Lietuvos armijos karininkas GINTILA (GINTILAS) Dzislovas
Knygoje „Holokaustas Lietuvoje 1941-1944 m.“ (ISBN 978-609-8037-13-5) skyriuje apie 1941 metų vasaros įvykius Kelmėje istorikas Stanislovas Buchoveckas keliose vietose mini Lietuvos armijos kariškį, kuris karo pradžioje ėmėsi organizuoti vietinių sukilėlių būrį. Pirmas šio asmens paminėjimas knygoje yra šitoks:
"Turima archyvinė medžiaga atskleidžia, kad antrąją Vokietijos-Sovietų Sąjungos karo dieną į Kelmę organizuoti sukilimo veiksmų atvyko (ar buvo čia jau anksčiau) kariškis, veikiausiai - LAF atstovas. Apie susijusius su juo 1941 m. birželio 23 d. įvykius (dar iki gaisro) pokariu tardytas Povilas Meškauskas pasakojo: "( ... ) ėjau su Kelmės parduotuvės vedėju Juliumi Tyla ir pakeliui sutikome gimnazijos mokinį Mykolą Jakubaitį, kuris mus pakvietė į gimnaziją, kur jau buvo susirinkę 5-6 asmenys, tarp kurių buvo man nepažįstamas Lietuvos kariuomenės leitenantas. Mes turėjom tikslą iškelti lietuvių tautinę vėliavą, bet tai nepavyko, nes per miestelį ėjo Raudonosios armijos daliniai." [Iš P. Meškausko apklausos protokolo 1945.07.28, LYA, f.K-1. ap.58, b.27740, l.11]
"Spontaniškai susidariusios sukilėlių grupės narys P. Meškauskas tolesnius birželio 23 d. įvykius apibūdino taip: "Tos dienos vakare dar kartą susitikome gimnazijoje ir leitenantas mums davė po vokišką pistoletą mauzerį ir paskirstė į postus miestelyje, įpareigojęs stebėti Raudonosios armijos dalių judėjimą, kiek ir kur praėjo, ir jam pranešti. Budėjom iki birželio 24 d. ryto, kada vokiečiai ėmė bombarduoti Kelmę, ir mes išsibėgiojome po aplinkinius kaimus. Birželio 25 d. vokiečiai užėmė Kelmę ir mes vėl susirinkome miestelyje. Čia visas mūsų būrys, taip pat ir aš, gavome ant rankovių baltus raiščius, reiškiančius priklausomybę baltiesiems partizanams, ir įpareigojo mus padėti vokiečių-lietuvių policijai." [šaltinis tas pats]
Antrą kartą nepažįstamasis kariškis S.Buchovecko paminimas jau su vardu ir pavarde t.y. Dzislavas Gintalas.
"Iš vienos baudžiamosios bylos, atrodo, aiškėja, kas buvo tas leitenantas, pradėjęs organizuoti grupės vietos gyventojų antisovietinius veiksmus dar Raudonosios armijos užnugaryje. Tai kelmiškis Dzislavas Gintalas, gal kilęs ne iš miesto, bet iš valsčiaus kaimo ir ne visiems pažįstamas dar ir dėl to, kad gal iki 1940 m. ar kaip karininkas buvo kariuomenėje. Pasak kai kurių parodymų, sukilėlių būrį telkęs D. Gintalas dar iki vokiečiams įžengiant į Kelmę "organizavo vietinę valdžią", kurią sudarė šio miesto gyventojai Povilas Meškauskas, Julius Tyla, Aleksas Matulevičius, Petras Špukas, Liudas Alekna, Jonas Šulskis, valsčiaus kaimų ūkininkai Boleslovas Cibulskis ir Steponas Mikalauskas". [M. Jakubaičio 1945 m. balandžio 9 d. tardymo protokolas, LYA, f.K-1, ap.58, b.734/3, l.10.]
Kelmės vid. mokyklos mokytojas Jonas Vadeikis rajono laikraštyje „Komunistinis žodis“ (1957 metų birželio 15 d. Nr. 47), straipsnyje "Siaubinga vasara" mini nepažįstamąjį tipelį, pasiskelbusį lietuvišku komendantu.
