Ištrauka iš Valentino Brandišausko tyrimo knygoje "Holokaustas Lietuvoje 1941-1944 m." [sudarė Arūnas Bubnys]. - Vilnius Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, ISBN 978-609 -8037-13-5
"Lietuvių centrinės ir vietos valdžios institucijos aktyviai dalyvavo reglamentuojant žydų turto likimą. Laikinoji vyriausybė rengė sovietų valdžios nacionalizuoto turto denacionalizavimo įstatymus, kurie žydams neturėjo būti taikomi. Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas sudarinėjo žydų turto perėmėjų sąrašą. Prie žydų turto likimo reglamentavimo prisidėjo apskričių administracija, o valsčių pareigūnai neretai tiesiogiai dalyvavo jį įvertinant ir parduodant. Akivaizdu, kad tokia valdžios institucijų pozicija buvo nepilietiška ir diskriminacinė. Kita vertus, šios institucijos nebuvo savarankiškos, todėl jų veikla rodo tik atskirų jose dirbusių pareigūnų poziciją, bet ne Lietuvos valstybės laikyseną.
Lietuvos katalikų bažnyčios atstovai žydų turto dalybas įvertino joms jau iš esmės pasibaigus, t. y. tik 1942 m. vasarą, kai didžioji Lietuvos žydų bendruomenės dalis jau buvo sunaikinta. Svarstymuose, ką daryti su likusiu žydų turtu, galima įžvelgti apgailestavimą dėl žydus ištikusios tragedijos. Svetimo turto pasisavinimas dažniausiai pateisinamas motyvuojant tuo, kad tik tokiu būdu likusį turtą galima apsaugoti nuo visiško sunaikinimo.
Lietuvos žydų turto klausimas spręstas įvairiai: kilnojamasis turtas dažniausiai buvo išdalijamas ar išparduodamas vietos gyventojams, muziejinės, archyvinės vertybės išvežamos į Vokietiją. Daug žydų nekilnojamojo turto likdavo vietinės administracijos žinioje ir buvo panaudojama jos reikmėms, taip pat atitekdavo privatiems asmenims."
"Tuo tarpu valsčiuose buvo sudaromos žydų turto įkainojimo komisijos. Jose paprastai dirbo vietos savivaldybės ir policijos darbuotojai; galėjo būti samdomi ir specialiai tik šiam darbui atlikti vietos gyventojai (žr. lentelę). Samdomiems ir neturintiems tarnybos (negaunantiems atlyginimo) asmenims už šį darbą galėjo būti užmokama. Šiuo atžvilgiu įvairiuose apskrities valsčiuose susidarė ne vienoda padėtis: vienų komisijų nariai "už tą darbą atlyginimo negavo, nes jie buvo tarnautojai, gaunantys algą"; Naumiesčio ir Švėkšnos valsčių komisijų nariams atlyginimai buvo išmokėti iš lėšų, surinktų už parduotą turtą; dar kitur atlyginimų išmokėjimas nukeltas į 1942 m., kai pats Šiaulių srities komisaras informavo, jog komisijų nariams, negavusiems jokio atlyginimo, "galima išmokėti už sugaištą laiką"."
Kaip pavyzdys yra pateikiamas turto dalybų aprašymas Švėkšnoje.
