 |
| Dabulskis Benius po karo, (šaltinis) |
 |
| Dabulskio Beniaus registracinė kortelė pabėgėlių stovykloje Vokietijoje (šaltinis) |
 |
| (šaltinis) |
Žinutė Kanados laikraštyje "Tėviškės žiburiai" (1950-05-25)
Į KANADOS LIETUVIUS KREIPIASI
Norėdami kaip nors išsprukti iš vargingų anglies kasyklų, gręžia savo akis į Kanadą ir prašo gerų lietuvių pagalbos įvažiavimo sunkumams nugalėti B. Dabulskis su žmona. Abu jauni ir sveiki. Laiške rašo: "Dėl darbo nesvarbu, koks bebūtų, visur galiu dirbti, nes per trejus metus darbo anglies kasyklose esu kietai užsigrūdinęs fiziniai. Buto atžvilgiu irgi tas pats, nes buvę tremtiniai esame jį turėję, bet buvo daug dienų, kuomet teko po atviru dangum praleisti ne tik dienas, bet ir naktis, lyjant, ant skudurų pundelio"....
Gal atsirastų, kas galėtų šiems jauniems tvirtiems žmonėms pagelbėti?
Prašom parašyti jiems šiuo adresu:
B. Dabulskis, rue des Acacinas 55, Hensias (H), Belgique.
Žinutė Kanados laikraštyje "Tėviškės žiburiai" (1982-12-09)
BENIUS DABULSKIS, ALGOMA
plieno įmonės vieno skyriaus prižiūrėtojas, yra patyręs medžiotojas ir šiemet tą pačią dieną nušovė du kanadiškus briedžius:
Jo žmona yra buvusi Norvegijos pilietė, gražiai kalba lietuviškai, o jauniausia dukrelė Zuzana yra pavyzdinga šeštadieninės lietuvių mokyklos mokinė.
Skyrelis Kanados laikraštyje "Tėviškės žiburiai" (1988-01-19)
 |
| Dabulskis Benius su žmona Elfrid (šaltinis) |
A. a. BENIUS DABULSKIS, 66 m.
amžiaus, mirė 1987 m. gruodžio 29 d. Plummer Memorial ligoninėje. Po pamaldų St. Jerom’s šventovėje palaidotas Holy Sepulchre kapinėse.
Benius, kaip ir daugelis jaunų vyrų, artėjant Raudonajai armijai į Lietuvą, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Įjungtas į darbo kuopas, atsidūrė Norvegijoje. Ten susipažino ir vedė norvegę Alfredą, kuri greitai ir gana gerai išmoko lietuviškai kalbėti. Pasibaigus karui, keletą metų dirbo anglies kasyklose Belgijoje. 1951 m. atvyko į Kanadą. Sault Ste. Marie dirbo prie statybos ir vėliau "Algoma" plieno fabrike.
Dabulskiai išaugino gausią šeimą - sūnų ir septynias dukteris. Tai buvo labai gabus, nepaprasto darbštumo vyras. Darbas jam buvo lyg ir pramoga. Pats pasistatė namą mieste ir du puikius vasarnamius prie Superior ežero. Uoliai dalyvavo su šeima apylinkės lietuvių parengimuose, buvo susipratęs lietuvis.
Laidotuvėse dalyvavo jo pusbrolis A. Laurinaitis iš Toronto, visi apylinkės lietuviai ir labai gausus būrys jo draugų bei pažįstamų
kanadiečių.
A. V.
S.Nekrašo tardymo protokolas 1950.09.26 (LYA, f.K-1, ap.58, b.35893.3 BB l.25-30)
[...] 6. Dabulskis Benediktas, 19 metų amžiaus (1941-ais metais), Tytuvėnų miestelio gyventojas, eilinis sukilėlis, į būrį įstojo pirmomis jo suorganizavimo dienomis. Dabulskis saugojo suimtus tarybinius piliečius, patruliavo miestelio ribose [...]. Po žydų sušaudymo Dabulskis Benediktas kažkur išvyko ir 1941 metų rudenį atvažiavo atostogų apsirengęs policininko uniforma (eilinio policininko forma). Jis pats pasakojo, kad dirba Radviliškyje, saugo Tarybinės Armijos karo belaisvių stovyklą. Aš Dabulskio nuo 1941 metų rudens nebemačiau ir, kur jis dabar yra, nežinau. [...]