"Nacionalistinėms gaujoms vadovavo ir vietos „valdžios" branduolį sudarė buvęs viršaitis Čėsna su keliais sėbrais, jų tarpe buvo iš kitur atvykęs kažkoks tipelis, pasivadinęs lietuvišku komendantu ..." [originalus straipsnis]
Po karo suimto Kelmės partizano Adolfo Žemecko parodymuose yra aiškiai ir įskaitomai parašyta, kad Lietuvos armijos kariškio pavardė buvo Gintila, o ne Gintalas, kaip savo straipsnyje rašo istorikas S. Buchoveckas. Taip pat tiksliai Gintilos pavardę dviejų tardymų metu įvardija ir Kelmės valsčiaus valdybos buhalteris Liudas Alekna.
Prie visų šio Lietuvos armijos kariškio pavardės variantų prisideda ir dar vienas. Teismo išvadoje (1947 sausio 13 d. LYA, f.K-1. ap.58, b.15303, l.168-170) ties teisiamojo Alekso Balkio kaltinimu yra parašytas toks sakinys:
"[A. Balkys] 1941 metais ėjo lagerio-geto sargybinio pareigas. 1941 metų rugpjūčio mėnesio laikotarpiu, vykdydamas lagerio viršininko vokiečių armijos kavalerijos leitenanto GENDILA nurodymus, išdavinėjo piliečiui Dovydaičiui po 10-12 lageryje laikomų žmonių [elektros] linijos remonto darbams."Mažai tikėtina, kad koks nors etninis vokietis būtų turėjęs pavardę Gendila, kuri, be to, yra labiau panašesnė į jau aukščiau išvardintus lietuviškus variantus Gintila ar Gintalas. Tikėtina, kad šis netikslus pavardės variantas atsirado po liudininko Prano Dovydaičio apklausos. P. Dovydaitis dirbo elektomonteriu Kelmėje ir pirmais mėnesiais po karo pradžios jam buvo pavesta atstatyti nutrauktą elektros tiekimą Kelmės mieste. Reikėjo iš naujo pastatyti stulpus ir ištiesti laidus. Tam darbui, pasak pačio Dovydaičio, jam valsčiaus viršaitis (kitame jo liudijime miesto komendantas) liepė panaudoti lageryje laikomus žydus. Elektromonteris rugpjūčio mėnesio laikotarpyje eidavo į lagerį, iš kurio atsivesdavo apie 10-12 suimtųjų. Vienoje apklausoje (1946.12.28 Dovydaičio ir Balkio akistatoje LYA, f.K-1. ap.58, b.15303, l.146-148) Dovydaitis liudija, kad atėjus į lagerį, jis kreipdavosi į sargybą, kuri savo ruožtu kreipdavosi į lagerio viršininką vokietį, kuris duodavo leidimą paimti žydus į darbą, o 1947.01.13 dienos teismo išvadoje (LYA, f.K-1. ap.58, b.15303, l.168-170) jau yra patikslinimas, kad to lagerio viršininko pavardė buvo Gendila ir kad jis atseit buvo vokiečių armijos kavalerijos leitenantas. Akivaizdu, kad minimas Gendila yra tas pats A. Žemecko ir L. Aleknos įvardintas Lietuvos armijos karininkas Gintila. Panašu, kad meistras Dovydaitis apklausos metu sumaišė lagerio viršininko tautybę, su kurio jis neturėjo tiesioginio ryšio. Toliau seka ištrauka iš S.Buchovecko straipsnio knygoje "Holokaustas Lietuvoje. 1941-1944":
"Tikslesnė Kelmės geto įrengimo data nežinoma. Jis atsirado 1941 m. liepos pradžioje, t. y. anksčiau nei kai kuriuose aplinkiniuose miestuose ir miesteliuose. Getui buvo pritaikyta Kelmės dvaro sodyba, tiksliau, joje stovinti didelė daržinė ir kelios kitos patalpos. Dvaro rūmuose, matyt [!], gyveno geto komendantas vokietis. Jis tik epizodiškai minimas vienoje baudžiamojoje byloje (kai elektros tinklų meistrui reikėjo gauti darbininkų žydų elektros linijų atkūrimo darbams ), tačiau kaip tik nuo to vokiečio valios priklausė dvaro daržinėje uždarytų žydų padėtis ir kančios."