"Švėkšnos valsčiaus žydų turto dalybos
Žydų turto dalybų procesą Tauragės apskrityje gana vaizdžiai atskleidžia išlikę Švėkšnos "Žydų turtui likviduoti komisijų" veiklos dokumentai. Valsčiuje veikė dvi šios paskirties komisijos. Apie pirmosios darbą žinoma tik tiek, kad ji dirbo 1941 m. spalio-lapkričio mėn. Žydų turto valsčiaus gyventojams komisija pardavė beveik už 8 tūkst. Rm. Išlikę išmokų lapai rodo, kad pinigais, kuriuos gavo komisija, buvo mokami atlyginimai už žydų laidojimą. Tokius atlyginimus gavo 42 valsčiaus gyventojai. Daugiausia laiko - 11 dienų - šiam "darbui" sugaišo Kazys Kasperavičius. Dirbantiems
be arklio už dieną buvo mokama po 15 Rm, su arkliu - po 30 Rm. Visiems darbininkams iš viso išmokėta 2 150 Rm. Ši komisija rūpinosi ir daiktų, kuriuos rugpjūčio mėn. už tam tikras paslaugas ("už darbą", "už skolą" ir pan.) iš jų savininkų žydų buvo įsigiję pavieniai lietuviai, grąžinimu. Išlikusi medžiaga rodo ir tai, kad iš pradžių žydų turtas buvo prastai surašomas, o pirmieji prie dalybų suskubo valsčiaus viršaitis ir vietos policijos tarnautojai. Nuovados viršininkas tik sudarė tarnautojų
paimtų daiktų sąrašą.
Antroji, arba naujos sudėties, komisija darbą pradėjo 1941 m. gruodžio 3 d. Pirmiausia ji perėmė buvusios komisijos raštus, susijusius su žydų turto likvidavimu, ir nutarė sudaryti daiktų, "paimtų globon", sąrašą. Naujosios komisijos pirmininku tapo valsčiaus viršaičio padėjėjas Izidorius Klumbys, nariais - seniūnas Pranas Oželis, mokytojas Stasys Jurjonas, policininkas Stasys Klumbys, veterinarijos gydytojas Jonas Vaikasas, raštvedžiu - Pranas Žukauskas. Jos nariai gruodžio 3 d. nuvyko prie sinagogos, kuri buvo paversta neišparduotų žydų daiktų sandėliu. Po apžiūros komisijos nariai konstatavo: "Sandėlys užantspauduotas smalko antspaudu, sandėlio langai išdaužti ir praviri. Raktas nuo sandėlio randasi policijoje [...]. Sandėlio vidury baldai suversti netvarkoj, sulaužyti ir jeigu juos parduoti, tai reikia surinkti, kad galima būtų naudoti kaip tinkamus. Visi esantieji baldai menkos vertės ir tie patys daugumoje sulaužyti, puodai sudaužyti ir mažai tinkami naudojimui. Viršutiniame aukšte rasta ir plunksnų įpyluose, bet plunksnos palaidos, be tvarkos ir įpylai sudraskyti ir sumindžioti - visai menkaverčiai. Sandėlio-sinagogos krosnių durelės visos išimtos."
Iš vėlesnių komisijos aktų ryškėja tolesnė jos veikla.
Gruodžio 9 d. komisija visus asmenis, turinčius žydų arklių ir karvių, paragino pristatyti galvijus į valsčiaus savivaldybės kiemą įkainojimui. Įkainoti galvijai buvo parduoti. Gruodžio 10 d. komisijos nariai lankėsi pas asmenis, kurie "globon" buvo paėmę žydų baldus. Peržiūrėję globos aktus ir patikrinę "globojamų" daiktų sąrašus, baldus įkainojo ir pardavė. 11- 12 d. buvo parduodami sandėlyje likę žydų daiktai. Gruodžio 13 d. buvo tęsiamas sandėlyje likusių daiktų pardavimas. Komisijos nariai taip pat nuvyko į pagalbinės policijos bendrabutį ir apžiūrėjo jame esančius nenaudojamus žydų daiktus - 3 lovas, l stalą, "vienus patalus" ir pagalvę, l uosinę spintą. Komisija juos inventorizavo ir pardavė. Gruodžio 15-20 d. toliau buvo parduodami sandėlyje likę daiktai. 22-23 d. komisijos nariai ėjo pas asmenis, turinčius žydų daiktų, tuos daiktus įkainodavo ir parduodavo. Gruodžio 30 d. komisija nutarė pasamdyti 3 darbininkus ir užkalti "buvusio sandėlio-sinagogos" išdaužtus langus ("kad pastatas negestų nuo sniego ir lietaus ir kad galima būtų panaudoti kokiam nors reikalui").