S.Nekrašo tardymo protokolas 1950.10.14 (LYA, f.K-1, ap.58, b.35893.3 BB l.51-64)
[...] 1941 metų rugpjūčio mėnesį, tikslios datos neatsimenu, iš Raseinių apskrities policijos atėjo įsakymas suimti ir pristatyti į Raseinius apie 40 žydų. Policijos viršininkas Jurgaitis iškvietė pas save žydų seniūną Geke [Hekeris], vardą pamišau, 28 metų amžiaus (tuo metu) ir įsakė pagal jam įduotą asmenų sąrašą pranešti žydams, kad jie atvyktų su maisto produktais kelionei į Raseinius, darbams. Po kurio laiko sąraše nurodyti žydai atvyko į policiją. Policininko Mockaus Juozo vadovaujami, aš - Nekrašas, sukilėliai Dabulskis Benediktas ir Valčiukas Pranas, pastotėmis nuvežėme tą žydų grupę į Raseinius. Raseiniuose mes tuos žydus pristatėme į žydų stovyklą. Tolesnis jų likimas - man nežinomas. Į Tytuvėnus iš tos žydų grupės nei vienas negrįžo, todėl manau, kad jie taip pat buvo sušaudyti, bet nežinau, kur. [...]
S.Nekrašo tardymo protokolas 1950.10.20 (LYA, f.K-1, ap.58, b.35893.3 BB l.65-72)
[...] Pelkėje Gečpievė buvo sušaudyta apie 15 žydų, tik vyrų. 1941 metų rugpjūčio mėnesį, tikslios dienos neatsimenu, aš iš vakaro pradėjau patruliavimą Tytuvėnų miestelyje. Savo patruliavimo metu aš užėjau į valsčiaus valdybos pastatą, kuriame buvo policijos viršininkas Jurgaitis Antanas, sukilėlių būrio vadai Ruseckas Bronius, Eigelis Vladas, valsčiaus viršaitis Povilaitis, vardo nežinau, 40 metų amžiaus (tuo metu), Tytuvėnų valsčiaus Pavingrio kaimo gyventojas. Visi jie sėdėjo ir gėrė alų. Paskui mane į valsčiaus valdybos pastatą įėjo Gečas Stasys ir tarė: "Viskas paruošta." Išėjęs į gatvę, pamačiau Valinską Antaną, Raudį Juozą, Valčiuką Praną, Dabulskį Benediktą ir Mockų Juozą. Paskui mane iš valsčiaus valdybos pastato išėjo Jurgaitis, Ruseckas, Eigelis ir Gečas. Valsčiaus viršaitis Povilaitis pasiliko valsčiaus valdyboje ir suėmimuose bei sušaudyme nedalyvavo. Išėjęs Jurgaitis įsakė rinkti t.y. areštuoti žydus. Ką iš žydų areštuoti, Jurgaitis nepasakė, tačiau mano išvardinti sukilėliai ir policininkai išsiskirstė po miestelį. Prie manęs priėjo Valinskas Antanas su pasiūlymu nueiti, suimti ir atvesti į sinagogą žydą Gekker Mauša [Hekeris Mauša]. Pagal tai, kaip elgėsi Eigelis ir visi kiti likusieji, aš supratau, kad visi jau buvo gavę instrukciją ir žinojo, ką daryti. Aš nuėjau pas Gekerį [Hekeris], suėmiau jį ir atvedžiau į paskirtą vietą, sinagogą, kurioje jau buvo visi surinkti. Surinktus žydus, apie 15 žmonių, Valinskas Antanas išrikiavo į vorą po keturis eilėje ir įsakė jiems eiti Šiaulių gatve link Pušyno miško. Jurgaičio įsakymu į mišką nuėjau ir aš. Miške sustojome. Jurgaitis dalį žydų atskyrė (7-8 žmones), išrikiavo po du ir įsakė eiti keliu, pasak Jurgaičio, į stotį. Man Jurgaitis įsakė saugoti likusius 