Išlikęs ne vienas liudytojų parodymas prieštarauja istoriko S. Buchovecko išvadai, kad getas Kelmėje buvo dvaro sodyboje. Visų pirma, analizuojant liudijimus, tarp kurių yra Prano Dovydaičio, Jakovo Zako, Chajos Rozienės bei Janinos Meraitės, galima spręsti, kad pagrindinis lageris-getas buvo ne Gruževskių dvaro teritorijoje, o po gaisro išlikusiose žydo Zundelio Lunco daržinėse, kurios stovėjo pačiame Kelmės mieste netoli katalikų bažnyčios. Pasak Janinos Meraitės, "Kunigiškių gatvės gale" t.y. dabartinės Dariaus ir Girėno gatvės pabaigoje. P. Dovydaitis minėjo, kad ši daržinė (-ės) buvo už 0,5 km nuo valsčiaus valdybos. Pati valsčiaus valdyba po visą miesto centrą suniokojusio gaisro buvo laikinai įkurta kažkada buvusiame progimnazijos pastate arba dar anksčiau buvusioje Gruževskių dvaro spirito varykloje, nuo kurios iki miestelio centro yra būtent apie 0,5 km. Kaip liudijo Liudas Alekna, prieš pat karą tame pastate buvo senelių ir invalidų namai. Zundelio Lunco ūkiniai pastatai galėjo būti kažkur tarp dabartinės J.Smilgevičiaus g. ir Dariaus ir Girėno g. atsišakojimo, priešais katalikų bažnyčią. (Žr. apytikslę miesto schemą). Matomai Gruževskių dvaro daržinė buvo naudojama trumpam, kaip laikinas aukų subūrimo punktas iki juos etapais sušaudant. Apie tai J. Zakas ir liudijo, minėdamas, kad juos antros akcijos dieną perkėlė iš Lunco daržinės į dvaro daržinę. Tą patį liudijo ir Chaja Rozienė. Po nežinia kurio laiko nuo karo pradžios Kelmės dvare iš tiesų apsigyveno vokiečių kolonistas baronas von Haren. Štai taip jo atsiradimą aprašo Kelmės mokytojas J.Vadeikis:
"1942 m. sausio mėnesį per speigus hittlerininkai iškraustė iš likusių nuo gaisro patalpų gimnaziją ir čia įrengė „Soldatenheimą“ (kareivių namus) [turima omenyje Šaulių namus t.y. dabartinės Kelmės savivaldybės pastatas]. Gimnazijos klasės išsimėtė po likusias nuo gaisro trobas. Tik rudenį grįžo į senas bravaro patalpas [Gruževskių dvaro pastato papėdėje. Ten pat buvo ir laikina valsčiaus valdyba]. Pačiame Kelmės dvare savininko teisėmis atsisėdo atsibastęs iš Vokietijos baronas von Hahren [Haaren], kelių karininkų tėvas, būsimasis Kelmės viešpats. Į miestelį ir į apylinkės tuščius ūkius prigužėjo daug vokiškų kolonistų. Protestantų klebonijoje jiems įrengė specialią pigiai parduodamų prekių krautuvę „Nur fur Deutsh“ (Tik vokiečiams)."