1942 m. sausio 14 d. komisija baigė darbą.
Už visus parduotus daiktus komisija surinko 3292 Rm . Likusius be šeimininkų žydų daiktus pirko beveik 400 Švėkšnos ir Veiviržėnų (Kretingos aps.) valsčių gyventojų; dauguma pirkėjų buvo iš Švėkšnos ir Inkaklių seniūnijų kaimų. Tiesa, vieni įsigijo už l Rm ar net mažiau, kiti - už kelias dešimtis Rm. Šeši asmenys (beje, penki iš jų - Švėkšnos gyventojai) daiktų įsigijo daugiau kaip už l 00 Rm - tai Povilas Norvilas (už 157 Rm), Kazys Keblys (151,70 Rm), Juozas Stanku s (150 Rm), Vaclovas Norvilas (132,20 Rm; beje, buvusios komisijos pirmininkas), Vincas Maskolaitis (106,60 Rm) ir Ignas Urbonas (už 116,50 Rm). Iš šešių komisijos narių daiktų pirko penki (daugiausia - Izidorius ir Stasys Klumbiai), o iš vienuolikos valsčiaus seniūnų - vos du. Brangiausiai buvo įkainoti naminiai galvijai - karvės (nuo 20 iki 54 Rm), arkliai (nuo 5 ("raišas") iki 50 Rm), žemės dirbimo įrankiai, geri nauji baldai. Dažniausiai pasitaikantys pirkiniai buvo seni baldai, namų apyvokos reikmenys, patalynė, rečiau - veidrodžiai, sieniniai laikrodžiai, radijo aparatai, siuvamosios mašinos.
Bene skaudžiausia skaityti tokius įrašus: "vaikiška sena lovelė", "vaikiškos viršutinės kelnės" ir pan.
Gauti pinigai buvo naudojami ir atlyginimams žydų turto komisijos nariams išmokėti. 11 asmenų (įskaitant komisijai priklausiusius vežikus ir darbininkus) už darbą gruodžio-sausio mėn. išmokėta per 900 Rm. Daugiausia - l82,84 Rm ( už 32 darbo dienas) - išmokėta komisijos raštvedžiui P. Žukauskui , komisijos pirmininkui I. Klumbiui - 165,6 1 Rm (už 27 darbo dienas), komisijos nariui S. Klumbiui - 146,06 Rm (už 26 darbo dienas) ir t. t.
Minėta komisija ieškojo ir neįregistruoto, tačiau jau pasisavinto žydų turto. Rastą įkainodavo ir parduodavo ligtoliniam jo naudotojui. Jei "paimtų globon" žydų daikttų pas vieną ar kitą asmenį nebuvo randama, komisija apie tai pranešdavo policijai, kad ši "išsiaiškintų apie jų dingimą". Štai 1941 m . gruodžio 13 d . komisijos nariai atliko tarnybinį patikrinimą - nuvyko pas vietos policininką Igną Urboną surašyti jo anksčiau (spalio mėn.) pasisavintų žydų daiktų. Iš tuo metu dirbusios komisijos akto paaiškėjo, kad jis pasisavinęs 9 maišus patalynės ir drabužių ir l pintinę indų, tačiau
I.Urbonas tvirtino, jog "paėmęs ir prisikimšęs tik penkis (5) maišus, o ne devynis (9) ir juose buvę tik keli pataliukai ... ".
Komisija likusi žydų turtą ne tik parduodavo fiziniams asmenims, bet ir perduodavo įvairioms valdžios įstaigoms ar įmonėms: Švėkšnos valsčiaus savivaldybei ir policijos nuovadai, vietos ambulatorijai, pieno perdirbimo bendrovei, pradžios mokyklai. Dalis turto ( 10 spintų, 30 lovų, 20 kėdžių, 4 paveikslai ir kt. ) apskrities policijos vado nurodymu buvo išvežta į Tauragę."