7-8 žmones, o kiti - Jurgaitis, Eigelis, Valinskas, Gečas, Mockus, Valčiukas Pranas, Dabulskis ir Raudys nuėjo paskui žydus. Tik tuomet aš supratau, kad tą grupę žydų suėmė ir atvedė į mišką sušaudymui. Po 30 minučių aš ir likusieji žydai išgirdome šūvius. Žydai manęs paklausė, ar galbūt šaudo nuvestuosius. Aš jiems atsakiau, kad šaudo stotyje. Tokiu būdu norėjau išsklaidyti saugojamų žydų įtarimus. Netrukus po šaudymų pas mane sugrįžo Jurgaitis, Eigelis, Ruseckas, Valinskas, Raudys, Gečas ir Mockus. Valčiuko ir Dabulskio nebuvo. Grįžę iš sušaudymo vietos, Jurgaitis su kitais nusivedė antrą žydų grupę ta pačia kryptimi. Jurgaitis man taip pat liepė eiti į šaudymo vietą, tačiau aš atsisakiau, nes toje žydų grupėje buvo man gerai pažįstami žydai Gakas [Hakas] ir Lazurikas. Aš nenorėjau juos šaudyti. Jurgaitis ir kiti nuvedė sušaudymui likusius žydus, o aš nuėjau į miestelį. Jau eidamas miesteliu, aš iš pradžių išgirdau grupinę salvę, o vėliau pavienį šūvį. Kai Jurgaitis kartu su visais mano anksčiau išvardintais sukilėliais ir policininkais grįžo į miestelį, tai papasakojo, kad tarp pirmos ir antros žydų grupių sušaudymų Valčiukas ir Dabulskis ėjo į stotį ir atvedė žydą KAMENEC ZERIG [ZELIG], kurį nušovė patį paskutinį. Mano girdėtas pavienis šūvis tai ir buvo tas pats, kuriuo nušovė KAMENEC ZERIG [ZELIG].
KLAUSIMAS: Anksčiau Jūs sakėte, kad nedalyvavote žydų sušaudyme Gečpievės pelkėje, o dabar pats pasakojate apie savo dalyvavimą tame sušaudyme. Kurie gi parodymai yra teisingi ?
Mano supratimu, dalyvavimas sušaudyme būtų tuomet, jei aš asmeniškai šaudyčiau žydus. Tačiau aš žydų pelkėje nešaudžiau, o tik suėmiau žydą Hekerą, kartu su kitais policininkais, sukilėliais ir suimtaisiais ėjau į mišką, kuriame saugojau pusę suimtųjų, kol šaudė kitą pusę. Todėl aš pradžioje ir pasakiau, kad žydų sušaudyme Gečpievės pelkėje nedalyvavau. Jei mano veiksmai reiškia dalyvavimą sušaudyme, tuomet aš dalyvavau tame sušaudyme.
Gečpievės pelkėje duobę skirtą žydų šaudymui kasė Valinskas, Mockus, Gečas, Valčiukas, Raudys ir Dabulskis. Tą kartą Tytuvėnų gyventojai nebuvo pasitelkti duobės kasimui. [...]
Šeferio Mėčiaus apklausa 1950.11.13 (LYA, f.K-1, ap.58, b.35893.3 BB l.154-157)
[...] Kai tik aš grįžau namo, tą pačią dieną mane vėl suėmė, kartu su tėvu. Po trijų dienų mus su tėvu išvežė į Raseinių kalėjimą, tačiau tą pačią dieną mus, kartu su kitais suimtaisiais, paleido. Iš viso apie 500 žmonių. Tai buvo jau 1941 metų liepos paskutinėmis dienomis. Mane su tėvu suėmė sukilėliai Mockus Juozas, Nekrašas Stanislovas, Gečas Stasys, Valčiukas ir dar vienas ar du sukilėliai, kurių pavardžių neatsimenu. Į Raseinius mus konvojavo Nekrašas Stanislovas, Gečas, Mockus, Dabulskis Benediktas, Valčiukas Pranas. [...]