J.Vadeikio tekstas neleidžia užtikrintai teigti, kad šis vokietis-baronas buvo Kelmėje 1941 metų liepos-spalio mėnesiais. Iš to, kokia eilės tvarka mokytojas J.Vadeikis savo tekste sudėliojo įvykius, galima manyti, kad minimas vokietis-baronas į Kelmę atvyko 1941 m. pabaigoje arba 1942 m. pradžioje, kuomet praktiškai visi Kelmės apylinkės žydai jau buvo nužudyti. Galimai remdamasis liudininko P. Dovydaičio užuomina, kad lagerio komendantas buvo atseit kažkoks vokietis, istorikas S. Buchoveckas padarė išvadą, kad tas pats vokietis, kuris apsigyveno dvaro rezidencijoje ištiesų ir dirigavo visai Kelmės Holokausto įvykių eigai 1941 metų vasarą, praleisdamas kitame šaltinyje esančią nuorodą (LYA, f.K-1. ap.58, b.15303, l.168-170), kad to paslaptingojo geto komendanto vokiečio pavardė buvo "Gendila" arba dar tiksliau Kelmės miesto komendantu pasiskelbęs Lietuvos armijos leitenantas Gintila.
Grįžtant prie LGGRTC istoriko S.Buchovecko minimo Lietuvos kariuomenės karininko, dar kartą pakartokime jo teiginį knygoje „Holokaustas Lietuvoje 1941-1944 m.“ :
"Iš vienos baudžiamosios bylos, atrodo, aiškėja, kas buvo tas leitenantas, pradėjęs organizuoti grupės vietos gyventojų antisovietinius veiksmus dar Raudonosios armijos užnugaryje. Tai kelmiškis Dzislavas Gintalas, gal kilęs ne iš miesto, bet iš valsčiaus kaimo ir ne visiems pažįstamas dar ir dėl to, kad gal iki 1940 m. ar kaip karininkas buvo kariuomenėje. Pasak kai kurių parodymų, sukilėlių būrį telkęs D. Gintalas dar iki vokiečiams įžengiant į Kelmę "organizavo vietinę valdžią" [...]". [M. Jakubaičio 1945 m. balandžio 9 d. tardymo protokolas, LYA, f.K-1, ap.58, b.734/3, l.10.]
O štai, kaip to pačio asmens pavardę mini LGGRTC direktorius istorikas A.Bubnys knygoje "Holokaustas Lietuvos provincijoje 1941 metais" (2021 m., ISBN 978-9986-09-516-3, 312 psl.):
[...] Dalis žydų drabužių buvo suvežta į valsčiaus savivaldybės pastato vieną kambarį. Raktą nuo šio kambario turėjo baltaraiščių vyresnysis Gintila.[...]
Istorikas A. Bubnys šio asmens pavardę parašė taip, kaip ji buvo parašyta tardymo protokoluose t.y. Gintila. Akivaizdu, kad S.Buchovecko minimo Dzislavo Gintalo tiksli pavardė yra Dzislovas Gintila.
Iš Adolfo Žemecko parodymų sužinome, kad Dzislovas Gintila organizavo sukilėlių būrį Kelmėje ir kad pastarasis 1941 m. kažkuriuo laiku išvyko iš Kelmės. Tą patį pakartojo, tik pridėdamas, kad jis išvyko būtent liepos mėnesį, istorikas S.Buchoveckas knygoje „Holokaustas Lietuvoje 1941-1944 m.“ (345 psl.)
"Į šaudymo vietą žvyrduobėje, už 0,5 km nuo Kelmės dvaro (ir geto), stengtasi atvažiuoti nepastebėtiems. Liepos 29 d. žudynėse svarbiausią budelių vaidmenį atliko atvykę esesininkai ir du vokiečių karininkai, kurie pribaiginėjo sužeistuosius pistoletų šūviais. Iš lietuvių parinktas žudikų dešimtukas atliko besimokančiųjų šaudyti į žmones ir užpilančiųjų žemių ant eilinės sušaudytos žydų partijos vaidmenį. [čia istorikas susumavo į vieną dešimtuką ir egzekucijos vykdytojus, ir duobkasius, tačiau dokumentuose yra nurodyta, kad vien tik duobkasių buvo mažiausiai 10 žmonių] Rugpjūčio 22 d. masinėje egzekucijoje vokiečių buvo mažiau. Atrodo, kad tada jiems labiausiai rūpėjo fotografuoti egzekuciją - vaizdus su pasmerktais ir šaudomais žydais bei jų žudikais lietuviais. Tada žudynės vyko iki vėlaus vakaro. Žmonėms naikinti buvo naudojami du kulkosvaidžiai. Vokiečių nurodymu buvo atrinkti net 25 lietuviai, turėję šaudyti prie iškastų duobių arba į jas suvarytus iki apatinių drabužių išrengtus žmones. Remiantis parodymais, tarp žudynių vietoje buvusių ar žudyti savo kaimynus žydus turėjusių Kelmės miesto ar valsčiaus gyventojų buvo A. Žemeckas, M. Jakubaitis, S. Jakubaitis, K. Riškus (atrodo, kad pastarasis 1941 m. liepos mėn., išvykus ltn. D. Gintalui , ėmėsi vadovauti ginkluotam baltaraiščių būriui), P. Lukošius, A.Jasaitis ir kiti.
