CVA. F. 378. Ap. 5. B. 4421. T. l. L. 166.]
Neabejotina, kad Lietuvos mokykla buvo persunkta krikščioniškos dvasios ir mokė mylėti artimą savo, bet neatrodo, kad į jaunus moksleivių protus visuotinai buvo apeliuojama, kad tie artimieji yra čia pat, visai šalia lietuvių šeimų gyvenę kaimynai žydai, kurie tačiau nebuvo krikščionys. Akivaizdu, kad svaresnių priemonių, auklėjant jaunimą tolerancijos žydams dvasia, stokota, spauda tuos konfliktus nutylėdavo arba juos išimdavo visa apimanti Smetonos režimo cenzūra. Tai leido sklisti gandams, kuriuose žydai buvo nepalankiai traktuojami. Žydų ramybės garantas buvo ir juos gynė Lietuvos valstybė, kurios vykdomoji valdžia, policija, saugumas ir aukštieji režimo ešelonai, gyvybiškai suinteresuoti piliečių sutarimu ir ramybe, laiku ir greitai nutraukdavo prasidėjusius konfliktus, nesusipratimus, inspiruotas antižydiškas akcijas. Dėl to antižydiškai nusiteikę asmenys neretai koliojo vykdančius savo pareigas policininkus už "prožydiškumą", neretai "kliūdavo" už tolerantišką politiką žydų atžvilgiu ir prezidentui A. Smetonai, kurį antisemitai neretai pravardžiuodavo "žydų karaliumi".
Lietuvos valstybės politika, neleidusi engti tautinių mažumų ir skatinusi jų kultūrinę raidą, apskritai buvo palanki žydų mažumai, finansavo jų mokyklas, stabdė antisemitines užmačias, kurių, kaip ir kitose valstybėse, antisemitizmo pasitaikydavo, jis pasireikšdavo buitinio nacionalizmo formomis. Tačiau visuomenėje tarp žydų ir lietuvių egzistavo nematoma siena. Amžininkas, rašytojas J. Josadė ją apibūdino taip:
" ... žydai ir lietuviai gyveno šalia vienas kito, daugelyje miestelių toje pačioje gatvėje, dažnai - viename name - visa tai juos turėjo artinti, tačiau nesuartino: kitokios buvo kalbos, kultūros, religijos, papročiai, o svarbiausia - visiškai skirtinga buvo psichologija , t.y. nervų jautrumas, reagavimas į gyvenimo reiškinius, temperamentas ir dar daug kas."
[Jokūbas Josadė. Laiškai dukrai į Izraelį // Lietuvos rytas (Vilnius). 1993 m. lapkričio 3 d. Nr. 213]
Kauno gatvėse žydai vaikai karo išvakarėse jautė antižydiškas nuotaikas. Zevas Birgeris prisimena, kad lietuvių jaunimo aplinka rodėsi jam nedraugiška, netrūko jaunuolių išsišokimų prieš žydų studentus, o jam su broliu neretai vaikštant gatvėje kažkas staiga sušukdavo: "Žydas!" ir vaikėzai puldavo juos. Reikėdavo priešintis mušeikoms arba pabėgti. [Zev Birger. No Time for patience. My Road from Kaunas to Jerusalem. - New York : Newmarket Pres s, 1999, p.17]
Autorius pastebi, kad antisemitizmas nebuvo Lietuvoje valstybinė politika, jo nebuvo ir spaudoje, nesimatė tarp valdžios oficialiųjų sluoksnių. Tačiau žemutiniuose sluoksniuose, tarp paprastų žmonių antižydiškumas buvo paplitęs, jis buvo motyvuojamas religiniais jausmais, nebuvo gerų kontaktų ir tarp miesto žydų ir kaimo žmonių lietuvių."
Ištrauka iš knygos "ŽYDAI, LIETUVIAI IR HOLOKAUSTAS", Alfonsas Eidintas, 2002, ISBN 5-415-01640-6