Antrosioms masinėms žudynėms [1941 m. rugpjūčio 22 d.] greičiausiai vadovavo iš Raseinių atvykęs A. Grigalavičius [Grigaravičius Aleksas], vienas iš labiausiai nusikaltusių per holokaustą lietuvių Raseinių apskrityje."
 |
| Kazys Riškus, (apie 1951-1953 m.) (šaltinis: USCIS Genealogy) |
Jei istoriko S.Buchovecko teiginys, kad D.Gintila išvyko iš Kelmės būtent liepos mėnesį, yra paremtas kažkuriuo jam žinomu šaltiniu, tai galima manyti, kad pirmos žydų egzekucijos dieną t.y. 1941 liepos 29 d. Dzislovas Gintila galimai jau buvo išvykęs iš Kelmės. Šią prielaidą sustiprina Vaiguvos gyventojo Povilo Jokšo apklausa (LYA, f.K-1, ap.58, b.6038/3BB, l.72-74), kurioje jis pasakojo, kad po masinės žudynių akcijos, kuri vyko liepos pabaigoje, prie jo su kitais žydus vežusiais ūkininkais iš Vaiguvos susirinko baltieji partizanai, iš kurių vienas, Riškus [Kazys], leido vežėjams pasiimti po vieną nužudytųjų paltą. Tai, kad Riškus K. jau tuo metu nurodinėjo, kaip turi būti dalinami daiktai, parodo jo aukštesnį ir vadovaujantį rangą tarp visų likusių baltųjų partizanų. Šį statusą jis nuo kažkurios dienos perėmė iš D. Gintilos. Išlieka tik vienas netiesiogiai kompromituojantis buhalterio Liudo Aleknos liudijimas, kad valsčiaus valdybos pastato viename kambaryje buvo laikomi žydų drabužiai ir kad to kambario raktą turėjo Kelmės sukilėlių vadas Gintila. Nėra užtikrintai aišku, kurių nužudytų žydų drabužius turėjo omenyje L.Alekna. Ar tų vienuolikos žydų vyrų, kuriuos sušaudė liepos pradžioje Kelmės žydų kapinėse, ar masiškai sušaudytų už Kelmės dvaro liepos pabaigoje ? Jei tai buvo likę drabužiai po masinių žudynių liepos pabaigoje, tuomet D. Gintila galimai jau buvo išvykęs ir jo vietą vadovauti baltųjų partizanų būriui Kelmėje užėmė Kazys Riškus.
Papildomai reikėtų atkreipti dėmesį ir į Jakovo Zako liudijimą, kuris yra vienas iš detaliausių tekstų. Jame J. Zakas išvardijo naujai atsikūrusios Kelmės civilinės valdžios atstovus. Jis paminėjo viršaitį, jo pavaduotoją, policijos nuovados viršininką ir baltųjų partizanų būrio vadą Kazį Riškų, tačiau neužsiminė apie jokį kitą vadovaujantį vietinės valdžios asmenį, kuris, pasak mokytojo Jono Vadeikio, pasiskelbė miesto komendantu. Tai sufleruoja, kad pačiu tragiškiausiu Kelmės žydams metu, D. Gintilos mieste jau nebebuvo. Visų pirma, J.Zakas tikrai jo nepažinojo, nes leitenantas Gintila buvo ne vietinis Kelmės gyventojas, o antra, kariškis mieste išbuvo ne tiek ilgai, kad jaunuolis Jakovas įsidėmėtų ir po keleto metų jį prisimintų.
Visoje 10 tomų enciklopedijoje "Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918-1953" (ISBN 978-9955-415-11-4), kurioje gausaus autorių kolektyvo kruopštaus ir ilgamečio darbo dėka yra surinktos žinios praktiškai apie visus buvusius Lietuvos karininkus, yra paminėtas vienintelis karininkas pavarde Gintila, o jo vardas yra būtent Dzislovas. Šios enciklopedijos 2003 metais išleistame 3-ame tome (185 psl.) yra jo nuotrauka ir trumpas gyvenimo aprašymas:
GINTILA (GINTILAS) Dzislovas gimė 1915 01 12 Jomančių dvare, Rietavo vls., Telšių aps. Mokėsi Kauno jėzuitų g-joje, 1938 baigė Kauno komercinę g-ją. 1938 įstojo į kariuomenę, pasiųstas į Karo mokyklą. 1940 10 01 ją baigė (XV asp. laid.), dėl politinių motyvų karininko laipsnis nesuteiktas, bet paleistas į karininkų atsargą. 1940 Dotnuvoje įstojo į Žemės ūkio akademijos Miškų ūkio sk. 1944 dirbo girininku Kulių, Plungės r., girininkijoje. Sovietų suimtas, bet nesudarius bylos paleistas. 1948 baigė Vilniaus u-to Miškų ūkio sk. Iki 1959 dirbo Visasąjunginio aerofoto miškų tvarkymo susivienijimo Kauno filiale. 1959-61 „Beržo“ fabriko direktorius. 1962-75 baldų fabriko „Ąžuolas“ techninis vadovas, gamybos skyriaus v-kas, vyr. inžinierius. [knyga išleista 2003 m.] [...]. LKKAS archyvas.
"[A. Balkys] 1941 metais ėjo lagerio-geto sargybinio pareigas. 1941 metų rugpjūčio mėnesio laikotarpiu, vykdydamas lagerio viršininko vokiečių armijos kavalerijos leitenanto GENDILA nurodymus, išdavinėjo piliečiui Dovydaičiui po 10-12 lageryje laikomų žmonių [elektros] linijos remonto darbams." (LYA, f.K-1. ap.58, b.15303, l.168-170)
Teismo protokole paliko tik toks netikslumas: minimas kavalerijos leitenantas buvo ne vokiečių armijos, o Lietuvos armijos kavalerijos jaunesnysis leitenantas, kuriam, kaip ir kitiems 284-iems jo bendramoksliams Karo mokykloje, 1940 mokslo metų pabaigoje nebuvo suteiktas oficialus karininko laipsnis.
Iš visų pateiktų šaltinių galima daryti svarią išvadą, kad šis paslaptingasis Lietuvos kariuomenės leitenantas arba pasak J. Vadeikio "iš kitur atvykęs kažkoks tipelis, pasivadinęs lietuvišku komendantu" iš tiesų buvo svetimas Kelmės krašte, todėl jo vietiniai gyventojai ir nepažinojo, o tai prieštarauja istoriko S. Buchovecko samprotavimui, kad tai turėjo būti vietinis, iš Kelmės krašto kilęs asmuo.
Knygoje "Lietuvos bajorų palikuoniai" [sudarytojas Jonas Stankus, 2000 m.]. Bajorystę pasitvirtinusių asmenų sąraše yra įrašytas Dzislavas Gintilas (g. 1915.01.12) iš Žemaitijos bajorų Gintilų giminės, tačiau trumpame šios giminės aprašyme apie Dzislavą Gintilą nėra nieko parašyta plačiau.
Dzislovas Gintila mirė 2005 01 03, palaidotas Kairėnų kapinėse Vilniuje. (LKK 9 tomas)